Nuo Antikos iki Kosmoso. Pokalbis su Dalia MELĖNAITE

Su aktore DALIA MELĖNAITE kalbasi Tomas Petrulis

Jūs ne viena iš Melėnų susijusi su režisieriumi Juozu Miltiniu. Pakalbėkime apie jūsų tėtį – eruditą Matą Melėną, kuris buvo geras Juozo Miltinio draugas ir net bendradarbis. Kiek man žinoma, jis Panevėžio dramos teatrui yra išvertęs pjesių, taip pat ir W. Borcherto pjesę „Lauke, už durų".

M. Melėnas ir J. Miltinis
M. Melėnas ir J. Miltinis

Tėtės pažintis su Miltiniu buvo visiškai atsitiktinė. Banionis turėjo baigti vidurinį mokslą, ką padaryti anksčiau jam sutrukdė karas. Tai jis eksternu ir baigė, peršokęs į paskutinę klasę Darbo jaunimo vakarinėje. Mano tėtė buvo auklėtojas toje mokykloje. Banioniui pabaigus mokyklą, vyko išleistuvių vakaras. Na ir ką, per tą puotą Banionis nuobodžiaujančiam Miltiniui ir pristatė šitą savo auklėtoją. Tada jie šiek tiek nukaušo ir persimetė keliom frazėm, kurios leido vienam kitą perkąsti. Išleistuvių vakarui buvo pasamdytas orkestrėlis, vyko šokiai, Miltinis Matui ir sako: „Dabar mes sušoksim intelektualinį šokį." Ir tikrai jiedu ten kažkaip šoko. Žodžiu, tokia buvo jų pažintis. Vėliau tarpininkavo Blėdis, užkvietė ateiti į svečius, ir pradėjo tėvas lankytis pas juos. Paskui paaiškėjo, kad tėvas graikų kalbą gerai moka, dar ir lotynų. Lotynų ir vokiečių dėstė mokykloje. Miltinis pareiškė, kad nori išmokti graikų, na, ir Matas jį mokė, o Miltinis tuo pačiu mokė mano tėvą prancūzų kalbos. Po to tėtė, paprašytas Miltinio, padėjo prusinti ir Panevėžio teatro aktorius. Vertė filosofinius ir literatūrinius tekstus iš vokiečių kalbos, taip pat teatrui pjeses.

1959 m. buvote priimta į Panevėžio dramos teatro vaidybos studiją. Kada susidomėjote teatru ir aktorystės menu?

Susidomėjau teatru anksti, tėvai vesdavosi į spektaklius – ir į pasakas, ir į rimtus. Žodžiu, ėjau ir žiūrėjau. Man paaugus paaiškėjo, kad Žalakevičius ruošiasi statyti lietuvišką filmą „Adomas nori būti žmogumi", ir Miltinis sugalvojo mane į tą filmą pasiūlyti, nors aš dar nebuvau jo studijoje. Vaidmeniui filme reikėjo tokios mergaičiukės Liucijos, tai mane nusivežė į Vilnių. Kultūros ministerijoje sėdėjo Miltinis, Blėdis ir Žalakevičius ir liepė padeklamuot man ką nors. Na ir ką, aš Maironio „Nuo Birutės kalno" padeklamavau – labai, kaip man tada atrodė, įspūdingai ir gražiai. Po to dar paprašė kažkokią eilutę sudainuot, dar kažką reikėjo parodyt. Na, ir neatrinko manęs bandymams, ir raudančiai teko važiuot namo. Parvažiavau nieko nepešusi. Man paaiškinta buvo taip, kad aš ne lietuviškų, o azijietiškų bruožų, tamsiagymė. Kino bandymai vyko vasarą, o rudeniop Miltinis atėjo į svečius: „Tai ką tu, – sako, – dar su lėlėmis žaidi, nu žinai, aš jau tave noriu padaryti artiste, nu žiūrėk kitąkart, kai ateisiu, kad lėlių nebūtų." Baisiai nusigandau, kitą kartą tą lėlę greit kišau po lova, kai jie pro vartelius įėjo su Blėdžiu (atrodo, pietų buvo pakviesti). Na, ir atėjo tada, ir pakvietė į studiją. Aš visai nenorėjau, labai bijojau, buvau nusigandus anų kino bandymų, planavau anglų kalbą studijuot. Na, ir vis tiek nuėjau aš į tą studiją, ir priėmė mane, sakė, kad dar Vilniuj, toj ministerijoj, išlaikiau egzaminą. Tai va, šitaip ir praslydau.

Miltinio koncepcijai – kokia turi būti dramos studija – didžiulę, jei ne lemiamą, įtaką padarė jo mokytojas prancūzų aktorius ir režisierius Charles'is Dullinas. Jo studiją sudarė du kursai –­ teorinis, kuriame buvo supažindinama su teatro meno teorija ir istorija, ir praktinis, kurį sudarė dikcijos, vaidybos, šokio, plastikos pratimų, gimnastikos, teatro ir kino grimo mokslai. Kokia buvo Miltinio dramos studijos struktūra? Kokios vyko paskaitos ir seminarai, kas dar, be Miltinio, juos vedė?

Visa tai, ką minėjai, Tomai, jau ir buvo Miltinio. Miltinis tiesiog tai perėmė iš savo mokytojo. Pats dėstė Teatro istoriją. Grimą leido dėstyti aktoriui Vitkui, taip pat aktoriui Aleknai. Žodžiu, buvo grimo pamokos, grimuodavomės stropiai visokiems vaidmenims ir, svarbiausia, sendinomės labai, reikėjo kaulo struktūrą išmanyt. Viską labai neblogai dėstė Vitkus. Vitkus taip pat šokį dėstė, paskui buvo samdoma mokytoja. Vėliau atsirado fechtavimas, kai jau gavo Miltinis finansavimą iš ministerijos, kad galėtų mokytojams bent simboliškai sumokėti. Buvo baleto ir plastikos mokytoja tokia labai simpatiška, mus labai lamdydavo. Gimnastikos ir muzikos užsiėmimai vyko rytais. Vėliau teatro istoriją ir graikų istoriją dėstė Banionis. Pasiruošdavo rimtai ir dėstė tikrai įdomiai. Miltinis leido savo vyriausiems aktoriams dėstyti. Šulgaitė dėstė kalbą, kirčiavimą ir dikciją, kankino mus žiauriai. O šiaip dikciją, kai vykdavo studijiniai užsiėmimai, vedė Miltinis: etiudai, daiktai ir kalbiniai etiudai. Miltinis tikrindavo deklamaciją, šalia atsisėsdavo Šulgaitė, kirčius dėdavo. Miltinis taip pat ugdė pastabumą: mes turėdavom atsiminti, atpažinti visą Respublikos gatvę, nes Respublikos gatvės gale buvo senasis teatras, nuo Laisvės aikštės (tada Lenino aikštė) einant, kur kokia tvora, kur kaip stogas nudažytas, kiek kaminų, kiek langų viename ar kitame name, Balčikonio mokykloje kiek langų, alėjoj kiek medžių... Labai bijodavom, nes labai netikėtai galėdavo paklaust, ir turėjai būt pasiruošęs, mintinai mokėjom viską. Paskui mus varydavo į turgų, eidavom žiūrėt, kaip ten moterys ir vyrai šūkauja, kaip ten prekiaujama, ieškot charakterių. Žodžiu, eidavom dairytis. Kartais būdavo, kad gaudavai kokį personažiuką šalia vyriausių aktorių rimtuose spektakliuose. Reikėdavo su krepšeliu kokiu praeit ar su kokiu nors padėklu įnešt sausainių. Miltinis įvesdavo tiesiog specialiai, pjesėje net nesant tokio personažo. Tokiu būdu jis mus jaukindavo prie scenos. „Ivanove" aš, pavyzdžiui, taip praeidavau vos nealpdama. Baisu, sėdi ten visi šitie rusai aristokratai ir aš, kaip pelėda, po tam tikrų žodžių, turėdavau įeit, bijodavau, kad tik nepargriūčiau, nes porą laiptelių reikėdavo nulipt.

„Heda Gabler“. Tesmanas – A. Dūkšta, Heda – D. Melėnaitė (1972)
„Heda Gabler“. Tesmanas – A. Dūkšta, Heda – D. Melėnaitė (1972)

Galbūt prisimenate, koks buvo Jūsų pirmas rimtas vaidmuo?

Golovanovskio pjesėje „Tolimas aidas" – tai tokia rimta tarybinė pjesė. Baigiasi karas, visi grįžta. Vienas be kojos įklibinkščiuoja, grįžta Šulgaitė – tokia labai didvyrė iš konclagerio. Na ir aš, vienos jos giminaitės duktė su kitos giminaitės sūnum, žodžiu, jaunimėlis, kalbam apie tėvų negandas, apie karą ir visa kita. Tai buvo mano pirmas vaidmuo, labai toks... Na, turėjau monologėlių keletą...

Bet pati pjesė trafaretinė?

Jau tikrai visiškai, dar buvo ir daugiau tokių, Miltinis jų įkišdavo, reikėdavo duoklę atiduot.

„Mirties šokis“. Edgaras – D. Banionis, Alisa – D. Melėnaitė, Kurtas – B. Babkauskas. K. Vitkaus nuotrauka iš J. Miltinio palikimo studijų centro kolekcijos
„Mirties šokis“. Edgaras – D. Banionis, Alisa – D. Melėnaitė, Kurtas – B. Babkauskas. K. Vitkaus nuotrauka iš J. Miltinio palikimo studijų centro kolekcijos

Pakalbėkime apie reikšmingiausius Jūsų vaidmenis. 1972 m. Jums teko Hedos vaidmuo H. Ibseno pjesėje „Heda Gabler". Tuomet spektaklis buvo atnaujinamas, pritaikomas jaunesnei aktorių kartai.

Aš buvau ne tik jaunesnioji karta, bet ir viena iš jaunųjų įkišta į senųjų sudėtį. Šulgaitė buvo nustumta į šoną, ir pradžioj taip jau labai išsigandus buvau, bet paskui kažkaip, po truputį, po truputį... Miltinis norėjo Šulgaitę išimti iš šito vaidmens. Jo buvo taisyklė, kad aktoriai – tik iki penkiasdešimties. Paskui kartojasi aktorius, nebežaidžia, nebeimprovizuoja, sustabarėja, naudojasi senais štampais, išskyrus retą kurį, nebent Lorence'ą Olivier, kaip Miltinis sakydavo, kuris sugebėdavo vaidmenį atnaujinti. Atnaujinti, bet nebūtinai atjauninti. Žodžiu, jam pasirodė, kad Šulgaitė jau verta nueit į šoną. Tikrai labai negerai jaučiausi, lipau ant kulnų. Mane įvedė, kai Kaune buvo gastrolės. Tai buvo po Kalantos susideginimo, buvo toks ermyderis – visur pilna milicijos, o mes ruošiamės vaidinti. Miltinis sukvietė visą „Hedos" grupę, dvi sudėtys važiavo, ir pasakė, kad Šulgaitė daugiau nebevaidins šito vaidmens, kad su abiem sudėtim vaidins Melėnaitė. Dar visai mergaičiutė Šulgaitę mačiau ir man labai patiko, gerai vaidino, ir, na, buvo labai taip man negera. Bet aš buvau tiksliai Hedos metų. Man buvo dvidešimt aštuoneri. Tai ir mano tie metai Miltiniui labai tiko – todėl, kad Tesmanas senis toks, teta Julija senutė ir Brakas toks jau amantas, o Heda tokia jauna, tokia žvali, tokia generolo Gablerio duktė ant arklio jodinėja. Miltinis taip prifantazavęs buvo, jam tokios reikėjo. Na, va ir gavau tą vaidmenį. Atitikau, žinoma, ne tik išvaizda ar amžiumi, bet ir darbu, matyt, įtikau, nes gyrė „Hedoj", šiaip jis gailėdavo pagyrimų, bet vieną kitą kartą pro sukąstus dantis esu sulaukusi komplimento.

O kaip vyko „Hedos" repeticijos?

Siaubingai, siaubingai, mušė mus baisiai. Bet kaip Banionis sakė ir dar kiti, kad tai dėsninga. Tai kaip geras matematikos mokytojas, kurio bijai baisiausiai, drebi, o paskui dievini pabaigęs mokyklą. Čia buvo taip pat, pedagogas labai geras, labai. Neleisdavo nosies užriest, neleisdavo pasipuikuot. Jeigu suvaidini neblogai šitą spektaklį, tai po kito tikrai gausi per galvą, nes reikia tave nusodint, nes pradėsi pūstis, ko gero, ir patikėsi, kad tu jau baisiai čia genialus aktorius. Visuomenėje buvo pasklidęs gandas, kad Miltinis baisus, kad Miltinis ėste ėda savo aktorius. Nieko panašaus, puikus ir nuostabus pedagogas. Banionis nuostabiai padarė Tesmaną, labai buvo mušamas, kaip ir visi. Mažiausiai Brakas gavo – Babkauskas, jis tokį lovelasą kažkaip atitiko. O ir Banionis, Dieve, kaip gerai vaidino žioplį, karjeristėlį, tokį menkystą šalia Hedos.

Jums teko vaidinti ir Alisą A. Strindbergo pjesėje „Mirties šokis". Man asmeniškai šio pastatymo, deja, tik vieną išlikusią dalį teko matyti LRT mediatekoje. Į akis krito polifoniški daugiasluoksniai Strindbergo personažai. Neperdėsiu pasakęs, kad Jūsų Alisoje telpa klasta ir nuoširdumas, šiurkštumas ir švelnumas, meilė ir neapykanta.

Visada šitam vaidmeny šalia ėjo meilė ir neapykanta, Kurtas buvo erzinimui, tik erzinimui paimtas. Tyčia Alisa erzino Edgarą, ir, vienu žodžiu, jie vienas kitą kankino, ir tai buvo gyvenimo stimulas.

Kaip ruošėtės šiam vaidmeniui? Tikriausiai teko detaliai susipažinti su Strindbergo kūryba, laikmečiu. Ar daug papildomos literatūros skaitėte? Ar sunkiai sekėsi repeticijose?

Sunkiai. Literatūros beveik ir nereikėjo skaityt, paėmiau vieną kitą dalyką Strindbergo, bet šiaip Miltinis pats perteikė, labai pasiruošęs buvo. Čia pat, stovint scenoj, jis tau papasakodavo, ir buvo, kaip sakau, reikalavimai tokie klasikiniai. Pavyzdžiui, „Hedoj" nebuvo galima kojos ant kojos užsikelti, o „Mirties šokyje", prašau, jau buvo galima, nes Alisa – aktorė, jinai ne aristokratė.

Man „Mirties šokis" labai sunkai atsiėjo, neseniai mama buvo mirus. Miltinis mus nusivežė į sodybą, į Žaliąją girią. Ilgai tą pjesę toj sodyboj skaitėm, ir labai jis mus gąsdino, kad bus sunku, kad ruoštumėmės. Juolab kad man buvo trisdešimt metų, o reikėjo vaidint solidžią senę, kaip reikiant damą. Miltinis vis kažkaip man tebesiūlė vaidmenis, aš gal tikau jo sumanymams. Tiesiog pasipainiodavau po kojomis laiku.

O buvo akimirkų, kai rodės, kad neatlaikysit įtampos?

Buvo, buvo. Blėdis išgelbėjo, Blėdis gelbėjo.

Repetuojant „Mirties šokį"?

Ne, dar anksčiau. Po Hauptmanno „Vienišų žmonių" repeticijos. Ten reikėjo sugrot tokį etiudą, o man nieko neišeina, Dieve, nemoku, pagroju kažkiek, ir vėl reikia kalbėt. Neišeina, nepataikau, žiopla, ir viskas. Žodžiu, žiopla, ir žiopla visą laiką. Galvoju, na, ko aš čia kankinu jį, parašiau pareiškimą ir jau nešdama sutikau Blėdį... Blėdis labai daug kam tada plėšė, sako, Masiuliui plėšė po „Šiaudinės skrybėlaitės".
Oi, įveikt reikėdavo, oi, kaip reikdavo įveikt save, ypač kai atsistoji scenoj ir girdi šituos baisius žodžius, tai nuleidi tik galvą ir skaičiuoji scenoj lentutes. Po šito sukalimo, antradieninių pamokslų, kai jis dvi valandas mums varydavo nuo Antikos iki Kosmoso, išeini iš mažosios salės po visko, o jis: „Klausyk, Dalia, tai gal gali dabar tėvas ateiti, palauk, tai šiandien popiet, ar ne?" Kaip niekur nieko, o tik ką juk šitaip tave sukalęs buvo. Suveikia kaip pedagogas ir psichologas, ir viskas užbraukta, viskas vėl gerai.

Ne viename pasisakyme kaip svarbų dalyką aktorystės menui Miltinis mini improvizaciją. Kokio pobūdžio tai improvizacija?

Miltinis vertino štampų nebuvimą, –­ bet vis dėlto su labai didele disciplina. Tai buvo improvizacijos tam tikruose rėmuose, būtinai rėmuose, neleisdavo nuklysti iki improvizacijų dėl pramogos, kad keltų juoką. Ir nuteikdavo improvizacijai jis, ir pasiūlydavo, bet niekada nieko nerodė, turėjai susigaudyti pats. Na, užlipdavo kartais dėl juoko ant scenos ką nors pavaidint, kokių prieškarinių dalykų, Šiaulių teatro, ir pavaidindavo, žinai, čia va taip būdavo, na, tai visi truputį pasijuokiam, jis vėl nulipa į salę ir vėl nerodo nieko, sako, kad nežino. Taip, pavyzdžiui, Karkai reikėjo Dievą vaidint. Aktoriui labai būdavo sunku, bet padarė Gediminas nuostabiai. Įvesdavo į aklavietę Miltinis, oi, būdavo, ir verkiančių vyrų mačiau, visus senius verkiančius – iš nevilties, nežino, kaip padaryt, tik žino, kad reikia, išeina į užkulisį ir verkia, o Miltinis tuoj: „Kas ten? Ar verki? Nu, čia dabar? Prašau, bandykim..." Įeina tas aktorius apsiliuliavęs, išpurtęs, Miltinis iškart duoda stimulą, kad ieškok, nekerta taip iškart – „von nuo scenos", ne, pastimuliuoja, ir tam žmogui atsiveria kažkas ir pradeda ieškot, pradeda skleistis, atsiskleidžia... Mes gi visas repeticijas turėdavom žiūrėti, ir tie, kurie nevaidina, tai labai svarbu buvo Miltiniui, žodžiu, visi sėdim salėje, visi žiūrim ir visi progresą matom.

Repeticijos premjera tikriausiai nesibaigdavo?

Ne, jokiu būdu! Po savaitės vėl kankina, ir taip ilgai, kol pas­kui užmiršdavo kuriam laikui. Visai nepalikdavo spektaklio ir visus žiūrėjo, visus. Po spektaklio gaudavai pastabų, o paskui, kai repetuojam, būdavo, atsisuka, pažiūri, kurie sėdi salėj. Aha, maždaug yra visi, jeigu ir nėr kurio, tai tyčia pas­kui dar pakviečia, kad anas susidirbtų. Visus spektaklius žiūrėjom ir kartais atrodė, kad tu geriau suvaidintum, ir tai irgi buvo ugdymas.

Miltinis rūpinosi aktorių akiračiu, nemažai keliavote.

Važiuodavom į Rygą, į garsųjį dramos teatrą, į Estiją, į Leningradą, į Maskvą, kai ten gastroliuodavo žymūs žmonės. Genujos teatrą matėm, važiavom klausytis Duke'o Elingtono. Paskui Marcelį Marceau matėme, Dieve, koks mimas buvo! Važiuodavom prastu transportu, būdavo ir per naktį, kad tiktai pamatytumėm. Į visų teatrų gastroles vykdavom, į visus koncertus. Paskui Miltinis suorganizavo, kad Panevėžyje būtų pirmadieniniai koncertai – tai čia Gidonas Kremeris pirmiausiai grojo, ir Rostroprovičius buvo, ir kiti garsieji. Tai būdavo viešas koncertas Panevėžio publikai, Miltinis labai prusino Panevėžį. Mes visi ant laiptelių sėdėdavom.

Paskutiniame Miltinio statytame spektaklyje – „Mirties šokyje" – suvaidinote 1997 m. rugsėjo 3 d. režisieriaus 90-mečio proga. Sakyčiau, šią datą simboliškai galima būtų laikyti Juozo Miltinio epochos pabaiga Panevėžio dramos teatre. Neilgai trukus iš teatro pasitraukėte ir Jūs. Kaip apsisprendėte?

Po šito spektaklio Blėdis surinko visą trupę ir pasakė, kad „Mirties šokį" toliau vaidinsim, kad neblogai viskas praėjo. Blėdis susakė pastabas, ir tada aš išdrįsau atsistoti ir pasakyti, kad nebevaidinsiu. Stojo mirtina tyla. Nieko nebuvo man atsakyta. Baigėsi susirinkimas, visi išsiskirstė ir gal kai kas pagalvojo, kad aš maivausi, bet man pasąmonėje užsifiksavo, kad reikia užbaigt, nors jau buvau iki tol privaidinus ir pas Dautartą, ir dar pas vieną kitą. Dar šitas bulgaras Peteris Stoičevas buvo atvažiavęs, pas jį daug vaidinau. Madam Tiuso vaidinau, Dieve, tokių visokių personažų ir charakterinių, ir visokių bobučių, ir, žinai, supratau, kad reikia baigti. Tai tada žiemą dar ištvėriau mintydama visus už ir prieš, ir beveik viskas buvo – prieš. Supratau, kad nereikia, nebeišeis man taip, kaip anksčiau, iš manęs niekas nieko nebeištrauks. Tą patį naudoti ir pateikt blyną ant scenos nebenorėjau. Suvaidinau „Senojo gluosnio pasakojimuose" – 1998 m. gegužės 16-ąją. Visi išėjo, tada aš apėjau aplink sceną, nusiėmiau grimą ir grįžau į namus. Liepos paskutinėmis dienomis tiksliai suėjo pensijos dienos ir taip tyliai, tyliai išėjau. O rudenį visi grįžo, ir Dalės nebėr. Taip ir baigės.

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai