Vaidilutė Brazauskaitė. Pasivaikščiojimas, arba skirtingi horizontai

Eglės Gineitytės paroda „Ėjimas į sodą" galerijoje „Kairė–dešinė"

Eglė Gineitytė parodoms ruošiasi ilgai ir kruopščiai, studijuoja teritorijas (praėjusios parodos pavadinimas), paskui ilgai ilgai keliauja mintimis, ilgai „eina į sodą". Naujos parodos pavadinimas ne tik nusako pagrindines ilgo stovėjimo prieš drobę intencijas, bet ir emocinio gyvenimo kasdienybės tiks­lus bei prasmes. Ši metafora atskleidžia kūrybos tikslus, ėjimo į minčių ir jausenų sodą būsenas, kur spalvai kartais suteikiama tarsi šydo, uždangalo funkcija – šydo, kuris sluoksniais gula ant vienos emocijos, nuojautos, paskui ant kitos, tai slėpdamas, tai ir vėl lopinėliais atidengdamas vis kitokį potyrį, mintį ar emociją, dedikaciją, nuotaiką arba įkyriai mintyse skambančią frazę (paroda galerijoje „Kairė–dešinė").

Paveikslai būtent ir yra josios minčių, jausenų koncentracijos paženklinimai, o ne vaizdai ir vaizdiniai. Tikriausiai ir ne peizažai, nors kai kurie ir turi aiškius peizažinio paveikslo atributus. Tiesa, paskutinėje parodoje „Ėjimas į sodą" tik dalis tapybos darbų remiasi horizonto ir perspektyvos „studijomis", nes ekspozicija gana griežtai struktūriškai segmentuota į „gamtovaizdžius" ir „sielovaizdžius".

E. Gineitytės gamtovaizdžiai, nors ir pasižymi ypatinga jausmine ir emocine koncentracija, vis dėlto yra „peizažinio žanro" paveikslai, kad ir kaip būtų nutolę nuo plenerinio vaizdavimo ypatumų, bet kuriami, naudojant perspektyvos ir horizonto analizės dėsnius bei taisykles.

Ilgai svarsčiau, kuo mane paperka Eglės tapyti Provanso toliai, laukai ir alyvmedžių giraitės? Daug kuo, bet labiausiai –­­ statikos ir dinamikos santykiu vienoje emocijoje. Ilgiau įsižiūrėjus į peizažinius tolius, pajuntama autoriaus stabili statiška nuostata, stebėtojo, o ne dalyvio pozicija, ilgo stovėjimo po medžiu arba prie praverto lango procesas, lyg prisimerkus stebint dinamiškai horizonto link „bėgančias" laukų, keliukų linijas, medžių eiles, raibuliuojančias, įkaitusiais iki beprotiško geltonumo spalvų dėmes, virpantį nuo karščio orą arba darganą, krentančią ant pūkuotų pilkšvai violetinių alyvmedžių lapų, ten, kažkur toli, tolstančių, bėgančių alyvmedžių sodų lapų...

Tapytoja ne vaizduoja, replikuoja, dubliuoja drobėje matomą arba prisimenamą peizažą, o jo vaizdiniu įprasmina savo godas ir mintis – momentines ilgai trunkančios emocijos nuojautas, pasąmonės virptelėjimus ir sinkopes, atodūsius, šypsenas ir primerktų blakstienų šnaresį.

Statiški ir kartu dinamiški gamtovaizdžiai tampa mįslingai užkoduotais tos dienos, valandos ar laikotarpio dienoraščiais, kurių tikrąjį kodą ir prasmę žino tik pati Eglė, bet kurių koncentruota emocinė šiluma ir taupus grožis nustebina ne vieną, tikrųjų minčių neperskaitantį prašalietį-žiūrovą.

Horizontai, kalva už kalvos ir dar viena kalva kažkur tolyje, įkaitusios vidudienio spalvos: raudona ochra, geltona, labai geltona ir ruda, vos nužyminti trečią horizonto lygmenį („Trečias kalnas"), sukuria akivaizdų dalyvavimo, labai pietietiško peizažo įspūdį, kai gali įkvėpti įkaitusio, virpančio oro ir išgirsti labai garsiai čirpiančias cikadas, kai gali užuosti visus kvapus, sumišusius kaitroje, nepanašius į Lietuvos laukų drėgnos žalumos ir miglos kvapą. Ir alyvmedžių žaluma visai kitokia – abstrakti, pilkšvuojanti, melsvuojanti, rausvuojanti arba rūke keičianti spalvą į nenusakomo atspalvio abstraktą („Alyvmedžiai"). Abstrakčios spalvos, taip pat Eglės tapysenos ypatumas, sukelia keblumų vertintojui, mėginančiam tiksliai nusakyti koloritą, atspalvius ir spalvų „pavadinimus". Eglė išranda savas spalvas, taip reikalingas emocijų „atvaizdams".

Empatiškas peizažo ir autorefleksijų susiliejimas, sutapimas leidžia Eglei ne tik įsijausti į savo ir peizažo „emocijas", kartais filosofiškai užsimiršti, kartais tai ir nuveda į „užmaršties" arba „ankančio žmogaus žiūrėjimą į tolį" (paveikslų pavadinimai)...

Tai apie „gamtovaizdžius" – apie juos paprasčiau rašyti, į juos lengviau žiūrėti, jie intymūs, bet ne taip, kaip E. Gineitytės „sielovaizdžiai", tikrasis, išjaustas „ėjimas į sodą", bundantį po žiemos, ėjimas paneriais, nuklampotu, neaiškios spalvos keliuku stabtelint, ėjimas mintijant, kaip bunda, keičiasi po ilgo sąstingio mažytis peizažo lopinėlis, kaip nenusakomos spalvos ir atspalvių sielos peizažai bunda, virpuliuoja ir šnabžda, laukia kismo, laukia dar vienos spalvos emocijos sluoksnio, padengsiančio prieš tai buvusį sluoksnį ir potyrį, jausmą ar pojausmį.

Eglės teptukas sukuria „molio miglos" vibruojantį minkštą meditatyvą, apkraštuotą mažyčiais šiltos šviesos kontūrais, molio, šviesios žemės grumsto ir nudilusio lino audeklo spalvos, atsargiai švytėdamos, dengia viena kitą, sukurdamos žodžiais nenupasakojamus jausenų, potyrių „pasakojimus", kur nedrąsiai, vienur ar kitur švysteli auksas ar violetinio, „savianalizės klaidžiojimuose" užstrigusio žmogeliuko siluetas, toks nedidelis emociniame peizaže, kad net sunkiai bepastebimas, bet reikia žiūrėti ir pamatyti daug kasdienių minčių, gimstančių einant, laukiant ar žvelgiant į sielovaizdžiais prisodrintą bundančio mažyčio sodo peizažą.

 E. Gineitytė „Nuo pradžių“
E. Gineitytė „Nuo pradžių“

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai