Vasyl Holoborodko

Nuotrauka iš Liubovės Jakimčiuk asmeninio archyvo
Nuotrauka iš Liubovės Jakimčiuk asmeninio archyvo

Ukrainiečių poetas Vasylis Holoborodko gimė 1945 m. Adrianopolyje (Luhansko sr.). 1967 m. pašalintas iš filologijos studijų Donecko universitete už literatūrologo disidento I. Dziubos straipsnio platinimą. Tarnavo sovietų kariuomenės statybiniame dalinyje Tolimuosiuose Rytuose, dirbo šachtoje, sugrįžęs į gimtinę – sovietiniame ūkyje. Nepriklausomybės laikais gyveno Luhanske, 2001 m. Luhansko pedagoginiame universitete baigė filologijos studijas. 2014 m., pasitraukęs iš karo apimtos gimtinės, įsikūrė rašytojų namuose Irpenėje prie Kijevo. Vienuolikos poezijos rinkinių autorius. Rinkiniai „Ikaras drugio sparneliais" („Ікар на метеликових крилах", 1990) ir „Putinai per Kalėdas" („Калина об Рідзві", 1992) apdovanoti Nacionaline T. Ševčenkos premija. Išleido kelias ukrainiečių tautosakos studijas. Eilėraščiai versti į prancūzų, vokiečių, anglų, lenkų, rumunų, kroatų, serbų, portugalų, ispanų, estų, latvių, lietuvių, švedų, rusų kalbas. Vienas svarbiausių ukrainiečių verlibro kūrėjų. Poezijai būdingas mitologiškas gamtos suvokimas ir su juo siejami Ukrainos istorijos motyvai.

 

Paukščių susibūrimas

Protarpiu tarp dviejų atodūsių
susimąstau:
kam man tas lobis –
šeši spalvoti pieštukai dėžutėje,
dar vaikystėje Kalėdų Senio
padėti po eglute į veltinį?

Kodėl juos saugau,
slepiu nuo prašalaičių akių,
baimindamasis, kad kas nors uždarys juos į valdišką seifą –
baltais negyvo paukščio kauliukais –
perkūniju juos ir atrandu slaptą jų savybę:
nutylu tada, kai reikalaujama kalbėti –
geltoną pieštuką paverčiu žydinčiu burbuliu,
kalbu tada, kai liepiama tylėti –
mėlyną pieštuką nutekinu vandeniu į upę,
stoviu vietoje, kai raginama eiti pirmyn –
raudoną pieštuką atiduodu saulei,
per skausmą veržiuosi į priekį, kai liepta
stovėti vietoje –
iš juodo pieštuko dirbu plunksnas pavasario paukščiui,
nekenčiu to, kas paskelbta visų mylima –
rudą pieštuką dovanoju inkilui,
myliu tai, ko tūlas nekenčia –
žalią pieštuką lyg žolę pakloju ant kalvos.
Bet visa tai – ne vienu metu,
jei tik lieka nors vienas pieštukas –
dėžutė netuščia,
ir kiekvieną kartą juos prisiminus,
pieštukai – visi šeši – su manimi.

Tai kam man tas lobis –
šeši spalvoti pieštukai dėžutėje?
Galbūt tam, kad jau kelintą kartą apvesčiau –
ničnieko nekeisdamas –
vaikišką piešinį mokyklos albume
pavadintą: „Paukščių susibūrimas".

 

Tradiciniai rūbai

Jau seniai nebenešiojame kepurių,
su kuriomis kadaise būdavome visa kepure aukštesni už save
arba vaikštome neprisidengę galvų:
lyg dalyvautume kokiose nors viso pasaulio laidotuvėse
ir eitume paskui nematomą karstą,
o gal kad nenukeltume kepurės prieš tuos,
prieš kuriuos esame išmokyti nuolankiai –
su kepurėmis rankose – stovėti;
arba renkamės tokius galvos apdangalus,
kad nebūtų nė užuominos į jokį išdidumą –
net iš tradicinės kepurės –
tokie mes mažyčiai ir tykūs.

Nenešiojame siuvinėtų marškinių,
tarsi jau nebereikėtų liudyti prieš
Dievą ir pasaulį, kad mes – žmonės,
ir prieš mirtį – kad gyvi.
Juk neapgynė gyvos gėlės ant krūtinės
nuo mirties – kiek mūsų gulėjo negyvi
kaimų patvoriuose ir palei kelius į
miestus alkanais 33-iaisiais!
Kas liko gyvas, stebėjosi,
kiek mirusių gėlių išsyk
teko matyti. Neduok Viešpatie!

Ir raudonomis juostomis nebesijuosiame:
juk mūsų moterys atpratintos
ieškoti akyse meilės
ir tylios kalbos lūpose,
o mūsų vyrai
nebepratę gyventi, kaip galva ir širdis liepia.

Bet etnografai, aprašysiantys
tradicinį ukrainiečių rūbą,
tegu nepamiršta vieno neatsiejamo mūsiškio
apdaro bruožo:
net tada, kai nebedėvime nieko
iš to, kas aukščiau išvardinta,
dešinėje rankoje, jei atidžiau įsižiūrėsi –
kiekvieno ukrainiečio – šviesos kario –
švyti daiktiška žaibo metafora.
Tegu nepamiršta, kad prieš juos stovi –
be kepurių, svetimšalių marškiniais,
nebejuosintys juostų –
Peruno anūkai,
iki šiol vadinantys slibiną –
tamsos valdovą –
šviesos ir Ukrainos priešu.

 

Troba keturiomis sienomis

Tėvo troba balta
troba keturiomis baltomis sienomis:

šoninė suręsta iš badmečiu mirusių mano giminiečių
kaulų: štai rankšluosčiuose išdidintos jų
nuotraukos, veidai tuščiomis akiduobėmis;

užnugaris sumūrytas iš karo geležies:
sutraiškytų tankų, sviedinių skeveldrų, tuščių gilzių,
ant kambario sienos prasišviečia dėmės –
lyg rūdžių, lyg kraujo –
šalimais per karą žuvusių senelių portretų;

akloji siena sulipdyta iš Sibiro sniegynų luitų,
šaltis dvelkia nuo sienos,
nesušildo jos raudonos rankšluosčių gėlės
nei šilti Uralo miškuose mirusių
mano prosenelių žvilgsniai.

O priešakinė siena – nors imk viską ir neškis –
atvira:

užpučia stiprūs rytų vėjai – sausvėjai –
neša į trobą šiaudus iš gretimo kolūkio kaugių,
nebūna dienos, kad vėjas neatneštų suglamžyto
užvakarykščio laikraščio;
ryte pabudęs
aptinku ant grindų įsimylėjėlius, naktį
giedant lakštingalai tyliai
įslinkusius į trobą ir užsnūdusius iki pat ryto,
nežadinsiu jų, asloje rasiu
arklio kanopų pėdas ir varganų pietų likučius
– užsuko brigadininkas tiesiai į trobą –
ir palei pėdsakus eisiu į darbą.

Tokia balta tėvo troba,
Troba, kurioje gimiau.

Kodėl muziejų darbuotojai
iki šiol nesusidomėjo šiuo originaliu pastatu
ir neišsivežė jo tiesiai į dangaus muziejų!
Galbūt todėl, kad tuomet tektų susivežti
visos Ukrainos trobas
arba visą Ukrainą aptverti pinučių tvora
ir paskelbti ją
tiesiog mėlyno dangaus muziejumi.

 

Be vieno skiemens

Norėjau skaityti –
nė vienas rašytojas neatsiuntė man knygos,
išsirengiau važiuoti į miesto knygyną –
autobusas užtrenkė duris man prieš nosį,
autoriai siuntė savo agentus, o šie
šalino jų knygas iš kaimo bibliotekos
ir iš mano menkos knygų lentynos.

Norėjau rašyti –
man artinantis prie stalo ir švaraus popieriaus lapo,
popierius visai pajuosdavo
arba užsiliepsnodavo nuo mano žvilgsnio,
arba palikdavo juodas nuo mano minčių,
ranka slydo per popierių lyg per stiklą,
tai, kas stipriau už lipniausius klijus,
prilipdė man prie rankos ne-pieštuką.

Taip ir neperskaičiau to, ką norėjau perskaityti,
taip ir neparašiau to, ką ketinau parašyti.

Mano tylusis skaitytojau,
mano skausmingo mokymosi stebėtojau,
mano tekstai, kuriuos mėgini skaityti,
tau bus nepilni:
juose pritrūks svarbiausio skiemens,
kurio ieškojau knygose, bet neradau,
kurį troškau išmokti rašyti, bet nepavyko.

 

Iš ukrainiečių kalbos vertė Vytas Dekšnys

Василь Голобородько, „Летюче віконце". Київ: Український писменник, 2005.

 

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai