Improvizuojančios Pierre’o Bastieno mašinos

Ant scenos groja nedidelis orkestras. Skamba violončelė, havajietiškas būgnelis, fleita, liutnia bei dar keletas lyg ir matytų, tačiau nepažįstamų muzikinių įrankių. Melodijos ausų neglamonėja, garsai skamba keistokai, o komponuojami jie visai ne pagal orkestrinės muzikos kanonus. Dirigento nematyti, nėra čia ir muzikantų. Yra tik muzika ir instrumentais grojantys mechanizuoti automatai.

Štai tokia vizija kažkada kilo prancūzų kompozitoriui ir eksperimentinės muzikos atlikėjui Pierre'ui Bastienui. Vaizduotėje ji ilgai neužsibuvo: griebęsis žaislinio konstruktoriaus „Meccano" elementų, elektrinių variklių, metalinių krumpliaračių, ventiliatorių ir kitų detalių, ėmėsi darbo.

Muzikantas su viena iš pusantro šimto sukonstruotų garso mašinų koncertavo ir Vilniuje neseniai vykusiame šeštajame šiuolaikinės eksperimentinės muzikos ir triukšmo festivalyje „Speigas".

Pierre’as Bastienas. Festivalis „Speigas“, Vilnius, 2015. Vaidoto Žukauskio nuotraukos
Pierre’as Bastienas. Festivalis „Speigas“, Vilnius, 2015. Vaidoto Žukauskio nuotraukos

Kada ir kodėl susidomėjote eksperimentine muzika? Viename interviu minėjote, kad svarbiausias šaltinis, įkvėpęs imtis muzikinių mechaninių įtaisų konstravimo, buvo XX a. pr. prancūzų rašytojo Raymond'o Rousselio novelės.

Taip, šio autoriaus kūriniai įkvėpė mane pradėti kurti robotus ir groti. Tačiau muzika apskritai domėtis pradėjau kur kas anksčiau. Ir tai nebuvo šiuolaikinė muzika. Aš užaugau atokiame šiaurės vakarų Prancūzijos miestelyje, kur nedaug kas žinojo apie šiuolaikinę muziką. Žymus prancūzų kompozitorius Pierre'as Henry kartu su Micheliu Colombier 1997 m. sukūrė hitą „Psyche Rock", kurį kasdien galėjai užgirsti per radijo stotis. Tai tikriausiai buvo vienas pirmųjų mano girdėtų eksperimentinės muzikos kūrinių. Taip pat dažnai klausydavausi Pierre'o Schaefferio muzikos per nacionalinį Prancūzijos radiją, kur vėlyvais vakarais kartais pagrodavo konkrečiosios muzikos.

Kai man buvo 13 metų, apsilankiau bliuzo muzikanto T-Bone Walkerio koncerte gimtajame miestelyje. Pasirodymas mane tiesiog sužavėjo. Tačiau patiko ne tik tai, kaip jis grojo, bet ir tai, kaip jis elgėsi scenoje: iš toli atvykęs vyrukas, koncertuodamas su vietiniais muzikantais, prieš kiekvieną dainą netikėtai imdavo juos mokyti groti vieną ar kitą akordą, tuomet staiga griebdavo gitarą ir grodavo pats. Per šį pasirodymą pirmą kartą man kilo mintis tapti muzikantu.

Studijavote XVIII a. prancūzų literatūrą Sorbonos universitete. Ar dabar užsiimate kūrybiniu darbu, susijusiu su jūsų išsilavinimu? Kiek literatūra apskritai jums svarbi?

Buvau parašęs daktaro disertaciją apie Denis Diderot kūrybą, tačiau galutiniu darbo rezultatu likau nepatenkintas, tad jos taip ir neapsigyniau. Tuo metu kaip tik pradėjau koncertuoti, ir ši veikla man patiko kur kas labiau.

Esu parašęs nedidelę novelę, apdovanotą premija. Joje pasakojama apie žmogų, kuris iš žaislinio konstruktoriaus „Meccano" detalių nuolat konstruoja įvairiausius daiktus – nuo šaldytuvo iki baldų. Ši idėja neapleido manęs ir baigus rašyti novelę. Supratau, kad atsikratyti jos literatūrinio kūrinio forma man nepavyks, tad nusprendžiau įgyvendinti kitu būdu: pats iš šio žaislo detalių ėmiau konstruoti įvairius įtaisus ir juos naudoti kaip eksperimentinės muzikos instrumentus.

Esate sakęs, kad dėl rašto medijos suteikiamos galimybės greitai fiksuoti vaizduotę literatai pirmiau sukuria tai, kas tik vėliau tampa apčiuopiamais meno kūriniais. Ir iš tiesų: grožinė literatūra yra įkvėpimo šaltinis daugeliui menininkų. Dar daugiau, manau, kad idėjiniu požiūriu – tai pati turtingiausia kultūros forma.

b_300_451_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-02-27_nr._3510_DSC_7768.jpg

Sutinku. Tačiau literatūra turi ir nei­giamų aspektų. Manau, kad grožiniai rašto kūriniai, tiksliau, juose perteikiamos prasmės dažnai būna per daug aiškios. Poezijoje galima pasiekti tam tikrą prasminio neapibrėžtumo lygį, bet net ir ji yra pakankamai aiški. Juk poezijoje esama daugybės žodžių, žyminčių tam tikras sąvokas, tiesiogiai ar netiesiogiai referuojančių į įvairius objektus. O muzika yra tobula kalba, nes su ja įmanoma išreikšti tiek daug dalykų. Šia prasme muzika yra pati abstrakčiausia meno forma. Žinoma, muzikiniai kūriniai dažnai turi labai konkrečias reikšmes žyminčius pavadinimus, tačiau kiekvienas, klausydamasis tos pačios aiškų pavadinimą turinčios kompozicijos, gali įsivaizduoti visiškai skirtingus dalykus. Klausydamasis M. Musorgskio ciklo „Parodos paveikslai" vaizduotėje neregiu jokių paveikslų. Muzika atveria kur kas daugiau galimybių – tiek kūrėjui, tiek klausytojui.

Garsų kalba, kitaip nei žodžių, yra universali – tuo aš neabejoju. Bet muzika taip pat susijusi su simboliais, nors ir kitokiais. Juk nemažai kompozitorių savo kūrinius užrašo natomis.

Ak, taip, rašymas natomis. Šiuo požiūriu esu žmogus iš visai kitos kartos. Žinoma, muziką natomis užrašantys kompozitoriai dar egzistuoja, tačiau man atrodo, kad tai pasenęs būdas dirbti su muzika. Žinoma, kartais savo kūrinius užrašau ir aš, tačiau tai darau retai, mat daugiausia laiko skiriu improvizavimui. Improvizacija, mano supratimu, yra būtina kuriant muziką. Daug ką prarandi, komponuodamas garsus vien rašmenimis, muzika dėl to tampa skurdesnė. Svarbiausia yra pats grojimas. Juk grojimą visada galima užfiksuoti garso įrašų forma. Mongolijoje ar Angoloje žmonės pradeda ne nuo natų rašymo – jie tiesiog ima į rankas instrumentus ir groja. Tai pats natūraliausias būdas kurti.

Improvizacija svarbi ne tik muzikai. Štai, pavyzdžiui, dabar improvizuoju ir aš. Viena vertus, mano pokalbis su jumis yra suplanuotas, iš dalies jau užrašytas, kita vertus, jis spontaniškas, visiškai prasilenkiantis su numatyta eiga. Manau, kad svarbu derinti šias kūrybines prieigas.

Aš kasdien improvizuoju su įvairiais instrumentais, tačiau scenoje tuo neužsiimu arba užsiimu labai retai ir nežymiai. Įrašinėdamas muziką, improvizuoju daugiau, nes dažnai be jokio išankstinio pasiruošimo galima pasiekti kur kas geresnių rezultatų nei po ilgų repeticijų. Kai ruošiuosi gyviems pasirodymams, vieno ar kito improvizuoto kūrinio atlikimo eigą visuomet „užrašau" kartotėmis. Bet šiuo atveju kalbu apie grojimą.

Užsiimu ir komponavimu su atsuktuvais ir lydmetaliu, konstruodamas garso įrenginius, įvairią mašineriją. Konstravimas yra tam tikra rašymo forma, tik čia vietoje popieriaus ir pieštuko naudojamos įvairios medžiagos, detalės. Kiekviena mano mašina yra surinkta taip, kad skleistų tik jai būdingą garsą ar garsų kombinaciją. Garsai tarytum užrašyti pačiame įtaise, jo konstrukcijoje. Tačiau koncertų metu jais išgaunamas skambesys dažnai būna vis kitoks.

Mašinos, su kuriomis muzikuoju, labai tiksliai sukonstruotos ir turi konkrečiu metu atlikti tai, ką esu suplanavęs. Paleidus kelis įrenginius, būtina tiksliai juos valdyti, per dešimtąją sekundės dalį suderinti skirtingus skambesius. Vienas įtaisas groja fleita, kitas fisharmonija, trečias būgnu. Mano mašinos – tarytum laikrodžiai, kurie turi būti labai tiksliai sukalibruoti.

Pirmieji jūsų sukurti mechaniniai automatai grojo violončelėmis, liutniomis, smuikais, kitais tradiciniais akustiniais instrumentais. Vėliau įvairiose savo garso instaliacijose ėmėte naudoti mašinas, garsus išgaunančias iš žirklių, puodelių, dantų šepetukų, popieriaus ir kitų kasdienių daiktų. Kas lėmė šį pokytį?

Garso instaliacijas, kuriose naudojami įvairūs kasdienybės objektai, aktyviai kūriau prieš 17 metų. Vėliau jose naudotas mašinas modifikavau ir pakartotinai pritaikiau kituose savo kūriniuose ar įvairiais būdais panaudojau koncertuose. Tačiau nuo tada ėmiau eksperimentuoti su nemažai kitų robotų konstravimo metodų.

Būdamas maždaug 20 metų, aktyviai domėjausi skirtingų kultūrų tradicine muzika ir ėmiau pirkti įvairius akustinius instrumentus – visus, kuriuos man tik pavykdavo rasti keliaujant. Savo studijoje dabar turiu sukaupęs apie 300 instrumentų iš viso pasaulio. Visus juos pritaikydavau savo konstruojamoms mašinoms. Tuo užsiėmiau ilgus metus, per kuriuos pagaminau apie 150 automatiškai grojančių mechanizmų. Ilgainiui mane apėmė jausmas, kad turiu imtis kažko kito.

Po eksperimentų su kasdien mus supančiais objektais iš surenkamų „Meccano" žaislų ėmiau konstruoti kur kas abstraktesnes mašinas. Žiūrovai, tik išvydę mane scenoje su tradiciniais inst­rumentais grojančiais automatais, numatydavo, koks pasirodymas jų laukia. Taigi nusprendžiau sukurti tokias mašinas, į kurias žiūrint nebūtų įmanoma nuspėti jų veikimo būdo ir skleidžiamo garso ypatumų. Sukonstruoti improvizuojančią ir tuo pačiu visiškai automatiškai veikiančią mašiną – tai iššūkis.

Esama nemažai įvairių medijų menininkų, kurie naudoja tiek aparatinę, tiek programinę įrangą. O jus labiausiai domina techniniai mašinerijos aspektai. Visi jūsų instrumentai veikia pagal mechaninius principus ir nėra programuojami. Ar kada nors pagalvojote apie galimybę kompiuterizuoti savo mašinas? Atrodo, kad tai atvertų galimybes joms improvizuoti dar įspūdingiau, o jums suteiktų daugiau saviraiškos galimybių.

Pagrindinė kliūtis, su kuria susiduria kompozitoriai, kurdami muziką kompiuteriais, yra artefaktų (techninių trikdžių) trūkumas. Elektroninėmis mašinomis sukomponuoti kūriniai yra per daug švarūs, jie techniškai kitokie nei žmogaus atliekama muzika. O grynai mechaniniai įtaisai, ypač manieji, pagaminti namų sąlygomis, kaskart groja vis kitaip, panašiai kaip žmonės. Mes nesame mašinos. Mums malonu klausytis netobulų garsų. Visiems žinoma, kad šiuo metu inžinieriai kuria specialias programas, skirtas į kūrybinį procesą įterpti įvairių netikslumų.

Nematau prasmės meno žanrą ar stilių įvardyti, remiantis jame naudojamomis medijomis. Neskirstome literatūros pagal tai, ar ji parašyta pieštuku, rašikliu ar kompiuteriu. Tačiau muzika taip dažnai klasifikuojama, pavyzdžiui, kalbant apie elektroninę, elektroakustinę ir kitas muzikos rūšis. Tai man nesuprantama. Kad ir kokias medijas naudotumei, svarbiausia juk yra rezultatas.

Tačiau man vis tiek neaišku, kodėl nenaudojate tam tikrų kompiuterizacijos sprendimų ne kaip pagalbinių, bet kaip pagrindinių komponentų. Manau, kad programinės įrangos įtraukimas į jūsų darbus...

Viską sunaikintų.

Sunaikintų viską?

Sunaikintų patį žavesį. Kaip ir sakėte, tai atvertų daugiau galimybių, tačiau jų gausa sukeltų painiavą. Kasdieniame gyvenime mes renkamės, kaip elgtis, iš daugybės galimų variantų, nuolatos priimame įvairius sprendimus. Mene taip pat reikia apsispręsti, pasirinkti savo kelią ir kuo labiau jį apriboti. Aišku, įmanoma keliauti pasirinktu taku įvairiomis kryptimis. Bet jei visi keliai menininkui yra vienodai atviri, tuomet jis lengvai pasiklys.

Tai pamoka, kurios išmokau iš mažai žinomų, tačiau puikių Afrikos muzikantų. Kai kuriose Afrikos provincijose nemažai muzikantų yra ir instrumentų gamintojai. Pavyzdžiui, valstietis javų augintojas ne sezono metu gali pasigaminti namudinę 11 plokštelių turinčią sanzą (nykštinį pianiną) ir vien su ja groti nuostabiausią muziką. Visa tai vien dėl to, kad savo kūrybai realizuoti jis pasirinko būtent šį instrumentą, ištobulino jį ir puikiai įvaldė.

Jūs pats esate muzikantas ir instrumentų gamintojas, menininkas ir inžinierius. Daugelis menininkų ieško problemų, savo darbais jas identifikuoja, reflektuoja, o štai inžinieriai pirmiausia yra problemų sprendėjai. Manau, kad inžinerijos ir meno, technologijų ir estetikos susiejimas tam tikra prasme rizikingas, mat vienai iš šių dedamųjų kūrybiniame procese įmanoma skirti per daug dėmesio taip nustelbiant kitą. Ar jums pačiam sunku suderinti šiuos elementus?

Ne, man tai viena ir ta pati veikla –­ buvimas muziku. Visas mano profesinio gyvenimo laikas yra skiriamas muzikai. Problemos čia neįžvelgiu jokios, lygiai kaip ir nematau skirtumo tarp to, ką išskyrėte. Manau, dirbant su profesionalių inžinierių sukurtais įrenginiais prarandama didelė dalis smagumo. Mes žinome nemažai prekės ženklų, tačiau nežinome daugybės įrenginius sukūrusių inžinierių, kurie sprendžia, kokie bus instrumentai, kaip jie veiks, kokias funkcijas turės. Visa tai daro įtaką menininkams, jų kūrybai. Muzikoje, suvokiamoje kaip tęstinis kūrybinis procesas, muzikantai yra paskutinioji grandis. Ir tai liūdina. Pats nenorėčiau groti muzikos tokiu būdu. Aš noriu patirti muzikinę kūrybą nuo pradžios iki pabaigos. Man patinka žinoti kiekvieną naudojamo įtaiso detalę, o ne vien suprasti jo veikimo principą. Aš visuomet, kiek leidžia mano gebėjimai, siekiu instrumentus konstruoti pats ir kuo tobuliau juos įvaldyti.

Kalbėjosi Ugnius Babinskas

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai