Renata Šerelytė. Višta spintoje

gyčio norvilo nuotrauka
gyčio norvilo nuotrauka

Danguolė Kandrotienė. „Spintos istorijos". – K.: „Debesų ganyklos", 2014.

„Spintos istorijos" šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje sulaukė jau trečiojo įvertinimo – tapo Metų knyga vaikų literatūros kategorijoje (kiti įvertinimai – geriausia 2013 m. knyga vaikams ir paaugliams ir „Baltasis varnas 2014"). Sakytum, tai pati geriausia recenzija knygai – ja viskas pasakyta ir netgi užantspauduota.

Bet ar tikrai viskas?.. Ar tokie įvertinimai yra neginčijamas knygos vertės įrodymas, nepaliekantis nė šešėlio abejonės?..

O ta abejonė, skaitant knygą, kyla. Nors iš pradžių lyg ir nėra prie ko prikibti. Istorija apie mergaitę Emiliją, lietingą dieną iš nuobodumo užsikorusią palėpėn ir ten, senoje spintoje radusią tėčio lietpaltį, mamos suknelę, batelius, rankinę, lietsargį ir kitus daiktus, kurie atskleidžia jai įvairias šeimos istorijos peripetijas, papasakota lyg ir žaismingai. Ir tema – aktuali, atskleidžianti darnius Emilijos šeimos narių santykius ir iškylanti kaip teisingos socialinės gyvensenos pavyzdys. Taigi viskas atrodo gražu ir paprasta, o iš paprastų dalykų gimsta nuoširdžios ir netgi labai įtikinamos istorijos.

Bet vėliau tekstas ir veikėjai pamažu pradeda erzinti, lyg istorija būtų ne kuriama, pasitelkiant spontaniškumą ir vaizduotę, o režisuojama, naudojantis išmėgintomis klišėmis. Ima kliūti ir kalbos maniera – ji tokia aptaki, kad iš pradžių nė nesupranti, kas gi čia negerai. Negerai yra tai, kad ji neįtraukia į savo gelmę, nepriverčia suklusti, įsiklausyti, o neša paviršiumi. Ji irgi tokia tarsi „surežisuota". Ypač ten, kur pasitelkiami įvairūs juokeliai. Tada pasakojimo žaismingumas ima atrodyti dirbtinis, infantilokas, kyšteli žurnalistinių kalbos klišių. Žinoma, kūrinio tema, idėja nesikeičia – ji korektiška, švietėjiška, socialiai teisinga. Ir nuobodi.

Knygoje daug kalbama (plepama), tačiau nieko neįvyksta. Nėra jokio sukrėtimo, jokios, kaip pasakytume, dramaturgijos. Žinoma, vargu ar buvo verta tikėtis, kad pro spintos duris Emilija išeis į pasakų pasaulį (kaip atsitinka „Narnijos kronikose") ir atliks ten nepaprastą žygį, tačiau tokio ankšto ir tiesiog pasmerkto klaustrofobijai pasaulio vis dėlto nelaukiau. Argi viskas turėtų taip baigtis? Tetos vestuvėmis ir užuolaidų siuvimu?.. Ir baltais dobiliukais?.. O kur nuotykis, įkūnijantis tą didžią pasakos prasmę, kurią išreiškė H. Radauskas: „Pasauliu netikiu, o pasaka tikiu"? Gal tai žiurkės Filadelfijos meilė šikšnosparniui? Bet ir ji tokia teisinga ir pasmerkta laimingam finalui, kad jau net neįdomu. (Ir nejuokinga.)

b_200_282_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-02-27_nr._3510_Spintos-istorijos.jpg

Nepradžiugina netgi frazė, kad Emilijos pasaulis „vieną dieną (...) ima ir apsiverčia aukštyn kojomis". Nesitikėkite iš jos nieko neįprasto – šią frazę reikia suprasti tiesiogine prasme (Emilija kybo su šikšnosparniu žemyn galva).

Ar vaikų literatūrai nebereikia perkeltinės prasmės? Potekstės, intrigos, nuotykio, humoro (o ne juokelių ir pašmaikštavimų)? Pagaliau – kur tikslinga ir suvaldyta kalba?.. Ar jau nebereikia mokytis jos meistriškumo, tarkim, iš Vytautės Žilinskaitės? Panašu, kad šie kriterijai smuko, ir nenuostabu, nes ne visi mėgėjiškos literatūros autoriai pajėgūs jų laikytis. Todėl, kai geranoriai džiaugiasi, kad į vaikų literatūrą ateina daug žmonių iš kitų sričių – pedagogų, žurnalistų, dailininkų ir panašiai, – sunku ką ir besakyti, nes šitaip nuvertinamas pats vaikų literatūros profesionalumas ir rinką užplūsta didelis srautas vidutiniškos lektūros. Blogas knygas jau mokame atskirti, o štai vidutiniškų –­ dar ne visada.

„Spintos istorijos" – saugi, naminė knyga, kurią galima drąsiai rekomenduoti jautrių nervų skaitytojoms ir mažoms mergaitėms. (Dėl berniukų abejoju – veikiausiai retam patiktų sėdėti spintoje ir plepėti su senomis suknelėmis, nepradžiugintų netgi apsimetėlės palaidinės demaskavimas.) Šios istorijos nenublokš skaitytojo į jausmingus kraštutinumus – nei jis kvatosis iš visos širdies, nei graudžiai apsiverks. To nereikia. Turime – ir netgi įsipareigojame –­ gyventi stabiliai.

Lina Žutautė. „Ferdinandas ir Pū. Žygis į Australiją". – V.: „Alma littera", 2013.

Ši knyga – „Metų knygos 2014" nominantė vaikų literatūros kategorijoje, o prieš tai buvusi jos pirmtakė „Ferdinandas ir Pū" pripažinta geriausia 2012 m. knyga vaikams. Įvertinimai, į kuriuos derėtų žvelgti rimtai. Bet neišeina.

Kodėl? Jau 13 puslapyje randi saki­nį –­ višta, „prisėlinusi prie namo durų, vos girdimai pasibeldė". Ar ta višta –­ tigras, kad užuot „tykinusi", „pėdinusi", „slinkusi", „kiūtinusi", „vėžlinusi" (tinka, jei višta sena ir nukriošusi) – sėlina? Iškart pasižiūrėjau, kas knygą redagavo. Deja, redaktorius nenurodytas, figūruoja tik korektorės pavardė. Kai perskaičiau visą knygą, supratau, kodėl: tekstas toks, kad redaguoti nėra jokios prasmės. Juk ne redaktoriaus, o autoriaus pareiga įkvėpti tekstui gyvybės – o šios knygelės tekstas toks dirbtinis ir sugalvotas, kad jam tikrai tiktų pritaikomosios literatūros vardas (kai tekstą gali pritaikyti prie iliustracijų, komiksų, mokomųjų knygelių, o galbūt ir tualetinio popieriaus). Ši knyga dar sykį patvirtino mano nuojautą, kad ne kiekvienas iliust­ratorius dar gali būti ir rašytojas (ryškiausia išimtis – Kęstutis Kasparavičius, turintis puikią kalbinę klausą, unikalią vaizduotę ir humoro jausmą).

Kai randi frazę: „o vietos širdyje Petunija turėjo visą stadioną. Ypač –­ meilei" (p. 18), o paskui nuo nenatūralių situacijų ir dialogų (ir monologų –­ vidinių ir išorinių), kurie traktuojami, matyt, kaip linksmi ir žaismingi, ima darytis nejauku, staiga dingteli mintis, kad tai galbūt skirta ne vaikams. O kam gi? Na, tarkim, infantiliems suaugusiesiems. Noros Roberts romanų gerbėjams. Žmonėms, kuriems Dievas pagailėjo autoironijos jausmo. Nes juk nereikia būti aiškiaregiu, kad pajustum, jog pati šios knygelės situacija, veiksmo ašis – višta Petunija įsimyli strutį ir keliauja į Australiją – atrodo iš piršto išlaužta, o kelionės peripetijos – kažkur girdėtos regėtos, nuklausytos nurašytos... Tačiau, matyt, labai vertinga vaikams paaiškinti, kas yra Magelanas, Kukas ir Vasko da Gama – bet negi tai yra knygos paskirtis? Nuo mažų dienų man atrodė, kad vienintelė knygos paskirtis – kad ji paimtų už rankos ir vestų į fantazijos pasaulį, ir jokie dirbtinai prikergti edukaciniai paaiškinimai tos kelionės nesugadintų.

b_200_300_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-02-27_nr._3510_vaikai-amb.jpg

Kadangi ir paties teksto ritmika nesklandi, tampa galvosūkiu, kam autorei reikėjo dar įterpti nevykusių eilėraščių; ant kai kurių žodžių sudėjus taisyklingus kirčius, visas „poezijos rūmas" sugriūtų, nekalbant jau apie vargingą rimavimą. Autorė pateikia tai kaip šuniuko Pū sukurtus eilėraščius, bet jeigu šunys kurtų poeziją, ji būtų kur kas originalesnė. O dabar nuo šitų iškankintų eilėraščių apsiverkia tik kanceliarijos ežys.

Kita vertus, pasitelkti tarptautinius žodžius ir daryti iš jų humorą (vadinti Pū „puetu" ir poeziją – „puezija", kruizinį laivą – „kriuziniu", Australiją –­ Šmaustralija, tranzavimą – „kranzavimu" ir pan.) – ne tik blogas skonis, bet ir greičiausias būdas nužudyti bet kokias humoro apraiškas. Tikras juokas turi pernelyg didelę kainą – jis gimsta iš didelio skausmo, kančios arba nusivylimo, juo lengvabūdiškai nepasišvaistysi. Vištos ir jos draugų dvasiniai išgyvenimai (jei tik galima juos taip pavadinti) nėra nei juokingi, nei graudūs, jie – tiesiog jokie. Jokios dramaturgijos, jokios aistros. Nei kalbinės, nei idėjinės.

Pabaigoje – du monologai. Pirmasis –­ stručio, išvydusio vištą. „Jūs tik pasižiūrėkit, cha cha, – plyšojo jis visa gerkle, – ateikite čia ir pasižiūrėkit! Visi, visi! Ar kas matė tokią neūžaugą? Koks nesusipratimas! Cha cha, chi chi! Žiūrėkit, žiūrėkit, jis visas baltas, chi chi! Ir kojos, tik pažiūrėkit į kojas – gal jos sulindo į užpakalį? Cha cha cha! O galva, kas tam padarui ant galvos? Kažkoks raudonas skudurėlis! Ir dar vienas po snapu. Ką su juo darai? Šluostaisi snapą, kai išsiterlioji? Cha cha, mirsiu iš juoko, ateikit, ateikit pažiūrėti!" (p. 102)

Ir antrasis – vištos, nusivylusios stručiu. „Ak, kokia aš buvau naivi (...). Paukš­tės – paukščiams, bet stručiai tikrai ne vištoms. Ir ką aš sau maniau? Įsimylėti kažkokį strutį, kurį mačiau tik per televizorių. Kvailiau turbūt nesugalvosi. O iš arti jis visai ne gražuolis. Gali būti, kad Ferdinandas reguliuodamas televizorių kažką nureguliavo ne į tą pusę. Vajetau, ir ką aš pasakysiu kitoms vištoms, kai grįšiu? Jos vėl iš manęs šaipysis... O juk norėjau tiek nedaug –­ mylėti ir būti mylima... Jau ta mano širdis, be meilės ji nustos plakusi... Pala, o gal aš jos klausiausi nelabai atidžiai?" (p. 105)

Kuo ne melodrama? Ir išjuokimas, ir nuopuolis, ir gražuolio nuvainikavimas, ir grįžimas pas tą, kuris tikrai myli (gaidys su išpešiota uodega), ir visų susirinkimas bendran būrin, ir visuotinis džiaugsmas... Ir vis dėlto... jeigu kada pamatytumėte vištą, sėlinančią prie televizoriaus, vykit ją lauk. Negailestingai.

Neringa Vaitkutė. „Titnago plunksna". – V.: „Nieko rimto", 2014.

Ši knyga nelaimėjo jokių apdovanojimų, bet ji – „Metų knygos 2014" nominantė paauglių literatūros kategorijoje. Taigi skaityti ramiau atsikvėpus neišeis. Vėl teks priekabiauti. Ir tikrai yra dėl ko, bet, lyginant su dviem anksčiau aptartomis, autorę norisi pagirti už nuoširdų nuotykio ieškojimą. Ir už romantinį polėkį – juo irgi nė kiek nesuabejojau.

Knyga taip gražiai išleista (lapų pakraščiai lyg kokios tamsiai mėlynos liepsnos apimti, puošnios kiekvieno skyriaus titulinės raidės – it kokių vienuolynų inkunabulų), kad nejučia tikiesi ir tokio paties teksto. Deja, tenka nusivilti. Teksto idėja nenauja – kelionė, jos metu gelbstimas pasaulis. Nuo holivudiškos banalybės skiriasi tik tuo, kad vaduojamas Sapnų pasaulis. Kitos situacijos – girdėtos, skaitytos, kai kurios –­ pažįstamos iki skausmo (pavyzdžiui, Vaitkutės Neatrastosios žemės teritorijų virtimas ledu labai primena Michaelio Ende's besiplečiantį „Begalinės istorijos" Nieką, juodasis sap­nų žvėris irgi labai panašus į tamsos padarą iš šios knygos, o tuo pačiu – ir į žvėrį iš Ursulos de Guin „Žemjūrės burtininko"). Ir apskritai, nors man labai patinka pasakų šalies žemėlapiai, bet autoriams pravartu pagalvoti, ar jie po J. R. R. Tolkieno ir gausių jo epigonų gali dar ką nors pasakyti.

b_200_300_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-02-27_nr._3510_titnago.jpg

Šiaip jau nebūtų gaila siužetų ir situacijų skolinimosi, juk daugelis jų yra panašūs daugelyje vaikiškų knygų. Pasaulį, kurio nesupainiosi su niekuo kitu, situacijas, kurios nušvinta savitai, gali sukurti tik unikalus autoriaus stilius ir kalba. Gal dar ir humoras. Bet visose trijose nominuotose knygose humoro striuka. Na, bala nematė to humoro –­ gal mes genetiškai jam atsparūs. Tada bent jau būtų baisu arba liūdna. Bet kad ir to nėra. O šitą suprasti sunkiau: juk esame liūdnojo egzistencializmo išpuoselėta tauta.

Gerokai įkyri nuolatinės citatos kiekvieno skyriaus pradžioje, o „Neatrastosios žemės tautos" ir „Žinomų pasaulio tautų katalogas" knygos pabaigoje jau ir gerokai sunervina. Kadangi aiškina tai, ko nereikia aiškinti – kas, kur, kodėl gyvena, kaip atrodo, kuo minta ir panašiai. Na, kam to reikia? Ar skaitytojas idiotas ir neturi vaizduotės? Juk net ir trečios „Žiedų valdovo" dalies „Karaliaus sugrįžimas" pabaigoje pateiktą paaiškinimų sąrašą nusibosta skaityti, nepaisant to, kad Tolkienas – subtilus viduramžių kultūros žinovas ir rūstų poetinį stilių įvaldęs vizionierius.

Net krūptelėjau, aptikusi tekste žodį „svetimiečiai" – iš pradžių pagalvojau, kad „švietimiečiai", juk autorė, jei neklystu, pedagogė. Va čia tai kažkas naujo, – pamaniau. Deja, tai tik „atklydėlių", „atėjūnų", „svetimšalių" naujadaras sinonimas. Mano nuomone, siaubingas.

Kitas dalykas – kai romantikos (gal tiesiog sentimentalumo) per daug, dialogai, kurie turėtų būti teksto gyvybė, tampa nenatūralūs. Vienas iš tokių –­­ romantiškas Pūkio ir Igdrasilės pasikalbėjimas. Priminė Žutautės vištos išgyvenimus. Veikėjų taip pat negaliu išskirti –­ visi jie užprogramuoti būti vienokie ar kitokie, jų transformacija vyksta schematiškai (pavyzdžiui, Nunielio – tai, kad jis iš blogo virs geru, buvo aišku jau nuo pat pradžių), kalba ir autoriaus intuicija šiai transformacijai nedaro jokio poveikio.

Jeigu kalba nedaro įtakos kūriniui ir jis gimsta toks, koks buvo sumanytas, sugalvotas, o ne susiformavo kūrimo procese, patirdamas intuityvias transformacijas, sunku tikėtis tikrai originalaus ir kokybiško rezultato.

Komentarai  

 
+1 #2 Kita skaitytoja 2015-03-06 10:21
Sutinku, kad Žutautė puiki iliustruotoja, bet su tekstais dar reikia padirbėti. Dėl Vaitkutės nesutinku - žanras reikalauja gelbėti pasaulį :)
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #1 Skaitytoja 2015-03-05 15:57
Su entuziazmu puoliau skaityti sūneliui (6 m.) jo labai prašytos nupirkti (gerai išreklamuotos) knygos "Spintos istorijos". Beskaitant šią knygą ir mano entuziazmas, ir sūnaus akyčių spindesys vis labiau blėso, kol liko tik nuobodulys ir burnoje besiveliantys sakiniai. Neįvyko to mažo stebuklo kurį dažani patiriame su vaiku skaitydami gerą knygą. Sutinku su R. Šerelytės nuomone apie D. Kandrotienės "Spintos istorijas".
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai