Jorė Janavičiūtė. Mėginimas atsikratyti superherojaus

Nepriklausomo kino režisierius, meksikietis Iñárritu („21 gramas", „Babelis", „Biutiful") žengia jam ne itin būdingu keliu. Devynioms „Oskaro" statutėlėms nominuotame ir keturiomis apdovanotame „Žmoguje-paukš­tyje" susipina juodo humoro pilni dialogai ir aktoriaus Rigano (Michaelas Keatonas) neurotiška fantazija.

„Žmogus-paukštis“
„Žmogus-paukštis“

Kadaise išgarsėjęs fantastinio Žmogaus-paukščio įkūnijimu, Riganas stengiasi atgauti prarastą garsenybės vardą ir įrodyti, kad gali kur kas daugiau nei populiaraus filmo herojus –­­ kad jis gali kurti meną (žavingas ir interpretacijai atviras aktoriaus M. Keatono, Timo Burtono filmuose „Betmenas", „Betmeno sugrįžimas" atlikusio pagrindinį vaidmenį, pasirinkimas). Jo režisuojamame Brodvėjaus spektaklyje susirenka jam artimų aktorių komanda, viskas einasi gana sklandžiai, kol scenoje pasirodo pasipūtęs, po niekšelio manipuliatoriaus kauke besi­slepiantis aktorius Maikas (Edwardas Nortonas). Jis provokuoja Riganą savo išpuoliais ant scenos ir užkulisiuose, po truputį žadindamas jo menkavertiškumo jausmą. O čia dar Rigano meilužė, maustanti jį dėl savo nėštumo, ir sarkastiška iš reabilitacijos centro ką tik išėjusi dukra (Emma Stone), ir teatro kritikė, žadanti sumaišyti jo spektaklį su žeme. Atrodo, kad visi šie veikėjai tarsi susimoko prieš Rigano tikslą, bet kartu ir mėgina jį pažadinti atsakymui į klausimą: „Ar darai tai todėl, kad iš tiesų nori kurti meną, ar todėl, kad nori atgauti populiarumą?"

Negana to, Rigano galvoje nuolat skamba jo alter ego Žmogaus-paukščio balsas. Šis šizo­freniškumas paryškina vidinį konfliktą –­­ už­strigimą tarp popkultūros, kuri liko jo praeityje, ir meno, kurį jis mėgina kurti dabar. Per šią išgyvenimų prizmę filme kvestionuojamas požiūris į meną, nusistatymas, kad „aukštasis" menas – tai kažkas „gryno", akademiško, be jokių popkultūros priemaišų. Kinas – puiki forma tokiai diskusijai, nes menas ir popkultūra čia neišvengiamai susitinka.

It Žmogus-paukštis ore sklendžiančia meksikiečių operatoriaus Emmanuelio Lu­bezkio (nufilmavo „Gravitaciją") kamera sukuriama iliuzija, kad viskas nufilmuota vienu kadru (žinoma, atidesni kino mėgėjai ir profesionalai pastebės gudrybes, pvz., kirpimus kamerai judant). Tai paryš­kina teatro ir jo prieigų, kur slampinėja ir susiduria veikėjai, kaip gyvo organizmo įspūdį. Toks kameros darbas ir grakštus, laiko pertrūkius pašalinantis montažas kuria fantazijos, sapnišką, siurrealų pasaulį. Groteskišką tikrovę padeda kurti ir joje ar už jos ribų įsipinančios režisieriaus ir operatoriaus kraštiečio Antonio Sánchezo džiazinės būgnų partijos.

„Žmogus-paukštis" žiūrovus papirks švie­žia forma, meistriškai parašytais dialogais ir įtraukiančia istorija. Istorija, primenančia apie nuolatinę „aukštojo" meno ir popkultūros kovą. Iñárritu ja ir pačiu savo filmu tarsi įrodo, kad jie gali gyventi harmonijoje.

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai