Dalia Staponkutė: „Kur esi – ten ir tavo kapas“

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas 2014 metų kūrybiškiausia lietuvių literatūros knyga išrinko Dalios Staponkutės esė rinkinį „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja" („Apostrofa"). Premija autorei bus įteikta LLTI kovo 10 d., 16 val.

D. Staponkutę kalbina Ieva Krivickaitė.

Dalia Staponkutė. Elektros Chrysantu nuotrauka
Dalia Staponkutė. Elektros Chrysantu nuotrauka

Skaitant „Iš dviejų renkuosi trečią" nustebino tai, kad knygoje daug minčių apie mirtį. Man atrodo, visai neseniai suvokiau savo mirtingumą – o gal iš tikrųjų jo iki galo dar nesuvokiau, bet pradėjau nujausti. Įsivaizduoju, kad bendrojoje diskusijoje apie knygą labiausiai bus aptarinėjamos emigracijos ir tėvynės-benamystės temos, bet mirties tema irgi neturėtų likti nuošalyje.

Šioje knygoje turbūt dažniausiai atrodau kaip žmogus be tėvynės – aprašinėju būsenas, kai sunku pasirinkti. Tekstams susidėliojus vienam po kito, suvokiau, kad, rašydama apie Kiprą ir Lietuvą, šeimą ir kalbą, vis dėlto jaučiuosi žmogumi be vietos. Virš manęs nuolatos sklando trečioji, įsivaizduota erdvė, esu ne ten, kur esu. Mirtis... mirties aprašymų buvo ir daugiau. Net pati pabūgau, supratusi, kad vos ne kiekviename skyriuje gausu tokių apmąstymų. Manau, kad tai susiję ir su mintimis apie savo kartą, kurią kadais pavadinau šanso, avantiūristų karta. Ji žūva kelionėse, neretai – už tėvynės ribų, miršta per anksti, keistomis aplinkybėmis. Suvokiau, kad mirtis gali būti tarsi kažkas nešiojama. Kur esi, ten ir kapas, kaip sakė vienas Kipro poetas.

Šita frazė, „kur esi – ten ir tavo kapas", manęs nepalieka nuo tavo knygos pristatymo. Mano pasąmonėje kelionė –­ ne turistinė, bet tokia, kai išvažiuoji pusmečiui arba metams – visada siedavosi su mirtimi. Aš, išvažiuodama ilgam laikotarpiui, lipu į lėktuvą tarsi paskutinį kartą.

Manau, jei mano knygoje nebūtų kelionės temos, mirties tema skambėtų kitaip. Kelionė, apie kurią kalbu, neturi pabaigos. Niekada nežinai, kada, kur ir kaip sustosi. Bet kurios knygos atsiradimą supa tam tikros aplinkybės. Ši knyga atsirado, galima sakyti, iš baimės. Toji baimė – matyt, kaip ir didžioji dalis mūsų baimių – susijusi su mirtimi. Ne tik kūniška, žinoma. Kažkas tavyje nuolat miršta ir kelionės metu kažką prarandi, kažkas iš tavo lagamino iškrenta. Kaip niekad anksčiau ėmiau jausti savo tėvų amžių. Beje, ne tiek savo, kiek savo tėvų, kurie manęs visada laukia Lietuvoje. Vis laukia, o belaukdami sulaukė senatvės – dar ne tokios gilios, bet jau leidžiančios pajusti, kad mano ir jų gyvenimo laikas ir ritmas skiriasi. Skaudžiai pajutau, kad atsiveria neišgyventų, kartu neišjaustų dienų ir akimirkų praraja, kurios nebėra laiko užpildyti. Nebepaguosi to, kas laiku nesulaukė paguodos...

Norisi palyginti ir su mano – jaunąja – karta, išvažiuojančia į užsienį dirbti arba mokytis. Joje jaučiu stiprų įprotį sėdėti ant dviejų kėdžių vienu metu, būti „kažkur", tik ne tikrovėje. Dėl feisbuko ir skaipo galima įsivaizduoti, kad tebesi Lietuvoje. Tačiau esi ne darbais, o per komunikavimą su žmonėmis – Lietuvoje turi geriausius draugus, antrąją pusę... Kodėl mums taip reikia šitos iliuzijos, ar ji nėra pražūtinga?

Manau, kad pražūtinga. Socialiniai tinklai kuria ir palaiko iliuziją, kad esame ten, kur mūsų nėra. Praleidžiame marias laiko bendraudami virtualiai, praeina darbo dienos, mūsų gyvenimo laikas... Neramu, kad tokio komunikavimo srautas labai įtraukia, kad mes atiduodame jam savo laisvą laiką, palikdami nuošalyje svarbius gyvenimo arba politinius sprendimus, tikrąjį dalyvavimą politiniame ir socialiniame gyvenime. Taip nejučiomis virstama informacijos srauto auka, tikinčia padavimais ir legendomis. Pasikliaujama tuo informacijos srautu, nešančiu nežinia kur, nors jis yra ten, technologijose, ir su tikrove turi labai mažai bendro. Tai irgi savotiška mirtis, apmirimas.

Ar tai nėra bėgimas nuo savo mirtingumo suvokimo?

Viename iš šios knygos tekstų rašiau, kad, stebėdama feisbuko žinių juostą, jaučiuosi tarsi daranti tai iš kapo. Žodžiu, feisbukas – tai gyvenimas, kuriame nespėju dalyvauti... Tą sakinį vėliau ištryniau, pagalvojusi, kad per daug apokaliptiška. Dabar gailiuosi – juk būsena tokia ir yra: feisbuke vyksta gyvenimas, regi įvykius ir pati įmeti į tą srautą kažką vien tam, kad parodytumei, jog dar esi. Jei nieko neįmeti, tavęs lyg ir nėra. Dar pastebėjau vieną keistą dalyką, kad socialiniai tinklai yra aktyvesni šiaurės šalyse, įskaitant Lietuvą... Savo draugų graikų juose beveik nematau.

Kodėl taip yra?

Skiriasi bendravimo kultūros. Pietuose dominuoja bendravimo gatvėje, lauke kultūra – sėdėti kavinėje ir šnekėtis vienam su kitu. Planšetė gali gulėti šalimais, bet svarbiausia – išsikalbėjimo laikas, gyvas pašnekesys. Labai aiškiai tai pastebiu graikų ir kipriečių kasdienybėje. (Štai mano dukros irgi nebend­rauja per socialinius tinklus. Gal tik su manimi? Jas sudėtinga prisišaukti per skaipą ar feisbuką.) Bendravimo kultūrą veikia ir buitis, klimatas, kuriame gyvename. Čia, Lietuvoje, šalta, ir mes sėdime užsidarę šiltuose kambariuose, o pietuose žmonės sėdi lauke, gatvėje.

Neseniai Vilniaus universitete Zygmuntas Baumanas skaitė išsamią paskaitą apie feisbuko įtaką bendravimui, ir man įsiminė jo mintis, kad feisbukas skurdina mūsų dialogo meną. Susikuriame iliuziją, kad bendraujame, kad mus supranta ir mėgsta, ir nepagalvojame, jog toks bendravimas – tai bilietas į vieną pusę. Kiekvienas bendravimas mus kažko moko. Komunikavimas feisbuke daro mus gana vienpusiškus ir kategoriškus – like arba ne. Perkeldamas šią mintį politinėn plotmėn, Baumanas pastebėjo, kad ir politikoje šiandien mąstome panašiai: jei ne su manimi, tai –­ priešas.

Tas vienpusiškumas pereina ir į paprastas kasdienybės plotmes. Ar Lietuvoje, stebint, kaip žmonės bendrauja ir reaguoja į politinius įvykius, šito nesijaučia?

Jaučiasi, todėl ir cituoju Baumaną. Šiandien politiniuose santykiuose tarp šalių rasime daug dvejetainio mąstymo: arba esi mano šalininkas, arba priskirsiu tave priešininko stovyklai. Tai ne tik Lietuvos politinė tikrovė. Tačiau šiomis dienomis esu Lietuvoje, kalbu lietuviškai, bendrauju su lietuviais, tad pastebiu tai Lietuvoje. Tarpinių kategorijų arba di­plomatijos gudrybių beveik nebeliko –­ jei esi tarp šalių ir gudrauji, vadinasi, abejoji, neremi nieko ir vis tiek esi „priešas". Tai šaltojo karo retorika. Abejoti nebegalima, privalai rinktis. Ne visi žmonės tokie stiprūs, kad galėtų pasirinkti. Dažniausiai jie nėra tokie stiprūs, kad rinktųsi kažkurią vieną pusę, nes bet koks pasirinkimas reikalauja apmąstymų ir laiko... Vis dažniau apmaudu, kad tokiu atveju kažkieno kito pasirinkimas būtinai turi tapti ir tavo pasirinkimu... Kodėl, tarkim, turiu rinktis karą, jei tikiu, jog visados, tikrai visados galima jo išvengti. Jei negalima – politikai blogai dirba. Tad niekada nebūsiu tokių pusėje.

Mane kartais šiurpina iš socialinių tinklų į masinę komunikaciją pereinančios kategorijos „pats geriausias" ir „pats blogiausias". Kategorijos, jausenų spektras susitraukė iki dviejų spalvų – juodos ir baltos; niekas feisbuke neparašys, kad „šiandien man normali diena"...

Taip. Galim nepriimti feisbuko rimtai ir žiūrėti ironiškai, bet jis neišvengiamai daro įtaką mūsų dvejetainiam mąstymui.

Kristinos Sereikaitės nuotrauka iš ciklo „Nekaltybė“
Kristinos Sereikaitės nuotrauka iš ciklo „Nekaltybė“

Kažin, ar tokios jausenos, dvipolinės kategorijos nepereis į grožinę – galbūt populiariąją – literatūrą?

Jei pereis, tai tapsime griežtesni ir žanro prasme. Pastaruoju metu vyko literatūros teorijų vadavimasis iš dvejetainio mąstymo, dvipoliškumo, stiprėjo mišrūs žanrai. Mano naujoji knyga irgi yra mišraus žanro. Tai ir pasakojimas, ir esė, ir poetiniai elementai. Tiesa, literatūra yra gerokai lėtesnė už technologijų kalbą. Pastaroji siūlo naujus žanrus. Manau, gali sustiprėti literatūrinės miniatiūros, poezija, haiku.

Štai ir Lietuvoje šiandien stipri poe­zija. Šių metų kūrybiškiausių knygų dvyliktuke – šešios poezijos knygos. Iš esmės tai trumpasis žanras. Gal šiandien poezija stipri ne dėl to, kad tradiciškai matome save kaip lyrikų tautą, o dėl to, kad šis žanras geriau atspindi dabarties jausenas, kuriose daug fragmentų. Pagaliau – poezija lengviau keliauja, o mes šiandien esame keliautojų tauta. Gyvename miniatiūromis – sukapotais, mažyčiais dienos, metų, gyvenimo fragmentais. Šia, poezijos kaip trumpo žanro, prasme lietuviai – šiuolaikiški. Nuogąstaujame, kad neturime stipraus romano, bet gal mums jo ir nereikia? Matyt, mūsų kalba diktuoja, ką mes turime – stiprią, gerą poeziją, o romanas dažnai būna pritemptas... Iš tikro, kam mums jo reikia? Eksportui?

Nebent patys geriau jaustumėmės žinodami, kad galime rašyti tokį žanrą, tarsi jis būtų kažkuo didingesnis.

Japonų komparatyvistas Masao Mi­yo­shi, tyrinėjantis literatūrą globaliame kontekste, apie romano prigimtį svars­tė –­­ kodėl vieno autoriaus darbai yra išverčiami, o kito – ne? Kodėl, pavyzdžiui, Orhano Pamuko romanai išverčiami į kitas kalbas lengvai, o, tarkime, Kristinos Sabaliauskaitės – nelabai ir t. t.? Sakoma, dosnus rašytojas palieka tekste vietos vertimui. Miyoshi teigia, kad romanas – tai žanras, atsiradęs kolonijų klestėjimo laikais, skirtas kultūros ir mąstysenos eksportui iš centro į periferiją, iš imperijos į kolonijas. Romaną sukuria tam tikros kultūrinės-istorinės aplinkybės: mes norime stipraus romano tam, kad galėtume jį eksportuoti (gal patys jo visai ir neskaitytume). Romane rašome kitam. Romanas yra savotiškas kito teritorijos užkariavimas.

Tai, matyt, svarbu Lietuvos nevisavertiškumo komplekso kontekste – stengiamės įrodyti, kad esame ne prastesni už kitą, nors patys konkrečiai nežinome, kas tas „kitas".

Deja, tapatybės ieškojimas po sovietmečio užsitęsė... Nepaisant to, kad Lietuvos gyvenimas, iš atstumo žvelgiant, neblogėja, lietuviams visada norisi daugiau – norisi neatsilikti, tačiau neaišku, į ką lygiuotis – į kažkokį centrą? Bet kur tas centras? Prieš 30 metų tai buvo Maskva, o kas dabar? Briuselis? Centro ieškojimas mūsų niekaip neapleidžia, vis jaučiamės esantys periferija – mes ir esame periferija, bet galėtume būti centras periferijoje, o ieškome centro svetur. Sykiu prisimename Vytauto Didžiojo laikus, kai buvome centras, lyg ir norime tuos laikus atkurti... Tai šiandien nepadeda atsiriboti nuo centro paieškų. Nesiliaujame apmąstyti praeities, susijusios su Vytauto Didžiojo laikais, bet neapmąstome visai šalia esančios sovietinės praeities, nepasitelkiame kitų mažų šalių patirties, pokolonijinių teorijų, kurios, manau, padėtų. Gal iš šito galėtume semtis supratimo, kodėl esame tokie, kokie esame?

Ar iš tiesų nepakankamai apmąstome savo sovietinę praeitį? Atrodo, kad literatūra šiuo klausimu yra gana vienpusiška, mes joje tik pasitvirtiname, ką norime girdėti.

Manyčiau, truputį gėdijamės tos sovietinės praeities, tarsi tai būtų mūsų nuodėmė. Tai traktuojama kaip istorijos duobė, kurią reikia pamiršti, ištrinti... Vėl – dvipolinis mąstymas: gera–bloga. Tai labai stiprios kategorijos, kurios mums neleidžia apie save pagalvoti kaip apie mišruolius. Mes buvome okupuoti, vadinasi, esame aukos, negalime mąstyti kaip laisvi žmonės. Gal dėl to ir literatūroje šito apmąstymo stinga, gal ši tema savaime neateina. Salonikų knygų mugėje prieš kelerius metus graikų leidėjai sakė neturintys lietuvių literatūros vertimų, sakė, leistų bet ką, kad ir XIX a. romaną. Kai paklausiau, kas juos domintų labiausiai, jie atsakė, kad būtų įdomu, kaip lietuviai perėjo iš vienos sistemos į kitą – tranzito, „sistemos lūžio" romanas. Žvelgiant graikų akimis, Lietuvai tai buvo sudėtingas etapas, išjudinęs mūsų vertybes.

Ar nepagalvoji, kad tos tapatybės paieškos taip užsitęsė, kadangi neturime to stipraus „lūžio romano", kitaip tariant, aplink yra įvykę daug lūžių, tačiau esminis lūžis mūsų viduje dar neįvykęs?

Jis įvyko, bet liko neapmąstytas. Tas pat nutinka mums, skubantiems ir neprisėdantiems susimąstyti. Vėliau sakoma, kad gyvenimas „praėjo nepastebėtas". Sutikau daug žmonių, teigiančių, jog jų gyvenimas toks įdomus, kad užrašius išeitų unikalus romanas. Bet nuo noro iki užrašymo – ilgas kelias... Minėtasis lūžis irgi yra neapmąstytas ir neaprašytas faktas. Žiūrime tik į ateitį, bodimės praeitimi. Mano bičiulis, vienas įdomiausių kipriečių-turkų rašytojų, Mehmetas Yashinas paaiškino: „Jūs per mažai nutolę nuo to lūžio – apmąstymai dar ateis." Graikai, pavyzdžiui, savo istorijos faktų ir laikotarpių neišsižada. Visa, anot jų, yra turtingas tautinis paveldas, net ir valstybės neturėjimas. Graikų pasididžiavimas savimi turbūt ateina iš antikos. Kad ir kaip jie gyventų šiandien, antikinė Graikija išlieka svarbia atrama. Minint Turkiją, įdomu pastebėti, jog XX a. pr. jų lyderis Atatiurkas pakeitė osmanų raštą lotynišku, šitaip užrakindamas osmanų kultūrą į archyvą. Iš gyvenimo pasitraukė senosios turkų literatūros palikimo dalis. Naujieji turkai naudojosi lotyniška abėcėle ir nebegalėjo mokytis iš praeities. Apie tai Turkijoje diskutuojama dabar, todėl Yashinas ir sako, kad dvidešimt metų po lūžio – mažai.

Dar apie lūžius... Vakar (pokalbis vyko vasario 22 d., – I. K.) oficialiame susitikime pas Vilniaus merą buvau pristatyta kaip „išeivijos rašytoja iš Maltos". Sutrikau – ir išeivijos, ir Maltos. Išeiviais vadinami gerokai ankstesnio istorinio laikotarpio autoriai, ir Maltoje niekados negyvenau, tik Kipre. Žodžiu, vis mėginame įsprausti vienas kitą į kategorijas ir teritorijas – Malta, Kipras, Kreta, Kapris... Vis neišmokstame žiūrėti į save kaip į pasaulio žmones, nors kas trečias lietuvis gyvena už Lietuvos ribų. Neturime net žodžių naujiems procesams įvardyti. Mūsų kategorijos lieka labai kategoriškos – arba išeivis, arba ateivis...

Taip tarsi išsiplečia buvimo be tėvynės apibrėžimas. Pats gali save laikyti kokios tik nori šalies žmogumi, o jei ne –­ tai aplinkiniai apibrėš, iš kur tu esi.

Žinai, gal ir gerai tos paklaidos, jos tave išgrynina. Jei galvoju, kad esu žmogus be tėvynės, tai kodėl turėčiau nerimauti, jei kas nors mane kildina iš Maltos... Kaip filosofė nemėgstu griežtai dvejetainio, bipolinio pasaulio: savas–svetimas, šiaurė–pietūs, geras–blogas, vokiečiai – darbštuoliai, graikai –­ tinginiai... Tai siaurina mąstymą ir pasirinkimą.

Ką daryti, kad įsivyrautų kokia nors tarpinė zona ir įsigalėtų tarpinės mąstymo kategorijos?

Aš irgi apie tai galvoju. Manau, kad tarpinė zona – tai kultūra ir literatūra. Socialiniai tinklai, kuriuos aptarėme, tik gilins dvejetainį pasaulio suvokimą... Poliariškumas, susiskaidymas į stovyklas stiprėja. Tai – ne tik lietuviškos tikrovės bruožas, bet Lietuvoje jis gana ryškus.

Ar jis nėra mums pražūtingas? Viena, kai jis vyksta ant stabilaus pagrindo, kurį sunkiau išjudinti, o kita – kai tas fenomenas judina ir taip netvirtus jaunos valstybės pamatus. Mes tarsi esame globalizacijos dalis, bet Lietuvoje tas procesas vyksta ant visiškai kito, gana trapaus pagrindo.

Įdomu, kad mažose šalyse susiskaidymas stipresnis. Kipre taip pat: turkai–graikai, blogi–geri. Net kultūrinės bendruomenės – menininkai, rašytojai –­ susiskaidžiusios, pasipūtusios, įsižeidusios, neva atiminėja vienas kito auditoriją. Kuo mažesnė bendruomenė, tuo stipresnis atsiribojimas. Atrodo, visi turėtume būti kaip šeima, bet mūsų santykiai darosi įtempti todėl, kad esame arti vienas kito. Iš tiesų, kaip šeimoje –­­ greitai įsižeidžiame ir atmetame vieni kitus. Sakoma, žiedas arčiausiai kūno stipriausiai spaudžia. Tiek Lietuvoje, tiek Kipre mes spaudžiame vieni kitus. Dėl to nuolat kartoju, kad turėtume įdėmiau tyrinėti vieni kitų patirtis. Mažos valstybės turi daug panašumų –­ neretai ieško orientyrų ir palaikymo už savo ribų, negyvena savo galva...

Iš tiesų mes labai stengiamės mokytis iš „didelių, stiprių ir teisingų", bet taip mažai žiūrime į tuos, kurie panašūs į mus. Gal įdėmiau pažvelgę į tokias šalis kaip Kipras, pamatytume savo problemas tarsi iš šalies ir galėtume giliau jas apmąstyti?

Na, gal turėtume mažytį analogą, kuris padėtų į savo kaimynus ir politinius konfliktus pažiūrėti kitaip. Lietuvoje ir Kipre labai įtempti santykiai su didžiaisiais kaimynais. Kipre nerimaujama dėl Turkijos politikos, ir pagrįstai. Ten –­ dar sudėtingiau, nes šalia – nuolat neramūs Artimieji Rytai. Gyveni kaip ant parako statinės, aplink – vien karai, sala žvanga nuo ginklų. Amerikiečių, britų bazės, turkai laiko savo kariuomenę, plaukioja rusų laivai... Regionas verda. Abejoju, ar priglobęs šalininko šautuvą save apginsi. Geriau dažniau pasikviesti priešininką užstalėn.

Bet galbūt Lietuvoje labai daug triukšmo, panikos ir netvarkos sukuria medijos, žiniasklaida, naujienos... tekstai? Esame tarsi kažin koks katilas, kurį galima maišyti, ir kuo daugiau jį maišai, tuo smarkiau jis verda ir burbuliuoja.

Visą Lietuvos nepriklausomybės laiką gyvenau užsienyje, stebėdama Lietuvą iš tolo. Tu irgi studijavai Britanijoje, parsivežei praturtintą pasaulio suvokimą, žinių. Abi žiūrime į Lietuvą iš kritiško nuotolio. Jei būtume gyvenusios čia nuolat, žiūrėtume į viską kitaip ir dalyvautume tame kasdieniame katilo maišyme. Abi esame humanitarės ir nedirbame politinėse struktūrose. Pastebime, kad politikai dažnai neleidžia sau būti menininkais arba filosofais, ir svarstome, kas mus veda kategoriškumo link. Veiklos ir darbo sričių gryninimas? Kodėl suvokiame tobulėjimą kaip nuolatinį veiklos gryninimą? Šitaip rizikuojame virsti monumentais. Šiuolaikinis pasaulis labai monumentiškas...

Ar tas gryninimas nevyksta dėl to, kad Lietuvoje trūksta tarpdiscipliniškumo?

Mudvi tarpdiscipliniškos, nes gavome kitokią mokslo bazę. Manau, šito Lietuvoje dar trūksta, ir tai – aukštojo mokslo spraga. Stinga ne tik tarpdiscipliniškumo, bet ir modernios teorijos. Daug lėšų – infrastruktūrai, mažai – turiniui. Viskas po truputį keičiasi, tačiau daug ko esame neišsivertę, neskaitome kitomis kalbomis, mūsų dėstytojai – taip pat. Turėtume laisvai kalbėti bent trimis kalbomis ir gerokai daugiau versti. Kitaip degraduosime. Vertimo klausimas yra sudėtingas daugelyje šalių, bet mažose šalyse tai turėtų būti kasdienė praktika... Štai skandinavai kalba keliomis kalbomis, o britai, nors ir didelė šalis, – ne. Na, ir gyvena tarsi kultūriniame vakuume...

Britanijoje esu pastebėjusi labai daug fizinių išsigimimų... Žinoma, tam yra ir kitų priežasčių, bet man tai atrodo kaip tokio vakuumo rezultatas.

Tai pastebėjai ne tik tu. Pastebi ir patys britai. Man atrodo, kad vienkalbystė, sukurianti kultūrinį vakuumą, tai, ką vadiname monokultūra, tikrai veda savotiško, ir gal net fizinio, išsigimimo link. Pavyzdžiui, iš arčiau pažiūrėjus į Amerikos arba Rusijos kultūrą – tai tarsi stambūs, gabalais apmirę kūnai su gangrenomis, kurias galima tik išpjauti. Mes negalime gangrenuoti – mūsų taip mažai...

Kalbėjome apie savęs apgaudinėjimą –­ įsivaizdavimą, kad esi ten, kur tavęs nėra, apie atsisakymą susimąstyti mirties klausimu... Kitaip tariant – apie gyvenimą tarsi su akidangčiais. Ar ne lygiai tas pat vyksta mums kasdien nekalbant keliomis kalbomis ir įsivaizduojant, kad savo saugiame burbule gyvename pakankamai prasmingai? Ar ne lygiai taip pat žiūrime į kalbą – prisidengiame ja akis kaip arkliai, kad eismas gatvėje nepabaidytų?

Manau, kad be vertimų ir kitų kalbų nustekensime savo kalbą. Atsidursime tame vakuume, kuriame nebesiveisia gyvybė. Jei nekalbame, nedėstome, neskaitome šaltinių kitomis kalbomis, nenorime keliauti ir pažinti pasaulio, virstame siaurakakčiais, kaip darbiniai arkliai, kurie turi nesiblaškyti, eiti savo vaga ir iš jos neišsukti. Kur tokie nueisime? Juk esame sutverti būti kuriančiomis būtybėmis. Gal reikia nebijoti išsukti iš nurodytos vagos, neginti savo sienų, rėmų, o stengtis tai plėsti. Vis vien nieko gero neišsaugosi ir nesukursi per jėgą. Mano babytė – mielas, Lietuvos vaikus auginantis simbolis – primygtinai nevertė manęs dirbti ir niekad nebarė už klaidas. Eidavo į daržą, ir gėda būdavo neiti jai padėti. Nepajutau jokios prievartos, turėjau gerą ramybės ir kantrybės pavyzdį. Šitaip suprantu patriotiškumą.

Komentarai  

 
+3 #12 kuzia 2015-03-17 16:51
Maniau Kafke esant gana protinga zmogu. Bet po insinuaciju apie gabu prodiuseri, supratau , jog klydau...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -1 #11 hmm.. 2015-03-15 12:41
Šiaip anoniminis bendravimas internetu geras tuo, kad bendrauja protas su protu, be kūno įsikišimo, vadinasi, be išankstinės nuomonės, nusistatymo - jaunas tu ar senas, storas ar plonas, gražus ar ne. Kaunasi čia idėjos. Kiekvienam atsiveria galimybė įtakoti kolektyvinę sąmonę savomis idėjomis jas plečiant. Nes mes ir patys tesame Kūrėjo idėjos.
Tai daugelį ir patraukia. Ypač tuos, kurie turi bendravimo problemų, kuriuos garsiau rėkiantys, su didesniu ego, nuolat nuslopina, trukdo save išreikšti.

Facebuke tu gali dėti savo gražiausias nuotraukas, pateikti save iš geriausios pusės, o kritikus "užbaninti". Tai tikras bendravimo PLACEBAS, kuris tenkina tik egocentrikus.Či a nepažiūrėsi į akis, kad pamatytum sielą.
O jei bandysi skleisti ne visai politkorektiška s idėjas, "užbanins" tave, net jei ir stumiami visi registruotis tinkluose. Nes tinklai kontroliuojami savininkų, turinčių savų tikslų.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-3 #10 kafke 2015-03-15 12:18
priveliu klaidų rašydama iš Iphone.
tautos išsaugojimu rūpinasi tautininkai. Kodėl gi ne? Juk net šunų ar arklių gryna veisle rūpinamasi, nors ir išvedamos naujos veislės. Mišrūnai kosmopolitai, tokie kaip Derida, ar Europs parlamento Spineli grupė, kuriai priklauso ir mūsų liberalas Petras Aušrevičius, dažnai kuria tautų maišymo teorijas, tyčia stimuliuojant emigraciją-imig raciją. Manau, kad tai nusikaltimas.
Europos tautos turi savo istoriją ir negalima iš jų daryti JAV eksperimento. Jos turi pažinti viena kitą, natūraliai suartėti, bet stengtis neprarasti savo spalvų. Niekam neįdomu bus keliauti į kitą šalį, jei visur ras tokius pačius žmones, valgančius tokiuose pačiuose makdonalduose, dainuojančius tą patį popsą, besirengiančius tais pačiais Max and Spenser drabužiais.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 -6 #9 kafke hot 2015-03-15 11:58
Tai ne verkšlenimai ir ne pseudofantazijo s, o rimti filosofiniai apmastymai, patirtimi pagrįsti. Todėl ir pasirinkau būtent Staponkutės knygą iš visos mugės.
Vis daugiau žmonių gyvena už tėvynės ribų. Pati ilgai gyvenau emigracijoj ir tikrai turėčiau apie ką pakalbėti su šia rašytoja, kuri man atrodo viena įdomiausių, kuri turi savo sritį ir ją nuodugniai gvildena. Ja pasitikiu labiau, nei kokiu kosmopolitu Tomu Venclova.
Tautinė tapatybė tėra viena iš daugelio ego tapatybių, į kurias lpaprastai ygiuojamės. Juk tapatinamės su profesija, su lytimi, su motinos-tėvo vaidmeniu, su prodiuserių sukurta "žvaigžde" ir kt. Ir visos šios tapatybės yra laikinos. Tai ir netikros, jei visas jas galime prarasti. Tad kas iš tikrųjų esu AŠ, atsako tik krikščionybė, tik tapatinimasis su savo Šventuoju Aš, su Kristumi. Savęs ieškojimuose emigracija dažnai būna puiki pagalbininkė. Kuomet atsiduri tokioje situacijoje, kuomet prarandi viską, į ką buvai įsistvėręs, belieka stvertis už dangaus. O tada ir prasideda atgimimas "iš aukšto".
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+5 #8 hot 2015-03-14 18:04
Nesuprantu, kam reikia apie tas pseudoproblemas ištisai verkšlenti ir tai vadinti literatūra. Kažkokią prasmę apmąstydama pasitraukimą iš tėvynės kūrė tik Išeivija, kuri buvo priversta pasitraukti dėl politinių ir iėjinių priežasčių, o paskui vyrus į šiltesnius ar geresnės gerovės nutipenusios moterys nėra jokia išeivija ir nereikia čia dramatizuoti to didžiojo "egzistencinio pasirinkimo", nes jo turinys pernelyg jau banalus. Niekas nedraudžia dabar nei Lietuvoej gyventi, nei į Ameriką, Kiprą ar Maltą išeiti. Ir tavo pasirinkimas yra įdomus tik tau. Nėra čia jokios dramos, tik senas rūkelis, kad išeivis dėl to tampa kažkis kitoks, įpatingesnis. Jau nebe.
O šiaip, kai nėra stiprios literatūros, tai ir tokie publicistinai rašinėliai duona, kažką jus reikia išrinkti.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+3 #7 Martyna 2015-03-12 21:47
Jūs nepaminėjote nė vieno fakto, įrodančio, kuris iš dabar rašančių poetų yra Jums įdomus, originalus, turintis savitą raiškos kalbą ir stilių... Tai nereiškia, kad tokių nėra,bet jūs manęs neįtikinote, kad mūsų poezija yra kažkuo išskirtinesnė už prozą. Žiūrėsime, kuris iš dabartinių poetų išliks po dešimties ar šimto metų... Gėtė su Humboltu žavėjosi mūsų liaudies dainomis ir tai buvo XVIII amžiuje.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -2 #6 Martynai 2015-03-12 20:25
lietuvių poezija stipri. Tai darbais įrodytas faktas.
Ir aplamai, pati lietuvių tauta poetiška. Jos dainomis žavėjosi Getė, Humboltas, Oskaras Milašius ir t.t.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 -2 #5 Martyna 2015-03-12 19:29
Kas jums sakė, kad lietuvių poezija stipri? Vykstant knygų mugei, kai buvo renkama geriausia knyga, per radijo laidą ,,Kultūros savaitė" viena iš komisijos narių teigė, kad šiemet šio titulo nebuvo kam skirti... Ir buvo šis titulas paskirtas ne už poeziją.
Taigi, baikime trimituoti tą pačią dainelę. Jei romaną kažkas peikia, tai tik dėl to, kad ,,neturi laiko" jo perskaityti. Norėtųsi paklausti, kokius lietuvių autorių romanus pokalbio dalyvės yra perskaičiusios?
Patriotiškumą reikia suprasti labai paprastai: gyventi, dirbti, kurti savo šalyje, mokantis ir iš kitų. Babytė kažką svarbaus bus pražiūrėjusi...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -3 #4 kafke komentuoja tol 2015-03-12 15:04
"iš tiesų mes labai stengiamės mokytis iš „didelių, stiprių ir teisingų", bet taip mažai žiūrime į tuos, kurie panašūs į mus. Gal įdėmiau pažvelgę į tokias šalis kaip Kipras, pamatytume savo problemas tarsi iš šalies ir galėtume giliau jas apmąstyti?"

Vakar valstybės 25 proga vyko tarptautinė Apvaliojo stalo diskusija mažų valstybių išlikimo globaliame pasaulyje klausimais. Transliav Kultūros kanalas. Tikrai labai įdomi diskusija. Nepamenu kurios šalies politikas jau buvo kone privadąs diskusiją prie sprendimo, kurio nuoširdžiai tikėjausi - prie 150 mažų valstybių aljanso sukūrimo kaip alternatyvos visokiems G20, G8, bet po to prabilęs Kubilius vėl nukreipė kalbą į kitą pusę ir diskusija baigėsi be šio rimto sprendimo. Įspūds toks, kad Kubiliui buvo svarbiau ką čia tokio reikšmingo pačiam pasakyti, nei paklausyti, ką kalba ar siūlo kiti. Ypač tie, kurie teigė, kad nereikia susitapatinti su valstybės plotu ar turimais ginklais, kad pasijustum dideliu. Rusija nėra didelė, nes ji visada jaučia trūkumą, jai vis mažai, vadinasi - Rusija yra mažesnė valstybė už Ukrainą ar Lietuvą.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+3 -2 #3 kafke 2015-03-12 14:48
"Britanijoje esu pastebėjusi labai daug fizinių išsigimimų... Žinoma, tam yra ir kitų priežasčių, bet man tai atrodo kaip tokio vakuumo rezultatas."

NNa kur jau tokioj metropolijoj "monokultūra". Tas išsigimimas tai medijos siejamos sekuliarizuotos "kultūros" su kūno kultu pesekmė. Reikėtų dažniau diskutuot apie medijos kultūrą, atsiprašant ir pas mus.
Štai Astos Stašaitytės vedama aktuali ir įdomi diskusijų laida netikėtai perleista Drukteiniui tapo kažkokia politizuota ir kokti... "Dviračių šou" netikėtai ir neaiškiomis aplinkybėmis mirus ar numarinus talentingą prodiuserį, taip pat išsigimė, belieka dar "Valanda su Rūta" sunaikinti ir liks publlikai laidos apie "pupytes ir jų silikatines krūtis. Kaip Anglijoj, kur vyrauja privačios, svetimšalių valdomos tv.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 -5 #2 kafke 2015-03-12 14:17
jau ketinau nebekišt nosies į šį portalą, bet smalsumas nugalėjo. Įdomus interviu, įdomios mintys.

"Japonų komparatyvistas Masao Mi yo shi, tyrinėjantis literatūrą globaliame kontekste, apie romano prigimtį svars tė – kodėl vieno autoriaus darbai yra išverčiami, o kito – ne? Kodėl, pavyzdžiui, Orhano Pamuko romanai išverčiami į kitas kalbas lengvai, o, tarkime, Kristinos Sabaliauskaitės – nelabai ir t. t.? "

Na, Sbbaliauskaitės dar niekas neteisė už drąsų laisvą žodį, jai nebuvo suteiktas Nobelis už aktualias idėjas, keičiančias pasaulio mentalitetą, taigal todėl ir tarptautinės PEN organizacijos dėmesio ji nepatraukė. Atvirksčiai netgi, Sabaliauskaitės fanai, diskutavę jos bloge, įsitikino, kad ji nėra laisvo žodžio mylėtoja. Užbaninbdavo kiekvieną, kuris jos idėjoms nepritara.

Panašiai juk buvo ir su Pamuko persekiojimu Turkijoje. Rašytojas priminė apie milijono armėnų ir 30 000 kurdų išžudymą 1915 m. I-ojo pasaulinio karo metu. Rašytojas neteigė, kad tai padarė turkai. Jei būtų vykusi istorikų diskusija, gal būt būtų paaiškėję tikrosios tautų supjudymo priežastys. Gal šios tautos gyveno vienoe teritorijje, gal kažkas abiems žadėjo nepriklausomybę toje tereitorijoje. Juk šie "žaidimai', manipuliuojant tautiškumu ir toliau tęsiasi, tiek Ukrainoje, tiek Kipre. Keistas sutapimas yra tai, kad šios pjautynės įvyko po to, kai sionistai "gražiuoju" iš turkų sultono prašė Palestinos teritorijos. Žinoma, tai tik viena iš prielaidų. Bet tokią prielaidą man suteikė filmas "Lorenzo iš Arabijos, apie anglą, kuris "išvadavo' Palestinos arabus iš osmanų turkų... o vėliau pats "netyčia" susprogo Anglijoj.
Kartais geras kinas ar romanas, daug paslapčių gali atskleisti, apie kurias nutyli istorikai.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+5 #1 Baiba 2015-03-12 12:06
Nesutinku del Sabaliauskaites neisverciamumo: jos romanus i latviu kalba Dace Meiere isverte tiesiog NUOSTABIAI. Kaip pati autore sake Rigoje ji nori verteju kurie vercia is lietuviu i gimtaja savo kalba. Problema kad mazai uzsienieciu taip gerai moka lietuviu (latviu, estu... ) kalba. Pritariu Staponkutes labai teisingoms mintims - kelias is uzdarumo yra kalbu mokejimas.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai