Regimantas Tamošaitis. Apie gyvenimo kokybę

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

O dabar pakalbėkim apie gyvenimo kokybę.

Kaip pasakyta Rytų išminčių, visko esmė yra Dievas, o Dievas yra maistas. Kol jį valgai, esi gyvas. Tu valgai Dievą, Dievas valgo tave – tokia yra didžioji būties vienovė, brahmano ir atmano tapatybė. Kol valgai, tol kvėpuoji, tol galvoji, matai kitus ir pats esi matomas. Todėl valgyk maistą visa burna, pasakyta upanišadose, ir niekada neniekink jo. Taigi gera gyvenimo kokybė: kai esi gerai pavalgęs, o ir pats esi tinkamas maistui – sveikas ir morališkai nesupuvęs.

Svarbu nesupūti morališkai, nebūti pašvinkusiam.

Bet dabar ne apie tai. Dabar apie konkrečias maisto formas.

Mūsų šeimoje yra trys broliai ir trys seserys, maždaug kaip ir turi būti. Apie seseris – kitą kartą, dabar apie tris brolius, apie mus.

Visi trys mes esame tos pačios esmės, tos pačios substancijos. Kaip žmonės sako, padaryti iš tos pačios tešlos. Pagimdyti tėvų, bet upanišadose būtų patikslinta, kad tešlą sumaišė dievai. Jie ir ugnį įžiebė, aistros židinį sukūrė tam kepimui, bet bala jų nematė, tų dievų, mes taip pat jų nesame matę. Niekas nežino, kaip visa tai vyksta ir kodėl. Net savo atsiradimo neprisimename, susivokiame tik po laiko, esame kažkokie nelaikšiai.

Tešla savaime dar nieko nereiškia, ji tiesiog yra, svarbiausia juk forma, kurią tešlai galima suteikti, svarbu jos pavidalų įvairovė. Žmonės visada mato tik formą, o ne esmę. O forma šitą esmę atskiria ir išskiria iš bendros tešlos masės, – mes visi esame skirtingi.

Antai mūsų, trijų brolių nuotrauka, padaryta jaunystėje, kol dar buvome kartu, šviežiai iškepti ir dar neišsklidę po pasaulį, – pridedu ją prie šių kasdienių samprotavimų.

Nuotraukos fonas – lietuviškas, tai mus suformavusi kaimo aplinka. Gerai pasirausęs kišenėse iki šiol galiu rasti kokią šieno liekaną, šiaudo atplaišėlę, tvartelio su gyvulėliais prisiminimą. Tai tarsi gyvenimo kvapas, tarsi spalva. Šienas kišenėje – mano tapatybės ženklas.

Aš ją jaučiu, aš trinu pirštais tą šieno liekaną, svaigstu nuo praeities prisilietimo, bet kiti tikrosios mano savasties nemato, nieko neįžiūri. Kiti mato tik mano formą, apie ją ir tekalba. Neva aš esąs toks, esąs anoks. Neva dirbu ten, dirbu šen. Tai nesusipratimas, nieko aš nedirbu. Aš tik slampinėju šen bei ten. Iš namų į miestą ir atgal. Kokie ten tešlinio žmogelio darbai, kam jie reikalingi?

Nuotrauka iš autoriaus šeimos albumo
Nuotrauka iš autoriaus šeimos albumo

Bet kiti tešliniai man tvirtina, neva gimiau tik tam, kad būtinai dirbčiau, kad turėčiau visokių pareigų. Lyg gyvenimas būtų tik darbas ir dar priklausantis nuo mano pastangų. Vieni juokai, juk darbai dirbasi patys, gyvenimas pats plaukia savo vaga. Juk aš esu viso to judėjimo dalis, o ne koks prižiūrėtojas iš šalies, nuo kurio malonės priklausytų gyvenimo reikalai. Aš tiesiog esu, o visa kita – ne mano reikalas. Tik išpuikėlis galvoja esąs atsakingas už viską, kas vyksta aplinkui jį. Gyvenimas juda savaime, jo nereikia judinti.

Ir dar: kuo smarkiau ką nors veikiu, tuo esu pasyvesnis – štai koks mano buvimo paradoksas. Vienu metu labai daug dirbdamas ir neturėdamas jokių pramogų, beveik nustojau gyventi, t. y. tiesiog automatiškai judėjau ir stebėjau savo judėjimą. Bet tas mano judėjimas –­ tai tik tešlos transformacijos, tik niekur nevedantis vidinis virsmas. Judėjimas būna vidinis ir išorinis, tačiau bet kokia kaita yra tik regimybė.

Ir iš esmės manęs nėra, yra tik tešla. Visa būtis yra tešla. Jei galėčiau iškelti koją iš tešlos ir kažkur atsiremti, būčiau patenkintas kaip Archimedas, bet kas man iš to? Juk ir taip esu patenkintas, nesukdamas savo tešlinės galvos. Kvailiausias dalykas – kai tešla filosofuoja apie tešlą. Juk tai absoliuti tautologija!

Kiti dar įsivaizduoja esą padaryti iš mėsos, bet ką mėsa gali suprasti apie gyvenimą? Mąstanti mėsa? Jaučianti mėsa? Įsimylėjusi mėsa? Irgi kažkokia nesąmonė...

Taigi vadinamoji gyvenimo kokybė susijusi su forma, bet forma netikra, o apie esmę geriau negalvoti. Juk pasakyta: negalvok per daug apie šventus dalykus, neminėk jų be reikalo, o tai tau galva nulėks. Tešlinis žmogus yra labai netvarus, ir jo amžius yra trumpas.

Grįšiu prie savo tešlinės šeimos, prie savo brolių.

Šioje mūsų broliškoje nuotraukoje esame išsidėstę chronologiškai, pagal laiko tėkmę. Aš esu vyriausias, todėl stoviu dešinėje, labiausiai nutolęs nuo kepyklos (jos nuotraukoje nematyti). Tačiau aiškiai matyti mano kontemp­liatyvi prigimtis (tai irgi ne tiek mano esmė, kiek laikina forma, individualios psichikos bruožas). Iš akių matyti ir tai, kad esu susitelkęs mintimis, turiu savo vidinį pasaulį, todėl galvą nusukęs į šalį ir lyg mėginu kažkur pabėgti, pasitraukti, palikti visą vargo šieną savo broliams. Taip juk ir atsitiko: aš išėjau iš namų, aš susvetimėjau, nutolau nuo artimųjų savo, o dabar savasties ieškau tik kišenėje – kaip šieno kvapo, kaip dar kažko, ko nemoku įvardyti.

Šeimos nuotraukos viduryje – antrasis mūsų brolis. Jis nuo vaikystės buvo geriausias: darbštus, tylus, atviras – tai irgi matyti iš jo akių. Antai kaip jis stovi tiesiai, kaip nuoširdžiai ir patikliai žiūri į gyvenimą. Dėl savo jautrumo kadaise turėjo daug problemų, bet dėl jo širdies gerumo Dievas jam padėjo ir jo gyvenimo kokybė smarkiai pagerėjo. Dabar iš jo mokausi būti geras ir aš. Būnu geras, kai niekur nesikišu.

Kairėje – vėliausiai atsiradęs, jauniausiasis brolis. Jo akyse – vylius, jo šypsena –­ keista, visa savo povyza jis atrodo kažkoks nenuspėjamas. Kaip jauniausias jis yra lyg ir geriausias, bet kartu ir toks... na, keistas.

Antai per šv. Kalėdas, užplūdus man nebūdingo jausmingumo bangai, pasiunčiau tam jauniausiam broliui širdingiausius linkėjimus, kaip žmonėms įprasta daryti tuo metų laiku. Kalendorinis paprotys. Šiaip to nedarydavau, nes galvodavau, kad esu kitoks nei visi žmonės, nepasiduodu papročių inercijai, bet tą sykį neištvėriau. Jauniausiojo brolio atsakymas buvo labai trumpas ir konkretus: „Eik šikti!" Nesiteikė paaiškinti, kodėl taip atsakė, matyt, tai buvo ne jo paties balsas, o kažkas daugiau, kažkas rimčiau. Kažkoks esminis gyvenimo imperatyvas, skirtas specialiai man.

Supratau, kad esu nubaustas už savo protingumą, už jausmingumą, kuris yra ne kas kita, kaip savimeilės forma, ir kad man reikia gerai viską apmąstyti ir išsivalyti. Toks juk ir buvo konkretus gyvenimo paliepimas man, išpuikusiam ir nutolusiam nuo šeimos.

Atlikus tą konkrečiai nurodytą atgailą man lyg ir palengvėjo, bet neilgam. Nes atgailauti reikia kasdien: nuo to ir priklauso gyvenimo kokybė.

Svarbu neužsimiršti ir nesusitapatinti su savo būties forma, nes ji visuomet sąlygiška. Reikia žvelgti į esmę ir jausti jos transformacijas. Juk viskas vyksta tavo viduje, o vidus juk visų vienodas, visi esame padaryti iš tos pačios tešlos. Nuo to, kiek tau ši tiesa aiški, ir priklauso tavo gyvenimo kokybė. Ji aišku, niekam nesvarbi, jos realiai ir nėra, bet ji svarbi tau – kol dar gyveni, kol dar esi neištižęs ar nesutrupėjęs.

Taigi svarbu neišpuikti, neiškilti iš tešlos, taip pat morališkai nesupūti. Ir pernelyg daug neprotauti, nes daug protaudamas pavirsi trupiniais ir būsi suvalgytas pirma laiko.
Gyvenimas tave ir taip suvalgys, nereikia net stengtis.

Gyvenimas yra baisus –
Taip Zigmas mums pasakė.
Ir buvo veidas jo tamsus,
Ir liūdnos buvo akys...

Zigmas čia – Sigmundas Freudas.

Komentarai  

 
#1 trečias brolis 2015-03-05 11:52
va va, socialinė tautos nelygybė ir prasideda jau šeimoj. Tarp trijų brolių. Didysis veržias į virššikinikus, myli malonumus ir tik žiūri kaip pavergti jaunėlius. o šie arba klusniai prisitaiko, nes myli brolį (fui, tokią meilę, kurios pretekstu išnaudotojai pampsta) arba protestuoja ir pasiunčia šikt. Tokie kelia revoliucijas. Bet ne jie dėl to kalti. kaltas Didysis brolis, kuris dedasi nežinia kokiu "išrinktuoju", atsiprašant.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai