Aurimas Švedas. Istoriko teritorija (III). Knygos, padedančios pajusti ir suprasti

I. Asmeninės skaitymo istorijos eskizas

„Neįsivaizduoju poezijos be istorijos. Kaip ir istorijos be poezijos", – viename savo tekstų rašė Eugenijus Ališanka („Ar istorija turi ateitį", Šiaurės Atėnai, 2010, Nr. 23).

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Mokslo ir meno sąveika, aprašyta Ališankos, randasi įvairiais būdais, vienas jų – kai akademikai skaito grožinės literatūros kūrinius, o kūrybos žmonės studijuoja istorikų tekstus, mąsto apie praeitį ir ją interpretuoja.

Ką duoda toks sąlyčio tarp mokslo ir meno dimensijų kūrimas? Esu įsitikinęs – naujų galimybių patirti ir suprasti istoriją, kurios reikalingos akademinio ir kūrybos pasaulių žmonėms.

Šioje „Istoriko teritorijoje" pasklaidysiu kelias, man asmeniškai labai svarbias knygas: Floriano Illieso ir Pat­ricko Ouředníko tekstus, elegantiškai balansuojančius ant meno ir mokslo ribos, bei Italo Calvino, Johno Fowleso, Umberto Eco, Gabrielio Garcios Marquezo ir Grahamo Swifto romanus. Šios knygos kelia klausimus apie praeities pažinumą ir skatina mąstyti apie savęs paieškų laiko tėkmėje prasmę. Šie klausimai gimsta skaitymo metu patiriant nuostabą, abejonę, skepsį, prasmės ilgesį ir daugelį kitų jausmų, mokantis taikyti magiškojo realizmo metodą arba detalėje įžvelgti visumą, abejojant ir ieškant, juokaujant ir ironizuojant.

Šis asmeninės skaitymo istorijos eskizas nepretenduoja į akademinių apibendrinimų žanrą, tai greičiau žaidimas stiklo karoliukais, kuris dar nebaigtas.

Kristina Ancutaitė. „Ženklai“
Kristina Ancutaitė. „Ženklai“

II. Nuostaba

Norite tikėkite, norit netikėkite. Dabar papasakosiu jums, kaip sudaryta Oktavija, miestas – voratinklis. Čia tarp dviejų stačių šlaitų plyti bedugnė: miestas pakibęs virš tuštumos, pririštas prie dviejų viršūnių lynais, grandinėmis ir lieptais. Čia vaikštoma mediniais žuoliais ir saugomasi neužtaikyti kojos į tarpus, arba kabinamasi į kanapinio tinklo akis. Apačioje čia šimtų šimtus metrų nieko nėra: plaukia keletas debesėlių, o dar žemiau gali įžvelgti skardžio dugną.

Tai ištrauka iš žymaus keliautojo Marco Polo (1254–1324) neįvykusio pokalbio su didžiuoju Mongolų imperijos chanu Kublai (1215–1294). Šis pokalbis gimė Italo Calvino vaizduotėje ir buvo perteiktas knygoje „Nematomi miestai" (orig. 1972; V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, p. 89).

Istorijos studijavimas ir jos pasakojimas suteikia mums galimybę susitikti su kitais, nutolusiais nuo mūsų laike ir erdvėje, išgyvenant nuostabą ir ieškant atsakymo į klausimą – kuo panašūs ir kuo skiriasi nuo mūsų tie, kitoniškame, mums nesavame erdvėlaikyje gyvenę žmonės? Šiuos klausimus Antikoje kėlė istorijos tėvu vadinamas Herodotas, atsakymo į juos ieškojo tikrųjų Marco Polo nuotykių, suguldytų į „Knygą" (1300), skaitytojai Venecijoje ir visoje Europoje, tokią savistabą iš naujo aktualizavo Charles'is de Montesquieu, „Persiškuose laiškuose" (1721) privertęs europiečius išvysti, kaip jie atrodo svetimšalių veidrodyje. XXI a., nepaisant globalizacijos procesų, mes taip pat patiriame analogiškų akistatų, neretai keliančių nuostabą.

Mąstydami apie mus stebinančius dalykus, esame panašūs į Calvino aprašytus pokalbininkus, pasakojančius vienas kitam istorijas, kurios padeda pažinti pasaulį ir tuo pat metu jį kurti.

Tiesa, šiandienos pasaulyje tokia kūryba labai netvari.

III. Netvarumo pojūtis, abejonės ir magiškojo realizmo metodas

Pulkininkas Aurelianas Buendija surengė trisdešimt du ginkluotus sukilimus ir visus pralaimėjo. Jis turėjo septyniolika sūnų nuo septyniolikos skirtingų moterų, ir visi jie buvo išžudyti per vieną naktį, kai vyriausiajam dar nebuvo nė trisdešimt penkerių. Pats jis liko gyvas po keturiolikos pasikėsinimų, septyniasdešimt trijų pasalų, vieno sušaudymo ir puodelio kavos su tokia strichnino doze, kurios būdų pakakę arkliui nunovyti. (Gabriel Garcia Marquez. „Šimtas metų vienatvės". – V.: „Alma littera", 2006, p. 115.)

Anot postmodernizmo teoretikų, tiek praeities tyrinėtojų, tiek ir romanistų šaltiniai yra tie patys – tam tikro įvykio literatūrinė interpretacija. Tai savo ruožtu lemia supratimą, kad istorinė realybė yra konvencinė ir laikina, lyg kokia virtinė greit suyrančių statinių, skirtingų autorių renčiamų labai įvairiais instrumentais.

Tokių idėjų bei nuojautų lauke gimė trys Marquezo, Fowleso ir Eco romanai, kuriuose autoriai ieškojo savojo santykio su praeitimi ir istorija, tuo pat metu pastebimai veikdami postmodernistinės paradigmos raidą.

Fowleso romane „Prancūzų leitenanto moteris" (1969) vienas svarbiausių veikėjų (šalia įsimylėjėlių Čarzlo Smitsono ir Saros Vudraf) yra istorija. Konstruodamas romano struktūrą, autorius parodo, kad bet koks mūsų susidomėjimas praeitimi yra nulemtas skirtingų diskursų, o tai, kas mums pateikiama kaip „praeitis", yra viso labo įvairių pasakojimų derinys, negalintis atskleisti „kaip buvo iš tikrųjų".

Eco romane „Rožės vardas" (1980) pasakojant detektyvinę istoriją, nutikusią viename Anglijos vienuolyne 1327-aisiais, tuo pat metu keliami pasaulio pažinimo klausimai ir konstatuojama, jog dabartis yra chaotiška ir grėsminga, o praeitis – lyg svetima šalis, kurią mes dažniausiai nesėkmingai stengiamės suvokti per žodžius, atskleidžiančius itin mažai prasmės.

Marquezo romane „Šimtas metų vienatvės" (1967) antirealistinis nusistatymas ir magiškojo realizmo metodo panaudojimas sugriauna tradicinį (iš „visažinio Dievo pozicijos" kuriamą, susaistytą priežasčių–pasekmių ryšiais, totalizuojantį) istorijos pasakojimo modelį ir kartu aktualizuoja mitą, magiją, misticizmą. Tokiu būdu viso Pietų Amerikos žemyno istorija papasakojama per Makondo miesto ir jo įkūrėjų Buendijų giminės epopėją, kurioje susiduria Magija, Istorija ir Civilizacija1.

Kas lieka po šių intelektualinių ir estetinių eksperimentų? Tikriausiai nesuklysiu pasakęs – didžiojo naratyvo ir jo teigiamos prasmės ilgesys.

IV. Prasmės ilgesys

Ir ar galiu neigti, kad visą laiką man reikėjo ne kokio nors auksinio grynuolio, kurį istorija galiausiai atskleis, o pačios Istorijos, Didžiojo Pasakojimo, to, kas užpildo tuštumą ir išblaško tamsos baimes? (Graham Swift. „Vandenų žemė". –­ V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009, p. 69.)

Kaip jaučiasi istorikas postmoderno epochoje? Ką galima pasakyti visur ir viskuo abejojantiems skeptikams, manantiems, jog bandymai prisiminti ir dalytis šiais atsiminimais tėra laiko gaišimas? Ką gali duoti žvalgymasis į praeitį šiuolaikybės žmonėms, kurių gyvenimas yra nuolatinis slapstymasis nuo jos dabartyje arba svajonėse apie ateitį?

Šiuos ir kitus, ne mažiau svarbius klausimus kelia ir svarsto Swiftas romane „Vandenų žemė" (1983), pasakodamas apie istorijos mokytojo Tomo Kriko, jo giminės, Fenlando krašto (Rytų Anglija) likimą.

Recenzuodama šį kūrinį Dalia Zabielaitė jau pačioje savo teksto pradžioje, viso labo dviem sakiniais tiksliai nusakė rašytojo intencijas ir pagrindinę romano idėją: „Tuo metu, kai postmodernistai rimtais, o gal ironiškais veidais ėmė kalbėti apie Didžiojo Pasakojimo mirtį, būta ir kitokių, priešingų, balsų. Vienas jų štai ėmė ir pasakė: jei nebūtų Didžiojo Pasakojimo, mes patektume į idiotizmo kalėjimą" („Apie istorijos ir gyvenimo „kodėl?", Šiaurės Atėnai, 2010, Nr. 25).

Tomo Kriko pamokose, kuriose jis savo mokiniams pasakoja ir apie Didžiąją Prancūzų revoliuciją, ir apie savo asmenines patirtis jaunystėje, istorija ir vaizduotė glaudžiai susipina. Taip istorija tampa istorijų pasakojimu, o šis veiksmas – vienintele galimybe žmogui, suvokusiam istorijos iracionalumą ir žiaurumą, išsklaidyti beprasmybės jausmą ir išsaugoti savo tapatumą2.

V. Gebėjimas detalėje įžvelgti visatos kontūrus

Rilke knygą [Svano pusėje] perskaito praėjus vos porai dienų po jos išleidimo. Prasideda ji auksiniais žodžiais „Ilgą laiką miegoti eidavau anksti" – šitaip Prous­tas užgauna pervargusio avangardo nervą, mat šis visas, nuo Kafkos iki Joyce'o, nuo Musilio iki Thomo Manno, savo dienoraščiuose girdavosi, jei pavykdavo nueiti miegoti iki vidurnakčio. Anksti eiti miegoti –­ nuolatos neišsimiegojusiems modernybės šaukliams tai buvo drąsiausia kova prieš depresiją, gėrimą, bepras­mį prasiblaškymą ir į priekį besi­veržiantį laiką. (Florian Illies. „1913: šimtmečio vasara". – V.: „Sofoklis", 2014, p. 251.)

Illieso knyga „1913: šimtmečio vasara" yra lyg vitražas, sudarytas iš įvairių dydžių, formų ir spalvų stiklo gabalėlių, iš kurių menotyrininkas ir publicistas formuoja Belle Epoque, kurią tuoj nutrauks Pirmasis pasaulinis karas, vaizdinį. Kas įkomponuota į Illieso vitražą? Įvykiai, 1913-aisiais nutikę Vakarų Europoje (didelis dėmesys skiriamas modernizmo miestams Vienai, Miunchenui, Paryžiui, Berlynui); ryškiausių to meto asmenybių (Kafkos, Manno, Rilke's, Arnoldo Schönbergo) portretai; europiečių kasdienybės fragmentai; ištraukos iš to meto kriminalinių kronikų suvestinių; paskalos ir anekdotai; dienoraščių skiautės... Iš šio chaoso meistriškai kurdamas vientisą visumą knygos autorius pademonstruoja ypatingą jautrumą paprastai iš istorikų regėjimo lauko išsprūstančioms detalėms, tuo pat metu jose gebėdamas įžiūrėti visatos kontūrus. „Iš gausių mikroistorijų autorius sumaniai atkūrė karo išvakarių sociokultūrinę makroistoriją", – taikliai apibendrina Jūratė Katinaitė („Šimtametės vasaros pamokos", 7 meno dienos, 2014, Nr. 26–30). Tegalima pridurti, kad šis elegantiškas tekstas teikia ne tik estetinį malonumą ar žavi intelektualiniais viražais tarp mikro ir makro perspektyvų, bet ir klibina susiformavusius stereotipus, kas istorijoje yra svarbiausia, kiek praeities fragmentų dėlionėje galima remtis vaizduote, pagaliau – kaip pasakoti.

VI. Juokas ir ironija

Istorikai manė, jog per dvidešimtą amžių pasaulyje buvo maždaug šešios dešimtys genocidų, tačiau ne visi jie užfiksuoti istorinėj atminty. Istorikai sakė, kad istorinė atmintis nėra istorijos dalis, kad atmintis iš istorinės sferos perėjo į psichologinę sferą ir tai pradėjo naują atminties režimą, kuriame svarbi ne įvykių atmintis, o atminties atmintis. Kad atminties psichologizavimas pažadinęs pojūtį, esą žmonės privalą apmokėti praeičiai kažkokias skolas, neaišku tiktai kokias ir kam. (Patrik Ouředník. „Europeana: Trumpa dvidešimto amžiaus istorija". – V.: „Apostrofa", 2004, p. 32.)

Čekų rašytojas ir vertėjas Ouředníkas savo ironišką kraštutinumų ir žiaurumo kupino XX a. kroniką „Europeana" (2001) vadina romanu, o šios knygos skaitytojai internetiniuose atsiliepimuose blaškosi tarp epitetų „labai keistas tekstas", „beprotiška poema", „istorija, kokios nebuvo".

Pats autorius, viename interviu mėgindamas paaiškinti, kaip buvo sugalvotas šios knygos stilistinis „receptas", sakė, kad jos formą nulėmė pats XX amžius, kurį, anot Ouředníko, galima apibūdinti trimis žodžiais: skubėjimas, infantilumas, scientizmas3.

Rašydamas taupų tekstą, primargintą mokslinių terminų ir, nepaisant to, vis tiek atrodantį kaip vaiko ar kaimo kvailelio (cituojant patį Ouředníką) samprotavimai, „Europeanos" autorius moko mus pasinaudoti ironijos teikiamomis galimybėmis ir nustoti žiūrėti į save, besikepurnėjančius istorijos bangose, pernelyg rimtai.

VII. Vienas tikslas

Tiek menininkai, tiek ir mokslininkai, dirbantys su praeities vaizdiniais, turi vieną priedermę: istorijoje įžvelgti tam tikrus ženklus, orientyrus, gaires, kurie, susieti tarpusavyje, sukuria pras­mingo proceso vaizdinį. Tad mokslinės ir meninės bei tarp mokslo ir meno balansuojančios istorijos (re)konstrukcijos kuria prasmės jausmą, o šis veiksmas paverčia mokslininkus ir menininkus artimais bendradarbiais, kurie nuolat turi naudotis vieni kitų įdirbiu, kalbėtis ir retsykiais netgi kartu eksperimentuoti.

Kitą kartą „Istoriko teritorijoje" –­ apie praeities tyrinėtojų bandymus eksperimentuoti ir išnaudoti vaizduotės teikiamas galimybes, ieškant atsakymo į klausimą „O kas būtų, jeigu?.."

1 Regina Rudaitytė. „Istorijos ir istorijų kūrimas Grahamo Swifto romane Vandens žemė". Literatūra, 2004, Nr. 46.

2 Išsamią Fowleso, Marquezo ir Eco romanų analizę postmodernistinės paradigmos kontekste žr.: Jerome de Groot. „The Historical Novel". – Routledge, 2009, p. 109–139.

3 http://www.dalkeyarchive.com/interview-with-patrik-ourednik.

 

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai