Rūta Birštonaitė. Klounas žarsto žvaigždžių dulkes

Nors „Mėlyno aksomo" („Blue Velvet", rež. Davidas Lynchas, 1986) leitmotyvas yra sentimentali daina tokiu pat pavadinimu, filme skamba dar viena –­ gal net reikšmingesnė – melodija.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Lyncho sekėjai, užplūdę „Skalvijos" Klasikos vakarų seansus, puikiai atmena, kaip „Mėlyną aksomą" naktiniame klube dainuoja dainininkė Dorotė – tegu ir paprastu, bet jaudinančiu balsu. Džefris –­ į svetimas paslaptis įnikęs vaikinas –­ negali atitraukti akių nuo scenos; prie kito staliuko iš jaudulio virpa didysis filmo piktadarys Frenkas. Tai tiesiog chrestomatiniai Lyncho kino kadrai, o nuo personažų išgyvenimų intensyvumo vienu metu net persimaino tikrovė –­ dingsta muzikantai ir pasikeičia Dorotės suknia.

O dabar prisiminkime tą vietą, kai Frenkas nusitempia Džefrį ir Dorotę pas savo sėbrą Beną. Tai, kas netrukus nutinka, atrodo kaip scenos naktiniame klube parodija. Matome lyg ir viduriniosios klasės buto saloną – gan elegantišką, koloritu net primenantį avietinį Dorotės buduarą. Bet štai ant sofų įsitaisė trys apkūnios moteriškės ir dėdulė, stoviniuoja Frenko draugai padugnės, į uždarytas gretimo kambario duris vis žvalgosi Dorotė aksominiu apdaru. Patsai Benas – manieringas ne pirmos jaunystės vyriškis nupudruotu veidu, išsipuošęs raukiniais ir nėriniais, pabrėžtinai mandagus nepraustaburnių šutvės akivaizdoje. Žodžiu, toks įspūdis, kad scena sudėta iš visiškai nederančių daiktų ir veikėjų kratinio! Šiomis keistomis aplinkybėmis ir pasigirsta minėtoji melodija – Benas atlieka Roy'aus Orbisono hitą „Sapnuose" („In Dreams"). Ne dainuoja, o būtent „atlieka" – paleidžia kasetę ir tik žiopčioja. Vaizdas apgailėtinas, tačiau Frenką nuo jo apima toks kvaitulys, kad galiausiai, lyg kažko išsigandęs, jis nutraukia Beno pasirodymą ir išplėšia kasetę iš magnetofono. Vėliau pagal tą pačią dainą, sklindančią iš automagnetolos, Frenko gauja miškelyje sumuša Džefrį iki sąmonės netekimo.

Kam Lynchui prireikia šitos klounados ir kokiomis galiomis turi pasižymėti daina, kad taip paveiktų personažą? Žinoma, čia galėčiau tiesiog pasakyti, kad šis epizodas sukaupęs visas man atgrasias Lyncho kino ypatybes: jausmingumo eksploatavimą, estetizuotą prievartą, liguistą skonėjimąsi perversiškais tipais. Kita vertus, „Mėlynas aksomas" – kaip reta aiškus ir pedantiškas kūrinys. Čia nėra tuščių vietų, išmonė nėra beformė, o visos priemonės – kad ir kokios ekscentriškos jos būtų – paklūsta tikslui.

Paviršutiniu lygmeniu ši scena atskleidžia šiaip jau ne itin gudrų požiūrį į žmogaus prigimtį kaip į dvilypę. Benas „dainuoja" būtent Frenkui – vis pažvelgia į jį ir mimika pabrėžia tokius dainos žodžius kaip „sapnuoju tave" ir panašiai. Atrodo, Beną ir Frenką jungia kai kas daugiau, ne vien nešvarūs reikalai. Frenkas tai verkia, tai sužvėrėja –­ suprask, riba tarp gėrio ir blogio sulieta, persveria tai viena, tai kita pusė. Kita vertus, Lyncho filmuose nė su žiburiu nerasi gyvo žmogaus, kaip, beje, ir atjautos ar bent smalsumo žmonių atžvilgiu – dalykų, kuriais pasižymi net ir tokios nepataisomos mizantropės kaip Kira Muratova filmai (nors, beje, Muratovai, kiek pamenu, Lynchas patinka). Lyncho personažai – vaškinės figūros, E. T. A. Hoffmanno fantasmagorijų žmones-automatus primenantys mechanizmai ar išvis dvimatės figūros, iškirptos iš prekybos centrų katalogų ir komiksų. Tai ne unikalios asmenybės, bet viso labo tam tikrų funkcijų išraiškos.

„Mėlynas aksomas“
„Mėlynas aksomas“

O Hoffmanną paminėjau ne šiaip sau. Grįžkime prie dainos: Frenkas atrodo labai įsigilinęs į žodžius, šnabžda juos. Dainoje figūruoja „Smėlio žmogus klounas", ir bet kuris Hoffmanno mėgėjas negali to nuleisti negirdomis. Smėlio žmogus – įvairių Europos tautų folkloro personažas, gąsdinantis nemiegančius vaikus, priberiantis jiems į akis smėlio. Hoffmanno pasakoje Smėlio žmogus buvo įsikūnijęs į alchemiką, paskui sukonstravo mechaninę lėlę ir apgavo personažą, kuris ją įsimylėjo. Kita vertus, folkloro siužetuose Smėlio žmogus nebūtinai piktavalis – atvirkščiai, jis dovanoja saldų miegą. Dainos „Sapnuose" klounas – būtent toks laukiamas svečias. Jis kas vakarą įtipena į kambarį, žeria žvaigždžių dulkes, atneša trokštamus sapnus, svajones. Atoslūgis ateina vėliau – kai dainos herojus pabunda. Užplūsta ašaros ir užgula slogutis, herojus nori grįžti į sapnų pasaulį, nes tik ten gali būti su mylimąja.

Išeina, Benas ir yra tas Smėlio žmogus ar klounas – visa teatrališka išvaizda ir grimas tą iškalbingai byloja. Tačiau filme dar veikia žmogus geltonu švarku, tarpininkas tarp kriminalinio pasaulio ir teisėsaugos, kuris irgi visai tinka Smėlio žmogaus vaidmeniui. O dar šmėkšteli, kaip įvardija Džefris, „elegantiškas klounas" vešliais antakiais. Jis, kaip paaiškėja, yra ne kas kitas, o užsimaskavęs patsai Frenkas. O trys Frenko parankiniai – ar nėra jie be skonio išsipusčiusios cirko kaliausės? Dainininkė Dorotė irgi šiek tiek klounė garbanotu peruku, išbalusiu veidu, raudonomis lūpomis, mėlynais vokais. Net Dorotės saugoma jos pagrobto vaiko kepurytė-kūgis atrodo kaip cirkininko garderobo dalis. O ką Frenkas vis uosto, užsidėjęs kažką panašaus į chloroformo kaukę? Gal tai ir yra tos haliucinogeninės žvaigždžių dulkės? Juk filme, šiaip ar taip, keliskart užsimenama, kad Frenko gauja susijusi su moderniąja alchemija – psichotropinėmis medžiagomis.

Visi tie klounai, pastėrę narkomanai ir net eiliniai atbukę žmonės (minėtos apkūnios moteriškės ant sofų) – tai lyg tarpinio pasaulio būtybės, nei gyvos, nei mirusios pamėklės, neramios sielos paklydėlės, žemesniojo rango pasakiškos figūros. Būtent joms patikėta saugoti didžiąją filmo paslaptį – uždraustą įeiti kambarį. Beje, iš pradžių maniau, kad tuo draudžiamu kambariu iš tikrųjų yra avietinis Dorotės buduaras. Juk čia įsmukęs Džefris išvysta visokių baisių dalykų ir ima narplioti paslapčių gijas. Ir tik po kurio laiko supratau, kad esu apmulkinta. Tikrasis slaptas kambarys yra Beno valdose – tai į jo duris, saugomas trijų tetų, vis žvilgčioja Dorotė, nes ten paslėptas jos vaikas.

Epizode, kai baidyklės sumuša Džefrį, Frenkas žiūri į jį potraukio kupinomis akimis, šnabžda dainos „Sapnuose" žodžius, galiausiai bučiuoja, terlioja lūpų dažais – taip, pasitelkęs klounišką makiažą, tartum mėgina įtraukti į pamėklių luomą. Pasirodo, kad kur kas rimtesnė Džefrio misija yra ne išgelbėti Dorotę ir surasti jos pagrobtą vaiką, bet pačiam neįstrigti tarpiniame pasaulyje, netapti klounu ar Smėlio žmogumi, rasti išėjimą iš pasakos. Kitų veikėjų paslaptis pasirodo besanti pretekstu suvokti ir atlikti patį svarbiausią savo paties gyvenimo reikalą.

Po visų kautynių su baidyklėmis vienos Hoffmanno pasakos personažai amžiams apsigyvena išsvajotoje Atlantidoje. Lynchas, žinia, cinikas. Tad sėkmingai perėjusį išbandymus ir iš siaubo istorijos išsikapsčiusį Džefrį jis tiesiog apgyvendina belaikėje amerikietiškoje svajonėje. Su nuosavu nameliu ir išpuoselėta veja.

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai