Dainora Kaniavienė. Vartojimo DNR: žinojimai ir patyrimai

Lina Navickaitė. „Namų DNR". Esė rinkinys. – K.: „Kauko laiptai", 2014.

Namu_DNR_p1.jpg

Apie Linos Navickaitės knygą „Na­mų DNR" galėčiau kalbėti ištisas valandas, tiek daug joje atradau, tiek minčių sukėlė, klausimų uždavė, atvirai, bet jautriai kasdienybę iškonstravo ir vėl sukonstravo, leisdama žvilgtelėti į paradoksus, neatitikimus, į tai, kas tapę kliše, o kertasi su elementaria logika. Beveik taip pat ilgai, kaip visiems aplinkiniams šnekėjau apie G. Radvilavičiūtės „Šiąnakt miegosiu prie sienos" ir K. Navako „Du lagaminai sniego". Nuostabos įspūdis beveik tas pats.

Skaitydama „Namų DNR" braukiau pieštuku tarp eilučių, pasižymėdama patikusias vietas, įdomesnes mintis, tačiau po antros esė lioviausi tai daryti – vargu ar verta, kai braukai kone ištisai. Nors knyga liauna kaip nendrė, tačiau norisi su ja ilgėliau pabūti. Pasigrožėti. Suklusti pokalbio. Tiek ties minčių gelme, tiek ties kalbine išore. Laimė skaityti, kai struktūra neužgožia teksto minties, o mintys nėra įvelkamos į publicistinį rūbą arba dar blogiau – primityvoką, skurdžią, garsiai sproginėjančią ir efektingą tuštumą tikintis efekto. Retas reiškinys pastaruoju metu, ypač prozoje. Dažniausiai nukenčia arba viena, arba kita teksto pusė. Navickaitė, mano galva, labai stipri stilistė, tikrai turinti kuo pasidalyti su skaitytojais.

Visos rinkinio esė – savotiška kasdienybės DNR. Autorė tradiciniuose žanro rėmuose kalba apie šiųdienės visuomenės problemas, taikliai pajuokaudama, kritiškai mato ir save, ir aplinką. Filosofuojama sąmoningumo temomis, apie pasaulį, kuris nebepajėgia sustabdyti įsibėgėjusio vartotojiškumo traukinio, plūstančios bereikšmės informacijos srauto. Vertinimas subjektyvus, paremtas asmeninėmis patirtimis, socialinių reiškinių stebėjimu, sąlyčiu su kultūros artefaktais. Nors autorė drąsiai išsako mintis, tačiau išvengia įkyrios didaktikos, veikiau supažindina su minčių geneze, reiškinį panardindama į gausų kontekstą tam, kad išryškėtų jo visapusiškumas – spalvos ir atspalviai.

17 esė – 17 temų, tiksliau, 17 teiginių, minčių, iškonstruotų iki prigimtinio nuogumo, tačiau estetiškų, etiškų ir analizuojamų lyg DNR, aiškinantis, kas supa, kaip ir kodėl ir, svarbiausia, kaip keičiasi visuomenė. Nors įtaigiausias tekstas šiuo požiūriu yra apie kamanę ir informacinę visuomenę, tačiau daug iškalbių detalių atskleidžiama ir kitose esė, pavyzdžiui: „Iš tikrųjų XXI amžius – kodų, slaptažodžių, beveik kabalistinių technologijų magijos epocha. Kiekvienas azartiškai buriame prie savo kompiuterio kaip Ali Baba prie Sezamo olos – moderniai raganaujame. Programuotojai nelyginant nūdienos fariziejai supančiojo mus begale formaliausių privalomų indentifikavimo ritualų. Sykį kažkokiam vienkartiniam reikalui atsiverčiau bala žino kokį atsitiktinį tinklalapį. Prieš atliekant norimą veiksmą monitoriuje staiga plykstelėjo lentelė su užrašu: „Klausimas patikrinti, ar esate žmogus." Oho! Pasijutau nerealiai. Štai virtualybė lygu realybė: matyt, tapau fantastinio gyvenimo trilerio heroje. Gaila, neprisimenu, koks tas klausimas –­ žinoma, paprastas, bet lemtingas" (p. 11). Šita eseistės pastaba nejučia priminė „Bernardinuose" dar lapkritį skaitytą V. Juknaitės straipsnį „Trojos žodis", nors ten daugiau rašoma apie orią mirtį ir tokio žodžių junginio semantinę nesąmonę, kuri iš principo yra alogiška, tačiau straipsnio pabaigoje išsakyta mintis tąsyk, pamenu, sukrėtė: „Užvakar DELFYJE perskaičiau straipsnį, kuriame žodis „žmogus" jau rašomas su kabutėmis. (...) Kabutės reiškia, kad tam tikrais savo gyvenimo tarpais žmogus jau nebeturi teisės vadintis žmogum, tik „žmogum". Žinau, kad daugiau nieko negaliu padaryti, tik atsistoti šalia to „žmogaus", kuriam buvo parodyta jo vieta, ir pasirašyti."

Panašiai samprotauja ir Navickaitė, kompiuterio langelyje išvydusi klausimą. Ji pastebi tokio klausimo absurdiškumą, pavojingumą, kuris iš esmės prieštarauja pasaulio tvarkai, ir programuotojus prilygina Biblijoje prieštaringai pagarsėjusiems fariziejams, primindama istoriją apie judėjų sukurtą religinę sektą, kuri I a. Judėjoje egzistavo ir kaip politinė partija. Fariziejų partijai priklausė turtingi vergvaldžiai, prekybininkai, aukštoji dvasininkija. Jie kėlė nepasitenkinimą, nes dažniausiai gynė stambiųjų vergvaldžių interesus ir laikė save vieninteliais „Dievo išrinktosios" tautos atstovais. Šiuo atveju programuotojai, sukurdami kodus, kėsinasi į tai, ko jie nuspręsti negali: kriterijus, kada esi žmogus, o kada – nebe. Ne veltui eseistė pasijuokia, kad pasijuto it fantastinio trilerio herojė. Būtent fantastinio ir būtent trilerio, nes klausimo semantinis pamatas yra absurdiškas ir kalbine, ir egzistencine prasme. Keisčiausia, kad kriterijai net nelabai svarbūs, jie neįsiminti, tačiau būtent jie lemia tokius apibrėžimus. Apskritai atbukimas, nejautra semantikai sukuria absurdus, prie kurių pavojingai priprantama kaip prie vadinamųjų klišinių normų. Ribojančių taisyklių ir sąlygų sistemos apsuptas žmogus pasaulį ima suvokti kaip įstatymų ir taisyklių rinkinį: jeigu atitiksi reikiamus kodus, būsi žmogus, jeigu – ne, tai ne. Taisyklės per mąstymo inertiškumą virta tradicija. Ilgainiui įprastu tapęs taisyklių rinkinys gali pasukti perspektyvą: „Esi žmogus, kai..." Raidė ir taisyklės tampa svarbiau už esmę. Bet ar žmogui pavaldu kurti kriterijus, kada žmogus yra labiau žmogus, o kada jau nebe? Smulkmena, rodos, o priverčia susigūži.

Tokių nuostabų, pastebėjimų kupina ši esė knyga. Autorės žvilgsnis – platus, spalvų spektras – gausus, ne vien balta ar juoda, tad tekstuose daug palyginimų, aliuzijų, paralelių. Kitų autorių mintys tekste įkomponuojamos natūraliai, todėl čia sutikti galima ne tik fariziejų, bet ir F. Buechnerį, R. M. Rilkę, H. Hessę, B. Gre­benščikovą, G. Haldasą, P. Anderson, Joną Krikštytoją, G. Vagnorių, V. Ku­bilių, G. Peralmaną, R. Bly, brolius Grimmus, Raskolnikovą... Jų mintimis autorė pasiremia, pavyzdžiui, kalbėdama apie vartotojiškumą: „Kaip neprisiminsi Antano Maceinos įžvalgos, kad kuo daugiau pasaulyje liūdesio, tuo labiau jis linksminasi. Išties ką, jei nei sielų negalias, ne „Babelio ligą", šv. Pranciškaus Asyžiečio žodžiais tariant, „gydome" vartojimo malonumu terapija?" (p. 93) Tokioje ištartyje justi ne tik pačios pozicija, bet ir autoritetų svertai, vertybiniai pasirinkimai. Tiesa, daiktiškumui, vartotojiškumui svarstyti skirta ir daugiau esė. Vartojimo malonumų terapija – liūdesio liga, tad mokėjimas atsisakyti, išsivalyti, neprisirišti prie daiktiškosios materijos yra pagrindinės laisvos sielos ypatybės. Daiktai neretai tampa įžeminančiais inkarais, trukdančiais judėti.

Kartais pacituotieji žmonės, intertekstai tampa tiesiog pretekstu apsvarstyti reiškinį, pavyzdžiui, Viliumas Malinauskas atsiranda galvojant apie tai, kas lipdoma iš istorijos molio, apsvarstant ne tik sovietinių skulptūrų ekspoziciją, bet ir pačią istorinę patirtį. Autorė nebijo imtis kontroversiškų temų ir įdėmiai, lyg DNR grandinę, analizuoti faktą etiškai, estetiškai, kritiškai, vis dėlto labiau subjektyviai negu objektyviai, nuolat smalsiai lūkuriuojant ir labiau keliant klausimus negu pateikiant atsakymus: „Galvoje kirbėjo ir dar viena mintis. Kokia ši epocha atrodys praėjus ne keletui dešimtmečių, ne šimtui, o keliems šimtams metų? Ar teroro, represijų, milijonus užvaldžiusio visuotinio idiotizmo pėdsakai kartais neišdils istorijos vieškelių dulkėse? Ar dramatiškos XX amžiaus kolizijos nebus dar daugybę kartų „patogumo dėlei" vienaip ar kitaip pertraktuojamos? Kai pagalvoji, daugelis iškilių istorinių figūrų – vadų ir valdovų – vargu ar buvo labai humaniški, bet šiandien dažniausiai kalbame vien apie jų žygdarbius ir laimėjimus. Pergalė Antrajame pasauliniame kare –­ gana nemenkas Josifo Stalino žygis. Tad, kas žino, ar jo sukonstruotas pasibaisėtino masto teroro ir represijų smagratis neliks užmirštas dūlėti pergalės triumfo šešėlyje. Galbūt net nereikės to ilgai laukti – 2008 m. Sočyje jau iškilmingai atidengta skulptūrinė kompozicija Antrojo pasaulinio karo nugalėtojams" (p. 57).

Autorė neprimeta savo nuomonės, tačiau sakinių dėlionė, ištraukos iš spaudos, kasdienybės akimirkos, detalės nejučia įsuka mintis kur kas labiau negu įsuktų kategoriškas teiginys (beje, esė žanre irgi norma). Atviras klausimas dažniau tampa tyliu atsakymu negu įtaigi tezė. Pasirinkusi stebėtojos poziciją, būdama atvira pasauliui, reiškiniams, budriai reginti įvykius, jaučianti dienos tendencijas autorė sumaniai operuoja socialiniais, visuomeniniais štampais, šiuo atveju žinodama istorinę patirtį, bijosi josios atsikartojimo ateityje, tendencingo iškraipymo. Šiame kontekste paminimas ir jau apleistas Žalgirio parkas, turėjęs simbolizuoti Lietuvos valstybės atkūrimą. Kažkada ambicingas projektas šiandien atrodo kone siurealistiškai: sulaukėjusioje gamtoje vienišos styro skulptūros. Ir tai nėra biurokratizmo pasekmė. Veikiau požiūrio į savo tapatybę, savastį, atmintį. Istorijos smagračiai sukasi negailestingai ir joje išlieka tie, kurie rūpinasi išlikimu, budriai sergi dabartyje ateitį ir praeitį, gyvena sąmoningai ir adekvačiai suvokdami grėsmes ir iššūkius. Lietuvos istoriją ilgai rašė arba kaimynai, arba tie, kurie norėjo ją rašyti: beveik kaip ir šiandien baltarusiai entuziastingai teigia, kad LDK tradicija – tai jų istorija, ne Lietuvos. O mes tylim. Tylim lygiai taip pat, kaip ir tylėdami suvedame pagal instrukcijas atpažinimo ženklus, skirtus identifikuoti, ar esame žmonės. Kiek esame, o kiek nesame žmonės nusprendžia tas, kuris sukūrė taisyklių sąvadą.

Iš musės dramblys? O galgi ne? Per kalbą kuriame likimą, paklydę prasmių labirintuose, susipainiojame esminėse sąvokose. Čia nelyg V. Juknaitės straipsnyje apie Trojos žodį, kuriuo mėginama įžodinti eutanaziją. Akivaizdu, žmogus vis labiau tolsta nuo esmės pamesdamas prasmes, įvesdamas patogias sąvokas nepatogiems veiksmams paaiškinti. Kalba, šiaip jau skirta komunikuoti, praranda pagrindinę funkciją, arba kitaip: pasinaudojant kalba kaip įrankiu, keičiamos masių vertybės. Daug tokių įvykių pastebima Navickaitės knygoje. Jautrumas semantikai, žodžio širdžiai nesyk skatina eseistę suklusti ir nustebti – keisti dalykai veržiasi per kalbą į kasdienybę, siekdami tapti bent jau norma, o gal ir tradicija.

Žinoma, ten, kur kalbama apie vartotojiškumo grėsmes, šiandienos visuomenę, ten kalbama ir apie daiktų užtvaras nuo transcendencijos dvelksmo, gyvenimo prasmę, skonius ir sąmoningą regėjimą širdimi, semiantis išminties iš sielą gaivinančių šaltinių. Pro visas skyles besiveržianti informacijos liūtis skandina rekomendacijų jūroje, kaip šiuo atveju ir aš mėginu kukliai pasidalyti žinia apie knygą, kurią tikrai verta paimti į rankas dėl itin taiklios visuomeninės, socialinės kritikos ir turtingos kalbos. Klausimų čia daugiau negu atsakymų, bet subjektyvūs klausimai lengvai tampa objektyviais, ir nustembi pamatęs save toje besisukančioje etikečių, nuomonių, informacijos, žinojimų, patirčių spiralėje... Vienintelis galimas matas –­ fundamentali, agapės tipo meilė, o visa kita tik detalės, primesti socialiniai vaidmenys ar, kaip autorė pasakytų, „ego palutės" (p 87).

Pabaigoje reikėtų pasakyti, rašyta asociatyviai: vaizdinys seka vaizdinį, todėl skaityti lengva, o temų, rodos, paliesta daug. Teksto dinamika – lengva it upės tėkmė. Esė pavadinimai dažnai nusako esmę, tačiau jie metaforiški ir jų prasmė atsiskleidžia tik tekste. Autorė grakščiai žaidžia su žodžio reikšmėmis, suteikdama jam naujų prasmių. Skaitant justi filologinė kultūra, išsišakojanti ne tik per semantines paprastai neįprastas įmantrybes, bet ir per pasirinktus intertekstus, kurie skaitytoją gali nuvesti ir į kitus kūrinius, taip praplėsdami esamojo reikšmes. Klasikinėje esė formoje gyvai, pirmuoju asmeniu, atskleista, kaip sukurtosios socialinės normos, XXI a. gyvensena koreliuoja su žmogaus prigimtimi.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai