Jurgis Paliauka. Girdžiu tik tavo auksinį balsą

Knygoje „Balsas ir nieko daugiau" („A Voice and No­thing More", 2006) slovėnų filosofas Mladenas Dolaras pasakoja anekdotą primenančią istoriją. Italų karininkas mūšio viduryje būriui kareivių, tūnančių apkasuose, sušunka įsakymą pulti priešo pozicijas, tačiau kareiviai lieka apkasuose. Susierzinęs karininkas dar kartą, tik garsiau surinka tą patį įsakymą, – kareiviai nejuda. Kadangi juokeliuose viskas vyksta tris kartus, todėl ir šioje istorijoje karininkas trečią kartą piktai pakartoja tą patį, ir tada kažkur iš apkasų pasigirsta tylus kareiviuko vertinimas: „Che bella voce!" („Koks gražus balsas!")

b_600_338_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-02-27_nr._3510_auksinis_balsas_logo.jpg

Jei ką nors iš skaitytojų ši istorija ir prajuokino, tai tik todėl, kad joje vaizduojamos situacijos dalyviai patenka į aukštyn kojomis apverstą komunikacijos procesą ir dėl to nesugeba susikalbėti. Kareiviai, išgirdę labai gražų karininko balsą, tarsi pamiršo, kad bendraujant netgi išskirtinio skambesio balsas tėra tarpininkas, kuriuo perduodama kokia nors žinutė. Apvertus aukštyn kojomis, balsas tapo žinute, o karininko įsakymas –­ negirdimu tarpininku ir tarsi tik priežastimi, suteikusia progą pademonst­ruoti kareiviams savo ypač gražų balsą.
Turbūt todėl, kad įvyktų kuo mažiau tokių komiškų situacijų, kurios iš juokingų labai greitai gali virsti tragiškomis, žmonės, kurių balsai labai gražūs ar tokie išskirtiniai kaip, tarkim, dainininko Vladimiro Vysockio, jais aplinkinius džiugina ir tuo pačiu metu hipnotizuoja ne kur nors apkasuose, o koncertų salėse. Klausydamasis muzikos, žmogus gali atsiduoti balso pagundai, gerai žinodamas nebūsiąs nubaustas už tai, kad neišgirdo scenoje dainininko atliekamos dainos ar kito vokalinės muzikos žanro kūrinio teksto ar muzikinio akompanimento.

Labai tikėtina, kad būtent šį klausytojų norą mėgautis dainuojančio balso skambesiu ir dėl to nejausti kaltės mėgino patenkinti per LRT televiziją rodyto dainininkų konkurso „Auksinis balsas" sumanytojai. Jau pats konkurso pavadinimas žiūrovus netiesiogiai kvietė sutelkti daugiau dėmesio į atlikėjų balsų skambesį ir pasirinkti jį kaip svarbiausią kriterijų vertinant konkurso dalyvių muzikinius gebėjimus. Bent komisijos nariai dažnai pasiduodavo šiam kvietimui. Pavyzdžiui, sukritikuodami atlikėją, kad šis pasirinko netinkamą dainą. Anot jų, daina yra netinkama tuomet, kai jos muzikinės savybės neleidžia atlikėjui visiškai atskleisti savo balso galimybių.

Kreipdami dėmesį į tai, ar dainų vokalinės partijos padeda atsiskleisti dainininko balsui, jas netiesiogiai rūšiuojantys komisijos nariai tik dar kartą patvirtino prielaidą, kad labai dažnai dainos ir kiti vokaliniai muzikos kūriniai yra suvokiami tiktai kaip tarpininkai, kurių užduotis – padėti dainininkams pademonstruoti gražius balsus. Siekis, kad klausytojai kuo daugiau dėmesio sutelktų į atlikėjų balso skambesį, pasireiškė ir tuo, kad dalyviai šiame konkurse dažniausiai atlikdavo kitų kompozitorių sukurtas ir hitais tapusias dainas, nors dauguma iš jų yra ne tik atlikėjai, bet ir dainų kūrėjai. Atlikdami ne savo kūrybos dainas ir dėl to nutildydami savo kaip kūrėjų balsus, jie tarsi padėjo klausytojams lengviau atsiliepti į kvietimą – pasinerti į aukštyn kojomis apverstą komunikacijos procesą, kuriame muzika yra tarpininkas, o dainininko balsas –­ pagrindinė žinutė.

Nors muzikinėje erdvėje kur kas dažniau galima sutikti klausytojų, kuriems atlikėjo balso skambesys yra svarbiausia muzikos dalis, tačiau toks klausytojų santykis su muzika netgi šioje srityje nėra labai priimtinas. Skirdami didžiąją dalį dėmesio balsui (nes visą dėmesį vien balso skambesiui skirti vargu ar įmanoma), klausytojai susiaurina muzikos atliekamą funkciją. Juk per muziką atlikėjai ne tik nori suteikti klausytojams estetinį malonumą, bet ir perduoti amžinąsias tiesas ir žmogiškąsias vertybes. Tad, skirdami daugiausia dėmesio dainininkų balsams, klausytojai tarsi netiesiogiai atmeta muzikos kaip amžinųjų vertybių skleidėjos funkciją, nes visų pirma reikalauja, kad ji suteiktų jiems juslinius malonumus.

Įdomu, jog aukštyn kojomis apversto komunikacijos proceso metu balsas klausytojams tampa pagrindine žinute, todėl tarpininkais paverčia ne tik šiuo balsu atliekamus muzikos kūrinius, bet ir patį šio nuostabaus balso savininko kūną. Ir nors balsas yra neatsiejama kūno dalis, tačiau, pasklidęs ir tuo pačiu atsiskyręs nuo kūno, jis tarsi tampa savarankišku dariniu, kuris dažnai gali būti sunkiai susietas su ne tokiu tobulu šio balso savininku. Tad kiekvienas atlikėjas, turintis labai gražų balsą, daugeliui klausytojų tampa panašus į lakštingalą, kuri, kaip liudija pasakojimas, atklydęs dar iš Senovės Graikijos, tėra tik balsas ir nieko daugiau.

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai