Deividas Preišegalavičius. Kregždant mano sparnuočiams paukštyklėje. Trys kablelis keturi penki

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

KREGŽDANT MANO SPARNUOČIAMS PAUKŠTYKLĖJE

Katinas rutulioja obuolį po medines grindis, rutulioja atsargiai, pilkšvas katinas baltomis letenėlėmis, paskui jo dėmesys nukrypsta į nagų karpyklę, kurią atsargiai pastumdo, tuomet į „Faber Castell" rašiklį, netrukus Ticianas Kycius pasistiebia ant priekinių pėdučių ir nuo kamštinės lentos, skirtos prisegti užrašams, nuotraukoms ir papugų plunksnoms, nusičiumpa smeigtuką, aštrų, žinoma, žaidžia su juo, ir aš stebiuosi, kaip jam nebaisu ir kaip jis nesusižeidžia, baltos letenėlės saugo nuo dūrių, ir dabar jis, lyg negirdėdamas kregždant mano sparnuočių paukštyklėje, kuičia savo dėželę su popieriais, katiniškais dokumentais ir reklaminiais bukletais, ant kurių, augindamas jį antivartotojiška dvasia, pripratinau myžioti, tačiau kad kasa, kasa pilkšvakailis dėželėje, galbūt įsivaizduoja, kad naikina dokumentus, ir aš taip norėčiau, ir įstrižas sliūkina sniegas šią naktį per miestą, stabteli ant stogų, dar viena pauzė, balti gumulai ir visai mažyčiai, snaiginiai ir šiauriniai, jie susistabdo troleibusą, nepajėgiantį užkopti į kalną paralelinėmis juostomis, o katinas toliau dūksta su obuoliu, štai jau rado kitą dėželę, kurioje ilsisi volas, skirtas sienoms gruntuoti ir dažyti ir prigludinti tapetus gulstukas, ir štai girdžiu, kaip virtuvėje šiūrena, lyg sniegas einantis per miestą su draugija –­ dabar pat pastambėjusių snaigių ir gniutulų ir visi vos velka kojas: šiūgžt, šiūgžt – į viršų ir atgal, į viršų ir atgal, lyg amatininkiški judesiai ir dar girdžiu balsą rašytojo iš kalakutų restorano „Hokit – Inn", kviečiančio parašyti įprastos formos apsakymą, ir vebleni po nosimi –­ neverta, telkiesi ieškoti, gal nemo... ku, kuku, kuku zvarbia žadiklis, po šimts Kartenos krioklių, neprinokusio sniego ir granatų vaisių ir turto banko žvėryne...

Ir regiu, vos pramerkęs akis, atėjęs į virtuvę, trindamasis akis veizėju į naujai nudažytą sieną: sniegas, obuolys, dar troleibusas ir katinas rėmuose, pilkšvas katinas baltomis pėdutėmis, atmetęs į šonus priekines letenėles, kai galinės laisvai kyburiuoja; katinas pasukęs galvą į šoną, pozuoja profiliu, katinas tarp erškėčių... Tik... čia nesimato jokių vinių, varžtų, ir dėlei geografijos bei didžiųjų raidžių galima tarti, jog niekuo dėti čia Jeruzalė ar Poncijus su savo teismais, mantija ir savigrauža ir šmirinėjančiom pelėmis, pagraužusiomis sandalų sąsagas, o tiesiog dryžuoti tapetai su, tapetai, tapetai, tapetai geros markės, dabarties kaulo atgraužos, ir aš toliau suku galvą, kaip jis laikosi ant tos sienos, tas pilkšvas katinas su tomis baltomis pėdutėmis, pasukęs galvą į šoną, pozuoja, sakytum...

Tapetai, tapetai, tapetai ir pagaminusi firma ilgu pavadinimu. Dirsteliu, lengvai nustėrstu: „Nebegerkikavos ant nakties, tatatam, nessniegas vaikščios..."

 

TRYS KABLELIS KETURI PENKI

„Tai, kad Jumis pasitikiu", – tarė kas penkiolika sekundžių kosinti padavėja, Henriui pabaigus doroti tofu sūrio kepsnį, besisūpavusį lėkštėje su milžinišku asortimentu žalumynų, pagardintų baziliko aliejumi, bei morkų obuolių salotų, pagardintų garstyčiomis... Ir jis apsivelka paltą ir jau žingsniuoja iki bankomato per Vokiečių gatvę, nes kavinėje nėra galimybės atsiskaityti kortele. Skraidena mintyse sniegas, ore sukasi tieji kosinčios padavėjos žodžiai, visa, atrodo, trigubinasi keturgubinasi penkiagubinasi, ir jis nežino, ar tai dalyba eina priešais su taksų veislės šunimi, o gal ponas su bakenbardais ir balta apykakle, mediniu kryžiuku po kaklu – pažvelgus į lenkų bažnyčią po dešine – neverčia savo pakiliai nuolankiu tonu ir taip jau suklaupusių figūrų kartoji tris, kablelis keturis ir penkis kartus – Jėz, Jėėz, Jėėėz, atėjo Euras...

Sustoja prie tam skirtoje patalpoje glūdančio bankomato, kaip ir dera, atlieka operaciją nepriekaištingai, išoperuoja iš bankomato, kuris pamanė, kad jam šachas, ir pasidavė vos po pirmo ėjimo, vos įvedus pinkodą; bankomatas išdavė keturiasdešimt eurų, nesudvejojęs, nesugiedojus gaidžiams ar neprasisukus iki galo magnetofono kasetei su įrašytu eskizu apie slankiojantį gatvėmis šunį. Uždarydamas duris nesistebi Henris pasitikėjimu ir kodais, o tik vėl eina į sniego sūkurį: dalyba, daugyba snaigių; įžambai, įkypai, įstrižai, per veidą. Ore, šalia sniego, nedidelėje minčių bromoje sukasi arbatpinigiai; kiek paliks kosinčiąjai – jei tofu kepsnys su salotomis ir garstyčių bei balzamiko aliejaus užpilais kainavo 3, 77 eurus, tai paliks padavėjai keturis, paliks jai nulis kablelis dvidešimt tris, ir visa tai nebeturės prasmės ir jau nebeturi, nes vaikšto Šv. Ignoto gatve pirmyn ir atgal, pirmyn ir atgal, švytuoja per sniegą, tik štai, namų po dešine puse nė vieno nebėra...

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai