Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Apie knygas mažiems ir jauniems

Sausio pabaigoje buvau pasaulio pakraštyje. Jaukiame ir svetingame. Viešėjau Mielagėnuose. Tiesą sakant, tai tik Lietuvos pakraštys, bet jei esate bent kartą važiavę ton pusėn nuo Ignalinos, prisiminsite kalvas ir eglynus, kelio posūkius ir dar šį tą, ko aprašyti kol kas nemoku.

Kas man pakraštys, kitiems – cent­ras. Bent jau pradinukams, su kuriais bendravau Mielagėnų bibliotekoje. Kai bibliotekininkė Rima pasiteiravo, kokių knygų jie labiausiai nori, atsakymas buvo paprastas ir aiškus: didelėmis raidėmis. O apie ką? Apie arklius, apie katinus, apie motociklą, apie traktorių ir kombainą. Niekas neminėjo nei karalių, nei princesių, nei itin pastaruoju metu geidžiamų vampyrų. Neminėjo ir savęs – pradinukų. O aš šį kartą būtent nuo jų pradėsiu apžvalgą.

b_200_280_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-02-20_nr._3509_ele_ir_draugai_sp.jpg

Timo Parvelos „Elė ir draugai" (iliustravo Agnė Nananai, iš suo­mių kalbos vertė Viltarė Urbaitė, V.: „Nieko rimto", 2013) – tai knyga, kurios svarbiausi veikėjai yra mokytojas ir jo mokiniai. „Mano vardas Elė. Aš mokausi pradinėje mokykloje. Mūsų klasė draugiška ir mes turime gerą mokytoją. Tikriau, turėjome, nes pastaruoju metu jis kaip nesavas", – taip prasideda knyga. Suaugusiam skaitytojui beveik ir aišku: skaitysime apie įsimylėjusį mokytoją. Jo meilė ir santuoka (su kitos klasės mokytoja), povestuvinė kelionė, vaikelio laukimas tampa knygos ašimi. Ne mažiau svarbios kitos patirtys, visos – pirmosios. Pradinukai, pirmą kartą besilankantys baseine, teatre, muziejuje, zoologijos sode, restorane, aukcione, kuriantys savo kalėdinį vaidinimą, privertė mane ne tik juoktis, – kvatotis. Tikėti viskuo, kas parašyta (beje, didelėmis raidėmis).

– Ką šitos vaidina? – paklausė Patris, turėdamas galvoje dvi tetas, kabinančias drabužius ant pakabų.
– Jos yra rūbininkės, – pasakiau aš.
– Labai geros, – tarė Patris ir ėmė ploti.
Mes visi paplojome, išskyrus mokytoją, kuris greičiausiai nieko nepastebėjo. Jis labai susikaupęs žvelgė į kažkokią afišą, kurioje nebuvo jokio teksto. Rūbinės tetos mums nusilenkė.
– Geras vaidinimas, tiktai labai trumpas, –­ pasakė Patris ir būtų jau pasiėmęs savo striukę, jei mokytojas nebūtų pastatęs jo į eilę kartu su kitais.

Neįsivaizduoju, kaip šią knygą suvoks patys pradinukai. Galbūt jie verks ten, kur juokiausi aš. Gal baiminsis ar gūžčios pečiais. Smalsu žinoti...

Privalu minėti, kad knygą sukūrė žmogus, baigęs mokytojų kolegiją ir mokytojavęs net... šešerius metus. Nerandu priekaištų nei knygos vertėjai, nei dailininkei (tikroji pavardė Kananaitienė), kurią šioje apžvalgoje minėsiu ir antrą kartą. Nes... šalia manęs... kita ir visai kitokia knyga...

b_200_221_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-02-20_nr._3509_ZALIO_LAPO_SKETIS_210x230-CMYK.jpg

Paulinos Žemgulytės „Žalio lapo skėtis" (iliustravo Agnė Nananai, V.: „Gimtasis žodis", 2014) kviečia į lengvą, erdvų, trapų pasaulį.

Stebi varnos protinga akis
Auksinį šiaudą
Ant sniego.

Pelytės smulkutis pėdsakas
Urvelin nubėgo...

Zylės, kėkštai, kregždės, strazdai, žvirbliai – bene svarbiausi knygos, kurioje daugiau nei trisdešimt eilėraščių, veikėjai. Rasime ir kurmį, ir žuvų, ir liūtą – akmeninį, bet geidžiantį paglostymo. Esama ir kačių, sakytum, pagal Mielagėnų vaikų norus. Paulinos Žemgulytės gamta yra tikra – ne iš žaislų parduotuvės, ne nuo turgaus prekystalių. Net ir miesto autobusas – tartum arklys ganykloje, jį būtina pagirdyti.

Pradinukų mokytojai, darželių auklėtojai dažnokai dejuoja, kad eilėraštukų Lietuvoje jau neva niekas ir neberašo, todėl Valstybės švenčių nebeįmanoma poetiškai švęsti, nebent eilėraštukų sukurs pati auklėtoja... Nuo tų dejonių ima siutas, o gal – nepakeliamas liūdesys. Dėl nesusikalbėjimo. Dėl neįsiskaitymo. Dėl nenoro matyti, koks skambus ir gelmingas Lietuvos vaikų poetų aukso fondas. Mūsų bėda ne ta, kad poetai vaikams nerašo – dar ir kaip rašo. Bėda, net tragika kita: mėgėjiškų eilėraštukų srautas toks kiekybiškai galingas, kad tikroji poezija gūžiasi kampe.

P. Žemgulytės ir A. Nananai subtilumas mane įkvėpė rūstiems žodžiams. Štai jie: „Metų knygos" rinkimuose, tuose penketukuose, rasime įvairiausių knygų. Poezijos vaikams – nė vienos. Kritikai beveik rauda ir plaukus raunasi: tik pamanyk, pernai per mažai būta knygų paaugliams... Užtai šiemet kiek pabiro: gal net per daug pribyrėjo, gal ne itin meniškų. Bet paaugliškas penketukas yra – įvartis įmuštas, pelnyti penki taškai, valio.

Na ir kas?

Knygų vaikams penketuko šiemet negaliu nei girti, nei kritikuoti. Gal tik paliūdėti, kad Vilniaus knygų mugėje Forumo salėje ant kėdžių sutūpsime penki prozininkai. Poetei ar poetui pristigo kėdės? Taigi pasislinksiu. Tilpsime. Galime vieni kitiems ant kelių.

O dabar jau paklausysiu vasario lietaus, pabraidysiu po naktinės Ignalinos balas, pakvėpuosiu, paalsuosiu, atsitokėsiu, nes...

...imuosi pasakoti apie knygą, kurios autorius apie premijas galėjo tik svajoti. Tai ir svajojo, – taip liudijo prisiminimuose jo žmona Nina. Būtų jie abu už tą premiją pirkę laivą, samdę svajonių kapitoną, panašų į rašytojo sukurtą Grėjų. Tikraisiais kapitonais rašytojas buvo nusivylęs. Kas jis?

b_200_304_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-02-20_nr._3509_Raudonos_bures.jpg

Aleksandras Grinas. „Raudonos bu­rės" (iš rusų kalbos vertė Aušra Marija Sluckaitė, iliustravo Rimvydas Kepežinskas, V.: „Gelmės", 2015). Fejerija – toks knygos žanras. Neapsiriktume pavadinę legenda, sakme ar pasaka. Aleksandras Grinas ją sukūrė kraupiais Rusijai metais – tuoj po Pirmojo pasaulinio karo, po perversmų. Fejeriją skyrė Ninai Grin. Į Lietuvą Grino burės atplaukė 1960 m. Dabar – antrasis kartas.

Jei niekada nieko apie Aleksandrą Griną ir jo bures nesate girdėję, prašau neapsirikti: raudona spalva nė kiek netarnauja nei revoliucijoms, nei proletariatui, nei bolševikų galvosenai. Tarnauja dangui – saulėtekiams ir saulėlydžiams jūros krante. Knyga sentimentali? Romantiška? Rūsti? Naivi? Nuspėjamai nenuspėjama? Tiks visi minėti apibūdinimai ir dar bent dešimt kitokių.

Vienaip ar kitaip, apsilankyti Grino sumanytoje Kapernoje verta. Tame pajūrio kaime niekas neseka pasakų, nedainuoja, nesvajoja. Nebent tik keista pora, du medinių žaislų meistrai – našlys Longrenas ir jo dukra Asol. Kiekvieną kartą skaitydama „Raudonas bures" šiurpstu atsivertusi puslapius, pasakojančius apie kraštotyrininką Eglį. Supykęs ant tamsių Kapernos kaimiečių, nepateikusių jam nieko vertingo, jis pripučia patikliai mažajai Asol tokių arabų, kad tampa ji atstumtąja – tiesiog kaimo kvailele... Eglis nusikalsta vaikui, bet... Tik jo, pusgirčio nelaimėlio dėka, pasakojimas lekia pirmyn.

Svaigu apsilankyti kilmingojo kapitono Grėjaus gimtuosiuose vaikystės namuose. Ne tik dėl vyno rūsių. Dėl seno paveikslo, kurį savaip pertapo paauglys Grėjus: jis negali, nenori kasdien matyti Kristaus kančios. Dėl nuplikytų virėjos rankų: Grėjus savąsias pats nusiplikina, kad suvoktų, kaip tai moteriai skauda.

Grinas sukūrė efemerišką Grinlandijos žemę. Nesakau, kad joje esu sava. Suprantu tuos skaitytojus, kuriems Grinas tiesiog atgrasus. Suprantu ir kitus, dėl Grino knygų patraukusius į jūras marias, visam gyvenimui.

b_200_301_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-02-20_nr._3509_Ana_ir_Ana_2.jpg

Burės šmėsteli dar vienoje „Gelmių" knygoje – Charlotte Inden „Ana ir Ana" (iš vokiečių kalbos vertė Elena Zambacevičiūtė, V.: „Gelmės", 2014). Skaitome tykų ir taikų epistolinį pasakojimą apie vienos šeimos gyvenimą. Ta šeima soti, darni, beveik laiminga. Ir raštinga. Dvi Anos – močiutė ir jos anūkė – mėgsta susirašinėti. Suprantama, kad popierinių laiškų liga paauglę užkrėtė močiutė, retsykiais rašanti ne tik šeimos nariams, bet ir jaunystės meilei Henriui. O dar... Ji, buvusi šokėja, nuolat siunčia laiškus savo kairei kojai, besiilsinčiai po obelimi.

Mano mieloji kairioji koja,
ar yra dangus taip pat ir prarastoms galūnėms? Ar tu ten šokinėji amžinai žaliuojančiomis pievomis po amžinai mėlynu dangumi ir galbūt jau susiradai vieną kitą žaidimų draugą? Keletą nupjautų pėdų pirštų šokinėti ir dešinę ranką apsikabinti?
Ką nors turėti reikia visada, tą žino visi.
Kai ateisiu ir aš, tada mudvi kartu šokinėsime po amžinai žaliuojančias pievas. Bet aš dar negaliu, pažadėjau savo mažajai Anai.

Į amžinai žaliuojančias pievas jau iškeliavo šios knygos atradėja ir vertėja Elena Zambacevičiūtė (1935–2014). Leidykla elgiasi kilniai, knygos pabaigoje vertėją minėdama šiltais žodžiais: „Labai džiaugėsi, atradusi „Aną ir Aną". Vadino romaną tikrąją literatūra. Tai paskutinis ir gražus šios garbios vertėjos darbas."

Knygos pradžioje mažajai Anai tik dvylika, pabaigoje – jau penkiolika. Nutolsta jos vaikystės džiaugsmai: kelionė į Amsterdamą, vasaros buriavimo stovykla, piratiški žaidimai, ataušta pirmosios meilės karštis. Ir supranti: lengvais, grakščiais žingsniais rašytoja skaitantįjį nuo pat pirmųjų puslapių ruošė finalui, toms žalioms pievoms, tam visada mėlynam dangui.