Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Mišiuginas. Bronchitas

Ar prisimeni – Romanas Karcevas, toks juokdarys, pasakojo, kaip jis pirkosi vėžius? Vieną dieną didelius po penkis rublius, kitą – mažus, bet po tris rublius. Bet aną dieną didelius... Bet po penkis... O dabar mažus... Bet po tris! Ir t. t.

Tą istoriją, jei taip galima būtų sakyti, „parašė" Michailas Žvaneckis. Kai Karcevas ją pasakodavo, klausytojai „lūždavo". Isterišką juoką sukelia begalinis poros sakinių kartojimas įvairiomis intonacijomis, kai pasakotojas, o su juo ir klausytojas, negali apsispręsti, kas geriau –­ dideli po penkis ar maži po tris? Nors nusišauk...

Kh... kh...

Atleisk, kad kosėju. Bronchitas. Gal prisimeni, Yehudi Menuhinas nuo bronchito ir numirė. Y. Menuhinas –­ tai viena iš mūsų laikų žydų legendų. Chagallas, Heifetzas, Romainas Gary ir t. t. Kosėjo, kosėjo Yehudi Menuhinas ir numirė. Nuo bronchito.

Aš irgi turiu bronchitą. O pastebėjai, koks idiotiškas tas pareiškimas „turiu bronchitą"? Gražiau nesugalvosi – turiu bronchitą... Arba – turiu kylą. Gal dabar jau ne kiekvienas žino, kas tai yra „kyla", bet tiek to.

Y. Menuhinui tada buvo 94 ar 93 metai. Tai man dar kosėt ir kosėt, nes net 80 neturiu. Bet aš ne smuikininkas. Ir net ne žydas. Bet bronchitą turiu. O Menuhinas nuo bronchito ėmė ir... Bet 93 ar net 94 metų. Ką ir kalbėti, gaila, kad aš ne smuikininkas. Gaila, neklausiau tėvo, kai dar buvo gyvas ir namuose dar buvo smuikas. Aukštųjų Šančių barakuose. Tik gamą pramokau ir pačią „Internacionalo" pradžią. Pjesė, atvirai sakykim, ne smuikui, bet vis dėlto. Pieluodavau. Apie tokius garsus mano mylimas rašytojas Isakas Babelis rašė: „Kaip surūdijusios pjuvenos..." Įsivaizduoti sunku, bet aš juos savomis ausimis girdėjau. Gal nuo to ir bronchitas. Baisi liga. Menuhinas, pavyzdžiui, griežė griežė, ir prašom... Londone. Buvo 94 ar 93 metų. O man dar net 80 nėra. Dar griežčiau ir griežčiau, jeigu mokėčiau. Gaila, kad tada neklausiau tėvo. Nemoku. Tik kosėju barakuose. Man dar kosėt ir kosėt, jeigu pagal Menuhiną. Kai pagalvoji, tai dar ir smuiku išmokt ne per vėlu. Gaila, kad tada pardavėm, kai tėvui kairįjį delną banditai peršovė. Koks jau čia griežimas. O „Internacionalas", rodos, vėl į madą ateina. Toks jau tas gyvenimas...

O kaip ten dėl vėžių? Pradėjau nuo jų todėl, jog įtariu, kad jokia istorija iš tikrųjų pabaigos neturi. Tik kai kam. Nors juokis...

Mišiuginas

Ričardo Šileikos nuotrauka
Ričardo Šileikos nuotrauka

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai