Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Andrius Šiuša. Senas geras kinas (IV). Carte postale Henrikui Šablevičiui (1930–2004)

Carte postale Henrikui Šablevičiui (1930–2004)

A. Šiušos autoportretas
A. Šiušos autoportretas

Genialusis Fellini sakė: „Galėčiau sukurti geriausią prisiminimų filmą apie Turkiją, nors niekada ten nebuvau." Tikiu, nes jį valdė fantazija, realesnė už realybę. Aš mėginsiu papasakoti prisiminimus apie lietuvių kino režisierių Henriką Šablevičių, nes buvau jo mokinys, jo kino koncertų-šiupinių aktorius, jo filmų kūrybinių grupių narys, kolega.

Pirmas mano susitikimas su Šablevičiaus menu įvyko Kaune, „Romuvos" kino teatre. Prieš kažkokio meninio filmo seansą rodė trumpą dokumentinį – „Apolinaras" (1973). Neringos milicininkas iš pradžių panašus į detektyvinio filmo herojų: naktis, lietus, malkų rietuvė, apšviesta paslaptingos šviesos, į pistoletą kemšamos kulkos... Išaušusią kitą dieną vėl matom tą stambaus milicininko figūrą, dabar jau dyžiančią asfaltu su tokio pat kalibro draugu miškininku. Ir finalinė moterėlės frazė žemaitiškai: „Puoli, a, Puoli, a nematę muno veršio?" Ir užrašas „Labanakt, Apolinarai!". Paprasta ir įtaigiai genialu.

Pirmą kartą akis į akį su Šablevičium susidūriau 1974 m., kai stojau į televizijos režisūrą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Šoblė mums dėstė su kinu susijusius teorinius dalykus. Buvo labai demokratiškas, laisvas, geranoriškas, visada su humoru. Nuolat mygdavo galvoti ne priešokiais, nebanaliai, savaip, neįprastai. Pamenu, kai mes gavome užduotį iš Lietuvos kino studijos nereikalingų filmo dublių susimontuoti trumpus kūrinius, viena mano bendrakursė apsirikusi įklijavo peizažo gabalą aukštyn kojomis: pieva – viršuje, saulė –­ apačioje. Koks buvo dėstytojo džiaugsmas – Šablevičius net rankomis plojo: „Va, šitaip, čia taip ir reikia!"

Kitą kartą vienas būsimasis režisierius paišė paišė ir pritrūko fantazijos, paliko tuščią baltą lapą. Šoblė klausia: o kas čia bus vaizduojama? Būsimasis genijus studentas skubiai užrašė: „Kadre bus vėliava arba šiaip kas nors!" Mokytojas atsakė: „Kaipgi gali būti ekrane vėliava ar šiaip kas nors?"

Henrikas buvo judrumo įsikūnijimas. Nesuprantu, kaip jis rašydavo scenarijų. Matyt, bėgiodamas po kambarį. Visa surinkta informacija būdavo jo kišenėse ant popierėlių prikeverzota. Smalsiai žiūrėdavau, kaip jis karštligiškai krausto visas rūbų slaptas vietas. Paskui numoja ranka: „A, tiek to. Paskambink man vakare. Tavęs reikia vienam žmogui." Ir šoka prie mašinos vairo.

Nuotykių ieškotojo gyvenime pasitaikė ir sudėtingų situacijų. Kas nežino, kad jis buvo aistringas povandeninės žūklės mėgėjas. Kartą net smarkiai traumuotas: atsitiktinai krante iš pneumatinio šautuvo išlėkęs žeberklas atsitrenkė į medžio kamieną ir rikošetu peršovė neramiam žvejui koją. Tai atsiėjo jam daug sudėtingų gydymo procedūrų, ilgalaikę ligoninės palatą.

b_600_400_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-04-17_nr._3517_Henr.jpg

Dar vėliau, kuriant dokumentinį filmą Žemaitijoje, skulptūrai skirtas akmuo užvirto režisieriui ant kojos. Operatorius Viktoras Radzevičius skubiai veža į medicinos punktą. Ten –­ o gyvenimo tragifarse! – budinti seselė flegmatiškai žemaitiškai klausia:

– A vakšt?

Viktoras, įbėgęs į priimamąjį, tik rankomis plasnoja:

– Atvežėm žmogų, režisierių, koja sužalota, greičiau!

Seselė toliau kažką rašo ir metodiškai vis kartoja: „A vakšt?"

Iš nevilties kino operatorius vos neina iš proto. Režisierius, patyręs gamybinę traumą, mašinoje laukia... Nieko nepadarysi, žemaičiai. Beje, Henrikas Šablevičius gimė Žemaitijoje, Raseinių rajone, mažame Lyduvėnų miestelyje.

„Mažos mūsų nuodėmės" (1979). Pilnametražis filmas, sukurtas pagal Raimondo Kašausko romaną. Šablevičiaus debiutas vaidybiniame kine. Deja, vienintelis.

Kartu su kurso draugu Rimu Poškaičiu (dabar gyvenančiu Los Andžele) buvome pamaloninti ir, baigiant studijas, pakviesti į šio filmo komandą. Rimas – kaip režisieriaus asistentas aktorių reikalams, aš – kaip rekvizitorius. Reikėjo baigti diplominius, tad ir draskėmės tarp Vilniaus ir Šilutės, kur didžiuma epizodų buvo filmuojama.

Po pamainos, kitos dienos darbų suplanavimo, Henrikas dažnai užsukdavo į mūsų, dviejų asistentų, viešbučio numerį. Gurkšnodavome sausą vyną, dažniausiai raudoną. Kalbėdavomės. Henrikas visada buvo tarsi rytojaus filmavimo pakelėje: klausdavo kokių nors pastabų, patarimų, netikėtų vaizdinių. Kas yra filmavęs, žino, kad prie natūros, prie nepažįstamos aplinkos, toli nuo paruoštų ir dekoruotų paviljonų, reikia mokėti prisitaikyti, nuolat ieškoti, kas atitiktų sumanymą. Siūlydavome iš savo nedidelės fantazijos samčio. Jis prisimerkdavo ir, ant piršto sukdamas kišeninio laikrodžio grandinėlę, nekantraudavo: ne, ne tai, sugalvokit ką nors dar, taip mus skatindamas nevėpsoti, judinti smegenis.

Vienam filmo personažui, vežančiam į turgų pintus krepšius, turėjau suieškoti dviratį. Dviratį radau mikliai, įkėliau į sunkvežimio kėbulą, pakviečiau režisierių įsitikinti, kad rekvizitas vietoje. Būtumėt matę, kaip šitas Michelangelo žiūri į savo kino „skulptūrą". Aš kankinausi, negalėjau suprasti, kas čia negerai, na, dviratis kaip dviratis, sovietinis, kitokių nėra... Pagaliau po ilgos 42 taktų pauzės rekvizitas prie scenarijaus ir filmo audinio, ačiū Dievui, prisitaikė.

Kino vaizdui jis buvo baisiai išrankus. Filmuojant dokumentinį filmą „Aš, vargšas karalius" (1971) apie aktorių Donatą Banionį, jis niekaip nenorėjo operatoriui Kornelijui Matuzevičiui ištarti: „Filmuojam", nes kadre buvo visai neįdomi siena. Kol galų gale pritaisė kažkokią „lėkštę". Kadras įvyko.

Kartą dalyvavau Šablevičiaus jubiliejaus šventėje. Po iškilmingos oficialiosios dalies Kinematografininkų sąjungoje režisierius artimiausius draugus pakvietė namo, į savo butą netoli „Šatrijos". Visi džiugiai, su šventinės puotos laukimo virpuliu sugužėjom į pokylį. Šeimininkas plačiu mostu atidarė duris ir šūktelėjo: prašom prie stalo! Įsivyravo nejauki pauzė. Ant prasta klijuote užtiesto stalo styrojo vienišas samanės butelis –­ lyg koks surūdijęs vandentiekio bokštas, užkimštas laikraščio kamščiu. O šalia dar rieškutė saulėgrąžų paberta...

Ruošiantis kino šventei Panevėžyje. A. Šiuša, D. Banionis ir H. Šablevičius. Nuotraukos iš autoriaus archyvo
Ruošiantis kino šventei Panevėžyje. A. Šiuša, D. Banionis ir H. Šablevičius. Nuotraukos iš autoriaus archyvo

– Ko nustebot? – patraukė pečiais solenizantas. – Tiek menininkai su savo honorarais ir teišgali šventėms suorganizuoti.

Kažkas mėgino padejuoti, kad gal reikėjo visiems susimesti, pakeliui kai ką rimčiau vakarėliui nusipirkti. O šeimininkas susigūžęs, kalta veido mimika nuslinko prie kitų durų ir jas atvėrė. Svečių akys nušvito: fiestai buvo pasiruošta kaip reikiant. Stalas panašėjo į flamandų dailininko natiurmortą: spalvingi valgiai, taurūs gėrimai, cigarai... Tai buvo eilinis Henriko pokštas. Jis be jų negalėjo.

Atskira Henriko kūrybos skiltis – tarybinių Kino dienų baigiamieji koncertai kokiame nors mieste. Scenoje – aktoriai, ekrane – ištraukos iš įvairiausių filmų, šokiai, estrados artistų dainos, na, kaip dabar sakoma, šou. Šablevičius yra jų klasikas. Beje, ten nebuvo jokių politinių priklaupimų tarybų valdžiai, tiesiog, prašom, linksminkitės fiestoje!

Man teko ne kartą pakliūti į tą smagaus žaismo karuselę. Dėstytojas imdavo mane pavandravoti ten ir šen po kai kuriuos Lietuvos miestus à la Chaplinas. Chapliną dievinau, filmavimas – dvi trys dienos, ir – be jokių meno tarybų. Iš pradžių teko legendinis miestas Panevėžys. Kėlėmės šeštą valandą ryto, grimavomės, aptarėm darbo planą. O paskui į gatvę, į gaivališką avantiūrą... Filmuodavo tuos siužetinius vaizdelius operatorius Arvidas Baronas. Man teko garbė pagulėti alaus gamyklos tuščioje cisternoje, pastovėti prie konvejerio „Ekrano" gamyklos ceche... Paspendėme pink­les net pačiam Juozui Miltiniui. Su slapta kamera tykojom teatro skvere už eglaičių, kol jis su savo juodu šuneliu atkeliaus į repeticiją. Tada staiga iššokau ir nuskubėjau čapliniškai pasisveikinti ir atidaryti durų. Ooo, gerai, kad negavau su lazda per galvą, nes būtumėt matę, kaip jis supyko dėl tokios provokacijos.

Amarcord (aš prisimenu) – pagal Fellini'o filmo pavadinimą – keliauju per H. Šablevičiaus filmų mozaiką. „Atspindžiai" (1968) su Juozu Budraičiu, skraidančiu tarsi kosmose ir vis grįžtančiu, vėl kylančiu; nuoga mergina, tolstanti rūke, ir Vilniaus senamiesčio namų užrakintos durys. „Moteriški žaidimai" (1969) apie tuo metu garsias „Žalgirio" komandos rankininkes, rapidu nufilmuoti metimai, plaukiantys tarsi sapne. „Kelionė ūkų lankomis"(1973) apie grimztantį praeitin siaurąjį geležinkelį, Petro Likšos balsas už kadro, keleiviai ir žąsis ant moteriškės kelių vagone. „Mūsų – trylika" (1972) apie linksmo kompozitoriaus Jurgio Gaižausko šeimą. „Oranžinė legenda" (1975) apie autolenktynininką Stasį Brundzą, Europos čempioną. „Žiniuonė" apie biologę Eugeniją Šimkūnaitę. „Didžioji iliuzija" (1977) apie teatro veteranus – įsiminė Potencijos Pinkauskaitės frazė: „Man režisierius sako – tu vaidink gotiką. Aš ir vaidinu – suglaudžiu delnus –­ gotika, užsirišu skarelę va taip – gotika."

Naujieji laikai šiek tiek atitraukė režisierių nuo vaizdo koliažų, jo filmai pasidarė labiau verbaliniai. Ką padarysi. Yra toks jo senas geras kinas senu geru pavadinimu – „Nuplaukiančio laivo metas" (1977)...

Štai toks mano Carte postale – atvirukas Henrikui Šablevičiui, laiškas be voko jau Anapilin iškeliavusiam Mokytojui.

Komentarai  

 
-2 #2 garsistas 2015-04-28 14:29
Ar rasysi tik apie tuos menininkus, su kuriais pats dirbai, ar...kaip?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 #1 Beta 2015-04-23 18:46
Maciau H. Sableviciu viena karta rimta. Kelios dienos po Cernobilio avarijos , Soble eina su balta kepurele ant galvos, lengva sviesia striukele ir uzsipuola mane, ateinancia priesais. Ar isprotejai sitaip vaikscioti!! Plika galva, plikom rankom ! Greitai ka nors apsivelki, naujas debesis nuo Ukrainos atplaukia. Nebesijuoke, nesvytejo, kaip visuomet...
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai