Giedrė Kazlauskaitė: „Man svarbu, kad galėtume gyventi oriai“

Kalba, pasakyta atsiimant J. Ivanauskaitės vardo premiją

Dėkoju už man skirtą Jurgos Ivanauskaitės vardo premiją; ypač jos šeimai. Jausčiausi labiau jos verta, jeigu būčiau išleidusi romaną ar apsakymų knygą; bet galbūt tai taps savotišku įsipareigojimu. Savo neilgu gyvenimu, tačiau labai intensyvia asmenybe, biografija ir kūryba J. Ivanauskaitė tapo lūžio laiko –­ atšilimo, Atgimimo, postsovietinės visuomenės – legenda ir atminties ženklu.

Giedrė Kazlauskaitė. Regimanto Tamošaičio nuotrauka
Giedrė Kazlauskaitė. Regimanto Tamošaičio nuotrauka

Neseniai prisiminiau, kad kai pasirodė romanas „Sapnų nublokšti", ėjau skaityti jo į Antakalnio kapines. Sėdėjau ant suo­lo aikštelėje priešais Sausio 13-osios aukų memorialą ir skaičiau; atrodė ideali vieta ramiam skaitymui, ontologinės pusiausvyros teikė tame romane eksploatuojama sapno prasmė. Dabar jau seniai nebevaikštau ten be rimto reikalo, juolab neskaitau.

Kartais norisi nuosekliai perskaityti visas J. Ivanauskaitės knygas ir galbūt ką nors apie jas parašyti. Bet tai tarsi ir prieš­tarauja dienotvarkei, susiplanuotiems darbams. Be to, beveik nėra prasmės to daryti, kadangi išėjo Jūratės Baranovos monografija. Tikiuosi, kad šios ryškios rašytojos dėka jautriau rezonuoju rašančias moteris – jos man visada įdomesnės už rašančius vyrus. Todėl norėčiau kalbėti apie J. Ivanauskaitės fenomeną: atvirumą pasauliui, svetimoms kultūroms, neištyrinėtoms žemėms. Aistrą gyvenimui, nebanalų santykį su tikrove, kūrybingą jos matymo rakursą. Raiškos gaivališkumą, inovatyvumą, nuolatinių ieškojimų riziką. Pilietinį ir estetinį radikalumą, kuriuo nepasižymėjo jokia man žinoma jos bendraamžė rašytoja ar rašytojas.

J. Ivanauskaitės knygas daugelis per­skaito paauglystėje, taip atsitiko ir man. „Mėnulio vaikai" 1995-aisiais tapo kvietimu maištauti prieš sustabarėjusias konvencijas, galimybe patikėti, kad egzistuoja įdomi ir nerutiniška rašymo būsena. Esu dėkinga J. Ivanauskaitei ir už kai kada net impozantiškas visuomenines laikysenas, kurios padėjo formuotis rašytojų, kaip pilietiškumo kvieslių, įvaizdžiui mano literatūriniame horizonte. Man asmeniškai svarbūs ir brangūs jos religiniai ieškojimai, taip pat santykis su laikraščiu „Šiaurės Atėnai".

Šiandien J. Ivanauskaitės kūryba aktuali tuo, kad tai vis dar yra kvietimas atsiverti pasauliui, užnugaryje paliekant užsiaugintas baimes. Savo knygose ji netiesiogiai ragino ryžtis laisvei – tiek pilietinei, tiek vidinei. „Aš staiga pajutau laisvę. Visišką laisvę. Viešpatie, koks tai baisus jausmas", – prieš mirtį ištaria romano „Ragana ir lietus" veikėja. Romano, kuris 1993-iaisiais metais Lietuvoje buvo uždraustas. Šiandien kai kurias knygas vis dar sugebama uždrausti, nors jau senokai turėjome išeiti iš posttotalitarizmo įpročių ir reglamento. Televizijos atsisako trans­liuoti socialines LGBT reklamas, nors civilizuotame pasaulyje tai yra įprasta ir turi akivaizdžios naudos mentaliteto pokyčiams.

Nuo J. Ivanauskaitės skiriuosi labai smarkiai. Nesu gražus ir stilingas žmogus, man nepakankamai rūpi mano įvaizdžiai ir pavidalai. Neturiu charizmos, nemoku būti skaitytojų labai mylima, perkeisti jų širdžių. Ir vis dėlto man, kaip ir jai, aktualūs žmogaus laisvės, emancipacijos ir orumo klausimai. Man svarbu, kad galėtume gyventi oriai, neprašinėdami katučių ar pritarimo savo gyvenimo būdui. Steigti laisvės vertes savo gyvenimu, knygomis ir viešomis pozicijomis.

Laisvė glūdi žmonių sąmonėje, ir net vieša simbolika nėra įgali jos sunaikinti; tuo įsitikinau neseniai lankydamasi Baltarusijoje. Laisvė nėra duotybė, tai kasdienis darbas, nuolatinė pastanga, minties ir žodžio judesys; taip pat, žinoma, ir kūryba, knygos, menas, kultūra. Visa kita yra paviršiai. Žmogaus teisės, kurios rūpėjo J. Ivanauskaitei, vis dar sistemingai paminamos, už jas reikia kovoti, užuot gąsdinusis karu. Išeiti į nesaugias zonas, prarasti tam tikras saugumo garantijas, rizikuoti pačia savimi. Nepasakyčiau, kad tai labai man būdinga, tačiau priimu šią premiją kaip iššūkį.

Komentarai  

 
+1 #7 Tadas 2015-03-08 18:28
Pone Kuki, Rushdie knyga vadinasi "Vidurnakčio vaikai" (Midnight's Children).
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#6 satenai 2015-03-08 13:11
metams Satenai gavo daugiau nei 20 000 eiru. Tai nemaza suma portalui skirtam "saviems". Siauras "pazymetu" skaitytoju ratas, siauras poziuris. Internete portalo verte ir kaina apsprendzia lankytoju skaicius. Redaktorei skaitytojai nereikalingi. Apie tai jau seniau buvo pareiskusi. Dabar verkslena, kad neturi "charizmos', nera skaitytoju "labai mylima". Negi mergaite iki siol nesuprato Evangelijos? Atstumk, ir pasijusi atstumta. Kas rukdo isilest skaitytojus? Nori parkeist skaitytoju sirdis? Pakeisk savaja, neatstumk. Kam LGBT ta reklama? Zinoma, "civilizuotoj", atsiprasant, visuomeneje galima aptikti knygeliu, irodinejanciu, kad ir Jezus buvo gejus, nes vaiksciojo 12 vyru apsupty, bet tokios "reklamos" jau is ego laisves, o ne dvasines sferos. Laisva valia galima pasinaudot tik viena karta - renkantis kuriam ponui tarnauji - Dievui ar setonui.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#5 kas tas placebas 2015-03-08 11:44
"Jurgos Ivanauskaitės vardo premija už geriausią lietuvių literatūros kūrinį, atitinkantį formuluotę „Už laisvą, atvirą ir drąsią kūrybinę raišką”.
Premija įsteigta 2008 m. lapkritį. Steigėjai – J. Ivanauskaitės kūrybos paveldo centras ir leidykla „Tyto alba”. Nuo 2014 m. premiją skiria Lietuvos rašytojų sąjunga ir leidykla „Tyto alba”.
J. Ivanauskaitės premija skiriama ne vyresniam kaip 45 metų amžiaus autoriui už geriausią lietuvių literatūros kūrinį, išleistą per dvejus praėjusius kalendorinius metus. Tam pačiam autoriui Premija antrą kartą neskiriama."


Kas jei ne Placebo kontora pašalino Ivanauskaitės fondą iš Ivanauskaitės premijos? Tyto albos lygis - Taunytės lygis. Neokairės ideologijos platinimas, pasirodo, ima viršų Jonyno rašytnamyje.
Galite mane blokuoti. Tai bus "labai drąsu".
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#4 placebas 2015-03-08 10:03
"Šiandien kai kurias knygas vis dar sugebama uždrausti, nors jau senokai turėjome išeiti iš posttotalitariz mo įpročių ir reglamento. Televizijos atsisako trans liuoti socialines LGBT reklamas, nors civilizuotame pasaulyje tai yra įprasta ir turi akivaizdžios naudos mentaliteto pokyčiams."

Štai pavyzdys kaip Placebo Kontora siekia pakeisti meilės mentalitetą į sekso be meilės mentalitetą.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#3 placebas 2015-03-08 09:59
manau, kad Ivanauskaitė savo, kaip rašytojos tragizmą atskleidė romane Placebas. Romano herojė sudaro velnio sutartį su Kontora, kuri siekia viską kas tikra, pakeisti placebu. Tai,manau, autorės prisipažinimas.
O kartu ir pranašystė, išsipildžiusi jos pačios, Beresnevičiaus, šapranausko, Dviračių Šou prodiuserio, Gedgaudo, Gajauskaitės ir daugelio kitų ryškesnių tikrąją dvasios laisvę laisvę mylinbčių, o ne ego laisvę ginančios Kontoros, mirtimis.
Placebo Kontora matomai ir Šatėnus uždarė nuo skaitytojų komentarų.
"Placebas" turėtų būti pasiūlytas Nobelio premijai. Tačiau Kontora to niekada neleis.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#2 kukis 2015-03-08 09:27
sorry, google sako, kad ir Ivanauskaitė turėjo ta pačia antrašte romaną. Matyt autorinės teisės leidžia plagijuot romanų pavadinimus.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-1 #1 kukis 2015-03-08 09:05
"J. Ivanauskaitės knygas daugelis per skaito paauglystėje, taip atsitiko ir man. „Mėnulio vaikai" 1995-aisiais tapo kvietimu maištauti prieš sustabarėjusias konvencijas, galimybe patikėti, kad egzistuoja įdomi ir nerutiniška rašymo būsena."

Giedre, jei būtum perskaičius vaikystėje, gal dar prisimintum, kad "mėnulio vaikus" parašė Rušdis.
Bet, žinoma, koks gi skirtumas - Ivanauskaitė ar Rušdis? Juksvarbiau maištauti prieš sustabarėjusias konvencijas.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai