A6.png

Knygos kaip kortos: neatvertęs nesužinosi, kas – tūzas, dama ar šešiukė – slypi anapus viršelio. Viršeliai dabar gražūs, spalvingi, itin tinkami konstruojant mąslų kambario interjerą. Turinys blankesnis, ir tikimybė aptikti šiame fone savitą figūrą nėra didelė. Pasirenkant menkai pažįstamus autorius, viliamasi nustebti, ištraukus kažką iš po magiškojo nežinios šydo. Bet kartu rizikuojama: juk nepavykus to kažko aptikti, nebus apie ką kalbėti. Anksčiau, sukantis iš panašių situacijų, buvo populiaru pristatyti kūrinius kaip tam tikros grupės ar stiliaus „bendrųjų bruožų" atspindį. Dalis tiesos yra: nepažinus pernelyg nežavinčių knygų, sunku suvokti kitų tekstų išskirtinumą. Tad šiandien pamėginsime išsiaiškinti, kokia staigmenos galimybė paeiliui atvertus tris naujas ne itin žinomų lietuvių autorių knygas.

Alvydas Katinas. „Vaikšto vienas". – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

Poeto Alvydo Katino pavardę šiemet išgirdau pirmą kartą. Tai buvo ir viena priežasčių pasirinkti šio autoriaus knygą. Knygai krintant į krepšelį, tikėjausi aptikti joje tradicinių, tik provincijoje tebeglūdinčių folklorinių prasmių. Tokias viltis, matyt, žadino užuominos anonse, kur teigiama, kad trečiajame autoriaus poezijos rinkinyje (du ankstesnieji išleisti Utenoje) „gimtinės motyvas išlieka, prie jo šliejasi Antano Miškinio kūrybos parafrazės".

b_200_321_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-04-17_nr._3517_katinas.jpg

Perskaičius knygą, supratimas apie autorių, jo kūrybą ir net jos vietą lietuvių poezijos kontekste jau buvo gerokai aiškesnis. Deja, knyga ne iš tų, kurios nusipelno ypatingo įsidėmėjimo. Pabrėžčiau žodį ypatingo, nes kai kas vis dėlto priverčia ją įsidėmėti.

Pradedant apžvalgą nuo tokio tiesmuko vertinimo, būtina iš anksto apsidrausti. Todėl nė kiek neketinu prieš­tarauti skaitytojams, kurie, išvydę gan kategoriškus pareiškimus, susimąsto apie paties recenzento kompetenciją (tiks­liau, jos stoką). Kompetentingiems poe­zijos žinovams tikrai nebūtina toliau skaityti šios recenzijos, nes, esant norui, galima nesunkiai patvirtinti arba paneigti joje išsakytas mintis vos probėgšmais pasklaidžius pačią Katino knygą. Ši apžvalga labiau skirta tiems, kas tingi ar neturi galimybių to padaryti, bei tiems, kurie nelinkę pasitikėti vien savo literatūriniu skoniu. Norisi padėti neįklimpti į liūdnokus pojūčius kitiems, netyčia susidūrusiems su Katino kūryba. Nes būtent tokių pojūčių kyla perskaičius šį rinkinį. Gaila, bet juos dažniau sukelia ne eilėraščių emocinis tonas, o aiškiai motyvuotas klausimas: ar vertėjo tai skaityti?

Vienas iš svariausių argumentų –­ tuštumos jausmas. Perskaitai knygą, ir tuščia. Panaudoto popieriaus ir žodžių kiekis visai nemenkas, bet tuštuma nuosekliai, puslapis po puslapio, persekioja skaitytoją – viskas kažkur girdėta ir sykiu svetima. Formaliai lyg ir nieko netrūksta: gausu vaizdų, minčių, sąskambių. Bet apčiuopti ką nors tikresnio nelengva, vis atrodo, kad kažko pašalinio per daug. Aiškiai pritrūkta griežtesnės tekstų atrankos. O gal čia ir to nūdienos liberalumo – kai leidykla nelinkusi prisiimti atsakomybės už savo © ženklu pažymėtą produkciją – atgarsiai. Bet, kaip yra sakęs V. Sventickas (beje, redagavęs ir šį Katino rinkinį), „leidėjo sprendimas „išleisti verta" ir –­ knygai jau išėjus – kritiškas jos vertinimas yra visai normalus dalykas"1. Per 115 puslapių išbarstytuose eilėraščiuose, atrodo, stengiamasi užkabinti kiek įmanoma plačiau: nuo vaikystės ežerų ir protėvių dvasia artimo Vajasiškio iki Utenos, Vilniaus ir su dukra siejamo Londono; nuo klausimų „kaip parašyti apie", pateikiamų įvadiniame, bene tvarkingiausiai sudėliotame, eilėraščių cikle, iki santykio su Miškinio poezija paieškų paskutiniame knygos skyriuje. Mėginimas sveikintinas, bet ne visai vykęs. Eilėraščius kemšant it kokį užpildą, nepasiseka grybštelėti giliau. Tiksliau –­ atskleisti tų, vykusių, grybšnių gylio.

Jų (gilesnių) būta. Ir vėlgi įvairių. Kartais metaforišku ilgesiu perbraukiant senąsias kaimo kasdienybės šiurkštumas („sugrįšiu į žvyro kaklaryšį ryšintį mūsų bažnytkaimį" (p. 78), „tebėra ir šventoriaus tvora brevijorius / iliustruotas klevais ir rankinėse išnešiotais sekmadieniais" (p. 79)), kartais – nenudėvėtu žvilgsniu dairantis po dabartį („sliekas lenkiškas / populiaraus trečio numerio / žuvys nekimba / lietuviškos" (p. 108), „būti vėju / bet / netarnauti šalies energetikai / nenuplėšti / kad ir kaip norėtųsi / kaimyno malkinės stogo" (p. 66)). Pavieniai autoriaus įžengimo į zoną, kurioje jis jaučiasi galįs pilnateisiškai kalbėti apie tam tikrus dalykus, atvejai dažniausiai sietini su jaukia čiabuvystės samprata. Su vietomis, kur šventumas susipina su kasdienybe. Ir kur tai geba pajusti tik tikrieji čiabuviai: „lūkuriuoji tik nežinia ko / tam mieste kurį perpūtė šoniniai vėjai / kurį mindo liūtis pasiilginus kojas / pakulniais upeliūkščių smailėjančiais" (p. 80). Vis dėlto dauguma sėkmingiau žodžiais reprodukuotų jutimų pasiklysta bendrojoje tekstų gausoje.

Atsekti juos trukdo ir ne itin vykusi rinkinio kompozicija: eilėraščių sudėliojimo į tris skyrius pagrindas, perskaičius knygą, taip ir lieka neaiškus. Ne visada lengva suprasti ir kai kurių eilėraščių ciklų (o jie, ko gero, laikytini standartiniu Katino poetinės saviraiškos formatu, nes į ciklus nepatekusių kūrinių – labai mažai) sandarą. Iš jų aiškiau tematiškai sugulusios tik meilės link krypstančių eilėraščių grupelės (ciklai: „žvilgsnis žemyn", „nemokami patarimai vyrams").

Autoriaus asmenybė šįsyk nustebino labiau nei kūryba: Katinas šiemet vykusiuose savivaldybių rinkimuose ketvirtą kartą išrinktas Utenos rajono meru. Manau, kad dauguma traktuos šį faktą kaip savotišką „lengvinančią aplinkybę". Nedaug Lietuvoje poezija besidominčių (o juolab – mėginančių ją kurti) politikų... O ir šių veiklų sąlyčio taškų negausu.

Galiausiai jau net ėmiau teirautis savęs – ar recenzija ne per kandi? Atsakymas, taip netikėtai užklupus papildomai informacijai apie autorių, vargu ar gali būti vienareikšmis. Gal knygos pristatymo tonas, iš anksto žinant, kas yra kas, būtų buvęs visai kitoks? Juk atėjus iš priešingos pusės, vaizdas ryškiai skiriasi. Bet, kaip skelbia Utenos mero moto: „kas klysta, tas ir dirba"2.

Tad Alvydui Katinui ateityje besi­darbuojant poezijos knygų sudarymo ir redagavimo srityje (kas Utenos rajono mero puslapyje minima kaip vienas iš jo pomėgių) pirmiausia linkėtina vadovautis aukštesniais kokybės kriterijais. Gal tuomet vertinantiems jo kūrybą neteks ieškoti lengvinančių aplinkybių. Taikydama aiškesnius redagavimo kanonus galėtų pagelbėti ir leidykla (o Sventickui rečiau tektų teisintis dėl leidimui palaimintų knygų kritikos).

Vladas Baltuškevičius. „Žaibų šviesoj". – K.: „Naujasis lankas", 2015.

Antroji skubos tvarka į krepšelį atrinkta knyga kardinaliai skiriasi nuo prieš tai aptartosios. Pirmiausia tuo, kad Vlado Baltuškevičiaus pavardė – tikrai girdėta daugeliui poezijos skaitytojų (o legenda apie jo ilgąjį nagą žinoma net ir nemažai daliai rečiau literatūra besi­dominčių). Vien tai, kad jo eilėraščiai savo laiku prasisprausdavo į dar V. Kubiliaus sudarinėtas klasikines chrestomatijas, yra nemenkas pagrindas tikėtis kažko įdomesnio. Ryškūs ir knygų turinio skirtumai. „Žaibų šviesoj" – penki sonetų vainikai, kuriuose, pasak rinkinį anonsavusio P. Palilionio, „kūrėjas skverbiasi į daiktų esmę". Tad šįsyk prieš mus – griežtos eilėdaros knyga, kurios autorius – vyresniosios kartos poetas, garsėjantis specifine ritmika ir mėginimais žodžių žaismu sieti slėpiningas pranašystes bei kasdienį vyksmą.

b_200_382_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-04-17_nr._3517_Zaibusviesoj.jpg

Kitokia knyga, kitoks poetas, kitoks ir vertinimas. Tokia pradinė nuostata (su išankstine įspauda, kad tas kitoks turėtų būti geresnis) šmėkščiojo galvoje. Šmėkščiojo ir vis dėlto, palengva braunantis pabaigos link (o brautis per Baltuškevičiaus tekstus tikrai nelengva), slopo.

Kažkiek, matyt, kalta knygos struktūra – pradėta aiškiai nuo stipresnių kūrinių. Pirmasis vainikas „Žaibų šviesoj" ne veltui bus išsikovojęs vietą savo pavadinimui ir ant knygos viršelio. Žodžių bangavimas čia – ypač skaitant balsu –­ gana veiksmingai užliūliuoja. Tai ypač juntama šią pynę magiškai baigiančio magistralo įžanginiame ketureilyje: „Burtažodžius tariu – tetvaska jūra, / Kalnai pražysta geliančia skaidra, / Dangus žvaigždžių partitūra sužiūra, / Apybrėkšmių ir santėmių žara" (p. 21).

Tolesniuose puslapiuose šį bangavimą lyg paveikusi kokia goža. Tekstai pasidraiko ir dažnai nebesusipina į vientisą darinį (tai ypač juntama sonetų vainikuose „Mėlynas vynas" ir „Dainos gimimas"). Ko gero, labiausiai goža čia įsibrovusi į ritmą. Baltuškevičius – žinomas autentiško formato ieškotojas, bet šį kartą, besirenkant neįprastą pulsą, regis, vietomis persistengta. Nuo itališkajam sonetui (atraminiam šios knygos deriniui) būdingo kanoninio skiemenų skaičiaus ir rimavimo sistemos kai kuriuose vainikuose smarkokai nutolstama. Žinant autoriaus polinkį eksperimentuoti, tai tikrai nestebina. Labiau gaila, kad kartais kietos struktūros nesilaikymas neleidžia sonetui deramai suskambėti. Kai kuriuose eilėraščiuose stinga ir aiškesnio įtampos lūžio taško. Retkarčiais atrodo, jog forma tiesiog užgožė turinį (šį įspūdį sustiprina ir ne visada deramai suvaldomi vaizdinių šuoliai, spontanišką minčių lietų paverčiantys savotiška kruša). Kita vertus, poetas pats tai jaučia ir atvirai pripažįsta: „Nespėju žodžiais užfiksuot vaizdus. // Tarytum sapną – tikra ir netikra – / Vynioja atmintis be garso, titrų / Klajonėse įsūrusius metus" (p. 46).

Rinkinio pabaigoje pateikto vainiko „Retro" konstruktas vėlgi gerokai tvirtesnis. Toks formato pasirinkimas šioje pynėje, matyt, neatsitiktinis. Mėginant groteskiškai sugretinti praeityje dažnai pašieptas žmogiškąsias ydas su nūdienos realijomis (o būtent toks autoriaus siekis šiame sonetų vainike), laikytis aiškios ir paprastos tvarkos – tiesiog būtina. Šelmiško sarkazmo kupini eilėraščiai paskutiniuose puslapiuose gerai sukimba į vientisą pasakojimą, kartu atskleisdami netikėtas soneto satyrines galimybes.

Rekomendacija visiems, pasiryžusiems skaityti šią knygą, būtų gana paprasta: nemeskite reikalo, perskaitę vos keletą ne itin įtikusių eilėraščių. Tokių (neįtinkančių ir kartais ne visai nusisekusių) čia yra, taigi ir atsirinkti reikia. Bet norint tai padaryti, būtina išragauti visą šio gurmaniško rinkinio įvairovę. O siekiantiems pajusti tikrąjį egzotinių poezijos prieskonių aromatą, galbūt verta paragauti ir kelis kartus. Priešingu atveju sudėtingos struktūros ir kalbodaros eilės teliks persūdytu, pervirtu ar net svilėsiais atsiduodančiu mišiniu. Tad norintys gardžiuotis pikantišku šio Baltuškevičiaus rinkinio skoniu turėtų pasirengti ilgokai jį paknaibyti.

Nijolė Raižytė. „Vietos užimtos". –­ K.: „Kauko laiptai", 2015.

Nijolės Raižytės novelių rinkinį „Vietos užimtos" norisi palyginti su tam tikra filmų kategorija. Būna tokių (dažniau televizinių) filmų, kurių vien pradžią pažiūrėjęs supranti, kad lyg ir nieko rimto, jokių pretenzijų į meną, jokios intrigos, o vis dėlto kanalo neperjungi. Maža to, pasitaiko, dar ir kitą sykį, netyčia tą patį kiną atsisukęs, iki galo pažiūri. Sunku paaiškinti, kas tai –­ kažkokia iš ekrano specialiai paskleista apžava ar tiesiog žiūrovo noras atidžiau pažvelgti į aplinkos kasdienybę. Panašiai ir Raižytės novelės: to tikrojo, novelei būdingo intrigos vystymo čia nelabai rasi, bet vis kažko lauki, tikiesi. Taip ir įveiki iki pabaigos, kol supranti, kad tikėtis daugiau nebėra ko. Bet ir beskaitant praleisto laiko pernelyg negaila – dauguma tikrai esame ir pras­tesnių knygų perskaitę (ką jau kalbėti apie prastoms knygoms neretai būdingą storumą).

b_200_340_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-04-17_nr._3517_raizyte.jpg

Storumu „Vietos užimtos" neišsiskiria – septynios novelės išsitenka septyniose dešimtyse nedidelio formato puslapių. Rinkinio (o gal ir visai autorės kūrybai, nors drąsiai to teigti negaliu: Raižytės prozą skaičiau pirmąsyk, tad atsitiktinio kortų atvertimo metodika čia labai tiko) tekstams būdingesnės kitos problemos. Sklaidant knygą, dvelkia šimtmečio senumo stiliumi. Pirmiausia jį sukuria ypatinga epitetų ir palyginimų gausa. Tik paklausykit, kaip autorė pirmoje rinkinio novelėje „Gyvatė ir žmonės" apibūdina ūkio šeimininkę: „nedidukė, putli kaip bandelė, baltos odos, šviesių plaukų, darbšti kaip bitė, o svarbiausia, šilta, spindinti, prisigėrusi saulės" (p. 7), arba gyvatę: „kaktoje žvaigždė, nugara raštuota tarytum kojinė, oda blizga, tviska" (p. 10). O dabar pavartykite Lietuvių kalbos žodyną ir pažiūrėkite, kokių autorių tekstais dažniausiai remiamasi, nurodant panašių žodžių vartojimo pavyzdžius: J. Biliūno, K. Borutos, S. Nėries, Vaižganto... Be abejo, nuo daugelio standartinių apibūdinimų į modernumą nepretenduojančioje prozoje pabėgti sunku. Bet kartais perdėtas noras išreikšti aprašomų veikėjų ir jų aplinkos ypatybes ištisine palyginimų lavina priverčia net suabejoti autorės pateikiamų vaizdų tikrumu. Skaitai ir klausi savęs: čia rimta ar jau pereita į parodiją?

Deja, Raižytė – ne iš tų rašytojų, kurių stilistika leidžia žodžiams nuolat pleventi ties parodijos riba. Ji linkusi kalbėti rimtai ir neįžvelgia savo pateikiamuose vaizdiniuose ironiškų momentų. Dauguma atvejų toks požiūris jai tinka. Galbūt todėl skaitant jos noveles ir kyla asociacijų su nepretenzingais filmais. Tačiau atrodo, kad būtent linksmesnio ir šviežesnio požiūrio į savo kūrybą stygius verčia autorę griebtis šablonų. Dažnai šabloniškos ne tik stilistinės priemonės, bet ir aprašomos situacijos. Tai netrukdo vaizduoti skaitytojams gerai pažįstamas patirtis, tipinius poelgius. Bet intrigos paieškos kartais verčia autorę savo novelių veikėjus įkurdinti ir ne itin tikroviškose aplinkybėse. Tokia „dirbtinė" kūryba ypač juntama kai kuriuose novelių „Pusryčiai su Dafne" (netyčia kavinėje savo mokytoją sutikusi mokinė atvirai išsikalba apie savo meilės reikalus ir net klausia mokytojos patarimo) ir „Visos vietos užimtos" (moteriai nepavyksta nusižudyti, tą pačią naktį pamačius nuo jos pasirinkto tilto į upę nušokusį vyrą) epizoduose.

Ko gero, dėl panašių priežasčių novelėse gausu ir nestandartinių veikėjų. Stereotipinė siužeto linija (aplinkos apibūdinimas besiruošiant veiksmui  esminis įvykis  veikėjų mintys apie įvykio priežastis ir pasekmes) tarsi įspraudžia autorę į siaurus rėmus, todėl, mėgindama kaip nors apeiti savo pačios nužymėtas ribas, ji itin dažnai vaizduoja gyvūnus. Pagrindiniais ar bent jau labai svarbiais veikėjais kai kuriose novelėse tampa gyvatė Angis, varna Kora, ežys. Rašytoja traktuoja juos kaip lygiaverčius žmonėms, mąstančius padarus (ką liudija ir kai kuriems iš jų suteikti vardai). Tai išties pagyvina pasakojimą, nors kartais ir persistengiama apkraunant šiuos personažus žmogiškomis savybėmis (varna novelėje „Kerštas" ne tik mąsto ir kalba, bet ir žliumbia, švilpauja, gedi savo vyro, kelia jam šermenis, turi butą ir pan.).

Šiaip ar taip, tai autorės kūrybinio laisvumo apraiška. Lengvai suteikdama savo veikėjams realybėje nebūdingų savybių, ji panardina skaitytojus į mistinę pasakų, svajonių ir tikrovės takoskyros zoną. Tai bene didžiausias rašytojos privalumas.

Raižytės novelės – labai moteriškos. Ne tik todėl, kad moterys (net ir gyvūnų pasaulio atstovės) sudaro didžiąją dalį veikėjų, bet ir todėl, kad švelniu moteriškumu dvelkia dauguma minčių. Ir moralai („Visų mūsų patirtys skirtingos, – pasakė su nuostaba jos vaikystės istoriją išklausiusiam vyrui, – kartais tokios skirtingos, kad net sunku patikėti", p. 12), ir praeities refleksijos („Gal ir bjauriai pasielgiau, kad paro­džiau jį klasės mergaitėms, išsišaipiau, išsityčiojau? Ai, niekis, atleistina: juk mes tada buvome dar labai jauni, dar vaikai...", p. 46), ir net piktokos emocijos („Kokie jūs daktarai, šiaudiniai šundaktariai, ir viskas, eikit geriau gatvių šluoti!", p. 20).

Nepaisant išskirtinės iliustratyviųjų žodelių gausos, knygos tekstas lengvai skaitomas. Lietuviškojoje prozoje tai – nedažna ypatybė. Net detektyvų ar lengvesnio turinio knygelių autoriai įpratę pateikti vyksmą sudėtingai, o paprastesnių minties vingių žymes slapstyti po storais kontempliacijų klodais. Tad „Vietos užimtos" galėtų tapti knyga, kuri labai tiktų skaitytojoms (Raižytės kūriniai aiškiai orientuoti į moteriškąją auditoriją), mėginančioms pereiti nuo meilės romanų prie ko nors rimtesnio.

Beje, šiuo atžvilgiu gana panašiose pozicijose – kaip papildomi laipteliai tarp literatūrinio popso ir klasikos – atsiduria visos trys čia aptartos knygos. Galbūt menkiau patyrusiems skaitytojams jos taps atrama kabarojantis aukštyn, o labiau įgudę panaudos jas norėdami pasižvalgyti, kas vyksta apačioje. Bet kuriuo atveju jos pravers, kad belaipiojant (tiek pirmyn, tiek atgal) galva neapsvaigtų nuo pernelyg staigaus lygio pokyčio.

Sėkmės besikabarojant! Remkitės į pirmąsias autorių pavardžių raides ir Ka-Ba-Rai-Ka-Ba-Rai po lietuvių literatūros bendrąjį foną.

1 „Metai", 2008, Nr. 8–9, http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/2994-kritiskas-mastymas-yra-zmogaus-beda-literaturos-kritikas-valentinas-sventickas-atsako-i-danieliaus-musinsko-klausimus.

2 http://www.utena.lt/index.php/utenos-rajono-savivaldybes-meras.