Kęstutis Šapoka. Kur skristum, jei turėtum skraidantį kilimą?

Nabilos Irshaid paroda projektų erdvėje „Malonioji 6" (kuratorius Rokas Dovydėnas)

Vokietijoje gyvenanti palestinietiškų šaknų turinti menininkė Nabila Irshaid dirba vadinamojoje socialinėje plotmėje, nevengdama ir politinių motyvų. Dažnas menininkės projektas vykdomas įtraukiant atskirus žmones, mikrobendruomenes ir remiasi bendravimu, kūrybine veikla kartu. Ne vienas Irshaid kūrinys vienaip ar kitaip susijęs su jos šaknimis, t. y. Palestina. Ši valstybė jau ne vieną dešimtmetį yra vienas karštų pasaulio taškų. Irshaid nepolitizuoja ir tiesmukai nemoralizuoja. Jos kūrinių politinis lygmuo dažniausiai at­siskleidžia per „nereikšmingus" dalykus, per eilinių žmonių gyvenimų, požiūrių prizmę. Kita vertus, menininkė ir nesistengia politinių poteksčių tyčia užniveliuoti, užmuilinti, mėgindama atkreipti dėmesį į savo šalies padėtį ir žmogaus teisių pažeidimus joje.

2006 m. Irshaid vykdė projektą –­ Ramaloje1 ir aplink ją gyvenančių paprastų palestiniečių klausinėjo, kur jie keliautų, jei turėtų skraidantį kilimą? Būtų kvailas klausimas, jei ne kontekstas –­ „devynių metrų siena, pastatyta tarp Izraelio ir Palestinos daro neįtikėtiną poveikį tose teritorijose gyvenančių palestiniečių kasdienybei. Ūkininkai nebegali dirbti laukų, mokiniai turi pereiti pasienio patikrinimo punktus pakeliui į mokyklą. Seneliai gali aplankyti netoliese (už dešimties kilometrų) gyvenančius anūkus tik važiuodami aplinkkeliais valandų valandas. Teritorinio atskyrimo situacija kartais dar paaštrėja, kai gatvėse įrengiama daugiau kontrolės punktų, siekiant kontroliuoti eilinius Palestinos piliečius jiems pakeliui į darbą, mokyklą ar skubant į ligoninę. Sakoma, kad artimiausiu metu situacija iš esmės nepasikeis, nepaisant to, kad informacija apie tai skleidžiama visomis žinia­sklaidos priemonėmis visuose pasaulio kampeliuose."2

Paradoksalus paveikumas tas, kad įvairaus amžiaus žmonės, nuo vaikų iki senolių, įkalinti Ramaloje ir jos apylinkėse, tiesiog svajoja, kur jie tuo skraidančiu kilimu keliautų... Ko gero, nėra taip svarbu, kur keliautų (nors šiuo pagrindu galima būtų irgi atlikti įdomų minisociologinį tyrimą), kiek tai, kad jie negali keliauti ir šių pasvarstymų, spontaniškų atsakymų sukuriama širdį nuoširdumu draskanti (dabar beveik neįgyvendinamų) svajonių erdvė. Menininkė tyčia klausia apie „skraidantį kilimą", o ne „lėktuvą" ar „autobusą" ir panašiai. Toks pasakiškas elementas stumteli pašnekovą svajojimo, o ne pragmatiško svarstymo link... Tiesioginis politinis fonas, galimi kaltinimai, nustumiami tolėliau, tačiau būtent todėl jie skaudžiau ir įtaigiau atsiskleidžia į klausimą atsakančiųjų, izoliuotų kolektyvinės bausmės jausmą išgyvenančių žmonių, emociniame lygmenyje. Būtent todėl tie atsakymai nuoširdesni, spontaniški, nemoralizuojantys. Juose atsiskleidžia svajonės, artimųjų užsienyje, gimtųjų žemių, į kurias negalima nuvykti, ilgesys... Viena vertus, svajonėse svečios egzotiškos šalys visada atrodo patrauklesnės, tačiau kartu Palestina iškyla kaip širdis, be kurios neįmanoma gyventi. Čia, jau žinoma, svarbus tam tikras scenografijos lygmuo, t. y. pačios menininkės gebėjimas parinkti tokį kontekstą ir tokius jo elementus, kad norimas turinys išeitų maksimaliai paveikus.

Tiesa, menininkė turėjo į Vilnių, „Maloniąją 6" atvykti pati, atsivežti „skraidantį kilimą" ir sukurti instaliaciją, tačiau dėl nesėkmingai susiklosčiusių aplinkybių ji atvykti negalėjo. „Maloniojoje 6" buvo parodytas filmas iš skaidrių – apie 80 projekte dalyvavusių palestiniečių nuotraukų ir tų žmonių atsakymai į klausimą: „Kur skristum, jei turėtum skraidantį kilimą?"

Nuo 2010-ųjų Nabila Irshaid mėgina „surengti vasaros akademiją Palestinoje, kviečiančią dalyvius atvykti į Ramalą į trijų savaičių trukmės kūrybines dirbtuves mainams su Palestinos menininkais. Iki šiol dėl daugelio priežasčių to dar nepavyko padaryti." Anot Irshaid, jos, kaip menininkės, vaidmuo yra „dalytis skirtinga šiuolaikinės situacijos patirtimi ir požiūriu į ją, paveikti ir formuoti visuomenės nuomonę bei meno pasaulį, nebijoti politinio spaudimo".

Skaidrių filmas ir jame naudojamas klausimo-atsakymo principas atrodo paprasti, neįmantrūs, tačiau rezultatas, poveikis – didelis. Svarbiausia, kad visa tai neišlaužta iš piršto, kaip kad dažnai būna „aktualaus" šiuolaikinio meno atveju, bet tikras, nuoširdus konkrečių žmonių su savo svajonėmis ir viltimis pasaulio gabalėlis. Ko gero, Irshaid skaidrių filmo seansas – tai vienas rimčiausių, giliausių ir įtaigiausių pastarojo pusmečio (o gal ne tik pusmečio) Vilniuje vykusių projektų.

1 Ramala yra Izraelio okupuotas ir kontroliuojamas miestas Palestinoje, Vakarų krante. Faktiškai – Palestinos sostinė.
2 www.artnews.lt/nabila-irshaid-paroda-kur-skristum-jei-turetum-skraidanti-kilima-projektu-erdveje-malonioji-6-27090.

b_600_368_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-02-20_nr._3509_Irshaid01.jpg

Norėčiau nuskristi į nuostabią vietą... Bet kur... Nežinau kur! (Amjad Masoud, 11 m. Ramala, Palestiniečių-amerikiečių mokykla)

b_600_371_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-02-20_nr._3509_Irshaid02.jpg

Aš skrisčiau į Indiją, nes tenai labai žalia. Tenai yra miškai, kuriuose gali klaidžioti kiek tik nori. Galbūt aš nuskrisčiau į vietą su nuostabia pilimi, kur gyvena tikra karalienė, kokią nors vietą kaip pasakoje. Norėčiau į tokią vietą nuskristi. Amerika? Nesu įsitikinusi, ar norėčiau į ją nuvykti. Girdėjau, kad tenai irgi gražu, bet ne taip žalia. Su skraidančiu kilimu nuskrisčiau ir tenai. Skrisčiau įvairiomis kryptimis. (Rana Masoud, 14 m., Palestiniečių-amerikiečių mokykla)

Irshaid03.jpg

Aplink pasaulį, visur, kur tik turiu giminių. Žinote, palestiniečių yra visur. Ir, žinoma, su kilimu nuskristi į mano kaimelį Silet-Athaber, kur gyvena mano motina. (Fawzieyeh Khanfar, 43 m., Jeninas)

04Irshaid.jpg

Kaip palestinietis, gyvenantis čia šešis metus, taip ir neturėjau progos pamatyti visos Palestinos.  Aš svajoju apie Jeruzalę. Svajoju apie jūrą... Neatsisakau tik svajonių. Tačiau jei tikrai gaučiau skraidantį kilimą, nebūčiau savanaudis... Pradėčiau nuo svarbiausio: nuskrisčiau į Jordaniją ir atsiskraidinčiau čia visą savo šeimą, po vieną... Tada norėčiau pamatyti visą Palestiną. Tada likusias pasaulio šalis. Tikrai rasčiau ką pamatyti. Mėgaučiausi kiekviena akimirka. Judėčiau be jokių apribojimų.   (Ashraf Marwan, 24 m., Ramala)

Komentarai  

 
-3 #3 maloniajai 2015-03-07 13:31
Kad tie tavo zodziai tiesiai dievui i ausi! Pasiimkit ta palestina į Karaliaučiaus sritį ir taip išspręsite šią amžiną problemą! O paskui dar priimkite ja i ES (kartu su Turkija). Barakas HUSSEINAS Obama tikrai pritars ir dosniai palaikys toki plana. ALLAHU AKBAR, KEBAB SALIAM!!! ISLAM UBER ALLES ...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#2 malonioji 2015-03-05 13:35
Malonioji 6 - ar tai gatvė žvėryne?

Palestiną reiktų perkelti į Karaliaučiaus sritį ir taip išspręsti šią amžiną problemą. Kodėl to niekas nepasiūlo JT?
Putinas vaidina palestiniečių draugą, nors aiškiai veidmainiauja. Draugauja su Natanyahu ir pažadėjo "gint rusakalbius kur jie bebūtų", už ką S.Peresas pavadino jį "genialiausiu pasaulio politiku". Rusakalbių, tiurkų kilmės khazarų, mat Izraelyje daugiau nei pusė. Ir jie skriaudžia semitus palestiniečius. Vadinasi - antisemitai.

Natanyahu vaidina Amerikos draugą. Bet Obama jo nepriėmė. Sakė nenusiteikęs "spektakliui". Tikslūs jo žodiai: "Nesu susitelkęs į teatrą". Jis daro viską, kad padėtų Palestinai. Natanyahu daro viską, kad padėtų Rusijai. Jav kongrese susitikęs su Obamos opozicija gavo daug ovacijų. Kaip Brežnevo laikais per 25 minučių jo kalbos dvigubo agento Kissingerio neokonai stojosi ovacijoms kokį 20 kartų.
Puikus teatras. Išties.
Jav - Izraelio vasalė, Izraelis Rusijos. Natanyahu bandė įtikinti, kad su Iraku JAV tartis nereikia. Jį reikia blokuoti, nepirkti nei dujų, nei naftos. Suprask, reikia pirkt tik iš Rusijos ir iš Gasprom grežinių prie Izraelio krantų...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #1 na 2015-03-05 12:42
čia ne visai "dailė"
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai