Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Nijolė Kliukaitė-Kepenienė. Suformuota

Vlado Braziūno nuotrauka
Vlado Braziūno nuotrauka

Ji niūniavo. Tepė sumuštinius. Tuo pat metu skaitė (duodu galvą nukirsti, kažką iš neįmanomybių fizikos). Tokia rami, lyg būtų dvylikos, na, mergaitė prieš visus arbitralumo, kaip Unės paauglystės negalias apibūdino mama, priepuolius. Saulė slėpėsi sniegą žadančiuose debesyse, tai ir pro langą nespigino, dulkės snaudė savo įprastose vietelėse tokios taikios, kad nekilo noras jų žadinti, braukyti palangių ir kitų paviršių skepetėlėmis, įmirkytomis visokiais dezinfekciniais skysčiais. Nejučia įsistebeilijau į Unės pilvą, tiesa, jo nebuvo, tik kažin koks užburiantis gaudesys, beįgaunantis išsiilgtą formą, kontūrų dar neįžvelgi, bet žinai, kad už to drovaus mirgėjimo

– prasmės grūdas, ženklas, nušviesiantis ir tavo kelio tamsumas.

– Manai, galėsi perduoti? – juokingai paklausiau, juk tikrai šito kalno sumuštinių nesuvalgys pati.

– Tu tai jau tikrai galėsi. Per savo draugą, – akių į mane ji nepakelia, įtariu nežino, kaip derėtų į naująją mano pažintį reaguoti.

Keista, kad jai bent kiek rūpi. Argi mergaitė, įsimylėjusi iki pat ausų pakraštėlio ar net momenėlio, neturėtų dūsauti dėl belangėn uždaryto mylimojo? Kur ašarų upeliai? Negi mano dukra jau tiek suaugusi, kad savo skausmui moka suteikti ne tik numanomus kontūrus, bet ir nuodėmingą savitvardą, nes visa tai, ką mes norime sužaisti neturėdami Dievo pamestų (numestų? paaukotų?) kauliukų, ką mes tikimės (ne, planuojame) išlošti, ką mes mėginame sustyguoti (neturėdami instrumento anei klausos), ką gviešiamės surežisuoti (ir vis stengiamės, stengiamės), tėra suaugusiems žmonėms būdingos klaidos, daug, beje, skaudesnės nei žaismingi vaikų kluptelėjimai. Vaikams klysti leidžiama, jie net skatinami taip daryti. Suaugę tik baudžiami.

– Jis nėra man draugas, – sakau, mėgindama grąžinti savo Unytę į smėlio dėžę, į kurią pareigūno žaisti niekada nesivesčiau.

– Būk atviresnė, sakyk tiesiai, kad nežinai, ar jis yra draugas.

– Aš nežinau.

– Tai imk ir patikrink.

Bet akių ji nepakelia.

Ir man atrodo, kad slepia baisias nuojautas, žūtis visokias ir aštuongalvius slibinus, ne, ne, pasakinių elementų jos akyse gal jau nebeliko, tik griuvėsių laukai, kapinės, po kurias, skaitydamos vienintelę jas dominančią lektūrą, taip labai mėgsta vaikštinėti senos moterys, beveik visos skaromis apsirišusios galvas, tarytum šis apdangalas būtų įrašytas į gyvenimo pabaigos kontraktus, kurių jos, gudruolės, nė nepasirašė, tik kryžiukus sudėjo, apsimesdamos neraštingomis neregėmis.

Pasilenkiu ir pažvelgiu į nuleistas Unės blakstienas.

Ir tik dabar pastebiu druskos takelį, įša­lusį prie akies.

– Gerai, – sakau. – Aš patikrinsiu.

Cornelia Gurlitt. Be pavadinimo, litografija, 210 x 165 mm
Cornelia Gurlitt. Be pavadinimo, litografija, 210 x 165 mm

Bet tai nėra lengva. Simas Tyla tikrai dar nėra mano draugas, bent jau toks, kuriam galėčiau paskambinti bet kuriuo paros metu ir pasakyti: žinai, man reikia vienam asmeniui kalėjime perduoti kalną sumuštinių. Antra vertus, Simas Tyla yra pareigūnas. Gal derėtų apeliuoti į pareigos visuomenei jausmus? Juk aš pati tikriausia visuomenės narė, laimingai ištekėjusi, bet kažkodėl beišsiskirianti, profesionali mokytoja (nors šios kategorijos profesionalumas yra sunkiai nusakomas ir dar sunkiau įrodomas), šturmuojanti darželių scenas, moku mokesčius, baudas, esu rinkėja (na, į visas tas profesionalių valdančių kategorijas), dalyvauju visose geros valios gelbėjimo akcijose, ugdau save pagal išgales ir, manau, teigiamai veikiu aplinkinius, nors šie kartais ima ir iškrečia kokį nedovanotiną pokštą, tarkim, numiršta arba jausminiais saitais prisiriša mano dukterį.

– Aš patikrinsiu, – pažadu Unei ir sau, dėdama sumuštinius į apvalią dėželę, kurioje iki šios lemtingos dienos laikiau adatas.

Su ta žavia dėžele ant kelių jis mane ir aptinka prie kabineto durų.

– Jūs pas mane?

– Pas jus. Labai svarbiu valstybiniu klausimu.

Mandagumai maskuoja, bet gal nė nebuvome labai suartėję, kas tas bendras vandens gurkšnojimas prie stalo.

– Aš turiu planą, – pasakau dar tarpdury, kad visi pašauktieji, likę už durų, girdėtų. – Privalau atlikti pilietinę pareigą.

Įžanginė tirada suskamba sovietinėm intonacijom, bet, manau, jėgos ir struktūros įstaigose jos dar turi galios. Tomis pačiomis intonacijomis jau ketinu mūsų pokalbį stumti sumuštinių perdavimo link, bet Simas Tyla sugriebia mane už rankos:

– Kaip gerai, kad atėjote. Prašau mane išklausyti.

Ir jis vėl įninka kalbėti apie audiometrinį drenavimą ir kitus naujosios psichoterapijos metodus, postmodernizmo fazėje, sako jis, turėtume remtis policentrizmu, nes šiais laikais tikrai nėra vienos tiesos, gal jos ir anksčiau nebuvo, bet šie laikai tai jau tikrai reikalauja naujos gyvenimo kokybės ir naujų santykių. Jau pastebėjome, karštai šnabžda Tyla, lūpomis kone liesdamas man skruostą, kad šeima šiais laikais prarado savo esmines funkcijas ir išsigimė, jums, kaip ir didžiajai daugumai šiandienos gyventojų, teko patirti tai savo kailiu, vyras neatlieka savo funkcijų, bet kaip gi jis galėtų jas atlikti, suirus tradicijų kopijavimo mechanizmui, kur moteris, praradusi slėpiningumą, kariauja pati prieš save. Jis vis kalba, žarstosi revoliucinėmis idėjomis, todėl visiškai suprantama, kodėl man šauna į galvą mintis apie tragišką jo vaikystę. Argi ne vaikystėje slypi visų mūsų nepasitenkinimų šaknys?

– Kas jus skriaudė? – paklausiu, manau, labai logiškai.

Jis pagaliau paliko mano (prišniokštą) ausį ramybėje, pakilo, bet iki galo neišsitiesė, liko kūpsoti pagarbaus klaustuko poza. Atrodė labai nusivylęs. Paskui mostelėjo lyg laimintų ir liepė palikti sumuštinius.

Palikau.

Bet kitą rytą (šįsyk pati) ir vėl sutepiau jų visą kalną.

Jau žinojau, ką darysiu. Vėl ateisiu prie to kabineto, vėl sėdėsiu, pasidėjusi ant kelių jau kitą dėželę (šioje laikiau sagas ir visa ji nusagstyta sagelėmis tarsi ordinais), vilkėsiu mokyklos laikų išleistuvių suknelę, dar kuklų megztinėlį, susagstomą priekyje, prie zomšos bato aulo, kuris įplyšo pačioje netinkamiausioje vietoje (manyčiau, sprogdinamas vidinio dramatizmo), prisiūsiu sagą, kuri ir užbaigs mano susistygavimą: juk drabužis visose mūsų batalijose, skelbiant paliaubas, primetant kontribuciją ir kituose kasdienybės karo veiksmuose vaidina anaiptol ne paskutinį vaidmenį, tokia jau vyrų strategija –­ kaltinti moterį tuštybe, tai klastūniška taktika, kurią moters valia demaskuoti, kontratakuojant lengvu rankinės sąsagos spragtelėjimu. Jaučiausi pakylėta ir beveik gyva (gal pirmąkart po to, kai paliko Gailutis), visa virtusi vėliava, persagstyta dislokacijos meną išmanančiom sagom, tarytum pralaimėjimas būtų buvęs visai neįmanomas.

Cornelia Gurlitt. Be pavadinimo, litografija, 265 x 215 mm
Cornelia Gurlitt. Be pavadinimo, litografija, 265 x 215 mm

Ir štai sėdžiu aš, pasidėjusi ant kelių dėželę, tylutėliai (pritardama fanfaroms) brazdinu sagas, o šalia prostitutė (pati prisipažino, didžiuodamasi) aiškina man, kad visos meilės istorijos yra pasakos „Gražuolė ir pabaisa" variacijos. Ji graži, nenusakomo amžiaus, karališko stoto, vilki kone vyrišką kostiumą, kai prasega sagą, stebiuosi vaikiškai apgraužtais nagais – visiškai nieko, kas simbolizuotų nešvankumą ar perdėtą kūniškumą, o vis dėlto tvoskia nuo jos kažin koks nesuprantamas karštis, ne, tai aš kaistu, bet nežinau, kodėl ir kiti, susėdę ant žaismingais piešiniais marginto suolo (keista, juokinga ir truputį graudu, kad policijos nuovados suo­lus margino vaikai. Gal kokia akcija?), kaista. Štai moteris, nuostabos raukšlių išvagota kakta ir godžia burna, atsidūsta ir prasega palaidinės apykaklę, o kostiumuotas vyras (kostiumas jam tinka ne ką labiau nei balerinos pūstas sijonėlis) raute nurauna jį smaugusį kaklaryšį. Esu pasiryžusi save paaukoti, sako prostitutė, kad tik žmonės pamatytų, kokiame nemeilės absurde gyvena. Bet kuris jausmas yra kur kas stipresnis už fizinę išraišką, todėl labai svarbu išmokti jį suvaldyti, kalba ji, o kostiumuotis nusiauna ilganosį batą, pakrutina pirštus, kojinės prairę, pro skylę lenda grybelio paėstas nagas, kurį gailestingoji plaštakė paglosto vaikišku delniuku.

– Prašom užeiti, – sako Simas Tyla.

Žiūri į mane iš padilbų, ir aš pasijuntu gražuole (netiesiogine prasme, tik žinau, kad turiu atspėti savo pasakos kodą). Atsisėdu, pasidedu dėželę ant kelių, perbraukiu sagas. Kabinetas pakvimpa česnaku ir dešra, ir man pasirodo, kad kažkada jau uodžiau šitą kvapą, kad kažkada jau buvau sutikusi prostitutę ir tą kostiumuotį su prairusia kojine, kad visi mes riedėjome bėgiais.

– Niekur mes iš savojo kelio negalime pasukti. Bėgiai nutiesti, – pasakau ir išgirstu, kaip porą sykių klakteldamas duryse pasisuka raktas.

– Nebent iš traukinio iššoktume, –­ pratęsia mano mintį Tyla ir atsitupia, apsikabindamas ir mano kelius, ir dėželę.

Visa tai taip nedovanotinai intymu, kad nustoju kvėpuoti ir padedu savo galvą jam ant peties. Nežinau, koks vidinių išgyvenimų (nusigyvenimų) režisierius sukūrė šitą mizansceną, bet tikrai matau, kaip mano pačios namuose saulė nuauksina dulkes, taikiai sugulusias ant matinių paviršių.

O tada pareigūnas pasako, kad nuojauta manęs neapgavus, ir Unės mylimasis Gintarėlis pašalinęs sau iš kelio Remigijų Cirtautą.

– Tai kad jie ėjo visai skirtingais keliais, – prieštarauju vangiai, nes iš tikrųjų nei tų dviejų jaunų vyrų vieškeliai, nei šalutiniai takeliai man nežinomi, tik tikiu, kad žmogus su tokia ausies kriaukle kaip Gintarėlio negalėjo negražiai pasielgti, o paskui mane ir vėl ištinka ta keista liga, kai liežuvis bėga pirma minties. – Pagaliau tai visai nesvarbu...

Ir aš išdėstau trumpą gerumo teorijos santrauką, kuria vadovautis yra labai patogu, nes atkrenta visos priklausomybės nuo situacijų ir kitokio kultūrinio balasto, netgi nuo baimės, kad vienądien ir tu pateksi į slaptą skaičiuotę ir kad iš masuotės varžtelio ar net interjero detalės virsi herojumi tegu labai trumpam. Labiausiai, aiškinu jam, mes ir bijome to neapsisprendimo, štai atsidursime avanscenoje, visi chorai su savo vingriomis melodijomis, visi antraplaniai aktoriai su iš anksto suplanuotais judesiais, net visos spalvos, sugeriančios ieškančius žvilgsnius, už uždangos, o tu nesi galutinai apsisprendęs nei dėl savo herojaus religingumo ir kokių dvasingumo apraiškų, nei dėl kitų fundamentaliausių kategorijų, tiesiog plauki iš dienos į dieną, tai su vienu, tai su kitu choristu (irgi, beje, dėl nieko tvirtai neapsisprendusiu), sužaisdamas jo pasiūlytą žaidimo kombinaciją, visa vyksta tarytumei be niekieno valios (bent jau be choristų ir net laikinai į avansceną patekusių), tai ar gali (ar privalai? ar įpareigotas?) atsakyti už tą elgesį, kuris lyg ir buvo tau visuotinio žaidimo taisyklių primestas, ne, ne, klupinėjo liežuvis, vėlė žodžius ir sąvokas, jokiu būdu neišsižadu atsakomybės, netgi atvirkščiai, tik, manau, reikia ne žaidimo taisyklių mokytis (bent jau ne tik žaidimo taisyklių), o kažko gilesnio, tikresnio, nes, tarkim, taip atsitinka, kad turi kažkokią skolą (amžinai turi, visi mes turime daugybę skolų, apie kitas net nenutuokiame), bet dėl kažkokių (dažniausiai pateisinamų) priežasčių negali jos grąžinti ir imi kankintis, netenki jėgų, svorio (visuomenėje taip pat), plaukų ir kitos, tokios mielos tavajai būčiai atributikos, tačiau žaidimo taisyklės verčia tave dėtis esant mokų, sėkmingą ir kitaip teigiamą, vis dėlto viduje žinai, kad toks tik dediesi, na, ir ką gi tu darai – išsisukinėji toliau. Atrandi, kaip pasiaiškinti net prieš savo vidinį aš, užsiliūliuoji, nes tam sukurta visa atpalaiduojanti sistema...

– Ir ką gi jūs siūlote? – Simas Tyla nukėlė sumuštinių dėžutės dangtį ir, pasiėmęs pirmąjį nuo viršaus, įsimetė į burną. – Įtariu, meditaciją ir psichologines akistatas su savimi?

Ką čia beatsakysi, kai sumuštiniai iš sagų dėžutės tirpsta ne jiems skirtoje burnoje.

Linkteliu.

– Pritariu, – sako Simas Tyla. – Rašykite projektą. Aš jums padėsiu.

Blyksteli tokia šviesa, kad trumpam apanku. Mano namuose, matyt, nubudo visos dulkės.

Bet tai ir gerai, nes šviesos apakinta moteris net iš kasdienybės dulkių sugebės nusilipdyti dubenį, vazą, pagaliau, puodą savo tikėjimui.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai