Arvydas Šliogeris. Iš „Bulvės metafizikos 2“ (V)

Nuotrauka iš LM archyvo
Nuotrauka iš LM archyvo

Vakarų žmonija yra sukūrusi keletą pagrindinių, galima sakyti, belaikių egzistencinių tipų, išreiškiančių pamatinę mirtingojo laikyseną šioje Žemėje, kiekvienąsyk savaip nulemiančių žmogaus santykį su nežmogiškumu, su duotimi apskritai arba su nežmogiškumo ir duoties apskritai simbioze, kurią vadinu Jusline Transcendencija. Savaime suprantama, kad į žmogaus santykį su duotimi apskritai patenka ir žmogiškumas, o vienintelė jo vieta yra kalba kaip grynojo žmogiškumo ir grynojo nežmogiškumo sintezė ta prasme, kad kalba rymo ant bekalbio pagrindo ir būtent todėl dalyvauja ir Juslinės Transcendencijos gyvenime, o sykiu – ir tai galbūt lemtingiausia – kaip tik savo bekalbiu pagrindu leidžianti hominidui susiliesti su grynuoju nežmogiškumu, bet pirmiausia ir dažniausiai – ne tiesiogiai, o per prietaisą, vadinasi, tą nežmogiškumą naikindama. Štai tie pagrindiniai egzistenciniai tipai: Šventikas, Pranašas, Šarlatanas, Karys, Politikas, Menininkas, Mokslininkas, Technikas, Filosofas ir, pagaliau, Valstietis. Ar aš galiu kelti klausimą: kurį egzistencinį tipą galima laikyti pavyzdiniu, labiausiai tinkamu šiai Planetai? Arba, remdamasis didžiąja Aristotelio perskyra: physei onta versus tekhnei onta, galiu klausti netgi taip: žinodamas, kad tam tikri egzistenciniai tipai yra būtini ir netgi absoliučiai būtini, kartu klausiu, kuris tipas yra geriausias, nepriklausomai nuo naudos ar hoministinio egoizmo, gėrį fatališkai tapatinančio su nauda. Bet jeigu aš klausiu, koks egzistencinis tipas geriausias, geriausias nepriklausomai nuo situacijos, nuo vadinamųjų istorinių aplinkybių, geriausias kaip belaikė egzistencinė laikysena ir belaikis žmogaus santykis su Jusline Transcendencija, iškart iškyla kriterijaus arba mato klausimas: geriausias dėl ko arba kuo matuojant? Iš pirmo žvilgsnio tokio mato nesama, ir tada tektų tarti maždaug taip: visi tipai geriausi ten ir tada, kur ir kada jie reikalingiausi, tą reikalingumą matuojant hoministinės naudos liniuote. Tačiau toks matas man netinka dėl dviejų dalykų: pirma, reikalingumas ir su juo siejama nauda yra ne belaikiai, o situaciniai dydžiai; antra: reikalingumas ir nauda skleidžiasi grynojo žmogiškumo arba panhoministinio solipsizmo teritorijoje, tuo tarpu mums reikalinga toji vieta, kur žmogus susitinka su nežmogiškumu ir kur nežmogiškumas laikytinas tokiu pat svarbiu metafiziniu dydžiu, kaip ir grynasis žmogiškumas. Taigi, ar esama tokio mato? Taip, esama, ir jis nusakytinas orientuojantis ne į dalinę situaciją, o į belaikį hominido santykį su Jusline Transcendencija, savo ruožtu tariant, kad esama belaikio, absoliutaus, tarus paradoksaliai, nesantykinio santykio su visu tuo, kas kaip nors yra ir kas kaip nors duota hominidui kaip rūšinei būtybei, netgi nepriklausomai nuo konkretaus egzistencinio tipo. Tas visą Esiniją persmelkiantis ir būtent žmoguje intensyviausiai susitelkiantis santykis yra naikinimas. Kadangi Esinija egzistuoja tik kaip individualių esinių visuma, o kiekvienas esinys gali egzistuoti tik kito esinio sąskaita, naikinimas laikytinas absoliučiu Esinijos pagrindu ir pirmaprade duotimi, nulemiančia visus kitus nesuskaičiuojamus Esinijoje vykstančius įvykius ir joje įsišaknijusius esinius, kiekvienas iš kurių, kad išliktų kaip individualus esinys, pirmiausia privalo naikinti ar sunaikinti kitą esinį; naikinimas yra pats universaliausias Esinijos bruožas ir pamatinė individualaus esinio laikysenos konstanta. Kadangi žmogus egzistuoja kaip neatskiriama Esinijos dalis ir Esinijos individuali kristalizacija, jo laikyseną neišvengiamai nulemia ta pati galybė, kuri drebina visą Esiniją ir pavienius esinius, visai nepriklausomai nuo jų savitumo ir individualumo stiliaus: tokiu požiūriu nenubrėžiu skirtumo, pavyzdžiui, tarp akmens ir dramblio arba tarp smėlio grūdelio ir hominido. Jei taip, tada klausimas, koks egzistencinis hominido tipas yra geriausias, susispaudžia į tokį klausimą: koks egzistencinis tipas naikina mažiausiai, optimaliausiai ir saikingiausiai? Arba: koks egzistencinis hominido tipas gyvena saikingiausio nihilizmo teritorijoje, turint galvoje tai, kad hominidas naikina ne būtinybės, o pertekliaus ir prabangos modusu, o kaip tik tokį perteklinį naikinimą arba – ir labai dažnai – naikinimą dėl paties naikinimo ir galima vadinti nihilistiniu. Vadinasi, būtent hominidas yra vienintelis nihilistas visoje Esinijoje, kadangi visi kiti esiniai naikina tik būtinybės ribose, todėl negali būti laikomi nihilistais: būtų juokinga net patį baisiausią plėšrūną, cunamį, audrą ar laviną vadinti nihilistais, nors būtent šios stichijos yra labiausiai naikinančios. Nesama nihilistinių stichijų arba nihilistinių nežmogiškumo telkinių: tik hominidas yra vienintelis šio pasaulio nihilistas. O tai reiškia, kad ankstesnį klausimą apie pavyzdinių hominido tipų skirtumus ir geriausiąjį egzistencinį tipą dabar galima sukonkretinti taip: kuris egzistencinis tipas įkūnija minimalų nihilizmą, nepaisant, ar tas nihilizmas yra tiesioginis, ar paslėptas ir neiškylantis į pirmąjį naikinimo planą? Tai būtų perskyra tarp vulgariojo, tiesioginio, ir virtualiojo, netiesioginio, perteklinio naikinimo. Šventikas, Pranašas ir Šarlatanas nedalyvauja ar beveik nedalyvauja, tiesioginiame naikinime, tačiau, kaip pavyzdinės hoministinio nihilizmo stichijos – kalbos – žmonės, jie visi gali būti laikomi maksimalaus, nors ir netiesioginio, nihilizmo atstovais. Kalba valdo žmoniją, be to, – ir tai svarbiausia – būtent kalba yra pagrindinis perteklinio naikinimo prietaisas, galingiausia nihilizmo mašina, įtaisyta hominido metafiziniame centre, vadinamojoje sąmonėje. Kadangi Kalbą valdo Šventikas, Pranašas ir Šarlatanas, juos reikėtų laikyti paties radikaliausio nihilizmo atstovais, o tuo pačiu – Blogio apaštalais, kadangi būtent perteklinį naikinimą reikia laikyti Blogiu par excellence. Nė vieno iš šių egzistencinių tipų negalima laikyti pavyzdiniu arba geriausiu, nes visi jie yra Kosminio Blogio pasiuntiniai šioje Planetoje. Akivaizdu, kad pavyzdiniu egzistenciniu tipu negalima laikyti nei Kario, nei Politiko, nes abu tie egzistenciniai tipai tiesiogiai dalyvauja vulgariajame, bet ir nebūtiname, o labai dažnai ir pertekliniame naikinime. Kario ir Politiko nihilizmas labiau pateisinamas negu Šventiko-Pranašo-Šarlatano nihilizmas, kadangi ir Karys, ir Politikas neretai dalyvauja būtino naikinimo įvykiuose. Tačiau šitas faktas iš esmės nieko nekeičia: net jei tariame, kad Kario ir Politiko egzistenciją grindžia būtinybė, jie yra nihilistai, kadangi pirmiausiai ir dažniausiai peržengia būtiną naikinimą ir įsiveržia į perteklinio ir net „prabangaus" naikinimo, t. y. naikinimo dėl paties naikinimo, teritoriją. Štai kodėl nei Kario, nei Politiko nedera laikyti pavyzdiniu egzistenciniu tipu. Už jų nugaros visada stovi Blogio demonas. Menininkas, Mokslininkas ir Technikas atstovauja netiesioginiam, galima tarti, veidmainiškam, nihilizmui, kadangi pamatinis tų trijų tipų santykis su Jusline Transcendencija vadinamas „kūryba", o šioji, savo ruožtu, laikoma naikinimo, juolab nihilistinio naikinimo, priešybe ar netgi atsvara. Tačiau tai netiesa, kadangi kiekviena ir bet kokia kūryba pirmiausia yra naikinimas, kadangi Menininko-Moks­­lininko-Techniko santykyje su Jusline Transcendencija vyrauja nebūtinas, perteklinis, prabangus naikinimas, jų visų laikysenos šerdį sudaro nihilistinis naikinimas, netgi pranokstantis Kario-Politiko nihilizmą, nes pastarųjų nihilizmo teritorija kur kas mažesnė negu pirmųjų. Be to, būtent Menininkas-Mokslininkas-Technikas gamina pačias galingiausias nihilistinio naikinimo mašinas, nukreiptas į totalinį naikinimą ir šiuo metu pasiekusias tokią galybę, kuri kelia sunaikinimo grėsmę netgi pačiai Juslinei Transcendencijai kaip žemiškajai visumai. Visus tuos tris egzistencinius tipus galima pavadinti nihilistinio naikinimo kūrėjais ir tarti, kad pagal nihilistinio naikinimo mastus jie pranoksta Kario-Politiko tipus ir nusileidžia tik Šventikui-Pranašui-Šarlatanui. Štai kodėl nė vienas iš šių egzistencinių tipų negali būti laikomas pavyzdiniu: visi jie yra nihilistinio naikinimo vykdytojai ir Blogio įgaliotiniai. Filosofas gal ir galėtų pretenduoti į pavyzdinį egzistencinį tipą, bet tik tuo atveju, jei jis išsaugotų tokią laikyseną Juslinės Transcendencijos atžvilgiu, kurią geriausiai nusako Aristotelis: „stebėti belaikes juslinių esinių formas", t. y. būti šio pasaulio Gyvojo Grožio garbintoju, gynėju ir sakytoju. Tačiau, deja, filosofijos likimas lėmė taip, kad Filosofo egzistencinis tipas buvo sunaikintas, ir labai klastingai: filosofas buvo – ir juolab išlieka dabar –­ paverstas Šventiko-Pranašo-Šarlatano-Menininko-Mokslininko-Techniko vergu, o filosofija, savo ruožtu, buvo paversta anų nihilistinių tipų veiklos tarnaite ir šitaip sunaikinta, bet sykiu, iškreiptu pavidalu, nuo savo graikiškosios pradžios iki dabar, pasidavė kalbinio ir kūrybinio nihilizmo kerams ir savanoriškai įsidarbino anų egzistencinių tipų ir jų nihilistinės veiklos tarnaite: ji virto teologijos, meno ir technologijos priedėliu, šitaip tik dar labiau padidindama anų tipų nihilistinio naikinimo galybę. Todėl net aniems tipams vergaujantis filosofas negali būti laikomas pavyzdiniu egzistenciniu tipu, žinoma, išskiriant pavienius atvejus, kurie mums nerūpi, kadangi ieškome ne atvejo, o būtent tipo, ne „egzemplioriaus", o „rūšies". Taigi lieka paskutinis dar neaptartas egzistencinis tipas – Valstietis. Nuo visų anksčiau aptartų egzistencinių tipų Valstietis pirmiausia skiriasi savo belaikiškumu ir situacine laisve. Turiu galvoje tai, kad bet kurio iš anksčiau aptartų egzistencinių tipų ar netgi nė vieno iš jų galėtų išvis nebūti, kai tik Valstietis yra absoliučiai būtinas, kadangi būtent jis užtikrina pamatines hominido išlikimo šioje Žemėje sąlygas. Visiems egzistenciniams tipams pirmiausia reikia pavalgyti, tačiau tik Valstietis ne vien valgo, bet, pirmiausia, yra Žemiškosios Duonos gimdytojas ir autorius. Jis atstovauja vieninteliam gimdančiam egzistenciniam santykiui su Jusline Transcendencija, o tai reiškia, kad iš visų egzistencinių tipų tik Valstietis esti Grynosios Gyvybės, o tuo pačiu Juslinės Transcendencijos pusėje, o būtent Juslinė Transcendencija, ir tik ji, pati būdama gyva, suteikia gyvybę visai Esinijai ir visiems iš jos įsčių išeinantiems esiniams, o visi kiti egzistenciniai tipai esti mirties pusėje, kadangi tiesiogiai arba netiesiogiai susiduria su Jusline Transcendencija, ją naikindami, t. y. kurdami arba įsisukdami į vulgariojo naikinimo sūkurį ir šitaip tapdami nihilistinio naikinimo smogikais. Žinoma, Valstietis irgi naikina, tačiau jo vykdomas naikinimas yra minimalus ir labai retai peržengia būtinybės ir saiko ribas. Valstietis laikytinas saikingojo naikinimo subjektu ir autoriumi, labai retai peržengiančiu saiką ir įsiveržiančiu į prabangaus, nebūtino, nihilistinio naikinimo teritoriją. O kaip tik saikingas naikinimas, išliekantis būtinybės ribose, laikytinas pačia optimaliausia, pačia švelniausia, pačia padoriausia ir pačia kilniausia hominido stovėsena Juslinės Transcendencijos akivaizdoje, taigi geriausia hominido būkle Esinijoje ir šioje į naikinimo sūkurį nublokštoje Planetoje. Tikroji naikinimo alternatyva yra ne kūryba, o būtent gimdymas, kurio pribuvėja, globėju, tarnu, prievaizdu ir netgi pačiu gimdytoju buvo, yra ir bus Amžinasis Valstietis. Štai kodėl visi kiti egzistenciniai tipai ne tik niekina valstietį, bet, būdami nutolę nuo Juslinės Transcendencijos išminties, štai jau du tūkstantmečius titaniškai stengiasi sunaikinti Valstiečio egzistencinį tipą, gimdymą pakeisti kūryba, gyvūną pakeisti mašina, pašalinti nuolankumą nežmogiškumui išreiškiančią mažakalbystę ir vietoje jos sukurti grynosios kalbos teroro archipelagą – totalitarinę visatą, paskutinę nihilistinio naikinimo ir hominido kaip išbaigto nihilizmo viešpatiją, kurios pamatu būtų jau ne gyvoji Žemė, o negyvoji Mašina. Šiam vyksmui gali pasipriešinti tik valstietis, kadangi tik jis, būdamas nežmogiškumo ir gimdymo pusėje, yra vienintelis laisvas egzistencinis tipas, nepavaldus jokiems kalbinio ir mašininio teroro būdams – ideologijoms, dogmoms, dėsniams, įstatymams, technologijoms ir panhoministinio solipsizmo diktatui, mašininiu būdu įgyvendinančiam mašininį hominido egzistencijos tipą, steigiantį mirties karalystę dirbtinių daiktų, mumijų t. y. kūrinių pavidalu. Kadangi valstietis yra vienintelis egzistencinis tipas, įsišaknijęs vietovėje šiapus juslinio horizonto, savo gyvenimo ir mirties žemėje, gyvena kartu su pažįstamais daiktais ir esiniais, todėl jam negali kilti pagunda pažinti tuos daiktus ir šitaip įeiti į nihilistiškai naikinantį santykį su Esinija. Pažintis arba susipažinimas yra pažinimo priešybė ir apynasris, nes pažintis individualizuoja esinį, o pažinimas jį deindividualizuoja, pažadindamas žmoguje „tyrinėjimo", sutampančio su nihilistiniu naikinimu, demoną, bloškiantį mirtingąjį ne tik už horizonto apskritai, bet ir už štai šito juslinio individo horizonto, sutampančio su jusliniu paviršiumi ir jo belaike forma, beje, irgi sutampančia su individualiu jusliniu paviršiumi. Šitoks gnostinis hominido veržimasis anapus horizonto būdingas visiems egzistenciniams tipams, išskyrus valstietį. Toji vieta ar, pasakius tiksliau, bevietiškumas, į kurį skrieja gnostiko nihilistinė strėlė, vadinama „gelme", „tiesa", „aukštesne tikrove" arba dar kokiu nors vardu, tačiau, nepriklausomai nuo vardo, gnostikas, arba pažįstantysis, jau pačiu pirmuoju pažinimo (tyrinėjimo) judesiu sulaužo štai šito esinio juslinį paviršių, sudaužo jo individualumą ir smelkiasi į vadinamąją visuotinybę, duotą tik kalboje, ir pirmiausia kalbos branduolį sudarančiuose beprasmiuose žodžiuose, t. y. tokiuose žodžiuose, kurių mirtingasis apskritai negali suprasti, kadangi jie nurodo į tokias kvaziduotis, su kuriomis baigtinė, jusliškai predikuojama, mirtingojo egzistencija, patyrimas ir matymas neturi bendro mato. Tai fatališka nedermė, kaip tik ir įvietinanti nihilistinį naikinimą, nes mirtingasis gali suprasti tik tai, ką mato ar gali pamatyti savo kūniškosiomis akimis; ir tik matomas juslinis individas leidžia mirtingajam su juo susipažinti, taigi, susipažinti su individualiu Juslinės Transcendencijos telkiniu, negundomas gnostinių furijų ir demoniškojo pažinimo geismo. Štai kodėl tik valstiečio pamatinis egzistencinis principas yra „Aš matau", kai visų kitų egzistencinių tipų santykis su tuo, kas kaip nors duota, nusakomas principais „Aš tikiu" arba „Aš mąstau". Matymo koreliatas yra susipažinimas, tikėjimo ir mąstymo koreliatas yra būtent individą naikinantis pažinimas, visa, kas kaip nors duota, sudaužantis į palaidus gabalus ir montuojantis iš jų mašiną, kuri pagal apibrėžimą gali būti tik mirties mašina. Tik valstiečio pamatinis santykis su nežmogiškuoju daiktu, Jusline Transcendencija ir pačiu nežmogiškumu skleidžiasi kaip matantis bekalbis štai šito individo patyrimas, o visų kitų egzistencinių tipų pamatinis ir pavyzdinis santykio su tuo, kas kaip nors duota, būdas yra kalba ir, kaip sakyta, tokia kalba, kurios centrą sudaro beprasmiai žodžiai, žymintys antjuslinę visuotinybę, kuri, savo ruožtu, tėra tik pseudojuslumu, jokybe prisidengęs Niekis. Visi be išimties visuotinybės vardai yra Niekio vardai, ir net pati visuotinybė apskritai yra tik nihilistiškai naikinančio Niekio vardas. Taip išryškėja dar vienas valstiečio, kaip pavyzdinio egzistencinio tipo – saikingiausiai naikinančio mirtingojo – bruožas: pavyzdinis valstiečio metafizinis orientyras yra pažįstamas daiktas, individas, kadangi susipažinti galima tik su jusliškai duotu daiktiškuoju individu, vėlgi priešingai į antjuslinę, su Niekiu sutampančią, visuotinybę nukreiptu nihilistiniu gnoziu, agresyviuoju tyrinėjimu arba mirtį nešančiu pažinimu. Individualizuojančio matymo, tiesioginės bekalbės patirties, pažinties, užuojautos, globos ir bekalbiškumo dermė, susitelkianti į Juslinės Transcendencijos puoselėjimą ir sudaro valstiečio kaip pavyzdinio egzistencinio tipo pamatinės laikysenos branduolį, optimaliausios žemiškosios būklės požiūriu valstietį iškeliantį virš visų kitų egzistencinių tipų, kuriuos dabar mes galime pavadinti pavyzdiniais Niekio įkaitais ir hoministinio nihilizmo atstovais, vykdytojais ir vergais.

Taigi mėginant apibūdinti svarbiausius hominido egzistencinius tipus ir jų pamatinę laikyseną šioje Žemėje, esama tik dviejų alternatyvų: vieną, saikingojo naikinimo, būklę įkūnija Valstietis; kitą, nihilistinio naikinimo, būklę įkūnija Šventikas, Pranašas, Šarlatanas, Karys, Politikas, Menininkas, Mokslininkas, Technikas ir Filosofas. Nors pastarųjų egzistencinių tipų nihilizmo mastai labai nevienodi, tačiau visi jie peržengia saikingojo naikinimo ribas ir įeina į nihilistinio naikinimo teritoriją. Ir tik valstietis –­ žinoma, irgi nevienodu mastu – gali būti laikomas saikingojo nihilizmo subjektu ir kaip tik todėl –­ pavyzdiniu egzistenciniu tipu. Besaikio hoministinio nihilizmo nuniokotą Žemę, kurioje mums tenka gyventi, gali atgaivinti tik Valstietis; ją gali atgimdyti tik Valstiečiui būdinga saikingojo nihilizmo laikysena. Ir pagaliau dar vienas, ne pats nesvarbiausias štrichas: visi egzistenciniai tipai, išskyrus valstietį, fatališkai pasmerkti gyventi ir mirti kaip parazitai: jie apiplėšia Žemę, bet nieko jai negrąžina, išskyrus šiukšles ir nuodus; tik valstietis, imdamas iš Žemės, sugrąžina jai viską, ką paėmė, ir netgi daugiau.

Remigijus Venckus. „Nuojauta Nr. 2“, 2011
Remigijus Venckus. „Nuojauta Nr. 2“, 2011

Komentarai  

 
-1 #2 hmm.. 2015-03-21 10:47
ką aš gavau iš tokios rašliavos? iš tokio filosofo pasidalinimo savo mintimis? geriau pažinau save? pasaulį? ogi nieko išskyrus atimtą laiką skaitant. autoriai turėtų primokėt, kad kažkas perskaitytų tokią minčių makalynę, o ne atvirksčiai.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-1 #1 absurdas 2015-03-19 10:09
kas ta "duotybė" ir kuo ji skiriasi nuo "esamybės"?
jei egzistuoja duotybė, tai egzistuoja ir duodantysis. Jei yra duodantysis, tai yra ir priėmėjas. Jei priėmėjas mano, kad davėjas neegzituoja, jis sukuria sau būseną, kuri faktiškai neegzistuoja - nihilizmą.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai