Lino Jusionio paroda „Anapus laiko, laukiant, kol tai nutiks" kovo 3–balandžio 19 d. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Paro­dų rūmuose

Parodos fragmentas. Nuotrauka iš Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro archyvo
Parodos fragmentas. Nuotrauka iš Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro archyvo

Šiandien neretai susimąstome, kaip kartais čia ir dabar mums pritrūksta papildomos valandos, minutės ar sekundės. Šiuo atveju laiko matas žmogui ypač svarbūs. Dažnai būtent laikas talpina žmogaus prisiminimus, emocijas ir vidinius išgyvenimus. Kai stengiamasi ieškoti ne pilno triukšmo, disharmonijos ir chaoso, o išgryninto ir konkretaus, bet neabstraktaus laiko. Todėl laiko kategorija siejama su savas–svetimas ir aš–kitas opozicijomis, kurias išryškina mūsų vaizduotė, paremta pasąmonės vaizdiniais. Pasiekę laiko ribą, laukiame, kas vis dėlto nutiks anapus.

Jaunosios kartos tapytojas vilnietis Linas Jusionis naujausioje parodoje „Anapus laiko, laukiant, kol tai nutiks" gilinasi į laiko kategoriją ir Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose pristatė 2013–2014 m. sukurtus tapybos darbus. Pasak autoriaus, laikas apibūdina „specifinę pasakojimo erdvę, kurią galima suvokti kaip vienijantį tapybos darbų faktorių". Kaip ir ankstesniuose darbuose, kurių estetika artima XX a. pr. metafizinei Giorgio de Chirico kūrybai, neatsisakoma minimalistinio stiliaus ir griežtų linijų, paveiksluose koduojama tikrovė priartėja prie sušvelnintos abstrakcijos. Taip konstruojamas naratyvas, paremtas erdvės kategorija, skatina reflektuoti patį paveikslą, t. y. kaip jis kuriamas paties menininko ir žiūrovo sąmonėje.

Pasirenkama kalbėti užuominomis, savotiškai klaidinti žiūrovą, žaisti su reikšmių sistemomis ar jas net dekonst­ruoti. Lygios plokštumos pasirinkimas ar paslėpti potėpiai rodo menininko siekį egzistencinius išgyvenimus išskleisti išgrynintoje paveikslo erdvėje. Dažnai padiktuota erdvė pratęsiama žiūrovo sąmonėje, kai siužetą pasirenkama susikurti pačiam. Įdomu tai, kad nė vienoje erdvėje – kaip ir visoje tapytojo kūryboje – nedominuoja žmogus ar užuominos į jį. Atsigręžiama į detales, t. y. į daiktiškumą, siejamą su individo egzistencija, kai žmogus priešinamas daiktui ir jo įvaizdžiui. Siekiama per vaizdinį (pvz., augalo žiedo arba geometrinių figūrų) projektuoti asmeninius išgyvenimus, paremtus kasdienybės pojūčiais ir įtampomis.

Jusionio paveiksluose vaizdiniai neretai varijuoja nuo konkrečių iki mįslingų, žvilgsnis nukrypsta į gilesnius potėpius ir juos užfiksuoja ar paprasčiausiai įkalina laike. Kyla klausimas, ar menininko projektuojamas vaizdinys taip pat pasirodo ir žiūrovui? Ar vaizdiniai turi išliekamąją vertę, kai šiandien kiekvienas laiką traktuojame savaip? Švelniais potėpiais perteikti objektai ar tik jų detalės, kurios paslepiamos erdvėje ir tiesiog suliejamos, kuria fragmentiško pasakojimo jungtis. Jungtys vaizduojamos kaip viena su kita susijusios, perteikiančios ramybę. Laiko kategorija Jusionio tapybos darbuose yra įvairi ir konstruojama į visumą.

Neretai laikas ir jo sukelti pjūčiai bei emocijos siejami remiantis kino poetika: paveikslo vaizdiniai suvokiami kaip kadras iš asmeninio menininko gyvenimo. Akcentuojama tik detalė, kurią žiūrovas turi atkoduoti. Taip pat pastebima, kaip konstruojamas kūrinys ir kada projektuojami žiūrovo ir paveikslo ryšiai atsiduria anapus paveiks­lo erdviškumo, susipina. Žvilgsnis nukrypsta arti (ar net per arti) ir siekia peržengti ribą, skiriančią dvi paveikslo erdves – šiapus ir anapus. Jusionis skatina žiūrovą įžengti į kūrinio pasaulį, kuriame laikas neturi alternatyvų, yra sustojęs, bet ir pažinus. Paveikslą dailininkas suvokia „kaip sistemą, kuri atsiranda bandant iš atskirų mintyse užstrigusių ir nuolat persekiojančių vaizdinių sukonstruoti prasmę įgaunančią visumą".

Kiekvienas Jusionio tapybos darbas turi keletą reikšmių, kurias žiūrovas geba atkoduoti arba pasirinkti jam priimtinas ir aiškias. Viena vertus, siūloma remtis menininko sudaryta knygute, kurioje dominuoja vaizdai, eseistika ir abstrakčios frazės (visa tai paremta asmeninėmis patirtimis). Kita vertus, šių priemonių, leidžiančių geriau susipažinti su kūriniais, galima atsisakyti ir pasitelkti regėjimą ir lytėjimą.

Jusionio paveikslai atstovauja vis kitai emocijų sistemai ar kūrybos strategijai. Paveiksle „Panorama" (2014) akcentuojamas formos ir spalvos išgryninimas: matomas vaizdas suvokiamas kaip iliuzija, t. y. užuomina žiūrovui į kasdienybėje pastebimus objektus (medis ar metalinės sijos). Akcentuojama erdvę erdvė: metalo konstrukcijos ir kolonos erdviškumą dalija į dvi dalis, nors pasirenkami objektai žymi skirtingas įtampas. Taip išryškinama žmogaus ir gamtos opozicija. Vaizduojami objektai remiasi abstrakcija ir rodo individo atskirtį nuo visuomenės, t. y. vienatvę, kurios taip siekiama. Tik menininkas vienatvę vaizduoja švelniai: paslepia po kruopščiais dažų potėpiais ir įrodo, kad vienatvė egzistuoja ne tik šiapus, bet ir anapus paveikslo.

Kitokią įtampą perteikia paveikslas „Atokvėpis", perteikiantis ramybės jausmą. Nors Jusionis akcentuoja įvairius egzistencinius išgyvenimus, kurie neretai esti aštrūs ir šalti kaip objektai, vis dėlto paveikslų plastika ramina žiūrovą. Atsisakoma disharmonijos, susvetimėjimo ar kančios vaizdavimo, siekiant išgrynintą mintį projektuoti į ateitį. Menininkas vaizduoja ne dabartį, bet tai, kas įvyko, ir tai, kas yra nepermatoma. Todėl siekiama žaisti neaiškiais šešėliais, pabrėžti mįslingą jausmą melsvos spalvos koloritu, kurio pasirinkimas rodo tapytojo kruopštumą. Šį kartą Jusionio kūryboje linijos įgauna kitą reikšmę: jos ne tik pratęsia paveikslo naratyvą, bet ir nukrypsta į žiūrėtojo sąmonę, ją suaktyvina. Kad prasmė įgautų aiškią apibrėžtį, Jusionis linija įrėmina erdvę. Taip erdviškumas vizualiai pratęsiamas –­ mėginama pažvelgti, kas vis dėlto yra anapus linijos ir laiko, kai subjekto išgyvenimai tėra tik prisiminimas ar dabarties projekcija į ateitį.

Kaip ir ankstesniuose darbuose, menininkas neatsisako klaidinti žiūrovą nurodydamas ne visada susisiejančius paveikslų pavadinimus. Siekiama koduoti aiškią skaitymo kryptį (paveikslas „Žymėjimas"), bet taip pat – sudėtingesnius ryšius, reikalaujančius platesnio konteksto ir atidesnio žvilgsnio (paveikslas „Badalona"). Toks tapytojo pa­sirinkimas iš tiesų yra sąmoningas ir įdomus, kadangi paveikslas konstruoja vienas įtampas, o pavadinimas – kitas. Prasminius ryšius pabrėžia išgrynintas koloritas, žaidybiškumas ir paveikslo akistata su žiūrovu.

Akistatą tapytojo kūryboje turėtume suprasti kaip teigiamą reiškinį, menininkui padedantį konstruoti aiškų dialogą su žiūrovu per išgrynintą liniją ir abstrakciją. Įdomu pastebėti, kaip Jusionio kūrybos dominantė – laikas – kinta ir progresuoja. Ankstesnėje kūryboje laikas sietas su tinklo įvaizdžiu ir erdvinių vienetų, spalvų žaismu. Dabar laikas traktuojamas kaip naratyvo pagrindas, kai įvykiai ir asmeninės patirtys tampa migloti paveikslo plokštumoje, bet (iš)ryškėja žiūrovo sąmonėje. Todėl prasmės, užkoduotos kūrinyje, savarankiškai gali egzistuoti šiapus ir anapus išgryninto laiko – praeityje ir ateityje. Dabarties momentą pasirenkama užgožti.

Nebereikia laukti ar ieškoti to išgryninto laiko, nes jį galima rasti Jusionio tapybos darbuose, žiūrovą skatinančiuose ištirpti individo kūrybos refleksijose, pastebėti egzistencines įtampas ir jas atkoduoti. Įvyksta akistata – žiūrovas versus paveikslas, – kai taip branginamas laikas pasirodo žiūrovo sąmonėje, kurią pabrėžia paveikslų minimalistinis potėpis ir linijų griežtumas. Visa tai skatina aktualizuoti vaizduotę ir pasinerti į menininko kūrybos pasaulį, kuris, rodos, ne toks jau ir abstraktus.

Precizika ir tapybiškumas leidžia įdėmiai žvelgti į paveikslus ne vieną kartą. Konstruojamas naratyvas per vaizdinio semantiką sukuria platų reikšmių lauką, kai žiūrovas atsiduria išgrynintame laike. Jusionio tapybos darbai skatina patį žiūrovą susikurti siužetą. O galbūt net ir savą laiko, kurio taip siekiama, apibrėžtį.

Lino Jusionio „Atokvėpis" – čia