Vieną kartą gyveno mergaitė. Ji neturėjo plaukų, buvo visai plika. Kad be reikalo negąsdintų žmonių, ji užsimaukšlindavo raudoną peruką. Ją praminė Raudonkepuraite. Mergaitė bu­­vo našlaitė. Todėl, kad mama buvo užsiėmusi vien su savimi, o tėvas – tai su mama, tai su kitomis tetomis, dieną ir naktį. Tiesa, Raudonkepuraitė turėjo senelę, bet geriau jau jos nebūtų buvę. Mat ji kiekvieną rytą reikalaudavo atnešti pyragą ir naktipuodį, ir viskas, daugiau ji nieko nedarė. Ir štai vieną kartą Raudonkepuraitė ruošėsi kepti pyragą –­ o nėra iš ko. Miltai pasibaigę, sviesto nėra; mama pasakė, kad jai į visa tai nusispjaut, tėvas nusispjovė už mamą, už save ir nukako pas tetas. Beje, nenukako. Nuo skardžio pliumptelėjo į jūrą ir nuskendo. Šalia buvo narai, bet gelbėti jie nieko nė nemanė, nes tos tetos buvo jų žmonos. Bet užtat prisistatė rykliai. Ir ėmė tėvelį kramtyti. Ir kaip tyčia jūroje įsisiautėjo audra. Tėtį ėmė daužyti per kojas, dugnan, o paskui į plūdurą.

Na, bet Raudonkepuraitė iš sunkios situacijos išsisuko – iškepė ne visai pyragą, bet muliažą. Iš pagalbinių priemonių. Ir nunešė senelei. Per mišką. Mat senelė kartais elgdavosi agresyviai ir po psichiatrinės ligoninės ją nugrūdo į gūdžią girią. Iš kurios visi žvėrys tuoj iškūrė. Išskyrus vilką. Jis pasiliko, nes Raudonkepuraitė kasdien nešiojo senelei pyragą, jis kas antrą dieną ją apiplėšdavo ir gyveno visai pakenčiamai. Žodžiu, vos tik Raudonkepuraitė išėjo pro vartelius, vos tik penkiolika kilometrų mišku nubirbino – jis kaipmat iššoko iš už medžio, išplėšė iš rankų pyragą, suėdė ir ėmė virškinti. Žinoma, iš karto užkietėjo viduriai. Pyragas – gi ne iš miltų. Iš cemento. Išsyk užpuolė diarėja. Pyragas keptas ne ant sviesto. Ant solidolo. Trumpiau kalbant, visi normalūs procesai sutriko, nenormalūs įsibėgėjo. Vilkas skubiai nėrė į krūmus, o ten – senelė. O senelė, reikia pažymėti, buvo dar ir toksikomanė. Netradicinės orientacijos. Ji gėrė daug alaus, giros, vandens, paskui pakibdavo žemyn galva balkone, tuomet jai taip trenkdavo į galvą... Natūralu, jog su vilku ji tuoj pat susibičiuliavo. Ir net kartu atsigulė į lovą. Pasižiūrėti ledo ritulio. Bet atsėlino narai. Jie jūroje šiaip sau makalavosi, nieko neveikė, bet sausumoje uždarbiaudavo medžiodami. O čia, žiū –­ vilkas, beveik sveikas. Jie paleido šūvį iš medžioklinio šautuvo, pataikė į senelės televizorių, ekranas ėmė raibuliuoti. Senelė su vilku pirštais išsibūrė, kuriam keberiotis ant stogo pataisyti antenos; burtas krito senelei. Ji užsliuogė viršun, narai ėmė šaukti: „Stok! Kas eina?", bobutė iš išgąsčio persisvėrė ir tuomet jai kaip visada trenkė į galvą. Iš esmės daugiau nėra ką pasakoti: šautuvą ji sulaužė per pusę ir dviem gabalais ilgai narus talžė. Vieno iš jų netvatino – idant būtų kam pataisyti anteną. Tas anteną kaipmat suremontavo, televizorius pradėjo viską rodyti, bet ledo ritulys jau buvo pasibaigęs, diktorius skaitė žinias, per kurias pranešė, kad Raudonkepuraitės tėvas paskendo, rykliai per audrą sužnerklėjo jo kūną. Štai ir viskas.

Raudonkepuraitė, žvilgtelėjusi veidrodin, pamatė, kad ji tobula našlaitė. Mat mama iš tikrųjų buvo tik įmaminta, senelė priklydusi, o vilkas – sulaukėjęs miestietis pudelis. O medžiotojai – narai. O pyragas netikras. Jis kaip tik tuo metu pradėjo lįsti iš vilko organizmo. Iš tos vietos, iš kurios ir laukė. Raudonkepuraitė atsistojo ir nuėjo prie jūros. O ten siautėjo audra, rykliai plaukiojo labai arti, bet ji neišsigando –­ maudymosi kepuraitę apsuko priekiu atgal ir ničnieko nematė. Ir tuomet nušoko nuo uolos. Bet ten buvo seklu, reikėjo dar kiek pašliaužti. Mama taip pat nušoko. Kadangi šlapias kūnas geriau sugeria saulės spindulius. Senelė nėrė žemyn galva palaikydama kompaniją. Vilkas nerizikavo, paprasčiausiai nusileido taku žemyn ir pasiteliuškavo vandenyje, kadangi visa tai – ne jo reikalas, o didžiausias rūpestis, kaip išprašyti pyragą iš organizmo. Vandenyje tai padaryti lengviau, nes ten narai, jie pagelbės. Vienu žodžiu, tuo istorija ir baigėsi. Visi subrido į vandenį ir ištraukė tėtę. Jis buvo plikagalvis. Kadangi nebe jaunas. Ir labai šykštus. Todėl jis tūnojo prie pat dugno taupydamas orą, neužspringo ir laukė, kada ateis jo ištempti viršun.

Raudonkepuraitė pažvelgė į vandenį ir suprato, kad ji ne našlaitė, o storulė it kokia monarchė. Ir kaip du vandens lašai panaši į tėtę. Be plaukų ir šykšti. Paprasčiausiai visiems paspaudė ranką ir nupėdino. Mama apkabino tėvą taip stipriai, jog galėjo ir uždusinti, jei jis nebūtų mokėjęs taupyti oro. Senelė iš džiaugsmo užstraksėjo ant uolos, persisvėrė, bet į galvą niekas netrenkė, nes kartais trenkia, kartais ne. O vilkas be pyrago palengvėjo ir iškilo paviršiun. Narai atidavė pyragą rykliams, tie krimstelėjo, išsilaužė dantis, tapo bedančiai ir lojalūs. Nieko daugiau nekandžiojo, tik žiūrėjo ir tyliai žiopčiojo. Štai tokia beprasmiška istorija.

Iš rusų kalbos vertė Andrius Šiuša