Monika Žemantauskaitė, Arnita Petrulytė. Ar buvo vaikų akmens amžiuje?

Ūla Norvilaitė (7 m.). „Horoskopas“
Ūla Norvilaitė (7 m.). „Horoskopas“

Žmonių bendruomenės kuria ir reprodukuoja kultūrą, o vaikai, nors atskira socialinė kategorija, yra neatsiejama šio proceso dalis. Kultūra visuomenėje perduodama per tradicijų mokymą iš kartos į kartą, ji nėra įgimta. Kultūrinis žmonių elgesys be galo įvairus, o jo mokslinis tyrinėjimas sudėtingas. Socialinių ir humanitarinių mokslų atstovai įvairiais metodais siekia suprasti, kaip veikia ir sąveikauja kultūra (-os) tam tikroje visuomenėje. Žmonių elgesio priežastis ir padarinius mėginama aiškinti ekonominiais, socialiniais, religiniais ar kitais pagrindais. Svarbu suvokti, kad toks kompleksiškumas nepaaiškinamas vienu faktoriumi, kultūriniuose tyrimuose reikia nepamiršti ir laiko dėmens. Šiandienių visuomenių tyrimus atliekantys mokslininkai pasitelkia tiesiogines apklausas, stebėjimą ir kitus mokslinius metodus pažinti kultūrą. Jau nebeegzistuojančių visuomenių tyrėjai – archeologai – kultūrą pažįsta studijuodami jos materialinį palikimą. Jie susiduria su viena papildoma problema – šaltinių fragmentiškumu. Materialūs šaltiniai –­ tai tam tikri žmonių naudoti daiktai, statinių liekanos, maisto atliekos. Iš viso to archeologai rekonstruoja visuomenes, kasdienį praeities gyvenimą, pasaulėžiūrą.

Čia iš archeologinės perspektyvos panagrinėsime atskirą akmens amžiaus bendruomenių kategoriją – vaikus. Mėginsime ieškoti būdų, kaip galima atpažinti vaikų buvimą ir elgseną tam tikroje praeities bendruomenėje per jų sukurtus arba naudotus daiktus ir kitus materialius pėdsakus.

Kas tas akmens amžius?

Pats akmens amžius – labai problemiška sąvoka. Paprastai tariant, tai seniausias priešistorės laikotarpis, taip mokslininkų pavadintas dar XIX a. dėl to, jog jį reprezentuojantys radiniai buvo, pirmiausia, akmeniniai dirbiniai. Tačiau klaidinga manyti, jog senovės žmonės įrankius gaminosi išskirtinai vien tik iš akmens. Buvo naudojama ir mediena, ir kaulas, ir ragas, ir kitos organinės medžiagos, tačiau jos daug trapesnės už uolienas, tad turi mažiau galimybių išlikti. Akmens amžiaus chronologinės ribos labai plačios: nuo 2,6 mln. metų iki 8000–4000 metų pr. m. e. Skaičiuoti pradedama nuo seniausių įrankių, siejamų su hominidų palaikais, o baigiama metalų naudojimo pradžia. Suprantama, kad per tokį ilgą laikotarpį žmogus evoliucionavo tiek biologiškai, tiek kultūriškai. Per tą laiką jis suvaldė ir savo poreikiams pritaikė ugnį, prisijaukino gyvūnų, išvystė gamybinį ūkį. Žmonių gyvenimo sąlygos ir santvarka taip pat kito, todėl apibrėžiant vaikų padėtį reikia atsižvelgti į bendrą visuomenės būklę.

Etnografiniai tyrimai

Tyrinėjant praeities bendruomenes ir jų kultūrą, dažniausiai remiamasi etno­grafiniais pavyzdžiais iš pasisavinamuoju ūkiu užsiimančių šiuolaikinių medžiotojų-rankiotojų. Tokios bend­ruomenės egzistuoja įvairiose pasaulio vietose ir gyvena įvairiausiose klimato sąlygose. Be abejo, jos nėra tokios pat kaip akmens amžiuje, tačiau tam tikrų jų gyvenimo aspektų tyrinėjimas gali padėti suvokti, kaip veikė ir gyveno senovės žmonės. Mokslas, analizuojantis archeologinius radinius remiantis etnografiniais pavyzdžiais, yra vadinamas etnoarcheologija. Vaikų vaidmuo akmens amžiuje taip pat geriausiai gali būti iliustruojamas etno­grafiniais pavyzdžiais. Svarbu suvokti, kad praeičiai negalima taikyti mūsų supratimo apie vaikus, kuris yra suformuotas krikščioniškosios Vakarų kultūros.

Iš etnografinių tyrimų šiandienių medžiotojų-rankiotojų bendruomenė­se žinome, kad vaikai iki 3–4 metų yra visiškai priklausomi nuo motinų ir visą laiką praleidžia ant jų rankų. Tokio amžiaus vaikai dar nesukuria jokio savito materialinio palikimo, todėl akmens amžiaus archeologinėje medžiagoje neatsispindi. O vaikai nuo 3–4 metų jau pradeda užsiimti tam tikromis veiklomis, naudoti įrankius, mokytis kai kurių amatų ir taip palaipsniui susikuria padėtį bendruomenėje. Tokių veiklų pėdsakų jau galima rasti ir archeologinėje medžiagoje. Tačiau pats materialus objektas nėra tiesiogiai iškalbingas, detalesnei interpretacijai reikalingas teorinis pagrindas.

Vaikų archeologijos teorija

Ilgą laiką archeologijos moksle didžiausias dėmesys buvo kreipiamas į medžioklės ir karybos įrankius, hierarchines struktūras – iš to susidarė tendencingas senovės vaizdinys, kuriame pagrindiniai veikėjai buvo vyrai (amatininkai, kariai, valdovai). Nuo XX a. vidurio archeologijos moksle suklestėjus procesualizmui buvo atkreiptas dėmesys į žmogų ir jo elgesį. 7–8 dešimtmečiais feministinės teorijos mintis palietė ir archeologijos mokslą. Tai pasireiškė per ankstesnių akmens amžiaus ir kitų priešistorės laikotarpių tyrimų kritiką dėl juose dominuojančios androcent­ristinės perspektyvos. Tačiau abiem požiūriams pritrūko platesnio matymo lauko, todėl galiausiai archeologijoje XX a. 8–9 dešimtmečiais susiformavo nauja mokslo kryptis – socialinių lyčių archeologija (angl. gender archaeology). Ji tyrinėja įvairaus amžiaus ir lyčių individų socialinius, ekonominius, kultūrinius ir kt. procesus bendruomenėse remiantis archeologiniais duomenimis. Pastaraisiais dešimtmečiais ypač suklestėjo socialinių lyčių archeologijos sritis, didžiausią dėmesį skirianti vaikų ir vaikystės tyrimams – vaikystės archeologija (angl. childhood archaeology).

Jokūbas Norvilas (3 m.). „Arklys“
Jokūbas Norvilas (3 m.). „Arklys“

Vaikų atpažinimas akmens amžiaus archeologijoje

Atsitiktiniai, netipiški archeologiniai radiniai ir jų tyrimai yra tiesiausias kelias ieškant vaikų pėdsakų akmens amžiuje. Akivaizdu, jog žinant, kas yra tipiška, galima atpažinti ir tai, kas netipiška. Supratus daiktų gaminimo būdus ir intencijas, netipiški artefaktai gali būti siejami su vaikų veikla, pvz., su tam tikro amato mokymosi rezultatu. Amato mokymas – tai tradicijos įkūnijimas konkrečiame daikte. Dėl to net ir tarp tam tikrų daiktų formų įvairovės įmanoma atpažinti esminius kultūrinius konceptus. Daroma prielaida, jog amato mokymasis yra ilgai trunkantis užsiėmimas ir jo pradedama mokytis dar vaikystėje. Archeologams retkarčiais pavyksta rasti netipiškų kirvelių, gamintų skaldant titnagą ar kitokią skalią uolieną, netipiškų molinių indų ir kt. Pirmieji besimokančiųjų dirbiniai būna mažiau vykę, todėl manoma, jog tai galėtų būti jaunųjų bendruomenės narių archeologinis indikatorius.

Keramikos tyrimai taip pat retkarčiais suteikia išskirtinę galimybę tiks­liai nustatyti individo, pagaminusio ar prisidėjusio prie gamybos proceso, amžių. Tai įmanoma padaryti tuo atveju, jei molyje, puodo gamybos procese iki išdegimo, yra įsispaudę pirštų ar nagų įspaudai. Pasitelkiant daktilo­skopijos mokslą, pagal pirštų dydį, atstumus tarp piršto raštų ir jų storius, nustatyta, kad kai kuriuos molinius dirbinius, rastus iš paskutinių akmens amžiaus laikotarpių, gamino vaikai jau nuo 3–4 metų.

Prieš keletą metų atlikti pirštų antspaudų tyrimai akmens amžiaus uolų tapyboje taip pat padėjo išsiaiškinti, kad kai kurie Prancūzijoje ir Ispanijoje rasti uolų raižiniai priklauso vaikams tarp 3–7 metų. Iki tol manyta, kad šia menine veikla užsiimdavo išimtinai suaugusieji ritualinės paskirties tikslais. Ar vaikai dalyvavo ritualuose, ar tiesiog pramogai užsiiminėjo daile, nėra žinoma, tačiau neabejotina, kad jie ten buvo.

Iš fizinių individų pėdsakų žinoma, jog daugumą Šiaurės Europoje randamų beržo dervos „kramtomosios gumos" rutuliukų kramtė 6–15 metų vaikai. Tai padėjo nustatyti gumuliukuose išlikusios dantų žymės. Galima paminėti, kad šio dabar plačiai paplitusio daikto naudojimo paskirtis akmens amžiuje buvo panaši – ir pramoga, ir higiena, nes beržo derva turi dezinfekcinių savybių.

Kitas aspektas, į kurį svarbu atsižvelgti ieškant vaikų pėdsakų akmens amžiuje, – neįprasta artefaktų buvimo vieta. Archeologams aptikus radinių, kurių funkcija nėra suprantama, papras­tai jiems suteikiama ritualinė paskirtis. Taip atsitiko ir su Turkijoje rastomis molinėmis figūrėlėmis, kurios iš pradžių traktuotos kaip dievybės, tačiau, iš naujo įvertinus jų radimo aplinkybes (atliekų duobė), šia išvada suabejota ir šiandien figūrėlių paskirtis aiškinama kaip galimi vaikų žaislai. Tai dar kartą įrodo, jog tyrinėjant tam tikrą archeologinę vietą, identifikuojant jos veiklos zonas, artefaktų erdvinis išsidėstymas įgauna prasmę tik žiūrint kompleksiškai.

Vaikai yra neatsiejama visuomenės dalis, bet archeologų dažnai pamirštama dėl santykinai sunkiai atpažįstamų šaltinių pobūdžio. Archeologai labai dažnai prieina aklavietę mėgindami suprasti vaikų veiklas ir padėtį akmens amžiaus bendruomenėse. Tekste apžvelgti archeologiniai pavyzdžiai skatina iš naujo permąstyti įsitvirtinusias tiesas apie akmens amžiaus radinių paskirtis. Pasitaiko, kad neaiškios paskirties radiniai gali būti priskiriami vaikams. Kitu atveju tam tikri objektai, kuriuos laikome suaugusiųjų atributais, galėjo priklausyti ir būti naudojami pačių vaikų. Vaikai akmens amžiuje buvo aktyvi visuomenės dalis, kuri paliko tam tikrų pėdsakų materialiojoje kultūroje, belieka tuos pėdsakus atpažinti.

Pranešimas skaitytas 2014 m. gruodžio 5 d. Vilniuje, Žaislų muziejaus organizuotoje mokslinėje konferencijoje „Vaikų ir vaikystės pėdsakai Lietuvoje: archeologija, antropologija, istorija ir etnografija".

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai