Emilija Visockaitė. Muzikos centrifūga: vasaris

BadBadNotGood & Ghostface Killah – Sour Soul

b_300_300_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-03-06_nr._3511_BADBADNOTGOOD_-_Sour_Soul.jpg

Tris kanadiečius džiazo studentus (klavišinius, perkusiją ir bosą) suvienijo meilė hiphopui. Pradėję nuo instrumentinių koverių, dabar jie bendradarbiauja ir su pačiais reperiais. Tai jau ketvirtas jų albumas, bet pirmasis, kuriame repas dominuoja. Ghostface Killah rečitatyvas apie narkotikus, gatvės gyvenimą ir vėlyvą brandą intensyvus, tačiau neintriguotų be sintezės su išradingu džiazu. Bene garsiausios repo komandos „Wu-Tang Clan" narys pasižymi klasikine –­ niūria ir agresyvia –­ intonacija, tačiau 44-erių atlikėjo naratyvai subyrėję ir subanalėję. Priešingai nei BBNG trio, jis nemėgina savęs išrasti iš naujo. Tad tekstų supras­ti nebūtina, pakanka pasiduoti gatvės muzikos ritmui.

Keista, kad repo ir džiazo jungtis dar nėra visokeriopai išnaudota. Šis albumas pirmiausia primena legendinius „The Roots", hiphopą prisodrinusius gyvais instrumentais. Galėtų panašaus eksperimento imtis ir lietuvių pankdžiazo trio „Sheep Got Waxed".

Mesijus ir Münpauzn – #uzgrotu

b_300_276_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-03-06_nr._3511_kudirkaCD.jpg

Žygimantas Kudirka, kitaip žinomas kaip MC Messiah, arba tiesiog Mesijus, yra tikras filologijos herojus („Aš ne Kazys ir ne Saja, aš esu MC Messiah"). Vien dėl jo verta eiti į slemo skaitymus, kuriuos jis papras­tai ir laimi (kaip ir neseniai Europos slemo čempionatą). Nors (ar kaip tik dėl to, kad) vienas jo CD vadinosi „Paskutinis repo albumas", liežuvis nesiverčia Kudirkos pavadinti tiesiog reperiu. Jo „lingvistinis menas" yra iššūkis repo konservatyvumui – Mesijus nori jį transformuoti, ieškoti naujų raiškos formų. Maža pasakyti, kad Kudirkos tekstai pasižymi ypatingu humoro jausmu. Atpalaiduota repavimo maniera slepia kalbinį pastabumą ir vaizduotę.

Šiame albume, įrašytame su eksperimentinės elektronikos kū­rėju Münpauzn, raiškia skaitovo artikuliacija Mesijus pasakoja įvai­rius tavo gyvenimo variantus nuo –­ „tu dar negimęs, dar nepažinęs gyvenimo, dar neturi jokio konkretaus plano, bet jau turi pirštų antspaudus, tavo oda permatoma, 17 centimetrų, 150 gramų" iki – „tu nebegyvas, tuščias bėgimo takelis Impulse". Visi tekstai parašyti neįprastu antruoju asmeniu („tai tu išsukinėjai blemba laiptinių lempas"), –­ šį interaktyvumą pabrėžia ir hashtagai, ir asmenybės testas albumo kišenėlėje. Pats Kudirka sako, kad jam įdomiausia – komunikacija.

Socialinė ironija tekstuose užslėpta, nedidaktiška: „tu mažesnis tinginys nei vinilas: gali ant kito šono pats apsiversti". Pavyksta žaismingai išvartyti net tokią nudrožtą temą kaip ekologija (žr. ankstesnio albumo vaizdo klipą „Nelieskit mėlynojo gaublio", kurį įvertinti sugebėjo net M.A.M.A.). Tokios poezijos, kokią rašo Kudirka, labiausiai trūksta dvasingoje PDR'o paunksnėje.

Carnival Youth – No Clouds Allowed

b_300_269_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-03-06_nr._3511_Carnival_Youth.jpg

Šioms ką tik pakilusioms latvių žvaigždėms būdinga tai, kas mane labiausiai nuvilia šiuolaikinėje popmuzikoje: skystablauzdiškas indie rokelis, taiki, neprovokatyvi pozicija, hipsteriškumas, infantilumas (kai mėgstamiausiomis vadinamos vien XXI a. grupės). Bet kurti tokias melodijas yra retas gebėjimas, kuriuo latvius paženklino Raimondas Paulas, o šiuos ką tik mokyklą baigusius vaikinus – dar ir „Brainstorm" genetika (du grupės nariai yra „Prāta Vētra" vokalisto dvyniai sūnūs). Tad „Carnival Youth" turi patarėjų ir muzikiniais, ir viešųjų ryšių klausimais.

Nuo tada, kai sausio 2-ąją tuščiame Rygos bare tarp Davido Bowie ir depešų užgirdau nepažįstamą dainą, laukiau „Carnival Youth" koncerto Vil­niuje (bare „Liverpool" per valentynkę jie skambėjo beveik kaip tikri rokeriai ir darniau nei dauguma). Tai genialiai paprasta, vasariška, šokinė muzika su synthpop ir folko prieskoniais, kuri lygiai gerai skamba akustiškai ir su elektra, įraše ir gyvai. Bent pusė šio debiutinio albumo yra neabejotini hitai, sukeliantys pašalinį atjaunėjimo efektą: „Paukščiai čirena,/ upė teka,/ geriausi draugai / yra mano šeima."

Elle King – Love Stuff

b_300_300_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-03-06_nr._3511_Elle_King.jpg

Hipsteriškumo problema šiai 25-erių amerikietei neiškyla. Ji renkasi būti kieta merga, kuriai aiškiai patinka AC/DC. Jos šaižus, agresyviai verksmingas balsas diktuoja bliuzines ir country natas, apsaugodamas nuo lyginimų su kokia nors Katy Perry. Artimos Elle King kaimynės turbūt būtų „Yeah Yeah Yeahs" vokalistė ar, iš vyresnės kartos, Cyndi Lauper. Šiame debiutiniame albume dominuoja flirtu pasaldintas hardrokas („Verčiau jau mirsiu, nei pasensiu"), bet Elle King pati prigesina metalinį skambesį pasiėmusi į rankas bandžą. Dainų tekstuose svyruojama tarp tūsų ir mirties („Viena ranka laikau bonkę, viena koja stoviu kape"), bet svarbiausia tema –­ girl power, laisvė ir nepriklausomybė („Buvau vieniša, tad leidausi apkabinama, / bet tik ribotą laiką").

Nei kovingos merginos, nei juolab tokia muzika nėra naujiena (tik Lietuvos scenoje jų vis dar per mažai), bet, kaip ir latvių atveju, verta pagerbti nesudėtingų melodijų ir pagavių priedainių rašymo meną, kurio mes kasmet pritrūkstam ieškodami, ką paaukoti „Eurovizijai".

Father John Misty – I Love You, Honeybear

b_300_300_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-03-06_nr._3511_Father_John_Misty.jpg

J. Tillmanas, išgarsėjęs kaip folkmuzikantas ir grupės „Fleet Foxes" būgnininkas, šiame albume, jau antrame, pasirašytame tėvo Miglotojo Džono vardu, visai nesirūpina nei melodijų įsimenamumu, nei tekstų rimais. Prisiėmęs teatrališką pozą (dėl jos prisiminiau Nicką Cave'ą), rimtu veidu ir monotonišku ritmu traukia nešvankias giesmes apie savo asmeninį gyvenimą (charakterio bjaurumą ir santykius su moterimi, kurią kaip tik neseniai vedė). Tai itin smagus religijos kritikos, Amerikos bardų parodijos, Eltono Johno ir stand-up komedijos (ne veltui vienoj dainoj pratrūksta fiktyvus juokas) mišinys, kurį „Guardian" įvertino 5/5.

Nors albumo galima klausytis vien dėl gražaus sarkastiško Tillmano balso, čia svarbiausias kontrastas tarp energingos popsinės muzikėlės ir antikrikščioniškų, santuokos „stebuklą" dekonstruojančių tekstų: „Tu išsilenkus ant altoriaus / kaimynai skundžiasi, / kad mizantropai už sienos / susilauks demono." Dainos kupinos „nepoetiškų" žodžių, tokių kaip „prietaisai" (devices), „strutiena" (ostrich) ar „nenuspėjama tetos šizofrenija" (wayward aunt's schizophrenia). Tillmanas, susikūręs vaidmenį, leido sau būti visiškai atviram: „Miegu iki pietų, tada nieko neveikiu / tiesiog vartausi lovoj ir paskui meluoju apie tai / lyg apsėstas skaičiuoju žilus plaukus."

ba. – Rasti / Pasiklysti

b_300_300_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-03-06_nr._3511_ba_rasti-pasiklysti.jpg

19-metis Benas Aleksandravičius, po profesionaliai išreklamuotų EP ir mažatiražio vinilo išleidęs pilną debiutinį albumą, yra tas dabartinių niolikmečių kartos balsas, kurio jiems labai trūko. Muziką ir žodžius rašantis Benas staigiai išgarsėjo pasirodžius dainoms „Tai ne žmogus" ir „Sugebėt pasikeist" bei jų dinamiškai sumontuotiems vaizdo klipams. Labiausiai „ba." išsiskiria muzikiniu veržlumu ir atviromis emocijomis – tai ne lyriška Mamontovo tradicija, o kovinis jauno kraujo riksmas.

Jei Benas tekstus prikrautų žodžių, išeitų tipiška moksleiviška banalybė, bet, būdami abstraktūs, jie išsiplečia, neteigia aiškios prasmės, tik minčių, jausmo nuotrupas („naktį miegu / gyventi noriu"). Į tekstų logiką ir gramatiką dėmesio leidžia nekreipti griežtos gitaros ir nenuspėjama ritmo, tempo kaita (būgnininkas – Jonas Butvydas), išauginanti kūrinius iki plataus postroko skambesio.

„ba." priėmė didžiausius lietuviškos muzikos iššūkius: nusprendė dainuoti lietuvių kalba ir nuo elektronikos ryžtingai perėjo prie modernaus roko. Klausantis albumo net kažkoks virpulys apima nuo Beno kūrybinio potencialo: „išsinert ištrūkt / virvę nutraukt / ar išlipt iš duobės / žinau kad galėtum". Šie pasyvų nacionalinį charakterį ir drungną indie roko prigimtį neigiantys jaunosios kartos himnai pajėgūs užpildyti arenas. Tai vienas reikšmingiausių įrašų pastarųjų metų lietuviškoje muzikoje.

Pops Staples – Don't Lose This

b_300_300_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-03-06_nr._3511_Pops_Staples.jpg

Jei jums nepatiko nė vienas čia pristatytas CD, labai tikėtina, kad patiks kaip tik šitas. Roebuckas Staplesas (Tėtušis), jauniausias iš 14 vaikų, gimė 1914 m. medvilnės plantacijoje Misisipės valstijoje. Sukūręs šeimą, su trimis dukromis ir sūnumi pradėjo koncertuoti bažnyčiose. „The Staple Singers" išgarsėjo per pilietinius judėjimus 7 deš. pradžioje. Grupės patriarchas mirė 2000 m., prieš tai įrašęs 10 naujų dainų ir liepęs dukrai: „Nepamesk" („Don't lose this"). Po 15 metų Mavis Staples, garsi ir kaip solo atlikėja, padedama indie roko ideologo Jeffo Tweedy iš grupės „Wilco" ir jo sūnaus būgnininko Spencerio pagaliau paruošė albumą viešumai.

Pops Stapleso ritmenbliuzas, nors apie Dievą ir gyvenimo duobes, – giedras ir optimistiškas dėl specifinio aukšto vokalo bei virpančios gitaros. Vyresnysis ir jaunesnysis Tweedy pademonstravo susilaikymą –­ įrašas santūrus, neperkrautas, pabrėžtas jo fankiškumas. Tėvo ir dukters Staplesų balsų derinys primena Ray'aus Charleso balades. Ieškant sąsajų, šis tradicinis albumas, kaip ir džiazo jungtis su hiphopu „BadBadNotGood" muzikoje ar country su hardroku Elle King atveju, atskleidžia Amerikos muzikos plotį, gylį ir gyvybingumą.

Pirkdami muzikos įrašus ir bilietus į koncertus remiate Lietuvos muzikos kultūrą.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai