Pranas Visvydas. Los Angeles

Adolfas Mekas, Pranas Visvydas, Jonas Mekas (Vokietija, 1948). Nuotrauka iš P. Visvydo asmeninio archyvo
Adolfas Mekas, Pranas Visvydas, Jonas Mekas (Vokietija, 1948). Nuotrauka iš P. Visvydo asmeninio archyvo

 

Prisimenant tėvą be pagražinimų

Mieste prie Ramiojo vandenyno gyvuoju
Daugiau nei pusšimtį metų. Saulėtą plotą
Perpina greitkeliai. Slenka į tyrus kvartalai.
Palmės apdairiai dabina šlaitus ir slėnį.

Vešlūs hibiskai stiebias pastatų sienom,
Burias balandžiai, žuvėdros. Bastūnai vyrai,
Radę judresnėje gatvėje prieglaudai kertę,
Šiek tiek padidina miesto varguolių skaičių.

Būna: savam bulvare išgirdęs dundėjimą –
Įsivaizduoju paneryje stabdomus sielius?
Argi ant jų netikėtai išvysiu ir savo tėvo
Veidą nugairintą, negi tuoj pat įterpsiu
Jį čia tarp vyrų po fikusų medžiais dėstyti
Jiems negirdėtą lietuvio bastūno sakmę,
Skruostus kaip visad suvilgius ašaromis?..
Negi ūmai! kažkodėl sunerimus pakilti
Ir, kaip būdavo, dingti nežinios ūkuos.

Tėvą nuo pat jaunystės engė degtinės
Įpročio baubas, pakirtęs bet kokį norą
rūpintis savo šeimos buitimi. Nepaisė
prašymų vengti stikliuko. Išėjęs tačiau
su savo sėbrais gėrė prie sielių ir ant jų,
Žiemą bendraudavo nežinomoj šėtroj.
Sakėme: gydimo vertas bejėgis ligonis.
Teisinos: liūtys ar vėtros, ar pūgos naktį
visad užkirsdavo kelią sugrįžt į namus.
Retsykiais būna taip ir čia keliuos, kur
Šviečia San Gabrielio kalnyno sniegas

Po pusės amžiaus kelionių bulvarais,
Greitkelių mazgais, alėjomis, gatvėmis
Sveikinu saulę, pamilusią L. A. miestą.
Šviečia ji sąmonėj mano. Gimtinėje gi
Švietė ir pušų kvapą mėgusiam tėvui,
Kol nepaguldė tamsūs budelių šūviai.

2013–2014

 

San Clemente

Jau vakarėjant sugrįžę vaikai pažėrė ant
Stalo aibę geldelių ir ūkiančių kriauklių.
Švietė akyse netrukus nusileisianti saulė,
Lūpose žaidė naujų radinių džiaugsmas.
Jautėsi, kad vandenyno artuma talkina
kūnams pratęsti mielą vasaros vakarą.

Einam! – tariau, – ir mes pasidairyti pakrantėj.
Ten, kur be perstojo bangos dūžta į polius.
Ten, lyg planetos langą pasiekę keleiviai,
Žvelgti galėsim į Kosmo žvaigždėtą būtį

Praviros durys ir laikraščio lapas ant suolo
Mus palydėjo su antraštės riksmo brūkšniu.
Bridom smėliu lyg albatrosai be jokio garso.
Mintys prašneko erdvei. Ant tilto atokiai
Vienišas vyras į žiburiuotą pašlaitę žiūrėjo –
Galbūt išvydęs ten būsimo tikslo versmę.
O gal išgirdęs, ką mums čia ruošia naktis.

Priglaudžiau liemenį tavo tarytum beržą.
Vėsą, sušildytą skruostuos, gėriau lyg sulą.
Rubino sagės akutė sutvisko šilko skarelėj.
Vilkstinę snaigių pažėrė švyturio kuoras.
Jo spindulių juostoj gimė mintis netikėta:
Meilė it jūra žvejui – dosni, nors audringa,
Neša paguodą ir vengia dugno verpetų.

Grįžus bandžiau sugalvoti, bet nepavyko,
Posakį kur kas taiklesnį mūsų draugystei.
Prie Don Kichoto paveikslo ūmai užmigus,
Mane apvaldė muzika pertekęs sapnas:
Šlaito palangėse ūkavo baltos kriauklės,
Pritarė blizgios geldelės, gitaros, fleitos,
Būgnais ir lėkštėm darbavos pingvinai.
Mūšoje gaudė ritmingi laiko vargonai.
Gal anas vyras irgi kažką tokio girdėjo?
O gal tik tai, ką naktis ruošia rytojui?

 

Ad Infinitum

Dar vis dunkso kiparisai tolyje,
Pažintys su paukščiais ir žvejais,
Bet rudens paliestą melancholiją
Atiduodu gelmei, skrisdamas per ją.
Ir esu saulėlydy įstrigęs šuolis –
Atminties dalelė tėviškės lemties,
Ir žinau: dar tyli tolimesni toliai.
Jie tikriausiai ateityje tik didės.

Astronomai pro stiprius teleskopus,
Įrengtus Euklido bokšte ant kalvos,
Gilinas į regimus žvaigždžių takus,
Ir žmonijai raštuos ima išvedžiot,
Ką man dėstė žvejas Teofrastas:
Amžinybė, Begalybė, Visata ir O...
Tėra sąvokos Būties bekraštės,
Bet (pabrėžė) ne tuščiavidurės,
Nes joje nuolat gyvybė kurias.

2014

 

Magnolija

Ruduo įpusėjo. Šen ten
Pagelto lapuočiai,
O jos žaliuojančioj menėj
Šviečia baltos lėkštutės –
Nedrąsios, tarsi mergaitės,
Tėvų papuoštos šventei
Ir žvilgsnių paguodai.

Anądien gatvėj pakėliau
Vovers nurėkštą kuokštą.
Glaudžiau jį prie veido
Lyg kvapnų delną draugės,
Kurią palydėjau tąsyk
Lapus žarstančiam mieste.

Los Angeles, 2013

 

Heroika

Priespaudai žlugus ryškiai
Tiesa Lygybė Laisvė švies
Euforijai trykštant
Brolybės purslai žavės
O salėse iš kailio nersis
Gitarų būgnų burnų garsas

Iš sodų ir laukų idilijų
Orauostin skubės tėvai
Lydėt jaunimą kylantį
Svetur į uždarbio navas
Ir ten iš kailio nersis
O. k. gitarų būgnų garsas

Tik bokšte vienui vienas
Galiūnas nesupras kaitos
Iškėlęs s. o. s. anteną
Žemėlapiuos ieškos salos
Minia prie vartų susibūrus
Jo nuodėmes diktuos

Paklaus manęs senatvė:
Ko dar triukšmauja gatvė?
Ją nuraminsiu: sese –
Ten laikinai piliečiai tąsos
Juk ne visiems vienodai
Laisvė yra paguoda.

 

Agnės Kučinskaitės nuotrauka
Agnės Kučinskaitės nuotrauka

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai