Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Kotryna Markevičiūtė. Juvelyrika iš pogrindžio

Rūtos Petronytės (Lietuva) ir Rainerio Kaasiko-Aaslavo (Estija) jungtinė paroda „Pogrindis" galerijoje AV17 (iki balandžio 16 d. )

Viskas prasidėjo nuo vienos Talino senamiestyje sutiktos pelės. Kartą, šiltą vasaros popietę, ši pelė išlindo iš savo slaptų požeminių kelių ir susidūrė su dviem juvelyrais – Rūta ir Raineriu. Susitikimas buvo, kaip autoriai patys jį vadina, „dieviškas įsiterpimas", arba vietoje ir laiku ištikęs atsitiktinumas, dėl kurio gimė parodos idėja ir vizija. Menininkų pokalbiai, sukurti darbai ir naujų darbų idėjos tuo metu subėgo į vieną tašką ir kristalizavosi į bendrą pa­rodą „Pogrindis", požemio vamzdžiais neseniai atkeliavusią į galeriją (AV17).

Rainer Kaasik-Aaslav. „Adomas ir Ieva“ (ragas, 2015) ir „Rojaus sodo gyvatė“ (ragas, nefritas, 2015)
Rainer Kaasik-Aaslav. „Adomas ir Ieva“ (ragas, 2015) ir „Rojaus sodo gyvatė“ (ragas, nefritas, 2015)

Pirmiausia reikėtų paminėti, jog šių jaunų juvelyrų Rūtos Petronytės (Lietuva) ir Rainerio Kaasiko-Aaslavo (Estija) „Pogrindis" neturi nieko bend­ra su alternatyviomis subkultūromis ar andergraundo kultūra. Tokį įspūdį žiūrovai gali lengvai susidaryti perskaitę pavadinimą, ypač anglišką jo variantą („Underground"). Tačiau parodoje menininkai kalba apie kitokią šios vietos sampratą. Rūtos ir Rainerio pogrindį galima apibūdinti kaip nepasiekiamą iliuzinę vietą, kurioje egzistuoja viskas, kas nematoma ar neįmanoma mūsų pasaulyje. Į šią iliuzinę erdvę sudėti mitai, ritualai, čia susilieja religinė simbolika ir asmeniniai vaizdiniai, archetipinės formos ir autorių siurrealistinės fantazijos, keisti gyviai, sapnai ir vizijos. Taigi, visa tai, kas egzistuoja šalia realybės, mūsų galvose, tačiau nėra matoma, paslėpta, dar labiau audrina vaizduotę.

Parodos ekspoziciją sudaro trijų tipų kūriniai: Petronytės ir Kaasiko-Aaslavo atskiri darbai ir bendri jų objektai, sukurti būtent „Pogrindžiui". Likus keletui mėnesių iki parodos juvelyrai ėmėsi apsikeitimų kūriniais žaidimo ir pamėgino užbaigti vienas kito pradėtus darbus. Taip kūriniai keliavo tarp Talino ir Vilniaus, kol galiausiai sugulė ant galerijoje įtaisyto ilgo industrinio vamzdžio.

Abu autoriai neseniai baigė Talino dailės akademiją, kuri pasižymi gilia juvelyrikos tradicija, yra užauginusi ne vieną garsų konceptualiosios juvelyrikos atstovą. Dar sovietmečiu ši akademija buvo pagrindinė vieta studijuoti metalo meną, svarbiu juvelyrikos cent­ru Talinas liko iki šiol. Taigi, vaikštant po „Pogrindžio" ekspoziciją, nesunku pastebėti, jog tarpusavy šių autorių kūryba turi nemažai bendrumų. Nors menininkų kūrybos būdai ir stilius skiriasi, autoriai naudoja skirtingas technikas, kūrybinėms idėjoms realizuoti pasitelkia skirtingas medžiagas, – Raineris juvelyrikos darbams daugiausia naudoja medį, ragą, užsiima brangiųjų akmenų graviravimu, o Rūta savo kūriniuose taiko retą „mokume gane" metalų lydymo techniką, dirba su sidabru. Labiausiai šiuos autorius sieja darbų temos. Jų kūriniuose ryškus mitinis mąstymas, mirties ir gyvenimo, seksualumo, tikėjimo, ritualo temų gvildenimas. Pvz., autorių bendras kūrinys „Embrionas" (ametistas, mokume gane, tombakas, melchioras, 2015) – prieš akis atsiveria lyg gyvybės, pradžios simbolis, o netoli jo ant vamzdžio patupdytas Petronytės juvelyrinis objektas „Perlas kiaulei" (kiaulės dantis, perlas, sidabras, 2015) dvelkia mirtimi ir pabaiga. Pati autorė kūrinį apibūdina ironiškai: „Tik po mirties kiaulė gali džiaugtis perlais." Čia dar tiktų prisiminti ištrauką iš Evangelijos pagal Matą (Mt 7, 6.): „Neduokite, kas šventa, šunims ir nebarstykite savo perlų kiaulėms, kad kartais jų nesutryptų ir apsigręžusios jūsų pačių nesudraskytų." Kituose juvelyrų darbuose, pvz., „Adomas ir Ieva" (R. Kaasikas-Aaslavas, ragas, 2015) arba „Rojaus sodo gyvatė" (ragas, nefritas, 2015) taip pat galima atpažinti tiesiogines nuorodas į religinius simbolius, daugiausia krikščionišką mitologiją.

Apatinėje galerijos salėje, kurioje eksponuojami septyni Kaasiko-Aaslavo kūriniai, simbolių kalba dar painesnė. Čia darbai panašesni ne į smulkius juvelyrinius objektus, bet iš kelių objektų sudėliotus asambliažus. Konceptualiuose kūriniuose autorius sujungia krikščioniškąją ir klasikinę mitologijas su šiuolaikybės elementais, komentuoja ir ironizuoja šiuolaikinės kultūros ir religijos bei žmogaus ir Dievo santykius. Juvelyriniai pasakojimai kuriami nesilaikant jokių griežtų taisyklių. Kūriniuose „Jėzuje Kristuje gyvena pankas", „Dioniso amžius", „Netikiu, jog instrumento išradimas beždžionę pavertė žmogumi", „Kelias į niekur nufotografuoti nieką" Kaasikas-Aaslavas laisvai perinterpretuoja žinomus simbolius, pvz., krucifiksą ar baltą balandį, lyg siekdamas sukurti naują mito versiją.

Bendrą kūrybinį eksperimentą ir parodos ekspoziciją menininkai užbaigė ant galerijos salės galinės sienos sukūrę didelį tapybos darbą. Drobėje nutapyta vamzdžių raizgalynė atrodo lyg tankus, nepraeinamas požeminis labirintas. Tai kasdienybės mitologija, sako Raineris. Mes žinome, jog po žeme yra vamzdžių, bet kai pradedame įsivaizduoti, kaip jie atrodo, mūsų vaizduotė imasi kurti keisčiausius vaizdinius, smarkiai nutolusius nuo realybės. Tai, ko negalime matyti, visada stipriau sužadina vaizduotę nei tai, kas akivaizdu ir pasiekiama. Atrodo, jog ši drobė savyje sukoncentruoja pagrindinę idėją, atsikartojančią visoje juvelyrų parodoje. Kasdienybės mitologija mus supa nuolatos: sapnuose, vizijose, ji įrašyta kolektyvinėje pasąmonėje ir įpras­tose gyvenimo detalėse, tačiau norint ją pamatyti reikia neribotos žmogaus fantazijos.

Rūtos Petronytės ir Rainerio Kaasiko-Aaslavo „Kranklys" – čia

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai