Gabrielė Labanauskaitė. Vilos Klementinos juokas (III)

b_200_267_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-01-30_nr._3506_IMG_8616.jpg

Aš pirmą sykį sutikau tokią moterį. Japonų kalbos vertėja į vokiečių kalbą. Gyvo būdo, lakstančių akių, ilgų tamsių garbanotų plaukų. Vilkėjo purpuro spalvos paltą. Jos visa esybė dvelkė lediniu šalčiu, ploni ilgi pirštai sukaustyti keliais smaragdo žiedais, pabrėžiančiais akinantį jos rankų baltumą. Atrodė, kad ji linksmai nusiteikusi, čiauška įvairiausias smulkmenas paukštelio balsu – apie vėstantį orą, karštą šokoladą, ką reiktų turiningo nuveikti paskutinėmis dienomis.
Ir jaučiu, kad kažkas ne taip.
Ji man primena porcelianinę lėlę, užsuktą auksiniu raktu tam, kad niūniuotų klaidinančias melodijas. Ne tam, kad ką nors apgautų. Tam, kad nuslėptų, jog jau seniai yra mirusi.
Įsikalbėjus sužinau, kad jos vyras žuvo praėjusiais metais. Ir kad ji vis dar su juo kalbasi.
Jau ne šiame pasaulyje, pagalvoju.
Ir suprantu ją taip, lyg pati jau seniai būčiau mirusi.

* * *
– Per visą šitą laiką nė karto nemačiau tavęs valgančios vaisius, – nusistebiu Monikai atsisakius mano siūlomo banano.
– Italijoje valgau daug vaisių. Čia nevalgau. Čia tiesiog tingiu valgyti vaisius.
– Kaip įmanoma tingėti valgyti vaisius?
– Na, nežinau. Supjaustytą ananasą viešbutyje valgiau. O viso kito – ne.
– Tai gal tau nulupti tą bananą ir sukramtyti?
– Va, matai! – juokiasi Monika iš mano pastangų gražiai jį patiekti. – Čia reikia tiek jėgų, kad pasiruoštum bananą. Aš neturiu tiek jėgų, neturiu.

b_600_450_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-02-06_nr._3507_IMG_8249.JPG

* * *
– Manau, kad Dievas gyvena kažkur kitur, tikrai ne bažnyčiose, – sako brangioji draugė, mums eilinį kartą gurkšnojant kalėdinį vyną Frankfurto mugėje.
– Ir kurgi jis gyvena?
– Poezijos eilutėse. Santykiuose tarp žmonių. Tame grožyje, kurį taip sunku suvokti ir pakelti, kad nebelieka jokio kito paaiškinimo, kaip kad...
– Dieviškas įsikišimas (Devine intervention)?
– Būtent.

b_600_450_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-02-06_nr._3507_IMG_8404.JPG

* * *
Baletas man visada asocijavosi su kan­čia. Traumomis, patemptais pirštais, Achilo kulnais, sutrūkinėjusiomis sausgyslėmis ir kitais sunkiais, visam gyvenimui suluošinančiais susižalojimais. Juo labiau ištempiamas gulbės kaklas, tuo labiau aš pradedu matyti lūžinėjančius jo slankstelius. Nežinau, ar čia iš kokios nors slaptos, vaikystėje žlugusios svajonės, suvokus, kad dėl savo stambių kaulų niekados nebūsiu grakšti scenos gazelė, šokinėjanti ant pirštų galų ritmingai siūbuojant skraidančios lėkštės sijonėliui, ar dėl to, kad pažįstu daugybę šokėjų ir jų kasdienes patirtis moku beveik mintinai. Dėl vienokių ar kitokių priežasčių man šis šokio grožis visada susijęs su skausmu. Ypač – kai grakštus gulbės plazdenimas derinamas su klasikine muzika, klasikiniais judesiais ir grožio standartu. Nebegalėdama viso to pakelti, pradedu snūduriuoti.
– Jie šoka labai gerai, Gabriele, nelūžinėk, – sudrausmina mane italė panelė mokytoja.
– Taip, taip, bet...
– Tss!
Pasirodo, tai buvo tik pirmoji dalis. Po dar kelių pertraukų, per kurias, beje, pasigedome mūsų saldainiais prekiaujančios pardavėjos, pamatėme visus tris, savarankiškai ir bendrai, kaip ciklą suvokiamus, kūrinius. Ir tada supratau –­ šokį sieju su skausmu tik tada, kai jį mėginama parodyti estetiškai, išlaižytai, dailiai. Antroje dalyje buvo šokama ir žaidžiama su visą scenos aukštį užimančia švieslente, kuri ir švietė kaip lempa, ir rodė tekstą. Elektronikos ir noise garsai ne visada salėje buvo priimami kaip savarankiška, dėmesio verta muzika. Kai likdavo tik ūžiančios kompozicijos, žiūrovai pradėdavo šnabždėtis, lyg ne garso takelio pabaigą girdėtų, o pašalinius trukdžius. Trečioje dalyje buvo rodoma dokumentika apie trupę, kuri šoko gatvėse ant bėgimo takelių.
Tada supratau, kad geras meno kūrinys priverčia pamiršti apie menininko kančią. Juk iš tiesų didžioji meno dalis gimsta iš skausmo. Rašytojai kuria jausdami vidinį nerimą, dailininkai tapo turėdami jautrią akį, kompozitoriai kuria iš sielos virpėjimo ir jie visi, visi, žinoma, yra įkvėpti Dievo. Bet nepaisant sulenkto stuburo, dailininkui ar rašytojui nenukrenta rankos, kompozitoriui nenukertamos ausys, nors visą gyvenimą jis saugo klausą. Operos solistai nepraranda gerklės, nors gali prarasti nuostabų balsą. Visuose šiuose menuose fizinio skausmo mažiau nei dvasinio. Jeigu skausmą svertume cukraus kubeliais, turbūt šokėjai galėtų atidaryti atskirą konditerijos parduotuvę.
Ir vis dėlto manau, kad geras kūrinys neturi versti mąstyti apie jo sutvėrėjo kančią. Galbūt todėl kartais kūrėjas vis dar prilyginamas dievui, nes atgailauja kraujo ašaromis ir pervertais delnais už visas netalentingos žmonijos nuodėmes.
Šiandien gavau laiškelį nuo draugės mokslininkės, kuriame rašoma, kad jeigu iš žmogaus ištrauktume visą orą, kuris įprastai siekia 99,9999 procento, tai žmonija būtų ne didesnė už vieną cukraus kubelį. Įdomu, kiek liktų iš meno ištraukus kančią?

* * *
Atėjus rezidencijos pabaigai, su Monika dejuojame, kad nenorime grįžti namo. Kad pasiilgome draugų ir artimųjų, bet baisu išskristi iš šitos nuostabios rašytojų planetos, kurioje užtenka kartais nueiti į pirtis, teatrą, parduotuvę ir parką.
– Pažiūrėk, mes jau beveik vietinės, –­ sako man Monika.
Anksčiau rytais parke lakstydavau ir šerdavau antis, dabar gi, atvėsus, parke vakarais gurkšnojame karštą vy­ną. Kažkas paprašo ugnies, kažkas šiaip vokiškai pakalbina. Taip, taip, čia mes žinome viską, tik dar ne visi mus žino.
– Iki susitikimo, Vysbadene, – atsisveikinu uždarydama langą.
Lagaminai jau sukrauti, laukia du pasirodymai – poezijos skaitymai Frankfurte ir Maintal West gimnazijoje. Monika nufotografuoja mane Vysbadeno traukinių stotyje apsikabinusią lagaminus.

b_600_450_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-02-06_nr._3507_IMG_8454.JPG

* * *
Frankfurto poezijos renginyje turėjome pasirodyti kartu su vokiečių poete ir performere Friederike Kenneweg. Atvykome ankstėliau, kad pasitikrintume garsą. Iš pradžių atėjo vienas ponas su laidu. Garsistas. Po to atėjo ponas su voku. Paskiau kitas ponaitis atnešė sūrių ir peilį – galbūt jis atsakingas už furšetą. Dar kitas ponas tiesiog sėdėjo, bet sveikinosi su visais ateinančiais ponais ir poniomis. Irgi savas. Po jo atėjo pagrindinis ponas – su ilgu paltu ir skrybėle. Jis pristatinėjo skaitovus ir pakalbėjo apie patį renginį. Pasirodo, tai Frankfurto regiono rašytojų sąjungos trisdešimtasis gimtadienis.
Su Friederike pradėjome savo performansą. Programą sukūrėme per vieną popietę Berlyne, Friederike's bute užsisėdėjusios tarp muzikos įrenginių, išbarstytų tekstų, jogurto ir pyrago, svarstydamos, kaip įdomiau pateikti lietuviškos poezijos vertimą į vokiečių kalbą. Tai, kas tuo metu panėšėjo į kūrybinį chaosą, dabar virto dvikalbiu pasirodymu, nardančiu po lingvistikos ir muzikos vandenis.
Po to trisdešimtmetį švenčiančio literatūros žurnalo rašytojų pasirodymas. Žiūrovai galėjo balsuoti, kuris tekstas jiems patiko, braukyti burbulus ir atsakymus išdalytose anketose. Skaitymų pabaigoje sukosi vaizdo klipai, garsi muzika ir dūmų debesys – vieni rūkė, kiti skaitė, kiti ir rūkė, ir skaitė. Vokietijoje, kurioje viskas griežtai reglamentuota įstatymais, tai vis dėlto – netikėta. Kaip netikėta ir tai, kad apskritai kai kuriuose Frankfurto baruose dažnai po vienuoliktos valandos vakaro dūmas pešamas viduje. Sakoma, kad policijos darbo valandos tada jau irgi tikrai pasibaigusios.

* * *
Per renginio pertraukėlę susipažįstu su Dovydu, garbanotu mulatu. Kiti rašytojai man mirksėjo šypsodamiesi –­ suprask, jis apsipūtęs ir todėl kalba vėjus. O vėjų, anot jų, rimtai priimti nereikia.
– Mano du broliai, kurie gyvena kartu su tėvais, užsidarę kambaryje visą dieną žaidžia kompiuterinius žaidimus. Visą dieną...
– Aha.
– O vienas jų pradėjo rašyti romaną. Apie laukimą.
– Aha.
– Įsivaizduoji, jis rašo ir rašo apie tai, kaip laukia. Mama jo klausia, kaip jam sekasi, o jis sako: aš laukiu.
– Ir ko jis laukia?
– Nežinau. Aš irgi bandžiau jo klausti, kaip sekasi, o jis sako: aš laukiu.
– Aha.
– Įsivaizduoji, kaip liūdna, vis laukti ir laukti. Tai taip beprasmiška.
– O kas tau atrodo prasminga?
– Nežinau. Gal žmona. Tegul susiranda ką nors, kas juo pasirūpintų.
– Ir tai atrodytų prasminga?
Vėliau sužinau, kad jis ne apsipūtęs, o lengvai išprotėjęs. Taip man sako tie patys poetai ir siūlo su garbaniumi bend­rauti atsargiai, nors patys nuo jo neatsitraukia kaip nuo magneto.
– Toks atšalimas nuo tikro brolio. O mus skiria tik treji metai.
– O tu nerašai?
– Truputį. Bet žinai, jis sako, kad tai bus bestseleris.
– Aha.
– Bestseleris apie laukimą.
– Mm.
– Bet mes juk visi žinome, kad jis neparašys bestselerio, tai neįmanoma. Ir mama žino, ir aš žinau. Ir...
– Koks atšalimas...
– Taip, koks atšalimas!

* * *
O susipažinome mes su Dovydu paprastai – skaičiau vieną eilėraštį apie sielos vagystes. Na, kaip tam tikros aborigenų gentys tikėjo, kad juos fotografuojantys turistai taip pavagia jų sielas. Priėjęs Dovydas papasakojo istoriją apie vieną, anot jo, legendinį gitaristą, kuris grojo su Ericu Claptonu, tačiau atėjusi į koncertą moteris pavogė jo muziką.
– Dėl to, kad jinai jį nufotografavo?
– Ne, ji tiesiog išsinešė jo muziką, jis nebegalėjo groti. Norėdavo, bet nebegalėdavo. Jam skaudėdavo rankas. Jis nebeturėjo idėjų. Todėl jis išdalijo savo turėtas šešias nuostabias gitaras draugams Amsterdame, tik vieną pasiliko. Galbūt ta moteris sugrįš ir grąžins jam muziką.
Taip, viltis visados miršta paskutinė. Tas vyrukas bent gali apkaltinti kažkokią moterį. O ką daryti įkvėpimą praradusiems rašytojams? Prie sienos kalti savo pabėgusias mūzas?

* * *
Kitas pasirodymas, tik jau ne muzikinių, o paprastų skaitymų pavidalu manęs ir Friederike's laukė nedideliame miestelyje prie Frankfurto, Maintal West, Alberto Einsteino gimnazijoje. Istorijos mokytojas Mitja mus pasitiko šypsodamasis:
– Sveiki atvykę į pragarą, – tarstelėjo tvirtai spausdamas ranką.
Mokykla kaip ir visos kitos – smalsi, šurmuliuojanti, penktadieniška. Mus nuveda į mokytojų kambarį, kuriame laukia kalėdinis stalas su kava ir pyragais.
– O, tikra šventė! – tarp džiaugsmingumo ir ironijos balansuojančiu balsu sušunka Friederike.
Šis jausmas dar labiau sustiprėja užsukus rožinei mokytojai – kukliai senutei, pasipuošusiai švelniai rožiniais marškinėliais, rožiniu megztuku ir rožinės bei žydros spalvos žmogeliukais išmarginta kaklaryše. Ji atneša kokoso ir šokolado pyragą ir dar kažkokį pyragą, kurį vis ragina valgyti. Anot jos, turime pasistiprinti prieš susitikimą su vaikais. Jau pradedu galvoti, kad mūsų laukia maži monstrai. Bet iš tiesų mus pasitiko pilnas kambarys penkiolikmečių, kuriems teko gerą pusvalandį klausytis lietuviškos poezijos ir jos vertimų į vokiečių kalbą bei Friederikės prozos. Po to atėjo eilė klausimams. Vaikai tylėjo. Padrąsindama, kad pati prastai kalbu angliškai, paklausiau, kuriems iš jų teko būti Lietuvoje. Pasirodo, Einsteino gimnazija draugauja su Klaipėdos „Žemynos" gimnazija ir bent kartą per metus vieni kitus aplanko.
Galiausiai vaikai uždavė netikėtą klau­simą: „Kodėl jūs rašote?" Kadaise prigalvodavau įvairiausių dalykų, kaip į tai atsakyti.
Dabar jau žinau: rašau, nes kitaip negaliu.
Ir tai yra didžiausia palaima, šitas žinojimas, kylant lėktuvui į Lietuvą, į baltos grietinėlės debesis.

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai