Renata Šerelytė. Pasirinkti – iš dviejų ar trijų

gyčio norvilo nuotrauka
gyčio norvilo nuotrauka

Justinas Sajauskas. „Neužmirštami Suvalkijos vardai". – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.

Grožinės literatūros apie pokario metus parašyta daug, ypač romanų, storų ir plonų, tačiau tik nedaugelis tokių knygų išlieka atmintyje, juolab yra įtraukiamos į kūrybiškiausių ar geriausių metų knygų sąrašus. Peržvelgus LLTI kūrybiškiausių knygų dvyliktukus, sudaromus nuo 2004 m., tokios tematikos knygas galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. O jeigu imtume partizaninio karo temą, tai Justinas Sajauskas apskritai būtų unikalus autorius, taip savitai, pasitelkdamas miniatiūrą, liudijantis šią temą (būtent liudijantis, o ne aprašinėjantis, kuriantis, konstruojantis, komentuojantis ir pan.). R. Granausko „Šventųjų gyvenimai", kurių pagrindu paimta rūsti pokario realybė, irgi liudijantys, bet pasirinktas žanras šiuo atveju leidžia autoriui sukurti įsimenančius psichologinius veikėjų portretus ir pasakojimo slinktį, matyti pagrindinius teksto struktūros klodus ir kai kuriose novelėse pasakojimo atomazgą susieti su dabartimi (novelė apie Nepriklausomybės sulaukusius stribus).

Sajausko miniatiūrose (kodėl jų nepavadinus mini novelėmis?) šių sąsajų irgi esama – tik jose laikas, būdamas labai realus, momentinis, sykiu yra ir metafizinis, beribis: stribas, sakydamas, kad jo ištremti žmonės niekada negrįš iš Sibiro, pats jau yra miręs, o jo nuskriaustieji – seniai sugrįžę į Lietuvą. Arba kitas „liaudies gynėjas", užsitempdamas nuo lavono nuvilktą švarką, irgi papildo Hado kariuomenės gretas: po kelių dienų girtas nesuvaldo automato ir persišauna vidurius.

Granausko ir Sajausko kūriniai lyg nėra „tikri", tradiciniai romanai: vienas apibūdinamas kaip novelių, kitas – kaip miniatiūrų romanas. Tačiau teigti, kad tradicinio romano žanras, liudijant pokario įvykius, būtų nepalankus vienam ar kitam autoriui, tarsi ir nėra jokio pagrindo, nes tradicinės sąrangos romanų yra parašęs ir vienas, ir kitas. Būtų galima teigti, kad tokius žanrus autoriai pasirinko kaip geriausią variantą turimai medžiagai sukomponuoti.

„Neužmirštamų Suvalkijos vardų" autorius, pasirinkdamas miniatiūrą kaip kompozicinį elementą, sakyčiau, nepabūgo iššūkio. Juk miniatiūra – tai žanras, kuris gali būti apie nieką (nei eilėraštis, nei esė, nei proza; dėl žanrinio amorfiškumo jį labai mėgsta pradedantieji). Tačiau Sajausko miniatiūros – tokios koncentruotos ir grynos, kad net švyti. Jose tarsi nėra nieko nereikalingo – net tose, kuriose aprašomi paprasčiausi įvykiai. O kai kurias verta perskaityti kelis kartus, kad atsiskleistų potekstė. Šiuo atveju, sakyčiau, autoriui padėjo ne tik kalbinė klausa (Sajausko miniatiūros parašytos švaria ir taupia kalba, su aštrios ironijos kibirkštėlėmis), bet, matyt, ir asmeninė patirtis, muziejininko darbas, nes tokių liudijimų nesugalvosi, juos reikia kruopščiai rinkti, fiksuoti, galvoti, kaip juos pateikti.

b_200_304_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-04-10_nr._3516_Sajauskas-J-NEUMIRTAMI-SUVALKIJOS-VARDAI.jpg

Kitas įsimenantis knygos bruožas – joje nėra jokio paviršinio patriotizmo ir egzaltacijos, sugadinusios daugelį profesionalių rašytojų kūrinių apie partizanus, kuriuose dėl istorinės satisfakcijos aukojama meninė tiesa. Tiesa, „žmogiškų" stribų Sajausko romane nėra, ir tai iš tiesų daug ką apie šią socialinę grupę pasako, bet pasitaiko vienas kitas „žmogiškas" okupantas (kai stribas nušauna pabėgti mėginančią mergaitę, rusas kareivis pavadina jį „svoločium") ar neteisus partizanas (įvykdo nuosprendį savavališkai, be partizanų teismo), tačiau tai vis dėlto neužgožia realios istorinės situacijos ir neteisina okupacinio režimo, jo priemonių. Kai kuriuose dabarties meniniuose kūriniuose (neretai­ – biografijose) mėginama parodyti, kad mes irgi buvom žmonės, ir neblogi žmonės, norėjome gyventi, užtat ir taikėmės su tuo režimu. O ką tada sakyti tiems, kurie nesitaikė, bet irgi norėjo gyventi?.. Ar tarp jų nebuvo gerų žmonių? Ar išeitų taip, kad vieni geri žmonės kitus gerus žmones trėmė į Sibirą, šaudė, kankino kalėjimuose, ir niekas dėl to dabar nekaltas?..

Ši situacija Sajausko romane liudijama taip pat taupiai, kaip ir kitos: nuolatinės įtampos, nežinios, išdavysčių, apokaliptinio siaubo ir žmogiško jautrumo bei narsos. Atpildo, satisfakcijos jausmas – plonytė, vos įžiūrima gija, tačiau plieninė. (Kaip ir Granausko „Šventųjų gyvenimų" novelėje apie Nepriklausomybės sulaukusius stribus.) Liudijanti, kad laikas gali būti suvokiamas kaip metafizinė kategorija, ir mirtis – ne pabaiga, o pradžia, atverianti tikrąją žmogaus esmę. Pasak Viktoro Franklio, tokiose egzistencialistinėse, ribinėse situacijose labiausiai išryškėja tikrasis žmogaus veidas: ne aptakus žmogiškumas, o aštrieji „arba – arba", kai pasirinkti reikia vieną pusę. Tas, kuris mėgina būti visiems geras, yra drungnasis, kurį, pasak Šventojo Rašto, Dievas išspjauna iš savo burnos.

L. Jonušys teigia, kad „Neužmirštami Suvalkijos vardai" – kūrinys, „minimalistinės stilistikos atradimais kai kuo netikėtai artimas klasikinei Rytų poetikai". Stilistinė raiška iš tiesų primena rytietiškąją, tačiau savo semantika romanas, sakyčiau, neatsiejamas nuo krikščioniškosios kultūros, nuo Senojo Testamento ir Evangelijų. Tai tokios temos kaip garsioji „akis už akį, dantis už dantį" (išdavikų ir skundikų likimas romane yra aiškus ir nulemtas – niekas neišvengia atpildo), brolis prieš brolį, tėvas prieš sūnų (tėvas kariauja stribų, sūnus­ – partizanų pusėje, o motina kankinasi, stengdamasi, kad jų keliai nesusikirstų, ir „lengviau atsikvepia", kai sūnus žūsta (!), Kristaus kančia (vieną partizaną stribai ne tik nukryžiuoja, bet dar ir padega), trisdešimties sidabrinių (neretas susigundo išduoti partizanus dėl valdžios siūlomų pinigų, netgi patys artimiausi žmonės) ir kitos. Biblinių temų semantika tokia stipri, kad persmelkia net raišką – ji atrodo rūsčiai asketiška.

Knygoje yra ir įdomių, negirdėtų istorinių faktų – partizanų būryje kovęsis Garnys buvo narsus vokiečių kareivis, kulkosvaidininkas, žuvęs kaip ir kiti jo likimo broliai; kitam partizanų būriui Pilotiškėse vadovavo austras, mylimas kaimo gyventojų; trečiame kariavo iš fronto atkliuvęs vengras... O asketišką raišką paįvairina ir savotiškas humoras. Pavyzdžiui, kad ir vestuvių epizodas: už sienos „jautulingai" virkaujant armonikai, atskirame kambaryje sėdintys partizanai neiškenčia ir, apsirengę pamergių rūbais, užsirišę nuometus, eina šokti. Ogi jautulingoji armonika jau prišaukusi stribus, ir vienas iš jų įsigeidžia pašokti su „lietuvaite" – vienu narsiausių partizanų, Liūtu. Situaciją užbaigia lakoniškas autoriaus komentaras: „...kur tai matyta – nudėti šokio partnerį?" (p. 142)

Epizodas, kaip ir daugelis kitų, labai kinematografiškas, nuotykingas. Tačiau ar tinka žodis „nuotykis", jeigu taikai jį literatūrai, vaizduojančiai pokarį? Skamba vos ne šventvagiškai, bet juk kalti pramoginės kultūros šablonai, vaizduojantys „nuotykį" kaip bravūrišką avantiūrą, o ne pats žodis, kuris reiškia ne ką kita, o įvykį, nutikimą. Tokių gyvų nuotykių (nutikimų) „Neužmirštamuose Suvalkijos varduose" – su kaupu. Jie, kaip ir dera nuotykiams, yra ir baisūs, ir juokingi. Šie du komponentai – baimė ir juokas – būdingi pasakos ir mito erdvėlaikiui. Todėl ne veltui į pasakojimo struktūrą įsipina ir kruvinų rugių motyvas (toje vietoje, kur žūsta partizanas, auga kruvini rugiai, ir net juos nupjovus, kruvini atželia), ir Drebulės išdavystė (mažutė partizano dukra netyčia pasako savo tėvo vardą priešams). Taigi pasakojimo slinktis apima ir transformuotą mitą –­ ciklinis mitų laikas, liudijantis uždarą ir monotonišką gamtos rato sukimąsi, tarsi sprogsta, egzistencija tampa beribė, laikas – nebe gamtiškas, uždaras, o metafizinis. Išdavęs stribams partizanus, žmogus vargu ar galės ramiai kaupti bulves – elgdamasis pagal natūraliosios atrankos (ar klasių kovos) dėsnius, jis išduoda savo žmogiškąją prigimtį. Vėlgi Šventojo Rašto ištarmė – kas saugos savo gyvybę sau, tas ją praras, o praradusieji ją dėl tiesos bus įrašyti į amžinąją Gyvenimo knygą.

Ši biblinė potekstė romane labai stipri. Todėl „Neužmirštami Suvalkijos vardai" sietini ir su kitais kūriniais, kuriuose trumputis gyvenimo „nuotykis" išsiskleidžia į amžinybę ir teisiųjų vainikas nuo smurtininkų rato pragare atskiriamas septynaukščiu skaistyklos kalnu (Dianos Glemžaitės, Broniaus Krivicko eilėraščiai, Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis). Praradusieji savo gyvybes išsaugojo jas, o neretas, kuris saugojo, prarado. Tai ne paradoksas, veikiau – dėsningumas, jį patvirtina ir realybė.

Dalia Staponkutė. „Iš dviejų renkuosi trečią: mano mažoji odisėja". – V.: „Apostrofa", 2014.

Gražus ir sklandus kūrinys. Nė kiek nenuostabu, kad kritikai išrinko jį kūrybiškiausia 2014 m. knyga – toks kultūringą intrigą sukuriantis tekstas negali neimponuoti. Kaip ir bėgimas nuo provincialumo, įvardijamo kaip neigiama konotacija (kodėl? Ar provincialumas negali būti kitoks?), kultūrinės tapatybės ieškojimas (ir neradimas, nes jeigu rastum, knyga nebūtų tokia šiuolaikiška, gal todėl nerastoji tapatybė pas­kum virsta gudriu filosofiniu terminu „nomadiškas tapsmas"). Šitie dalykai yra tokie aktualūs (o juk visi mėgsta aktualijas, net kritikai ir filosofai), kad neišrinkti šios „mažosios odisėjos" (va, ir pavadinimas ­– smūgis mūsų literatūriniam provincialumui) kūrybiškiausia metų knyga būtų tiesiog nepadoru. Kadangi emigracija yra virtusi jau ne tik politiniu, bet ir kultūriniu reiškiniu, ir jau atsirado toks terminas kaip „emigrantų literatūra", laikyčiau šios knygos pasirinkimą ir savotišku šio reiškinio įvertinimu, o gal netgi pastanga prisidėti prie Vyriausybės programos, remiančios emigrantų kultūrinę saviraišką ir jų grįžimą į Tėvynę.

Kadangi ir pati autorė į žodį „emigrantė" žvelgia gana skeptiškai ir kratosi šiam žodžiui lipdomų epitetų, be kurių neapsieina mūsų žiniasklaida, mėgstanti, kad viskas būtų aišku (jeigu emigrantė, tai reikia nurodyti, kokia – ekonominė, politinė, dvasinė, meilės ar kt.), turbūt ir skaitytojui vertėtų taip pasielgti. Ir žvelgti į „nomadišką tapsmą" kaip į visiškai natūralų dalyką – Staponkutė juk niekuo nesiskiria nuo daugybės lietuvių ir nelietuvių, pasiklydusių tarp „dviejų tėvynių". Kai kurie pasiklysta ir tarp trijų keturių, ką čia dviejų... Man ir pati knyga atrodo pasiklydusi (gerąja prasme –­ ieškant, o ne rezignuojant) –­ tarp poezijos ir filosofijos. Kaip autorė moka gražiai rašyti apie lietų: „Aplinkui lyja, ir pajuntu neapsakomą palaimą, kad laukas ir mano vidus susilieja kaip harmoninga pora. Jie turi išsilyti, išsiliūdėti, išsilydyti, ištirpti vienas kitame. Mano prigimtinis lietingas, nostalgiškas vidus ir šlapias laukas pasiilgo vienas kito, ir su pasimėgavimu stebiu, kaip meilūs deimantiniai lašai sliuogia pilkšvu, išskydusiu daiktų paviršiumi ir nurieda nusinešdami savo paslaptis" (p. 40). Ir apie Barseloną – senos aist­ros kamuojamą miestą (kažkuo priminė Carloso Ruizo Zafono „Vėjo šešėlį", kuriame tos senos aistros pasirenka miestą kaip dekoraciją savo fatališkiems virsmams).

b_200_305_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-04-10_nr._3516_staponkute.jpg

Tik ar nebus trečiosios pasirinkimas –­ savotiškas išsisukimas nuo tiesaus atsakymo, ką vis dėlto žmogus renkasi? (Galbūt tai senamadiška – kalbėti apie pasirinkimą „arba – arba", kai egzistuoja trys, keturi, penki ir galbūt netgi daugiau pasirinkimų.) Ar tėvyne (sakyčiau, būdinga, kad ji rašoma iš mažosios raidės – kaip „tėviškė" ir „gimtinė") kartais netampa Niekieno žemė, Bevardė šalis?.. Apie ją rašė Liūnė Sutema, puikiai pažinusi šitos šalies prieblandą. Apie tai, kad reikia prarasti šaknis, kad vėl ir galutinai įsišaknytum, rašo A. Šliogeris („Odisėjo bumerangas", Literatūra ir menas, 2015-02-20). Bet ar tik nebus teisiausias Herkus Kunčius, kuris filosofinę kelionės esmę savo esė knygoje „Trys mylimos" išreiškia ne sudėtingais žodiniais pasažais, o tiesiai šviesiai: „Kas aš esu ir ko man čia reikia?"

Tačiau turbūt visi sutiks, kad filosofui šių klausimų gliaudyti neverta –­ perdėm abstraktu, gal net kažkaip stačiokiška. To gali imtis poetai – jie paprastai nebijo nuvalkiotų temų. Kita vertus, autorė neretai pati atsako į savo klausimus, ir tai yra labai garbinga, nes kai kurie rašytojai mėgsta tik klausinėti. Pavyzdžiui, į klausimą „kas mums darosi globaliame pasaulyje, kodėl mes dažnai liekame be pasirinkimo?" autorė atsako šitaip: „Globalumas yra visur kaip oras. (...) Šiandien esi keliose vietose iš karto, todėl rinktis nebereikia" (p. 46). Vadinasi, išeitų, kad ir tos trečiosios rinktis nebūtina – juk ir taip esi keliose šalyse iš karto. Taigi ir pats žodis „pasirinkimas" nebetenka prasmės.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai