Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Taip gelia kojos pirštus.

Kojos nėra – o pirštus taip gelia. Kojos nebeturiu jau visą savaitę, bet irzli elektros srovė teka nuo dubens į pėdą ir bado pirštus. Aš jaučiu tai, jaučiu nesamą koją stipriau nei kitą – kuri čia, su manimi. Vieniša, bet gyva. Negaliu į ją žiūrėti. Žiūrėdamas į ją, esu priverstas žiūrėti ir į tuštumą šalia jos. Skausmo ir apmaudo pilną tuštumą. Galvoj darosi kažkas negerai. Negaliu liautis galvojęs, kad tai ji, sveikoji, ne, ne sveikoji, o išgyvenusi, ne, ne išgyvenusi, o man paliktoji koja yra kalta dėl to, kas nutiko. Tai ji išdavė kitą koją. Ir jos nebėra. Tai visiškai absurdiška mintis, bet ji manęs neapleidžia. Nuo pat tos akimirkos, kai prabudau, pamėginau stotis ir tuoj pat skaudžiai kritau ant šono. Iškart nesupratau, kas nutiko. Vėl pabandžiau stotis. Ir vėl kritau.

Jie buvo išėję. Kai atgavau sąmonę, jų neberadau. Durys buvo uždarytos, aplink mėtėsi išvartyti daiktai. Kažkokios nuolaužos, šukės. Voliojausi ant grindų. Pats kaip nuolauža ar šukė. Dar kartą pabandžiau stotis – vėl kritau, trenkdamasis veidu į grindinį. Smarkiai susimušiau žandą. Tai mane išbudino: aš neturėjau vienos kojos. Ką tik patirto sumušimo skausmas peraugo į kitą, kur kas stipresnį, negailestingą, dusinantį skausmą. Nesamos kūno dalies skausmą. Štai ką jie pasiėmė.

Krapščiausi virtuvėje, kai išgirdau baladojimą už durų. Pažiūrėjau pro langą, bet nieko nepamačiau. Trenksmai nesiliovė, bet nepriminė beldimo į duris. Ėjau prie kito lango, pro kurį būčiau pamatęs, kas stovėjo prie durų, tačiau kaip tik tą akimirką išgirdau lyg žviegimą, lyg kokio daikto skardų dužimą, durys atsilapojo ir į namus sukrito būrys vyrų.

– Seni, ė, seni, – pirmykščiais balsais riaumojo pusgalvių banda.

Visi kaip vienas – plikom galvom, augaloti, mėsingi, kokie būna galvijai, suvaryti į vieną bandą. Vientisa neatskiriama gaivalų masė, ir tiek. Nors ne, vieną atskirčiau. Taip, dabar pamenu, vienas iš jų išsiskyrė. Atrodė jis kaip ir visi kiti, tik elgėsi iš visų įžūliausiai, daugiausiai riaumojo ir kvatojosi. Aiškiai norėjo būti bandos vadukas.

Jis abiem rankom čiupo už mano švarko atlapų, prisitraukė prie veido ir sausomis lūpomis išvebleno:

– Nu, ką, seni, pasilinksminsim?

Ir iš visų jėgų sviedė mane į gaivalų masę. Šitie pagriebę ėmė kaip kokią malką mane mėtyti nuo vieno prie kito, nuo vieno prie kito, jutau tik plačius jų delnus, pasikartojančius smūgius ir degantį kūną. Tie laukiniai stūgavo, maivėsi, laidė kažkokius pavienius skiemenis, kuriais jie turbūt tarpusavyje susišnekėjo, ir be atvangos juokėsi, nors tai labiau priminė bjaurų žagsėjimą. Jie stumdė mane, kol apsvaigau ir nutirpusiomis kojomis parpuoliau ant grindų. Viskas vyko taip greitai, kad nespėjau susivokti, kas vyksta. Kas jie ir ko jie nori.

– Ne, seni, – tas jų vadukas, apsėsto barbaro akimis, pasilenkė prie manęs, ir nors buvau beprarandąs sąmonę, užuodžiau, kokia nepakeliama rūsio drėgmės smarvė sklinda iš jo burnos, –­ taip nieko nebus, reikia normaliai pasilinksminti.

Jis dingo iš akiračio, akyse temo, atsirėmęs rankomis į grindinį pabandžiau keltis. Kažkas vožė per nugarą ir vėl tėškiausi. Visas kūnas degė kaip įmestas į krosnį. Daugiau nebesistojau, nebejudėjau, bet kažkas dar kartą smarkiai trenkė į nugarą, tiesiai į stuburkaulį. Suinkščiau. Tada pritūpė sugrįžęs anas jų vadeiva, išsiviepė dvoko sklidina burna ir tapšnodamas per petį tarė:

– Žinojau, seni, kad turi, žinojau.

Peeter Allik. „Spring again“, linoraižinys, 51 x 77 cm, 2004
Peeter Allik. „Spring again“, linoraižinys, 51 x 77 cm, 2004

Trise ar keturiese apvertė mane ant nugaros. Vėl suinkščiau – maudė visą kūną. Du žaliūkai užkrito ant mano pečių, vienas prispaudė keliu pilvą, o dar kitas sugriebė už kairės kojos. Ką jie daro, nesupratau. Tarsi būtų ruošęsi mane suvynioti, nešti, prikalti ar panašiai. Tuoj išdygo vadukas ir triumfuodamas kilstelėjo į viršų linguojantį pjūklą. Vis tiek nesupratau, kas vyksta. Kodėl jie mane spaudžia? Ir kodėl tas pusprotis maskatuoja pjūklu? Aš neištariau nė žodžio. Mano žvilgsnis turbūt buvo paklaikęs, nes jie dar garsiau žviegė bepročių balsais. Vadukas viena ranka stipriai suėmė mano dešinę koją, priplojo ją prie grindų, prispaudė visu kūnu ir, uždėjęs pjūklo ašmenis ant šlaunikaulio, kartą perbraukė. Kelias akimirkas dar nieko nesuvokiau. Tačiau kai kelnės plyšo ir pajutau į šlaunies mėsą įsiskverbusius šaltus ašmenis, be balso suklykiau. Balsas buvo dingęs, balsas priklausė jiems, apsiseilėjusiems, perkreiptais isteriškais veidais, užhipnotizuotiems stebėjimo malonumo, balsas buvo jų žviegimas. Nuo kraujo ir trinties šylantys ašmenys ritmingai judėjo vis greičiau it siautulio apimtas amžinasis variklis. Akimirksniu sustodavo, o paskui vėl su ta pačia jėga skverbėsi gilyn. Kai dantukai užkliudė kaulą, pjovimas liovėsi. Kelis kartus patraukė pirmyn atgal ir vėl liovėsi. Vadukas, matyt, buvo jau pavargęs, o mano senas kaulas pasirodė esąs tvirtas kaip akmuo. Jau mažai ką nuvokiau, viskas skendėjo daugiabalsėje tamsoje, girdėjau iš toli ataidintį kriokimą ir jutau labai arti žliaugiantį prakaitą. Tada staiga ant veido pajutau gličią drungną masę, nuo nosies varvančią ant akies. Kažkuris iš jų spjovė man į veidą. Dar išgirdau paskutinį girgždėjimą, panašų į trypiamo žvirgždo, mano kaulas pasidavė, įkaitę ašmenys slydo nebesutikdami pasipriešinimo.

Išdavikės nebėra.

Tos antros kojos. Jos taip pat nebėra.

Naktį prabundu ir iš įpročio lipu iš lovos. Galiu prisiekti, kad turiu abi kojas. Galiu prisiekti, kad net paeinu keletą žingsnių ir tik tada dunksteliu ant žemės. Šlapias nuo prakaito guliu ant šaltų grindų. Iki ryto. Taip kiekvieną naktį.
Jie sugrįžo gal po mėnesio. Vieni įsibrovė pro duris, kiti išspyrė langų rėmus ir įsiropštė vidun. Ką aš galėjau padaryti? Sustingau ir klausiausi jau pažįstamo balso:

– Seni, ė, seni.

Šįkart jie neskubėjo pulti prie manęs. Lėtai šliaužiojo aplinkui. Aš juk niekur negalėjau pabėgti. Atidarinėjo spintas ir stalčius, svaidė ant lentynų ir stalo padėtus daiktus, daužė indus, kaišiojo galvas lyg ko nors būtų ieškoję, bet iš tikrųjų nieko neieškojo. Aš jau supratau, kad jie tik didina įtampą, tik nori man įvaryti kuo daugiau baimės. Jiems rūpėjo mano veido išraiška, o ne puodeliai, lėkštės, knygos, degtukai, popieriai, žirklės, rūbai – visa tai, kas jau voliojosi ant grindų, ką jie spardė ir mindė. Jiems tai buvo kažkoks žaidimas, kažkokia iškrypėliška, kraugeriška gaujos nevispročių pramoga, kuriai pasirinko mane. Stengiausi nieko negalvoti. Tai buvo vienintelis man likęs būdas jiems pasipriešinti. Bet kokia mintis reikštų emociją, bet kokia emocija – dar vieną jų pergalę. Niekas nuo manęs nepriklausė. Nenorėjau, kad nuo manęs priklausytų ir mano mintys. Ne, tai net nebuvo būdas priešintis. Priešintis neturėjau jokių galimybių. Tai buvo vienintelis būdas ištrūkti iš šitos situacijos, ištrūkti greičiau nei baigsis pati situacija. Atsikratydamas minčių aš prisijungsiu prie jų ir įgyvendinsiu visus jų sumanymus greičiau nei jie patys norėtų. Vienas laukinis prie manęs nudrėbė ir sukūlė stalinę lempą, pažiro smulkios šukės.

– Nėr nuotaikos, seni?

Į šnerves tvokstelėjo pelėsių smarvė ir prie veido prisispaudė liguista fizionomija. Jis atsitiesė, vienos rankos pirštą pridėjo prie lūpų, o mosikuodamas kita ranka liepė visiems nutilti.

– Žė, žė, apsisnarglėjo.

Tada vėl pasilenkė, uždėjo šerpetotą delną man ant veido ir ėmė lėtais judesiais trinti. Nepajutau, kaip nuo išgąsčio man iš nosies ir akių ėmė tekėti išskyros, kurias dabar tas gyvulys mozojo ant viso veido.

– A? – veblendamas sėbrams atkišo gelsvomis gleivėmis ištepliotą delną, lyg būtų pakabinęs šviežio medaus tiesiai iš avilio, – apsisnarglėjo, ane? – ir nusivalė į mano kūną. – Šlykštus senis.

– Neturim laiko, – toliau švogždė vadukas, o tada ištęsdamas, skiemenuodamas pakartojo. – Neturim laiko.

Pažiūrėjau į jį įdėmiai. Neketinau rodyti nei drąsos, nei ryžto. Norėjau tik įsiminti jo veidą. Bet negalėjau: jo veidas neturėjo jokių išskirtinių bruožų. Nosis, burna, akys, smakras, kakta –­ negalėjai jų priskirti net kokiam nors tipui. Jis turėjo visas veido dalis, bet kartu – ir nė vienos. Mėginau kelias akimirkas įrėžti į savo atmintį jo veido bruožus, bet pasijutau kaip kiaurasamčiu semiantis vandenį, jo veidas išskydo ir nuvarvėjo prieš mano žvilgsnį. Mano akys nesugebėjo nieko užčiuopti.

Stiprus smūgis į pakaušį ir aš šlumštelėjau ant grindinio. Praradau sąmonę. Pabudau pastiręs nuo šalčio. Pusė kūno mirko lipnioje, tąsioje baloje. Kraujo klane be antros kojos. Net nežinau, kaip jos netekau.

Guliu palovėj. Nebeišlendu į šviesą. Nebenoriu išlįsti. Pripratau prie įkvepiamų dulkių tumulų. Jaučiu, kaip jie slysta kutendami kvėpavimo takus ir nusėda plaučiuose. Paskui imu dusti ir be atvangos valandą ar dvi bjauriai kosėti, kol krūtinės nepadengia kraujuotas dulkių ir seilių užklotas, panašus į kokį nors paskerstą pilko kailio gyvį. Para po paros tįsau, prietemoje dėbsodamas į išgaubtą lovos dugną ir klausydamas, kaip pažemiui vaikšto pro išdaužytus langus įsivėlęs vėjas. Tarsi įsikūrusi gausi naujakurių šeima tyliai, tyliau už pačią mirtį, po namus slankioja vėjo stumdomos šiukšlės, švelniai bilsnoja sulaužytų daiktų liekanos ir duženos, kartais net gali pamanyti, kad jie tarpusavyje šnabždasi ir kažką tariasi, gal užuodė namuose esantį svetimkūnį, pamėklę, kuria reikėjo atsikratyti.

Aš galėčiau nežliumbti, galėčiau ištverti. Nuo vaikystės turėjau veiksmingą būdą sutramdyti ašaras – stipriai delnais spausti akis.

Bet kam jiems reikėjo mano rankų?

– Kam jums reikia mano rankų?! –­ kriokiau apsuptas laukinių žvėrių, springstančių iš malonumo, iš malonumo sukelti kančią, iš malonumo būti tamsoje, savo tamsoje. – Kam jums mano rankos?!

Net keturiese jie nesugebėjo manęs išlaikyti, kračiausi kaip ištiktas priepuolio, nors sąmonė liko švarut švarutėlė, todėl kažkuris apglėbė raumeninga ranka aplink kaklą ir ėmė smaugti. Tuoj pat apleido visos jėgos, aš sudribau ir pasidaviau. Jie gniaužtų neatleido. Pakėlė mano drebančią dešinę ranką ir tvirtai spausdami palengva pradėjo grūsti į mechaninę mėsmalę, apskretusią sudžiuvusiais riebalais. Pirštų pagalvėlės prisilietė prie lėtai judančio sraigto. Iš pradžių jos tik slydo šaltu metalo paviršiumi, įvijos briauna glostė savo grobį, tačiau netrukus pervėrė aštrus skausmas –­ įvija atsirėžė pirmąjį kąsnį, tada antrą, trečią, kol pasigirdo šleikštus smulkinamų kaulų traškesys, kaip eglišakiais įkuriamo laužo spragsėjimas. Sraigtas monotoniškai sukosi tuo pačiu greičiu. Mane gniaužusių rankų jėga atlėgo, – nežinau, ar jie patys apstulbo ir pamiršo, ar suprato, kad laikyti nebėra prasmės, – mane traukė abejinga mechaninė galia, o susmulkintos kraujingos mėsos, kaulų drožlių ir tirštai mėlynų gyslų tyrė žliugo pro taisyklingai išsidėsčiusias mėsmalės akis ant grindų.

Tik tada supratau, kad tarp tų galvijų nėra jo, vaduko. Amorfiško veido išsigimėlio, kurį atpažindavau iš veiksmų ir prakeiksmą nešančios smarvės. Supratau: sutelkęs visą neapykantą į jį, galėčiau ištverti man sukeliamą skausmą. Kol apalpčiau. Dabar jo nebuvo, todėl turėjau nukreipti neapykantą į visą gaują, bet ji buvo dar labiau išskydusi, žvilgsniu nepagaunama ir protu nesuvokiama, riaumojimo, prakaito, keiksmų ir per klaidą jiems dovanotos jėgos chaosas. Todėl per veriančio skausmo rūką ieškojau vaduko. Kambaryje jo nebuvo. Iki pažasties sumalę vieną mano ranką, jie griebėsi kitos. Ritualas kartojosi iš naujo, tik ties pečiais ir liemeniu vėl pajutau rankų žnyples, atrodo, jie pabudo iš letargo ir išsigando, kad antrąją galūnę aš galiu nusitraukti pats ir pabėgti. Avigalvių, bepročių, apsėstųjų banda – kur aš bėgsiu be kojų? Aš galėjau pabėgti tik į laikiną nebūtį: žvilgsniu čaižiau orą iš vienos pusės į kitą, nuo vienos kambario sienos prie kitos, nuo lango prie durų, nuo durų prie lango, o taip, kaipgi aš nepagalvojau, kaipgi ta menkysta galėjo pradingti – pro pravertas duris su šviežio oro mase į patalpą plaukė blėstanti dūmo linija, vadukas stypsojo ant slenksčio ir ramiai rūkė.

Seni, tu esi šachmatų figūra!
Karalius? Bokštas? Rikis?
Pėstininkas.
Jie išvilko mane iš palovės.
Ir pastatė ant stalo.
Priešais saulę.
Pirmą kartą pamačiau savo šešėlį.
Nuo stalo jis krito į kambario gilumą.
Aš tikrai buvau šachmatų figūra.
Ką daro šachmatų figūroms?
Jas nukerta.
Bet mes tau nukirsime ne galvą.
O kūną.
Atskirsime nuo galvos.
Ir sukaposime.
Kaip šašlyką.

Užmetė ant spintos ir paliko.

Mano galvą.

Visiškai nemiegu. Miego reikėjo tik kūnui, bet ne galvai, ne mintims. Visiškai nebegalvoju apie dabartį. O kai apie ją negalvoju, jos ir nėra. Dabarties reikia tik kūnui, galvai – nebūtinai. Visiškai nieko nebenoriu, neturiu jokių poreikių, jokių troškimų. Net panirti į nebūtį nenoriu. Kiurksau palubėje, liežuviu laižau ant akių ir skruostų besi­leidžiančius saldžius voratinklius, ištisomis dienomis laikau užmerktas akis ir stebėdamas pro vokus mirguliuojančias šviesas mėginu atspėti paros metą. Niekada neatspėju, nes nenoriu atspėti. Kartais pabandau pajudinti galvą – pajuda. Jeigu norėčiau, galėčiau išsijudinti ir nukristi nuo spintos viršaus. Bet aš nenoriu. Pasvyruoju ir sustoju.

Taip –­ diena po dienos.

Jie įžengia į kambarį.

Aš save apgavau. Vieno dalyko aš vis dar norėjau: norėjau, kad jie ateitų.

Ateitų ir atimtų iš manęs mano galvą.

Visas būrys prilimpa prie spintos ir atkragina galvas. Išsiviepia, kažkuris palaimingai subliauna, kiti iš paskos pritaria. Vadukas, aišku, taip pat spraudžiasi tarp jų. Pasistiebia ant pirštų galų, ištiesia rankas, suima mano galvą ir nukelia:

– Dabar, seni, pažaisim tokį žaidimą: aš užduosiu klausimą, o tu linksėdamas ar kratydamas galvą, rodysi „taip" arba „ne". Gerai? – paklausia jis ir palinkčioja mano galvą.

– Ar pasiilgai mūsų?

Palinkčioja mano galvą.

– Ar nori pasilinksminti?

Palinkčioja mano galvą.

– Ar nori aštrių pojūčių?

Palinkčioja mano galvą.

– Ar turi idėjų, kaip tai padaryti?

Pakrato mano galvą.

– Ar neprieštarausi, jeigu mes pasiūlysime?

Palinkčioja mano galvą.

Už jo nugaros kažkas sukliuksi. Bevardžiame veide išskaitau tai, ką jis nori parodyti kaip didžiavimąsi savo sumanymu. Akimirkai jis dar plačiau išsiviepia, tada staiga surimtėja ir paleidžia mano galvą iš rankų. Stukteliu pakaušiu į kietą žemę. Jis uždeda padą man ant kaktos ir primindamas mane sustabdo.

– Seni, ė, seni, – demonstratyviai rimtai, tarsi norėdamas atsidusti, ištaria šitas išsigimėlis.

Bendras įbruka jam į rankas tarą su teliuskuojančiu skysčiu. Tamsiai žalią kaip vakaro prieblanda kanistrą. Jo veide matau sunkiai tramdomą tūžmastį, kurios priežasčių vis tiek negaliu perprasti. Atsukamas dangtelis įkyriai ir ilgai cypia. Turbūt jis taip daro specialiai. Vos nuima dangtelį, pasklinda aštrus, ašaroti verčiantis kvapas. Aš nežinau, kas tai yra, bet net jis šiek tiek atšlyja ir atitraukia tarą. Nukelia koją ir lengvai mane paspiria. Tada prikiša kanistrą, aš imu žiopčioti nuo aitraus, tiesiog deginančio kvapo, o po akimirkos jis šliūkšteli permatomą skystį ir mano galva putodama ir čirškėdama ima tirpti.

Rolandas Rimkūnas. „Reanimuojama klasika 1“, ofortas, 58 x 72 cm, 2006
Rolandas Rimkūnas. „Reanimuojama klasika 1“, ofortas, 58 x 72 cm, 2006

– Seni! Mes dar nebaigėm! Girdi, seni? Mes nebaigėm, mes atėjom sunaikinti tavo atminties: išnešime šitą šlykščia nublukusia klijuote aptrauktą stalą, į kurį įsigėrusios riebalų dėmės tau pasakodavo apie nykias, tik žmogui iš visų gyvūnų pakeliamas gyvenimo akimirkas, išnešime šitą kėdę, į kurią vos žvilgtelėjęs visada prieš savo valią prisimindavai mirusią žmoną, ji varė tave iš proto, kai susikūprijusi prietemoje kažką nerišliai vapėdavo, o tu mintyse kartodavai „aš nenoriu, kad ji mirtų, aš tik noriu, kad ji išnyktų", išnešime šitą dvidurę spintą, į kurią be jokio tikslo, greičiausiai tik tam, kad diena nebūtų praėjusi veltui, išnykusi be pėdsako, kraudavai nereikalingą šlamštą – šalikelėje rastą surūdijusį kibirą be dugno, tuščią žalią pigaus vyno butelį su nudaužtu kakleliu, dažnių skydelį kaip gimtąją kalbą pametusį radijo imtuvą, išklaipytą dviračio ratą, storos vielos ritinį, kuriuo negalėtum nei pasikarti, išnešime šitą suolą, kuris namuose buvo pamirštas net labiau negu tu, ant jo niekada nesėsdavai ir nedėdavai jokių daiktų, ir todėl tai buvo vienintelė visuose namuose nuo tavo minčių apsaugota vieta, nukabinsime šitą aprūkusią lempą, kurią tu užgesindavai, kai tik norėdavai ką nors pamiršti, tada tu stovėdavai priglaudęs kaktą prie stiklo, ir jei kas būtų priėjęs arčiau, būtų išgirdęs, kaip nuo tavęs sklinda nirtulio, baimės ir apmaudo muzika, nuimsime šitą pailgą, nerangiais ornamentais aplipdytą veidrodį, kurį savo paties nuostabai labai kruopščiai valydavai, lyg jis būtų landa, pro kurią tavęs ateidavo aplankyti mirusieji, išnešime šitą lovą, kurioje gumsanti įduba kažkodėl atrodė nešvankiai, turbūt įkyriai primindama, kad per dažnai tapdavo tavo paskutine priebėga.

– Nelieskite mano lovos!

– Seni, tu dar kalbi? A, seni?

Nepažįstamas aukštas vyras, dailių, taisyklingų veido bruožų, tik iš nežymiai pagelsvėjusios odos galėjai spėti, kad jis turėjo neseniai būti sirgęs kokia nors liga, pravėrė duris ir įėjo į namus.

– Seni, girdėjau, kad dar kalbi.

Jis vis kartojo tą kreipinį – „seni", tuščioj erdvėj besiblaškiusį kaip paukštis narve, kalbėjo labai užtikrintai, lyg būtų įžengęs į vietą, kur sutiktų artimus žmones, toks pamatuotai įžūlus tonas, kai iš anksto žinai, kad būtent taip kalbėti tau yra leista. Man net pasidarė jo šiek tiek gaila, kaip būna gaila žmogaus, kuris kupinas lūkesčių netrukus patirs abejingą atstūmimą, bet jis tik sukiojosi ir skersakiavo. O tada visai netikėtai išsitraukė degtukų dėžutę, brūkštelėjo degtuku, šis nekantriai sušnypštė ir krito and medinio grindinio.

Alkana ugnis minutę ar dvi ruseno viename taške, nepažįstamas vyras stovėjo įsmeigęs į jį žvilgsnį. Paskui taškas ėmė plėstis, o į viršų stiebtis oranžinė kaitri augalija. Ji išsikėtojo po visą grindinį ir aplipo sienas. Nepastebėjau, kaip vyras išėjo. Netrukus namas iš vidaus susiraizgė į milžinišką pritvinkusį ugnies kamuolį, kuris pūsdamasis neišsitenka ankštoje erdvėje, sprogsta ir ištaško visas sienas.