Viktorija Daujotytė. Išsprūstančios prasmės ieškotojui

Literatūros tyrinėtojui, semiotikui, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui prof. Kęstučiui Nastopkai kovo 18 d. sukako 75-eri. Spausdiname prof. Viktorijos Daujotytės kalbą, pasakytą K. Nastopkos kūrybos vakare Lietuvos rašytojų sąjungoje balandžio 8 d.

Kęstutis Nastopka. Astos Skujytės nuotrauka
Kęstutis Nastopka. Astos Skujytės nuotrauka

Kęstučio Nastopkos sukaktis išsprūdo iš akiračio ir jau pateko į išsprūstančios prasmės tinklus. Bet gal dar ne visai. Mėginu išsprūstančią prasmę sutvirtinti lengviau sugaunamomis ne tik poezijos, bet ir kritikos reikšmėmis, tiesiog noriu vieną kitą iš jų paliudyti.

Kai pradėjau po truputį rašinėti apie poeziją (o tai buvo dar studentiški laikai, tarp 1966–1968 metų), Kęstutį Nastopką jau aiškiai mačiau. Truputėlį Kęstutis matė ir mane, pradedančią, tai buvo labai svarbu. Gal jau po mano straipsnelio apie Sigito Gedos „Pėdas" – 1967 m. balandį „Komjaunimo tiesoje", prieš 48 metus. Ką galėjau apčiuopti, apčiuopiau intuityviai, atramų trūko. 1968 m. vasarą, kaip tik tada, kai man labai reikėjo, „Literatūroje ir mene", netikėtai laisvai, užimdamas didelį plotą, kaip atsakymas reikliems „tarybiniams skaitytojams", nepatenkintiems „nesuprantama poezija", pasirodė Nastopkos straipsnis „Apie žalias žuvis, gyvenimišką logišką ir poetinę kalbą". Tad galiu pasakyti, kur ryškiai, įsimintinai susitikau su geru, kaip man tada atrodė (ir dabar tebeatrodo) mąstymu apie poeziją. Ir tas susitikimas įvyko abiem, kad ir iš skirtingų galimybių, žvelgiant į pačią Sigito Gedos pradžią. Man – atsargiai, o Kęstučiui –­ drąsiai ir rizikingai. Tą pačią vasarą susitikom, kaip sakoma, privačioj erdvėj (Žirmūnų g. 1–18, jei neklystu) ir per pokalbį neišleidau iš rankų ką tik nusipirktos Vytauto Kubiliaus knygos „Salomėjos Nėries lyrika", pagaliau, galvojau, pagaliau, geriau rašyti apie poeziją juk neįmanoma. Sėdėjome trise (o gal ir keturiese), žvelgdami pro langą į dar (bent man) nežinomą Tuskulėnų dramos vietą, užaugusią medžiais. Kęstutis dėl knygos apie Salomėją nebuvo toks entuziastas: pritarė man, kad Kubilius gerai, bet nebūtina rašyti tik taip, gal įmanoma ir kitaip. Ir čia prasidėjo takoskyra, kad ir dar nežymi. Aš sukau labiau pramintu keliu, einamu ir Kubiliaus, Kęstutis jau ieškojo alternatyvų, rinkosi mažiau išbandytus formaliosios rusų mokyklos, Prahos lingvistinio ratelio, Romano Jakobsono, galiausiai Jurijaus Lotmano, Algirdo Juliaus Greimo poe­zijos analizės būdus. Bet Lotmano paskaitas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute dar lankėme abu, nors ir jutau, kad man reikia ir kažko kito. Galiausiai suvokiau, kad to kažko kito galiu ieškoti, galiu ir fenomenologiškai klystkeliauti, nes Nastopkos literatūros semiotika, pirmiausia pasirodžiusi kaip eilėraščio poetika, kaip reikšmių poetika, kaip išsprūstanti prasmė, veikia lyg pastovi ir patikima užtvara kalbėjimo apie literatūrą išskydimui, nesubalansuotam pasakojimui, atgrasiam literatūriniam lyrizmui, kurio pačiai gal ir nepavyko išvengti.

Tik įstojau į aspirantūrą ir atsisėdau prie Jurgio Baltrušaičio, o K. Nastopka „Šiuolaikinės literatūros bruožuose" (1969) jau išspausdino studiją „Poetinė lyrikos kalba", kurią ne tik atidžiai skaičiau, bet ir iš jos mokiausi, greta laikydama ir Vandos Zaborskaitės „Eilėraščio meną" (1965). Abu poezijos tyrėjai skirtingais, bet ir artimais būdais tvirtino tą pačią tiesą: kalbos estetikos jutimas – štai kas yra poezijos suvokimas. Ne liūdesys dėl to, kad ir eilėraštis liūdnas. Tai tik šiandien ši mintis atrodo elementari. Kalbos estetika, o ne dirbtinės sociologizacijos, ideologizacijos. Arba jau pačios pažemės – lyrinės ašaros. Estetika yra šalta, skaidri, gyva iš sunkiai, o kartais ir lyg savaime pasiekiamo lengvumo.

Dabar ir pačiai sunku patikėti, kad recenzavau pagrindines Nastopkos knygas, tuo lyg papildydama savo nuostatas, bet gal labiau jas tikrindama, kad nepraleisčiau to, be ko mąstymas apie literatūrą netektų svarbiausios ašies. Galbūt tai ir yra alternatyvos, alternatyvų buvimas ir jutimas, ką taip aiškiai yra pabrėžęs Vytautas Kavolis. Greimas, kurio vertimai ir tyrimai dabar sudaro Kęstučio darbų pamatą, ir man liko svarbus, bet gal iš siauresnės pusės – iš intymiosios, susijusios su patirtimi, artimesnės fenomenologijai. Alfonsas Nyka-Niliūnas kadais priekaištavo Greimui, kad jis mąstąs išmoktai, o ne būtai. Tos minties nebuvau dar skaičiusi, bet panašiai buvo sakęs ir Arvydas Šliogeris. Man atrodė, kad ir tas būtai Greimo mąstyme yra, negali jo nebūti, tik reikia aptikti. Tą ir bandžiau daryti atidžiai skaitydama ankstesnes Greimo recenzijas ar pastabas apie lietuvių poeziją, ypač apie Joną Kossu-Aleksandravičių; jau visišką patikinimą būtojo svarba gavau iš studijos „Apie netobulumą", galiausiai iš vėlyvųjų jo laiškų Aleksandrai Kašubienei.

Esame su Kęstučiu susitikę ir, kaip dabar galvoju, beviltiškai bandydami klasifikuoti poeziją į tipus ir žanrus, tų bandymų pėdsakas ryškiausias 1985 m. išėjusioje „Lietuvių eilėraščio poe­tikoje" (šios sunkiu laiku rašytos ir man patikusios studijos recenzija, kurioje parodžiau kritiškumą dėl nepakankamo socialinio eilėraščio modelio aptarimo, man padėjo gauti atleidimą už nepakankamą kritiškumą Motiejui Gustaičiui; atleidimą ištarė Lionginas Šepetys, apsilankęs universitete; kaip tai reikšminga mano likimui, sužinojau iš Petronėlės Česnulevičiūtės).

Nastopka yra literatūros semiotikas, „Literatūros semiotikos" (2010) autorius. Tai reiškia, kad yra literatūros tyrėjas, dirbantis su tekstų reikšmių struktūromis. Ir tikintis, kad ta problemiškoji reikšmė tinkamai parinktais įrankiais vis dėlto yra apčiuopiama. Paties tyrėjo darbai neleidžia tam prieštarauti. Nastopka yra teksto analizės meistras. Semiotika jo labiau suprantama ne kaip kanonas, ne kaip taisyklių rinkinys, o kaip organonas; svarbiausia ne tai, kas sustingę, o tai, kas kinta, išlaikant teksto pirmenybę prieš metodą. Tekstas yra tai, kas gali metodą keisti, daryti jį lankstesnį, organiškesnį. Kūrybiška semiotika yra svarbiausias Nastopkos indėlis į lietuvių humanistiką, svarbiausias ir jo Nacionalinės kultūros ir meno premijos argumentas.

Kaip lietuvių poezijos kritikas, Nastopka turi išskirtinių nuopelnų lietuvių poezijos modernesniems žingsniams sunkiais 7–9 praėjusio amžiaus dešimtmečiais, kai savo geriausius eilėraščius rašė Vytautas P. Bložė, Sigitas Geda, Jonas Juškaitis, Marcelijus Martinaitis, Judita Vaičiūnaitė, Vladas Šimkus... Kai prie jaunųjų, stebėtinai atsinaujindamas, prisijungė Albinas Žukauskas. K. Nastopkos svarba to laiko poezijos keliuose tinkamai atskleista Rimanto Kmitos studijoje „Ištrūkimas iš fabriko" (2009). Kritikas, kuris ir tuo kūrybai nepalankiu metu gebėjo suprasti, kas yra poezija, ką ji daro, kur ji eina, dėl ko rizikuoja, o suprasdamas galėjo tinkamai, jei net ir atsargiai, apie ją kalbėti, palaikyti, įvertinti. Svarbu buvo ir tai, kad Nastopka matė ir vyresnius poe­tus –­ įžvalgiai rašė apie Eduardą Mieželaitį, Algimantą Baltakį, Justiną Marcinkevičių. Neišleido iš dėmesio lauko atskiro, o itin lietuvių poezijai svarbaus Jono Strielkūno.

Iš poezijos skaitymų ir vertinimų labiausiai išsikristalizavo puikioji Nastopkos sąvoka-metafora „išsprūstanti pras­­mė"; taip pavadinta ir knyga, išleista 1991 m. Kūrinio prasmės išsprūdimas mus visus, dirbančius su tekstais, pastato į vietą. Dėl teksto, dėl jo prasmės galima apriboti ir savo laisvę; Kęstučio atveju – ir laisvę kaip ištikimybę semiotikai. Kai nuo tekstų einama prie teorijos, o ne atvirkščiai, daugiau šansų pralaimėti, vis dėlto ir prasmės (arba pergalės) galimybių daugiau. Bet, kaip sakė Rilke, laimėti nebūtina, svarbiausia – išsilaikyti.

Viktorija Daujotytė

Komentarai  

 
#1 Saulius Simoliunas 2015-04-28 17:29
Besiauciant okupuotoje Lietuvoje kolonializmui ir proto pavergimui, kurybingi zmones pasuko i abstrakta kaip kad i semiotika ( Frege, 1879 ir Greimas 20 simtmetis ), nes ten laisve galejo buti paslepta. Taciau iseivijoje Greimas galejo smerkti Lietuvos okupantus, bet tai negalejo daryti Lietuvos gyventojai. Lietuvos kureju padetis buvo sizofreniska ir dalinas issilaisvinimas atejo atgavus Lietuvos nepriklausomybe . Dabar yra uzdavinys atkoduoti Marcinkeviciu, Neri ir kitus kurejus.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai