Dalia Dilytė: „Balta ir juoda nėra taip sumišę“

2014-ieji, Donelaičio metai, praėjo, bet per juos sunokintu derliumi galėsime džiaugtis dar ilgai. Tai ir naujausi Donelaičio archyvų tyrimai, ir ketinama publikuoti įvykusių konferencijų medžiaga, ir išleistos knygos. Vienas iš tokių fundamentalių darbų − tai Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkės Dalios Dilytės monografija „Kristijono Donelaičio pasakėčios".

Dalia Dilytė. Justės Kuodytės nuotrauka
Dalia Dilytė. Justės Kuodytės nuotrauka

Pirmiausia leiskite pasveikinti 2014 m. pabaigoje jums įteiktos Martyno Mažvydo premijos proga.

Dėkoju, nors manau, kad tokia premija – labiau paskatinimas nei įvertinimas. Tai didelė garbė, tačiau niekas nei iš gavusiųjų, nei iš gausiančiųjų šią premiją negali ir negalės prilygti Martynui Mažvydui, jo žygdarbiui. Palyginus su ano meto gyvenimo ir darbo sąlygomis, mes dabar turime visas galimybes.

Esate žinoma antikinės literatūros tyrėja ir vertėja. Jau gerą dešimtmetį jus yra patraukusi ir lituanistika: 2005 m. pasirodė jūsų knyga „Kristijonas Donelaitis ir Antika", o 2014-uosius užbaigėte Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleista monografija „Kristijono Donelaičio pasakėčios". Kodėl šįsyk dėmesį skyrėte būtent pasakėčioms?

Į Donelaitį pakrypau atsitiktinai. Kadaise buvau pakviesta pakalbėti apie „Metų" sąsajas su antikine literatūra. Reng­dama pranešimą pamačiau, kad čia daug tirtinų dalykų. Taip ir įsitraukiau. Buvau užsimojusi parašyti ir „Metų" komentarus, kadangi ir jų gerų neturime, bet viena nesiryžau, o komandos tam darbui suburti nepavyko. Tad ėmiausi mažesnio darbo –­ pasakėčių komentarų, bet ir su jais nieko neišėjo. Mat komentaruose reikia aiškinti kiekvieną eilutę ir kiekvieną žodį, nurodant ir siužeto istoriją, ir leksikos, ir metrikos ypatumus, ir semantinius klodus.

Komentarus galima rašyti turint daug tyrimų medžiagos.

Ką jums atskleidė Donelaičio pasakėčių savitumo tyrimas? Ar Donelaičio pasakėčiose daug panašumų su kitų tautų pasakėčių autorių kūryba (Ezopo, Fedro, La Fontaine'o, Lessingo), ar vis dėlto jos labai savitos, originalios?

Iš šešių mums žinomų Donelaičio pasakėčių keturi siužetai ateina iš seniai, o du siužetai („Rudikis jomarkininks" ir „Pasaka apie šūdvabalį") veikiausiai yra originalūs, bent man nepavyko rasti jų aiškių atitikmenų. Aišku, esama tam tikrų pasikartojančių motyvų – sakykim, „Rudikio jomarkininko" kitiems nuolat kenkiančio padaro įvaizdis – bet negalime teigti, kad tai tas pats siužetas.

Žodžiu, siužetų originalumo aspektu Donelaičio pasakėčios nėra itin originalios. Bet XVIII a. taip ir būdavo rašoma: naudojami ir seni siužetai, ir sukuriama naujų. Šiuo požiūriu Donelaitis yra tipiškas.

Vis dėlto neginčytinai originalus yra jo kalbėjimo būdas, ir tai labai svarbu. Donelaičio pasakėčios yra epinės: veiksmas neskubus, daug detalių, jos dėstomos viena po kitos... ir štai tokių pasakėčių XVIII a. mažai. O dar mažiau, tiksliau iš viso nėra, tuo laikotarpiu hegzametru parašytų pasakėčių. Tad Donelaitis savo meto pasakėčių fone išsiskiria epiškumu.

Kokios Donelaičio pasakėčių sąsajos su žymiausiu poeto kūriniu – poema „Metai"? Kokių atradimų pavyko padaryti aiškinantis pasakėčių parašymo laiką? Gal pavyko užpildyti žiojinčias Donelaičio kūrybinės biografijos spragas?

Pirmiausia mane domino, kada parašytos pasakėčios – ar tai iš tiesų yra, pasak įsigalėjusios hipotezės, ankstyvieji Donelaičio kūriniai? Esą ir leksikos, ir metrikos požiūriu jos neprilygsta „Metams", yra prastesnės, vertintinos kaip pirmieji poeto plunksnos bandymai. Rūpėjo ir pasakėčių santykis su ligtoline lietuviška raštija.

Tyrimas mane šiek tiek nuvylė, sujaukė iki tol vyravusią tvarką, pagrįstą minėtąja hipoteze. Pasirodė, kad leksika yra lygiai tokia pati kaip „Metų" – nei prastesnė, nei geresnė. Tapo neaišku, kaip jas datuoti. Dėl eilėdaros – tas pats. Pasakėčių eilėdara – puiki, labai gražiai išlaikytos cezūros, tobulas hegzametras. Tad monografijoje darau išvadą, kad negalėjo būti ypač didelio laiko nuotolio tarp pasakėčių ir „Metų" parašymo arba Donelaitis turėjo nuolatos ką nors rašyti, kas mūsų nepasiekė, tačiau, taip ar kitaip, pasakėčių jokiais būdais negalima laikytis prastesnėmis. Moksliniu požiūriu, deja, mes tiesiog nežinome, nei kada tiksliai parašytos pasakėčios, nei kada „Metai". Kadangi, kaip visada esti, knieti iškelti hipotezę, tai ir aš ją iškeliu, teigdama, jog yra duomenų, kad vis dėlto kai kurios pasakėčios yra vėlyvieji Donelaičio kūriniai.

Vieną pasakėčią, „Vilks provininks", sieju su separacijos byla, vykusia nedaug likus iki Donelaičio mirties. Pasakėčios pradžioje vilkas pristatomas kaip girių valdovas. Sykį jis iššoka lyg jau ir ne į savo erdvę – ateina prie upelio ir randa ožkelę, kuriai aiškina, atseit karalius jam liepė valdyti ir daržus, ir sodus, ir esą jis veikia karaliaus įsakymu. Ožkelę vilkas priverčia drebėti. O viename laiške, rašytame valdžiai, kuriame Donelaitis skundžiasi dėl neteisingo žemės matavimo, aprašomas matininkas, šaukiąs: „Drebėkit, menki žmoneliai!" ir veikiąs pro rege – karaliaus vardu. Išvedus tokias paraleles, galima daryti hipotezę, kad pasakėčia „Vilks provininks" parašyta vėliau už „Metus".

Ką galima pasakyti apie Donelaičio pasakėčių meninę vertę? Žiūrint šiuolaikiškai, pasakėčia – didaktinis kūrinys, kurio paskirtis – ko nors pamokyti, pakritikuoti, o ar galima teigti, kad šie kūrinėliai yra meniškai vertingi?

Be abejo. Manau, kad Donelaičio pasakėčios pralenkia ir Ezopo, ir Fedro, ir daugelio viduramžių autorių. Donelaitis labai gražiai apibūdina savo veikėjus, nusako jų santykius, emocijas, požiūrius. Tai, kad didaktika yra blogai –­ jau Naujųjų laikų pramanas. Antikoje sukurta tiek puikių didaktinių kūrinių! Niekas nelaikė didaktikos trūkumu, priešingai, buvo manoma, kad tai –­ teigiamybė, jei ji apvilkta tam tikru drabužiu. Šiais laikais apskritai niekas nemėgsta būti mokomas, ir didaktikos liko nebent bažnyčioje, per pamokslus, nors ir ten dabar mokoma labai nedrąsiai.

O kaip dėl pasakėčių ilgio? Ar Donelaičio pasakėčios ilgiu nepranoksta daugelio kitų autorių pasakėčių?

Antikos autorių pasakėčias pranoksta, nors Fedro pasakėčių esama ilgų. Bet tarp XVIII a. sukurtųjų esama ir labai ilgų, dukart ilgesnių už Donelaičio. Reikalavimas, kad pasakėčia turi būti trumpa, buvo suformuluotas G. E. Lessingo. Jis pats to reikalavimo laikėsi, bet kiti autoriai nelabai paisė.

Kokios užsienio autorių pasakėčios galėjo būti žinomos pačiam Donelaičiui?

Neabejoju, kad jis buvo skaitęs visas antikos autorių pasakėčias, nes būdamas vaikas mokėsi lotyniškoje mokykloje. Pasakėčios visada buvo ir mokyklinė lektūra. Manau, kad Donelaitis dar mokykloje perskaitė daug daugiau, nei dabar perskaito klasikinės filologijos studentai, ir perskaitė antikinėmis kalbomis!

Su amžininkų kūryba, be abejo, irgi buvo susipažinęs. Karaliaučiuje būta nemenko susidomėjimo pasakėčiomis, netgi ėjo periodinis leidinys, į kurį pasakėčias rašė ir Karaliaučiaus universiteto studentai, dėstytojai. XVIII a. –­ pasakėčios klestėjimo amžius. Vien Prancūzijoje tuomet buvo parašyta per 10 000 pasakėčių.

O kaip moralas? Ar tai būtina pasakėčios dalis? Koks jis Donelaičio pasakėčiose?

Visos Donelaičio pasakėčios turi moralus, dvi – trumpus, dviejų eilučių, o kitos – ilgus.
Kai kurie Apšvietos autoriai jau rašė pasakėčias ir be moralų, galbūt manydami, kad skaitytojas pats suvokia moralą ir jam aiškinti nereikia. Pavyzdžiui, yra Lessingo pasakėčia apie didžiulę nakties audrą, su šaknimis išvertusią galingą medį. Lapė, ryte išlindusi iš olos, pasakė: „Aš net negalvojau, kad jis toks didingas!" Tekstas tuo baigiamas, pačiam skaitytojui paliekant suprasti, kad ne visi žmonės yra pripažįstami, kol jie gyvi, o jų didybė suvokiama tik jiems mirus. Donelaitis dar aiškiai pasako: reikia gyventi dorai, reikia žinoti savo vietą pasaulyje.
Dar įdomu, kad XIX a., kai Rėza išvertė Ezopą, jis įdėjo tik dviejų Ezopo pasakėčių moralus! Kitų pasakėčių moralų neišvertė. XIX a. jie jau atrodė nebereikalingi.

Ištyrinėjote Donelaičio pasakėčių eilėdarą. Kokių dar nenudirbtų lietuvių eilėtyros darbų esama?

Donelaičio eilėdaros žymiausias tyrėjas buvo Aleksas Girdenis. Jis padarė revoliuciją: įrodė, kad Donelaičio hegzametras turi antikinį „pamušalą" – ilgųjų ir trumpųjų skiemenų lygmenį. Vadinu jį „pamušalu", nes vis dėlto vyrauja kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų lygmuo. Iki Girdenio visi kaip vienas tvirtino, kad Donelaitis naudoja vien tik naujovišką –­ kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų – hegzametrą, kuris atsirado XVIII a. Vokietijoje.

Monografijoje parodžiau, kad ir pasakėčios turi tą senąjį antikinį ilgųjų ir trumpųjų skiemenų pagrindą, jis dažniausiai atsiskleidžia rašant spondėjais. Antikoje, tiek graikų, tiek romėnų literatūrose, visa eilėdara buvo grįsta ilgųjų ir trumpųjų skiemenų kaita, nebuvo kreipiama dėmesio į natūralų žodžio kirtį. Juk dainuojant ir dabar kartais natūralaus kirčio nesilaikoma, o antikoje didžioji dalis poezijos buvo dainuojama.

Apšvietos Vokietijoje vyko ginčai, kuriuo hegzametru rašyti. Manau, Donelaitis buvo originalus, radęs savotišką kompromisą. Tad pasakėčiose, kaip ir „Metuose", matyti tas kvantitatyvinis pagrindas, toji ilgųjų ir trumpųjų skiemenų kaita.

Dar neatliktų lietuvių hegzametro tyrimų, be abejo, esama. Kalbininkas Franzas Brenderis XX a. pr. parašė straipsnį apie lietuvių hegzametrą, bet jo nepakanka. Reikėtų ištirti raidą, aprėpti visus lietuviškai hegzametru rašiusius autorius. Pavyzdžiui, Šmulkščio-Paparonio poemos „Pasakų atošvaistos" hegzametras yra homeriškas, o Donelaičio – vergiliškas, tačiau tai tik mano išorinis žvilgsnis, reikėtų patyrinėti.

Pasakėčia – didaktinės literatūros žanras, klestėjęs antikoje, vėliau – Apšvietos epochos literatūroje. Ar matote kokių nors perspektyvų šiam žanrui atgimti šiuolaikinėje literatūroje? Kokių antikinių vertybių sugrįžimo viliatės?

Dabar klesti tokia žanrų mišrainė, kad sunku ką nors atpažinti. Bet jeigu tikėtume, kad pasaulio raida yra spiralės formos, galėtume laukti pasakėčios sugrįžimo. Nors, žinoma, bet kuris „sugrįžimas" yra ne tiesiog pakartojimas, o ir kai kas naujo. Beje, šiais laikais kartais net ilgimasi didaktikos. Pavyzdžiui, mano išversti Senekos „Laiškai Lucilijui" – viena didaktika, o žmonės taip mielai tą knygą skaito! Žmogus kartais nori, kad jam tiesiai šviesiai pasakytų, kas yra dora, o kas –­ nedora, kas – gerai, o kas – blogai, kad vis dėlto balta ir juoda nėra taip sumišę, kaip šiais laikais stengiamasi įteigti. Dabar sakoma: „Žiūrovas atsirinks." Bet žiūrovas neatsirinks, šitą žinojo dar Platonas, iš savo „Valstybės" išvijęs menininkus, nes jie, jo nuomone, gadina moralę. Žmonėse vis dėlto glūdi mimesis, pamėgdžiojimo instinktas, kurį pabrėžė ir Platonas, ir Aristotelis – jeigu televizorius rodo žudynes, tai jos vyks ir gatvėje. Daug kas suplakama, tampa nebeaišku, nesilaikoma saiko. Būtų neblogai, jei sugrįžtų saiko vertybė.

Kalbėjosi Aušra Gudavičiūtė

Komentarai  

 
#19 kafkė 2015-03-10 14:54
taip, nbd, Jūs visiškai teisus. komentarų skiltis išmesta dėl mano kaltės.
nesu politkorektiška , tai ne pirmą kartą taip atsitinka.

nesu prieš savamokslius hakerius, bet Mykolas OK (Okulič Khazarinas), Culture portalų prievaizdas, pasiskelbęs Atviro kodo prezidentu, jau senai man įtarimą kelia, kad ir Lietuvos internetinė erdvė prižiūrima Rusijos ar net kokios mafijos, kaip ir mūsų pasienis. Girdėjot apie tą skandalą su "naujausiom technologijom' įdiegtom Zuoko partiečių pasienyje? Į TEO atsikrausčiusi Amber Trast, Liuksenburge registruota ofšorinė kompanija, irgi kvepia Rusijos žd mafija.
Mūsų laisvojoj wikipedijoj pradingo demografiniai duomenys apie Tarpukario gyventojų surašymus po to, kai ja pasinaudojus, parašiau komentarą, kad tuo metu Lietuvoje gyveno 160 000 žydų. Tie duomenys nesutampa su Vyzentalio centro skelbimu, kad Lietuvoj sunaikinta buvo 95 procentai ir tai sudaro 200 000. Donskis dar pridėjo bernardinuose - 220 000. Tiesiog iškėliau klausimą - gal su Vilniaus prijungimu tas skaičius išaugo?
Kai radau išmestus šiuos duomenis, pasidomėjau kas tvarko wikipediją. Pasirodo, kad jos administratoriu mi paskirtas Mykolas OK. Tai gal paaiškina ir tai, kad iš interneto erdvės pradingo ir letuvių amerikiečių archyvas aidai.us, kuriame radau V.Krėvės pasakojimą apie jo susitikimą ir naktinį pokalbį su Molotovu, kur Molotovas atvirai atskleidė kortas dėl Rusijos būsimos politikos ne tik Lietuvoj, Europoj, bet ir JAV, pasaulyje.
Matyt man skirtas mis Marple vaidmuo.:)
Tik ne visiems tai patinka.
Todėl turiu palikti šitą erdvę. Ne dėl to kaip suprantu kriksčionybę.
Manau, paskutinis lašas buvo komentarai apie "pieštukų drožimą" po straipsniu "Esu lesbė ir tuom didžiuojuosi". Ikiss:)
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#18 nbd 2015-03-09 17:51
Labas rytas, Kafke, trūksta taško ant ė, trūksta užtikrintumo su kuo kalbuosi ir koks dabar laikas. Galima kalbėtis apie bet ką, aš prieš bet kokį grafomanijos rėmimą. Net neremiama ji vis tiek cenzūruotų.
Čia ir šiaip jau bet kas kalbama, kodėl mes negalime. Ar jūs kaip ir joomle irgi kažką slaptai manote apie slaptus dalykus///?
O kitas klasimas — ar savamoksliai yra gerai?
Jakoszas savamokslis ar ne? O jei ne tai ar geresnis už tokį? O hokistas jis koks? Ar nemanote kad mes įpūtėme jam šią temą? Pažįstate čia minimą mykolą? Aš tai ne.
Žinote kas man ne tik savotiškai patiko Dilytės vienoje knygoje? Nežinote?!!
Nepasakosiu, bet pasakysiu kad viena iš taikomų bausmių tam tikrais atvejais buvo plakimas. Aš noriu būti tuo kas plaka kafke. Po kiekvieno Litmenio išėjimo pasaulin aš norėčiau užplakinėti taip vadinamus autorius. Ne žodžiais o iš tikrųjų.
Kafke jūs esat kalta dėl to kad kuo toliau tuo sunkiau darosi komentuoti mums vienas kitą. Jūs nežinote kas yra krikščionybė ir kažką padarėte buvusiai komentarų sistemai.
Čia visi savi ir už tai taip pažįsta visus taip vadinamus redaktorius? Jūs nenorėtumėte būti šios vietos redaktore? Ja tapusi kalbėtumėtės su manimi?
Sangatsu Kokonoka.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#17 joomle 2015-03-08 08:56
joomle ir yra atviras kodas. Savamokslis hakeris Mykolas OK ir toliau laiko apsukęs aplink piršta naivius rašeivas.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#16 keista, bet įdomu 2015-03-07 13:41
pasirodo, 1999 m. šioje redakcijoje net penkis kartus buvo keičiami vyr redaktoriai. Tik pažiūrėkit - po A. Šlepiko Benediktas Januševičius (1999 sausis-vasaris) , Arnas Ališauskas (1999 kovas), Benediktas Januševičius (1999 balandis-biržel is), Arnoldas Barysas (1999 liepa-rugpjūtis ), Gintaras Bleizgys (1999-2001), kol galų gale ir ilgam įsitvirtino Kornelijus Platelis (2001-2014), Gytis Norvilas (nuo 2014).

Įdomus reiškinys. Konservatorių valdymo laikas baigėsi su Šaltenio vadovaim Kultūros ministerijai kaip tik tais 1999 metais. Prasidėjo Rolando Pakso epocha. Švietimo min. paskiriamas Platelis, Kultūros Arūnas Bėgša, restauratorius, Atviros Lietuvos fondo koordinatorius. .
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#15 memoriam 2015-03-07 12:28
Remia:

Spaudos, radijo ir televizijos rė mimo fondas 2012 metams suteikė 228 000 Lt paramą projektui „Lietuvos kultūros politika, procesai, žmonės, kūryba, įvykiai": rubrikos „Aktualijos", „Ex professo", „Esė", „Knygos", „Teatras", „Kinas", „Dailė", „Muzika", „Paveldas", „(pa)skaitiniai ", „Vertimai", „De profundis"; spaudos projektui: „Iššūkiai lietuvybei istorinių pokyčių akivaizdoje"ir internetiniam projektui: „Tautinė tapatybė Pasaulio Lietuvoje".

Redakcija, spausdindama įvairių autorių straipsnius, skaitytojams ir sau palieka teisę turėti kitą nuomonę. Rankraščių nerecenzuojame ir negrąžiname.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#14 kafke 2015-03-07 11:16
labas rytas nbd.
nebeliko "naujausių komentarų" skilties?
ar aš dar neprabudau?
matyt diskusijoj apie žodžio laisvę vakar būsiu per daug prišnekėjus.
jei imsiu kalbėti jūsų siūloma kosmopolitizmo tema, vėl galiu ką nors mirtinai išgąsdinti. Kas nors išsigąs kokio nors skundo tai kontorai, vadinama "taryba", no kurios priklauso šio savaitraščio rėmimas. Gal verta persikelti į Kuolio- Puteikio tiesos lt, kurio dar neremia Spaudos rėmimo fondas, ir kuriame todėl nėra nuomoniųų cenzūros?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#13 nbd kafkei 2015-03-06 17:30
o tai reiškia maždaug tai

kosmopolitas :

1. žmogus, nejaučiantis ypatingo ryšio su kraštu, iš kurio yra kilęs arba kurio pilietybę turi, deklaruojantis savo bendrumą su viso pasaulio kultūra;

Čia gal net tiksliau

free from local, provincial, or national ideas, prejudices, or attachments; at home all over the world.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#12 nbd kafkei 2015-03-06 17:26
1. apskritai, man gaila, kad Lietuvos neliks.
2. man negaila, kad jos neliks.

Čia kalbant apie galimybes. Esu cosmo.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#11 nbd kafkei 2015-03-06 17:24
1. Kaip čia pasakius. Man gal tokios temos niekada nebus įdomios, kaip kad Granausko Kaimas. Įdomus žmogus, asmuo, asmenybė kaime ar nebūtinai jame, ne kaimas.
2. Jūs nesuprantate kas yra krikščionybė.
3. Iš pirmo ir antro išeina trečia - nelabai ir norėčiau kalbėti apie kitką. Prūsija mane labiau domintų dėl to ką jau minėjau anksčiau.
4. Nesupykite.

Iki kitų )
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #10 kafke 2015-03-06 16:52
esu Mažosios Lietuvos ir žemaičių folkloro fanė.
manau, kad protestantizmo įtaka teigiama buvo jau vien dėl to, kad nesužlugdė tautos dvasios, kuri savo esme artima kriksčionybei.
Vokietijos švietėjai palaikė lietuvių emancipaciją. Prievartinis vokietinimas prasidėjo po Wilsono paskelbto s "Tautų apsisprendimo teisės". O labiausiai suintensyvėjo atėjus į valdžią Hitleriui.

Kas dėl liaudies kultūros, ar nepastebėjot tokios tendencijos - kiek tik mūsų kultūros aristokratų istorijos bėgyje, nutautėdavo, tiek mūsų sveikas kaimas naujų užaugindavo. Bet sveikas tas kaimas buvo tik iki sovietmečio. Granauskas "Duonos valgytojuose" genialiai aprašo tuos pasikeitimus iš šventumo į visišką priešybę. Nors... sovietmečiu turėjom dar kultūros žmonių, užaugintų smetonos. Dabar teturim užaugintus Sniečkaus...
Jei klystu, pataisykit:)
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #9 nbd kafkei 2015-03-06 15:18
Gal tikrai nieko nesuprantu, kokiai įtakai tada priskirti? Jokiai?
Jūs blyksit žiniomis, bet tai ką apsakot, yra liaudies kultūra, ne k. apskritai. Nežinau ką pasakyti.
Visiškai sutinku dėl dainuškų, yra labai pornografinių folkloro kolektyvų.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#8 kafkė apie vyžas 2015-03-06 14:43
kiek žinau, jau viduramžių parlamentai reguliuodavo ne tik ką valgyti penktadieniais, bet ir kokiais rūbais turėdavo dėvėti kiekvieno luomo atstovai. Nieko naujo po saule. Juk ir dabar panašiai reguliuojama... net iki lovos santykiu ar kur rūkyti ir ką kur rašyti, reklamuoti...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 #7 kafkė nbd 2015-03-06 14:40
ak tik nereikia Mažosios Lietuvos kultūros priskirt protestantizmo įtakai.
paimkim štai būrų dainas. Johanno Gottliebo Kreuzfeldo, Liudviko Gedimino Rėzos, Georg Heinrich Ferdinand Nesselmann'o, Christian Bartsch'o 1886, Adalbertas Bezzenbergeri į vokiečių kalbą išverstos dainos žavėjo ne tik V.Goeth'ę, Shilerįį ir Humboltą. Žavėjo kone visą protestantų vokiškai skaitančią visuomenę. Jie - protestantai tokių dainų kažkodėl neturėjo. Žavėjo prancūzus. Oskaras Milašius prirašė ne vieną liaupsinantį tekstą apie jas, manydamas, kad tai visos Lietuvos dainos.
Ir ne daug teklydo.
Kaip manot kodėl šiandien skaitant Oskaro Milašiaus žodžius apie ypatingą lietuviškų dainų poetiškumą, apie ypatingą jose plazdantį meilės jausmą, mums jo žodžiai jau atrodo neįtikinamai?

Ką? gal nežinote, kad spaudos draudimo laikotarpiu buvo draudžiama ir lietuviškai dainuoti?
Gal nežinote ir to fakto, kad sovietmečiu kgb cenzūruodavo liaudies ansamblių dainuojamas dainas?
kad vadovas privalėjo pristatyt aprobavimui dainų tekstus?
kad mokantiems ir kitus mokinantiems 17 - 19 a dainų kgb užvesdavo dosje, iškeldavo bylą "už pagonybės ir kriksčionybės propagandą"?
Ar ne todėl iki šiiol etno ansambliai dainuoja kone vien staugiančias dainas ar aranžuotas balabaikas?
O juk panašios dainos kaip ir Mažojoj Lietuvoj kažkada vyravo ir Didžiojoj. Daugiausia jų išliko nuo Caro priespaudos atskirtoj, Lenkijai administruot paskirtoj Suvalkijoj.
Turiu dalį tokių dainų, kurias 19 a vidury kirilica užrašė lyginamosios kalbotyros išradėjai Juozas Botyrius su Fortunatovu. Jie rengė vakarėlius per patį spaudos draudimo laiką ir užrašinėjo tautosaką.

Išvada: kažkam meilė atrodė tiek pat pavojinga kaip ir meilės religija - kriksčionybė. Tauta neturi prisiminti nei savo sukilimų už laisvę dainų, nei istorinių karžygių, nei laimingo laikotarpio linksmų dainų. Folkloras, kgb manymu, turėjo atspindėti tik baisią priespaudą nuo kurios išvadavo sovietinė kariuomenė. Jei klystu, pataisykit.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#6 nbd 2015-03-05 17:16
ir pridursiu, kad tikrai malonu matyti šios antikos specialistės įstabas.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#5 nbd nebūtinai kafkei 2015-03-05 17:12
Jei sujungti įvairius Prūsijos svarbius Lietuvai laikmečius, ikidonelaitinį, jo paties metą, podonelaitinį, manau, būtų galima pamatyti ryškiausią ir reikšmingiausią kultūrinę liniją, tokią kokios Lietuva neturi, ir kuriai nubrėžti reikės dar ne vieno šimtmečio, po kurių, pačios Lietuvos gali ir nebelikti.
Prūsijos kultūra ne identiška bet kurio laiko Lietuvos kutūrai arba jos nekultūrai. Tai gal ir būtų viena iš priežasčių, kodėl yra tokių ir kitokių nutylėjimų. Katalikiškasis laiko tarpas ten buvo netgi trumpesnis nei protestantiškas is. O kalbėti apie ikitarybinį Karaliaučių nepabrėžiant protestantų įtakos gyvenimo būdui ir minčiai, būtų arba diletantiška, ko irgi pasitaiko, arba gal net reikėtų nuolatinių komentarų stagnaciškam skaitytojui, išpažįstančiam tikėjimą kitokį. Apskritai, pats šiuolaikinis vokiškumas dažniausiai aiškinamas per protestantizmo prizmę, aišku, ne tik per ją.
Kafke, nemanau, kad vokiečiai itin didžiavosi galėdami nešioti vyžas ar panašiai. Gal žinote apie įstatymą draudusį tai daryti? )
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#4 Bet kafkei 2015-03-05 15:58
O bet tačiau, kodėl šie metai būtų turėję būti skelbiami Rėzos metais?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+3 #3 kafkė 2015-03-05 11:13
iš tiesų, argi ne gėda lietuviams, jei net Kaliningrado Kanto universitete daugiau dėmesio skiriama Rėzai, nei Lietuvoje. Ten netgi ir toliau veikia Rėzos lietuvių kalbos seminarai. Vokiečiams buvo garbė vadintis lietuviu. Prūsiją valdęs Jogailos anūkas Albrechtas buvo tiek pakėlęs Prūsijos kultūrą, kad Vokietijai buvo garbė pasivaditi Prūsija. Tokią garbę vadintis lietuviu prisiėmė ne tik Ostermejeris.

Buvo kalbėta šiuos metus skelbti Rėzos metais, bet kažkas pakeitė į regionų metus. Įdomu kam iki šiol šis masonas švietėjas neįtinka, kad nesugebame išsiversti visų jo raštų į lietuvių kalbą? Gal ES fondų pinigus leidyklos naudoja tik Europos didžiųjų šalių knygų vertimams į lietuvių kalbą? ir taip Lietuvos kultūrai skirti pinigai sugrąžinami Prancūzų, Anglų, Vokiečių kultūros bizniui? Kaži kodėl Kultūros Taryba didžiausią dalį kultūrai skirtų pinigų atiduoda leidykloms, kurios panaudoja juos ne lietuvių kūrybai versti į kitas kalbas, o atvirksčiai? Jei taip, tai išverskit, rupūs miltai, bent Rėzą!!!
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #2 kafkė 2015-03-05 10:51
Negaliu atsistebėti faktu, kad visi Donelaičio kūrybos tyrinėtojai vieningai nutyli apie Rėzos mokslinę disertaciją, kurioje Rėza lygino Donelaičio kūrybą ir moralę su antikos kūriniais. Šia savo disertacija šis reikšmingas lietuvių masonas sužavėjo auksčiausio laipsnio masoną, Vokietijos švetimo ministrą Vilhelmą von Humboltą. Ar ši disertacija iki šiol lietuviams neprieinama?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#1 aristotelis 2015-03-05 10:11
: "Bet žiūrovas neatsirinks, šitą žinojo dar Platonas, iš savo „Valstybės" išvijęs menininkus, nes jie, jo nuomone, gadina moralę. Žmonėse vis dėlto glūdi mimesis, pamėgdžiojimo instinktas, kurį pabrėžė ir Platonas, ir Aristotelis – jeigu televizorius rodo žudynes, tai jos vyks ir gatvėje. Daug kas suplakama, tampa nebeaišku, nesilaikoma saiko. Būtų neblogai, jei sugrįžtų saiko vertybė."

Šventi žodžiai. Viskam reikalingas vidurys auksinis. Tik tai ir yra dorybė.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai