Literatūrologė Jūratė Čerškutė: „O pasigendu – nepatikėsite! – Ričardo Gavelio“

1. Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina Jūsų lūkesčius?

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Geriausia yra neturėti lūkesčių, nes jie neretai gadina gyvenimo horizontą. Kamuojies dėl to, kad nusivylei ar ko nors pasigedai, nes pasigesti visuomet galima ir įmanoma, net ir tada, kai, rodos, neturi lūkesčių. Manau, kad gyvename lūkesčių konstravimo, jų nuolatinio žadinimo ir apvylimo ar net nusivylimo, t. y. lūkesčių neiš(si)pildymo, laikais. Kultūros laukas ir jo informacinė erdvė, mano manymu, perpildyta viena už kitą garsesnių ir „tobulesnių" žinių apie renginius, įvykius, naujus leidinius ir pan. Veikiausiai būtent dėl to skambios ir lūkestingos pranešimų spaudai antraštės mane ima atgrasyti nuo visų kultūrinių renginių. Apima pojūtis, kad, perskaičiusi pranešimą apie renginį, jaučiuosi jame ir sudalyvavusi. Todėl užuot kur nors ėjusi, vis dažniau renkuosi šventą pasivaikščiojimą savo rajone ar ramų vakarą namie – su senomis ar naujomis knygomis, rašomais tekstais ar filmais. Jeigu ir pasiryžtu kur eiti, tai kliaujuosi tikrai ne reklamomis, tais visuotiniais lūkesčiais, o savo intuicija arba patikimų savųjų nuomonėmis.

Nepaisant kiek minoriško tono, yra dalykų, kurių ir aš lūkestingai lūkuriuoju. Pavyzdžiui, labai nekantriai laukiu, kada lietuvių literatūra turės gerą detektyvą – ir žanro, ir literatūrinio herojaus prasme. Sukurti lietuvišką Šerloką Holmsą gal jau per vėlu, bet Harį Hūlę – būtų pats metas. Pats laikas turėti daugiau el. knygų (geresniu piniginiu santykiu su popierinėmis). Labai norėčiau ir gero kultūrinio pačia plačiausia prasme žurnalo, gebančio aprėpti veik viską – ir aukštąjį, ir populiarųjį kultūros klodus (nors ir nemėgstu jų skirstyti). Norėtųs, kad leidinys būtų nedažnas – kad ir kartą per pusmetį, bet storas ir solidus, kurio pakaktų ilgam (su pavydu vartau užsienietiškus, kad ir „Hobo Magazine"; dabar labai norėčiau pavartyti neseniai matytą „Penguin Classics" naują žurnalą „The Happy Reader"). Geidaučiau, kad per valstybines šventes žmonėms būtų atviri muziejai. Juk būtent tomis dienomis daugelis randa laiko išeiti į miestą su šeima ar draugais, muziejai galėtų tai išnaudoti.

O pasigendu – nepatikėsite! – Ričardo Gavelio. Būtų labai įdomu stebėti, kaip ir ką jis dabar rašytų, kas, tiksliau, kokie dabartiniai politikos, kultūros ir visuomenės veikėjai ar įvykiai gautų pylos ir susilauktų aštrios gaveliškos kritikos.

2. Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?

Pastaruoju metu pričiumpu save galvojančią tokia trajektorija: joks meno kūrinys manęs jau nebesukrečia, ergo kas turi įvykti – kokia knyga, koks spektaklis ar filmas pasirodyti, –­ kad mane sukrėstų (na, nors lengvai nukrėstų)? Vienas įsimintiniausių teatro pasirodymų – matytas veik prieš penketą metų, kai „Sirenose" viešėjo NO99 teatras iš Estijos. Jų spektaklio „Kaip paaiškinti paveikslus negyvam triušiui" sukelto įspūdžio kol kas niekas nepralenkė. Tačiau virkauti dėl to visai neketinu, nors ir kyla velniška pagunda daryti kolosalius apibendrinimus.

Mąstant apie lietuvių literatūrą, įsiminė labai daug kas, nes ką tik vyko kūrybiškiausių knygų dvyliktuko rinkimai. Kaip ir kasmet, įspūdžiai apie lietuviškas knygas ima sugulti į vieną didelį tvarinį, kurio niekaip kitaip nepavadinsi kaip šiuolaikine lietuvių literatūra. Teks kartotis ir jau ne penktą kartą šiemet sakyti, kad įsiminė Giedrės Kazlauskaitės ir Mindaugo Nastaravičiaus poezija, Dalios Staponkutės ir Mikalojaus Vilučio esė, Tomo Vaisetos proza. Iš užsienio literatūros įsiminė praėjusių metų Nobelio premijos laureato Patricko Modiano romanai – taupiažodžiai, bet esmiški, gebantys ilgam palikti jaukų geros literatūros ir miesto portreto šleifą, tokį, kokį turi geriausi prancūziški filmai.

Andriaus Šiušos piešiniai
Andriaus Šiušos piešiniai

3. Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina..." Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

Būtent todėl, kad visko gausu, į neadekvatumo pusę ir kinta vertinimo situacija. Dejuoti yra labai lietuviška ir truputį kūrėjiška. Kita vertus, tai natūralu – kiekvienas apie save trokšta išgirsti kuo daugiau atsiliepimų (dažniausiai, žinoma, gerų). Apskritai man vis dažniau atrodo, kad kuriančiųjų dabar yra daugiau nei juos profesionaliai vertinančių (nors sykiu, vertina kiekvienas). Taigi šia prasme problemos esama, sutinku. Aš irgi norėčiau daugiau geros literatūros kritikos, gal ne tiek geros, kiek tikros ir grynos – ne apžvalgų, ne kon­k­retų ir kuklų spaudos ženklų kiekį turinčių knygų pristatymų, o tikros klasikinės recenzijos, pavyzdžiui, tokios, kokias rašydavo Albertas Zalatorius.

Iš savo asmeninės perspektyvos šią problemą gebu identifikuoti ir paaiškinti kaip amžiną laiko neturėjimą: labai norėtųsi prisėsti ir tikrai knygai – gerai, blogai, patikusiai, suerzinusiai, privertusiai sustoti etc. – parašyti tą tikrą recenziją, kurios nuolat visi pasigenda, apie kurią virkauja ir ilgesingai dūsauja, tačiau tam nuolat pritrūksta laiko – minučių be įtampos, prabangos, kai gali knygą perskaityti mažiausiai dusyk ir galvoti apie ją mažiausiai mėnesį. Deja, galiu tik pasvajoti, kad „kada nors, kai padarysiu tą ir aną, ir dar kitą". Todėl tam kartui, kol tai nepasiekiama, tenka vidinį kirminą raminti ir profesinius įgūdžius palaikyti kasmėnesinėmis knygų apžvalgomis (nepainioti su recenzijomis!) žurnale ar radijuje.

4. Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam", imitaciniam, negyvam?

Manau, kad reikia apie tuos santykius manyti, o tie kurie juos išmano, visada gali juos išmanyti geriau. O jei rimtai, gerai, kad jie yra, nors dažnu atveju ir iš serijos „vienas apie ratus, kitas apie vežėčias". Kiekvienas finansinės apykaitos ir priklausomybės atvejis turi savų pliusų ir minusų, bet visuomet galima išlaviruoti, pasiūlant tikrai reikalingų, o ne tuščiavidurių projektų. Galiausiai kai kuriems meno kūriniams rastis ir egzistuoti gali padėti tik mecenatystė, o ne valstybinė parama. Apie tai irgi verta galvoti.

5. Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!" – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.

Smagu, kad lietuvių literatūra kasmet, kad ir mikrodalele, bet kinta, atsiranda naratyvinės poezijos, kad pastaroji atsiplėšia nuo patirties ir tampa įdomiu kultūriniu konstruktu. Džiaugiuos, kad proza ima įsileisti pasaulį į save, kad ieško naujų formų ir kartais tampa geru popsu. Įdomu stebėti, kur link gravituos lietuviškas teatras, kokių naujų vardų atsiras. O neramina pastaruoju metu viešąją erdvę persmelkęs tautinis naratyvas, kuris, be jokios abejonės, reikalingas, bet skambėdamas praėjusio amžiaus pradžios didingomis intonacijomis, deja, kelia nuovylį ir netgi erzulį, galiausiai verčia mąstyti (sykiu ir daug ką suvokti) itin trafaretiškai. Todėl, norint, kad jis būtų tikrai priimtinas, mano manymu, privaloma rasti sveiką – neegzaltuotą, neašarotą, o protingą – santykį su dabartimi, kuris nulemtų ir patrauklesnes istorinės atminties egzistavimo formas.

Apskritai nereikia nieko nujausti, reikia būti, gyventi ir kurti dabartyje, ir viskas bus gerai, – su džiaugsmais ir nerimais, aistromis ir meilėmis, kitaip tariant – pilnakrauju gyvenimu, kaip ir pridera.

b_600_474_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-04-10_nr._3516_s27.jpg

 

Komentarai  

 
#2 editai 2017-07-30 22:30
jaunas žmogus skaito Facebook. Tai jūs plėskite savo regėjimo lauką, nesvaigus:)
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+3 #1 Edita 2015-04-22 10:30
Kodėl nė vieno žodžio nėra apie lietuvių autorių parašytus romanus? Nieko neteko girdėti apie edukacinę literatūrą, kuri vaidina svarbų vaidmenį jauno žmogaus pasaulio ir literatūros pažinime. Jūs su malonumu penktą kartą kartojate tą patį, nesistengdama praplėsti savo regėjimo lauko. Toks požiūris gana ribotas.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai