MaciejStryjkowski.jpg

Po to Decijus toliau rašo: galiausiai, –­­ sako jis, – kaip mano kiti istorikai, pasirodo, kad lietuviai anksčiau išėjo iš borusų arba prūsų ribų su Litalanu, savo kunigaikščiu, ir užpildė tas sodybas, kurias seniau buvo palikę. Nes prieš tai kažkada seniai jų protėviai, palikę tas vietas, kur šiandien Lietuva, persikėlė į Prūsiją. O kai Litalanas, kunigaikštis, su savo žmonėmis grįžo į savo buvusius gimtuosius kraštus, juos pavadino savo vardu – Litalanija, nes tas žemes nuo seno valdė alanai, narsių gotų gentis, kurie buvo vadinami ir gotalanais, kaip aukščiau esu išsakęs eilėmis pagal senas prūsų kronikas apie prūsų karalių Vedenutą ir jo sūnus. Kaip vadina, taip ir vadina, išprotėtum galvą laužydamas.

Apie Vaidevutį, pirmąjį prūsų karalių, išrinktą alanų, arba litalanų, Erazmus Stella Libonothanus kitose knygose apie prūsų senovę, alanus, tikrus lietuvių protėvius, kilusius iš gotų, ir apie pirmąjį kunigaikštį Litalaną taip rašo prūsų magistrui Fridrichui, saksų kunigaikščiui, apie ką pateikiame vokiečių kalba išleistos prūsų kronikos liudijimą.

Tais laikais, kai pas romėnus viešpatavo Valentinianas1, tai yra 366 Viešpaties Kristaus metais, alanai, šiauriniai žmonės, Prūsijos kaimynai (iš kur galima žinoti, kad tai lietuviai), kai pradėjo karą prieš Romos imperiją, po ilgų ir dažnų romėnų valstybių puldinėjimų buvo sustabdyti ir nugalėti sigambrų –­ tuo karu sigambrai iškovojo sau ir savo palikuonims laisvę. O alanai, kurie išliko po to mūšio, dalis jų per romėnų valstybes atėjo net į Ispaniją, kur prisijungė prie tuomet ten kariavusių gotų, kurie Ispanijoje įkūrė dviejų tautų –­ gotų ir alanų – koloniją, dėl dviejų tautų mišinio pavadintą gotalanais. O dalis tų alanų, silpnesnių ir ne taip pajėgių kariauti, kurie buvo likę namuose, po to pralaimėjimo sigambrams grįžo į savo pirmykščius kraštus, tai yra į Lietuvą. O kadangi kare su sigambrais neteko narsių protėvių galių, nelabai vylėsi saugiai apsigyventi savo gimtojoje žemėje. Todėl su žmonomis, vaikais ir daugybe nelaisvų tarnų pasitraukė pas kaimynus borusus, arba prūsus. Atgabeno su savimi vežimais ir ratais visą savo namų mantą ir padargus, atginė visus gyvulius, iš kurių tie žmonės daugiausia gyveno, o save pačius patikėjo seniems prūsams (kurie su lietuviais buvo viena tauta) – tikėjimui ir gynybai. Prūsai juos maloniai priėmė, nes tikėjo, kad jų daugybei prisidėjus galės geriau pasipriešinti bet kokioms tautoms. Nes tada daugiau baiminosi vokiečių, kurie gyveno prie Vyslos, kur dabar Kulmo žemė, ir prūsus dažnai išmušdavo iš jų turimų vietų. Suteikė tada alanams teisę gyventi, o šie leido borusams jungtis su savo moterimis, nes jokių santuokų neturėjo – kai kuriam nors vienam pasitaikydavo moteris, galėjo su ja elgtis pagal savo valią. Todėl po neilgo laiko jų pasidarė tiek daug, kad pranoko visas kaimynines tautas. Iš tos daugybės pas­kui dėl sienų siaurumo pradėjo vieni kitus engti. Nes kaip kam patikdavo ir kaip kuriam būdavo naudingiau, tiek sau ir arkliams imdavo ir valdydavo žemės, dėl ko tarp jų kildavo įvairių ginčų ir kivirčų, kuriuos dažnai baigdavo vieni kitus žudydami. Dėl to grubūs ir vaidingi žmonės sutarė tarp savęs rengti sueigas karaliui rinkti, kuriose dėl visuomenės prastumo šiaip ir taip įvairiai kalbėjo ir svarstė apie tą reikalą.

Ten Vidnutas arba Vaidenutas Alanas2, kuris kitus pranoko ir orumu, ir protu (turėjo daug tarnų, dėl ko buvo ne mažiau gerbiamas ir svetimose žemėse), pasakė taip: „Jeigu, borusai, nebūtumėt kvailesni už jūsų bites, dėl to, apie ką tarp savęs tariatės, nebūtų jokių nesutarimų. Nes matote, kad bitės turi savo karalių, kurio įsakymų klauso, kuris jų bylas nagrinėja, kiekvienam skiria tinkamus darbus, kuris ir neklusnius baudžia, o nedarbingus ir nedorus lauk vydamas baudžia, kurio raginami visi dirba, o savo darbus ir reikalus užbaigia. Jūs, kurie tai kasdien matote, sekite jomis kaip pavyzdžiu ir išrinkite sau karalių ir būkite klusnūs jo valiai. Tegu jis sprendžia jūsų ginčus, užkerta skriaudas, baudžia už piktadarybes, gina nekaltuosius, taip pat tegu pats turi valdžią visiems be išimčių, skelbia nuosprendžius ir turi aukščiausią galią."

Tai išgirdę prūsai garsiai šaukdami pritarė sakydami: „Ar tu norėtum būti mūsų bojoteros?" Kas jų kalba reiškė bičių karalių. O Vaidenutis iš lietuvių tautos, apie ką liudija ir pats vardas, nepaniekinęs jų balsų, visiems pritariant tapo pirmuoju borusų ir alanų, tai yra lietuvių, karaliumi, kuris buvo nors iš paprastos ir grubios žmonių bendrijos, bet jam nestigo karališko iškilumo. Nes kai buvo nuo visuomenės atskirtas karališkojo majestoto, savo protą nukreipė ne į kitus dalykus, o tik tam, kad sektų bičių kunigaikščio, arba vado, pavyzdžiu. Pirmiausia šen bei ten klajojančius žmones uždarė tam tikrose ribose kaip pas bites, kurios atskiruose aviliuose atlieka savo darbus, skirdavo juos kaimo darbams, kad juos atliktų kaip reikalavo padėtis. Vienus, kad žemę dirbtų, apsėtų ir skiepytų vaismedžius, kitus prie bičių tvarkytis, dar kitus prie gyvulių, trečius skyrė gaudyti žuvis ir įvedė įstatymus, kuriais siekė apsisaugoti nuo būsimų žemės ribų pažeidinėjimų.

Pirmiausia nustatė, kad joks šeimininkas nelaikytų daugiau gyvulių nei tarnų, negu jam jų reikia savo darbams atlikti, o kitus parduotų arba paskerstų, kad niekas nemaitintų ir neaugintų luošų, nenaudingų ir netinkamų darbui. Taip pat suteikė laisvę ir teisę, kad sūnus galėtų pasmaugti senatvės prislėgtus arba dėl jėgų silpnumo negalinčius dirbti tėvus, kad veltui nevalgytų duonos.

Ir kad vaikai negimtų iš tokių netikrų tėvų, uždraudė bendrą sanguliavimą nesirenkant, įvedė santuokų tvarką, kad jeigu šeimininkas kiek ar kurią mergą paima sau dėl palikuonių, net jeigu ji būtų ir iš nelaisvų žmonių ar svetimų žemių, ar iš laisvų, kad ją su savimi laikytų savo namuose ir ją maitintų. Be to, norėdamas tuos grubius žmones iš gyvuliško žiaurumo nuvesti prie kuklesnio gyvenimo, įvedė dažnas ir atviras puotas visiems tikėdamas, kad tuo suminkštins jų žiaurų būdą, kur jis neklydo, nes netrukus priėjo prie tokio puoselėjamo minkštumo, jog ko siekė, to pasiekė. Paskui įvedė, kad svečiams būtų kuo maloningesni ir žmoniškesni, nes tais dalykais stipriausiai mezgama žmonių draugystė.

Taip pat Vaidevutis išmokė prūsus ir alanus gaminti iš medaus ir vandens gėrimus, kuriuos leido vartoti bendrose ir atskirose puotose, kurių saldumą žmonės taip pamėgo, kad priėjo prie žiauraus smurto įsigalėjimo. Paskui Vaidevutis, atsigręžęs į pamaldumą, pasikvietė prūsų ir alanų draugų, tai yra sudominų arba žemaičių žynių, kurie su pamišimu, tuščiu, bereikalingu stabmeldystės šlykštumu išmokė juos dievobaimingai, ne kitaip kaip dievo tarnus ir pasiuntinius garbinti įvairius nešvarius gyvūnus ir šliužus, miško žalčius, kuriuos žmonės laikydavo namuose ir jiems aukodavo kaip namų dievams. Taip pat sakė, kad dievai gyvena tankiuose miškuose ir kad jiems ten reikia aukoti ir jų prašyti saulės ir lietaus. Taip pat teigdavo, kad svetimšalių atėjimas suteršdavo jų šventenybes arba vietas, kur aukodavo, o apvalytos jos galėjo būti ne kuo kitu, kaip vien žmogaus paaukojimu. Nuolat tikėdavo, kad bet kokius žvėris iš tų miškų, kuriuose aukodavo, ypač briedžius, reikia garbinti kaip dievų tarnus, ir reikalaudavo susilaikyti nuo jų valgymo. Tikėjo, kad saulė ir mėnulis yra pirmieji dievai, griaustinius ir žaibus girdavo visų žmonių pritarimu. Ožį paprastai aukodavo dievams dėl to gyvūno vaisingos prigimties...

Sakydavo, kad aukštuose medžiuose, kaip ąžuoluose ir kituose, gyvena dievai, iš kurių klausiantys dažnai girdėdavo atsakymų, todėl tokių medžių nekirsdavo, bet dievobaimingai garbindavo kaip dievų namus, tokiais laikydavo ir alyvas, ir kitus medžius. Tai pat Vaidevutis, minėtas prūsų ir alanų, tai yra lietuvių, karalius nustatė, kad gimimo ir mirties dienos būtų švenčiamos vienodai, tai yra bendrose puotose ir kartu geriant, grojant ir dainuojant, be liūdesio, su didžiausiu džiaugsmu ir linksmybėmis, kad puoselėtų antro gyvenimo viltis, apie ką bylojo tai, kad mirusiuosius laidodavo ginkluotus ir papuoštus, prie jų sudėję didelę dalį jų turtų. Tuos ir kitus įstatymus ir tikėjimus, veikiau – stabmeldystę – įtvirtinęs Vaidevutis, prūsų ir alanų karalius, valdė apdairiai ir didžiai ramiai, neleisdamas saviems jokių susidūrimų su kaimyninėmis tautomis ir jų puldinėjimų, iš kurių pusės jis irgi nepatyrė jokių skriaudų.

Po savo mirties paliko keturis sūnus, bet kita, prūsų kronika, išspausdinta vokiečių kalba, liudija, kad turėjo dvylika sūnų...

(...)

Erazmas Stella3 lietuvių pavadinimą kildina iš Litalano, minėto Vaidevučio, prūsų karaliaus sūnaus, vardo, o kitos prūsų kronikos rašo, kad tai įvykę 373 me­tais po Viešpaties Kristaus (gimimo), tai yra skaičiuojant iki šiandienių 1577 metų, jau prieš pilnus 1204 metus. Iš ko paaiškėja, kad lietuviai tose vietose, kur šiandien, gyvena nuo seniau negu mes, lenkai, Lenkijoje, jeigu tikėsime Vapovskiu4, kuris Lecho5 atėjimą į Lenkiją datuoja 550 metais po Viešpaties Kristaus (gimimo), tai yra tam atėjimui nuo tada, kai lenkai su Lechu įsikūrė Lenkijoje, iki šiandienos būtų 1025 metai, nors Kromeris6 ir kiti jų atėjimą mini nenurodydami tikslaus laiko. Taip tad Litalanas Lietuvoje ir Latvijoje viešpatavo nuo 373 metų po Kristaus, o Saimas, jo antras brolis, plačiai ir narsiai viešpatavo žemaičių žemėje (kurią Strabonas7 vadina Samija, Samagitiam exprimere nolens), pavadinęs ją savo vardu.

O borusai, norėdami būtų saugesni nuo kaimynų vokiečių, draugavo su sudinais, kurie, anot Ptolemajo, už Crono, tai yra už Nemuno, yra įsikūrę ir tiki to krašto piliečiais esantys nuo pasaulio pradžios – tuo metu jie pasižymėjo riterišku narsumu ir turtingumu. Ten pat truputį žemiau tas pats Stella rašo, kad sudinai arba žemaičiai, kurie tada buvo išvien su prie jūros gyvenusiais kuršiais, kurie romėnų kariuomenės buvo daugiau viliojami negu nugalimi: Romanis armis tentati magis quam victi. Nes Druzas, romėnų etmonas (kaip liudija Plinijus), kuris pats anksčiau už kitus romėnų etmonus atvedė laivus į Šiaurės vandenyną, su vokiečiais kariavo vandens patranka. Taip pat jis rašo, kad prūsų kraštą Sudiniją, kuris nuo seno buvo viena su žemaičių žeme ir vienos kalbos, romėnų riteriai [laikė] per Suberiam Karnine nuo karnos, nes matė tuose kraštuose žmonių, kaip ir šiandien, apavui ir kitoms reikmėms naudojančių karnas.

Toliau jis rašo, kad tie sudinai, žemaičių broliai, dėl gintaro, kurio daug yra jūroje šalia jų, gausos dažnai buvo kitų tautų varginami karais. Taigi jie ne tik paragavo romėnų ginklų, bet buvo puldinėjami ir saksų, kurie gyveno Anglijoje, nuo kurių nuolat gynėsi jūroje ir sausumoje. Taip pat rašo apie jų papročius ir aprangą. Tie žmonės, –­ pasakoja jis, – turėjo savo karaliukus arba seniūnus, kurių įstatymams buvo klusnūs, atliko karinę tarnybą ir mokėjo prekiauti; jie rengėsi taip, kad vyrai vilkėjo vilnonius, o moterys drobinius drabužius, kaklus apjuosdavo vario arba žalvario žiedais. Taip pat į ausis įkabindavo žiedelius, ką matome iki šių dienų prie jūros esančioje Žemaitijoje, taip pat išliko Kurliandijoje, Prūsijoje, Lifliandijoje. Tai liudija, kad jie nuo seno buvo viena su Lietuva tauta, visi buvo iš tikrųjų kilę iš gotų, getų arba gepidų, poloviečių, kimbrų, alanų.

1 Valentinianas I (321–375) – Vakarų Romos imperatorius (364–375).
2 Alberto Vijūko-Kojelavičiaus „Lietuvos istorijoje" jis vadinamas Vaidevučiu. M. Strijkovskio tas pats personažas vadinamas Widnutos, Veidenuotos ir Weidewuto.
3 Erazmas Stella – vokiečių istorikas, humanistas (apie 1450–1521).
4 Bernardas Vapovskis (1450–1535) –­ Krokuvos kanauninkas, istorikas, humanistas, įžymiausias lenkų XVI a. kartografas.
5 Lechas – legendinis lenkų protėvis, Gniezno ir Lenkijos valstybės įkūrėjas.
6 Marcinas Kromeris (1512–1589) – lenkų istorikas, diplomatas.
7 Strabonas (64 pr. Kr.–23 po Kr.) – senovės graikų geografas ir istorikas.

Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila