Nuotrauka iš www.goodreads.com
Nuotrauka iš www.goodreads.com

R. K. Narayanas (Rasipuram Krishnaswami Iyer Narayanaswami, 1906–2001) – vienas žymiausių Indijos rašytojų, kūrusių anglų kalba. R. K. Narayanas gimė Čenajuje (tuometiniame Madrase), Tamilnado valstijoje. Mokėsi liuteroniškoje mokykloje, bakalauro laipsnį įgijo Karnatakoje, Maisūro universitete. 1935-aisiais pasirodė pirmas romanas „Svamis ir draugai" (angl. „Swami and Friends"), vėliau publikuota ir daugiau kūrinių. Autoriaus stiliui būdingas santūrus humanizmas, socialinės realijos, minimalizmas, švelni ironija. Kai kurie kritikai R. K. Narayaną lygina su A. Čechovu ir W. Faulkneriu.

Vertėja


Tai nebuvo itin žavus ar kilmingas šuo, o vienas tų eilinių, visose pakampėse matomų šunpalaikių – baltų ir pilkšvų atspalvių, dar jauname amžiuje vienas Dievas žino kieno sužalota uodega, gimęs gatvėje, mintąs liekanomis ir turgavietės šlamštu. Dėmėtų akių, niekuo neišsiskiriančios laikysenos, turintis nereikalingą polinkį peštis. Nė dvejų metų nesulaukusio šuns kūnas dėl nesibaigiančių pjautynių jau buvo randuotas. Kai tvankiomis popietėmis jis norėdavo pailsėti, susirangęs tysodavo po vamzdžiu prie rytinių turgaus vartų. Vakarais visuomet sukrusdavo – slankiodavo aplinkinėmis gatvėmis ir skersgatviais, veldavosi į peštynes, pakelėse rankiodavo ėdesį, o prieš nusileidžiant sutemoms grįždavo prie turgaus vartų.

Toks šunėko gyvenimas tęsėsi maždaug trejus metus. Tada įvyko pokytis. Prie turgavietės vartų pasirodė visiškai aklas elgeta. Čia jį rytais atvesdavo sena moteris, vidurdienį grįždavusi su šiek tiek maisto, paimdavusi neregio surinktas monetas, o vakare parsivesdavusi jį namo.

Šuo miegojo netoliese. Jį pažadino maisto kvapas. Gyvūnas atsikėlė, išlindo iš slėptuvės, atsistojo priešais akląjį ir, kol šis valgė savo kuklų davinį, vizgino uodegą ir viltingai spoksojo į dubenėlį. Vyras nusivalė rankas ir paklausė:

– Kas čia?

Tai išgirdęs šunėkas priėjo arčiau ir palaižė vyro ranką. Šis švelniai perbraukė gyvūno kailį nuo uodegos iki ausų ir tarė:

– Koks tu gražus. Ateik pas mane...

Jis mestelėjo saują maisto, kurią šuo dėkingai suėdė. Tikriausiai šią nuostabią akimirką ir užsimezgė draugystė. Toje vietoje bičiuliai susitikdavo kasdien – šuo taip dažnai nebeklajodavo, kad galėtų nuo ryto iki vakaro sėdėti prie aklo vyro ir žiūrėti, kaip jis renka išmaldą. Stebėdamas elgetą šuo suprato, jog praeiviai privalo duoti monetų, todėl užsivydavo kiekvieną, kuris praeidavo ir neįmesdavo nė grašio; gyvūnas traukdavo praeivius už drabužių, atitempdavo juos prie aklojo vyro, įsitaisiusio vartų pašonėje, ir paleisdavo tik tada, kai jie ką nors įmesdavo į dubenėlį. Čia dažnai sukiodavosi kaimo vaikėzas, kurio būta klastingo it šėtono. Jis erzindavo neregį pravardžiuodamas ir stengdamasis iš dubenėlio nukniaukti surinktas monetas. Vyras bejėgiškai šaukdavo, maldaudavo, mosuodavo lazda. Berniokas prie vartų pasirodydavo ketvirtadieniais, ant galvos nešinas dėže agurkų arba bananų. Kiekvieno ketvirtadienio popietė aklajam vyrui būdavo tikra nelaimė. Vaiskių spalvų, tačiau įtartinų kvepalų pardavėjas, prekes sukrovęs ant vežimėlio, vyras, ant džiuto maišo išdėliojęs pigias knygeles, ir dar vienas, ant įmantraus karkaso gabenęs spalvotus kaspinus, – visi dažniausiai telkdavosi toje pačioje vietoje. Eilinį ketvirtadienį, kai prie rytinių vartų pasirodė nenaudėlis vaikėzas, vienas iš prekeivių tarė:

– Ei, žabale! Ateina tavo skriaudikas...

– O Dieve, šiandien ketvirtadienis? – sudejavo neregys. Jis sumosavo rankomis ir tarė, – šuneli, šuneli, ateik čia, kur esi?

Neaiškus vyro murmenimas priviliojo šunį. Aklasis paglostė gyvūno galvą ir suniurnėjo:

– Neleisk tam mažam bjaurybei...

Būtent tada išniro klastingai šnairuojantis berniūkštis.

– Akly! Vis dar apsimeti, jog neprižlibini. Jei tikrai esi aklas, neturėtum matyti ir šito...

Vaikigalis stabtelėjo, tiesdamas ranką dubenėlio link. Šuo puolė ant nenaudėlio ir suleido nasrus jam į riešą.

Berniokas ištraukė ranką ir, gelbėdamas savo gyvybę, pasileido bėgti. Gyvūnas šoko vytis ir gainiojo vaikigalį tol, kol šis išsinešdino iš turgaus.

– Tik pažiūrėkite, kaip mišrys myli šį neregį, – žavėjosi kvepalų pardavėjas.

Vieną vakarą senoji moteris įprastu metu nepasirodė – elgeta jaudindamasis laukė prie vartų, nes vakaras pamažu virto naktimi. Jam, šitaip graužiamam nerimo besėdint, atėjo kaimynė ir pranešė:

– Sami, nelauk senolės. Nebeateis. Šią popietę ji mirė...

Neregys prarado vienintelę pastogę, vienintelį žmogų, kuriam šiame pasaulyje rūpėjo. Kaspinų pardavėjas pasiūlė:

– Še, imk šį baltą raištį.

Jis laikė rankoje baltos virvelės, kurią siūlė savo pirkėjams, atraižą.

Duosiu dykai. Jei šunėkas tikrai taip tave myli, tai prisirišk jį ir leiskis vedamas...

Šuns gyvenimas pasisuko nauja vaga. Dabar jis atstojo senąją moterį. Visiškai prarado laisvę. Jo pasaulį ribojo kaspinų pardavėjo padovanota balta virvelė. Šuo privalėjo visiškai užmiršti ankstesnį gyvenimą, lig tol mėgtas vietas. Visą laiką turėjo būti pririštas. Kai pamatydavo kitus šunis –­ patinkančius ar nepatinkančius – iškart atkusdavo, imdavo tampyti virvę, dėl ko šeimininkas jam kiekvienąsyk įspirdavo.

– Bjaurybe, nori, kad išdribčiau... Turėk sveiko proto...

Šuo per kelias dienas išmoko užgniaužti instinktus ir impulsus. Jis nebepastebėdavo kitų šunų, net jei jie prieidavo arčiau ir imdavo urgzti. Jis prarado galimybę laisvai judėti ir kontaktą su savo likimo draugais.

Anksčiau šuns turėtas galimybes dabar gavo aklys. Jis ėmė tiek vaikštinėti, tarytum anksčiau niekada nebūtų to daręs. Elgeta, vedinas šuns, ant kojų praleisdavo visą dieną. Iš prieglobsčio – keli jardai nuo turgaus esančios šventyklos prieangio kertės, kur glaudėsi po senolės mirties – jis išsliūkindavo vienoje rankoje laikydamas lazdą, kitoje – šuns pasaitėlį. Klajones pradėdavo anksti ryte. Greitai suprato, jog vaikščiodamas gali surinkti trigubai daugiau pinigų, nei sėdėdamas vienoje vietoje. Jis pėdindavo šventyklos gatve, o vos išgirdęs žmonių balsus stabtelėdavo ir tiesdavo rankas išmaldai. Parduotuvės, mokyklos, ligoninės, viešbučiai – slankiodavo visur. Kai norėdavo, kad šuo sustotų, trūktelėdavo virvelę, o kai užsigeisdavo, kad vedlys judintųsi, šaukdavo ant jo lyg jaučio vadeliotojas. Šuo sergėdavo, kad šeimininko koja neįsmegtų duobėn, nesukluptų prie laiptų ar akmenų – žingsnis po žingsnio vesdavo jį saugiais laiptais ir paviršiais. Matydami tokį reginį, praeiviai elgetai aukodavo monetų, o šuneliui visaip padėdavo. Vaikai apstodavo jį ratu ir duodavo ėsti. Iš esmės šuo – nenustygstanti būtybė, judrią veiklą kaitaliojanti su būtinomis poilsio pertraukomis. Tačiau dabar šis padarėlis (pastaruoju metu žinomas kaip Tigras) prarado visas atokvė­pio minutes. Atsipūsdavo tik tada, kai senis kur nors prisėsdavo. Naktį aklys miegodavo pasaitėlį apsivyniojęs aplink pirštą.

– Dėl tavęs negaliu būti tikras, – sakydavo senis.

Elgetą užvaldė aistringas siekis surinkti tiek išmaldos, kiek anksčiau nėra pasisekę; manė, jog bet koks poilsis yra laiko švaistymas, todėl šuo nuolat turi būti šalia. Kartais gyvūnas nebepavilkdavo kojų. Bet jei imdavo tipenti bent kiek lėčiau, senis imdavo jį piktai baksnoti lazda. Nuo smūgių šunelis inkšdavo ir vaitodavo.

– Neinkšk, bjaurybe. Ar neduodu tau ėsti? Nori tinginiauti, ką? – plūsdavo jį elgeta.

Prie aklojo tirono pririštas šuo lėtai cimpindavo pirmyn ir atgal, vis sukdamas ratus aplink turgų. Vėliau, kai čia pasibaigdavo prekyba, tolumoje galėdavai išgirsti, kaip naktį veria nuvargusio šuns staugimas. Gyvūnas prarado pirminę išvaizdą. Bėgant mėnesiams, ėmė styroti pasturgalio kaulai, o per nušiurusį kailį ryškėjo šonkauliai.

Vieną vakarą, kai verslas merdėjo, Tigrą pastebėjo trijulė, ketvirtadieniais prekiaudavusi prie rytinių turgaus vartų, ir ėmė tartis:

– Man plyšta širdis, kai matau, kaip vergauja vargšas šunelis. Nejaugi negalime nieko padaryti?

Kaspinų pardavėjas pridūrė:

– Tas nenaudėlis pradėjo skolinti pinigus, kad gautų palūkanų – girdėjau tai iš vaisių pardavėjo... Aklys susirenka daugiau, nei jam reikia. Dėl pinigų jis tapo tikru velniu...

Kaip tik tada kvepalų pardavėjas pastebėjo žirkles, kabančias ant kaspinų stovo.

– Duokš, – pasakė jis ir su žirklėmis rankoje pasileido tolyn.

Aklys ėjo pro rytinius turgaus vartus. Šuo tempė pasaitėlį. Ant kelio gulėjo kaulas, kurį šuo stengėsi pačiupti. Balta virvelė įsitempė ir sužeidė seniui ranką; jis trūktelėjo pavadėlį ir spardė šunį tol, kol šis pradėjo staugti. Kad ir kankinamas, Tigras negalėjo tiesiog praeiti pro šį kaulą, todėl pabandė dar kartą. Aklys ėmė plūsti šunį bjauriausiais žodžiais. Tada prisiartino kvepalų pardavėjas, nutaikė žirkles ir nukirpo virvelę. Šuo atšoko ir čiupo kaulą. Aklys su kabaruojančia virvele liko stovėti tarytum ištiktas stabo.

– Tigre! Tigre! Kur tu? – plyšavo jis.

Kvepalų pardavėjas tyliai pasišalino, niurnėdamas sau:

– Tu, beširdi kipše! Daugiau niekada jo nerasi! Jis atgavo savo laisvę!

Šuo nurūko visu greičiu. Patenkintas uostinėjo griovius, puolė prie kitų šunų, lodamas vis lakstė aplink turgaus fontaną, o jo akys džiaugsmingai žėrėjo. Grįžo į anksčiau dažnai lankytas vieteles – sukiojosi prie mėsininko, arbatos preky­stalio ir kepyklos.

Kaspinų pardavėjas su dviem bičiuliais stovėjo prie turgaus vartų ir be galo žavėjosi šiuo reginiu, o aklasis stengėsi rasti kelią. Įkalintas vienoje vietoje, jis stovėjo mosuodamas lazda; jautėsi taip, lyg kybotų ore. Aimanavo:

– O, kur tu, mano šuneli? Kur mano šunelis? Ar man niekas jo nesugrąžins?

Jis ėjo apgraibomis, stengėsi kirsti kelią, kuriuo važinėjo galybė įvairiausių transporto priemonių; senis dribo, vėl kėlėsi, dejavo.

– Jei šis beširdis niekšas būtų suvažinėtas, būtų to nusipelnęs, – stebėdami vyrą kuždėjosi prekybininkai.

Vis dėlto aklys šiaip ne taip, kažkieno padedamas, rado kelią į savo kampelį šventyklos prieangyje, čia susmuko ant džiuto maišo – po karštligiškos kelionės buvo tik pusiau sąmoningas.

Senio niekas neregėjo dešimt... penkiolika... dvidešimt dienų. Niekur nesimatė ir šuns. Pardavėjai tarp savęs kalbėjosi:

– Laisvas ir laimingas šuo tikriausiai bastosi po visą svietą. O elgeta, matyt, nusibaigė...

Vos buvo ištarti šie žodžiai, trys prekiautojai išgirdo kažką panašaus į aklojo lazdos stuksenimą. Jie išvydo šaligatviu atslenkantį aklį, vediną šuns.

– Žiūrėkit! Žiūrėkit! – rėkė jie. – Senis jį surado ir vėl pririšo...

Kaspinų pardavėjas nepajėgė susilaikyti. Jis pribėgo prie elgetos ir paklausė:

– Kur buvai visas šias dienas?

– Kad tik žinotum, kas nutiko! – sušuko aklys. – Šis šuo pabėgo. Per vieną dvi dienas būčiau gavęs galą – įkalintas kampe, be maisto, negalėdamas gauti nė anos – ne kertė, o kalėjimas. Jei tai būtų tęsęsi dar bent dieną, būčiau užgesęs... Tačiau šis padaras grįžo...

– Kada? Kada?

– Praeitą naktį. Vidurnaktį miegojau savo guolyje, jis priėjo ir palaižė man veidą. Panorau jį nudėti. Užvožiau taip, kad niekada to neužmirš, – pasakojo aklys. – Atleidau jam, čia gi tik šuo! Klajojo tol, kol ant kelio pajėgė rasti ėdamo šlamšto, tačiau tikras alkis atvijo jį pas mane, bet daugiau šunėkas manęs nepaliks. Pažvelk! Štai, ką turiu...

Jis papurtė pavadėlį: šįsyk tai buvo plieninė grandinė. Šuns žvilgsnis vėl buvo negyvas, beviltiškas.

– Judinkis, kvaily, – šaukė aklys, plūsdamasis lyg jaučių vadeliotojas.

Vyras trūktelėjo grandinę, pabaksnojo lazda, ir šuo lėtais žingsneliais pradėjo eiti. Prekeiviai stovėjo klausydami tolstančios lazdos stuksenimo.

– Tą šunį išgelbės tik mirtis, – dūsaudamas suriko kaspinų pardavėjas, akimis nulydėdamas gyvūną. – Kuo galime padėti padarui, kuris pas savo skriaudėją grįžta tokia atvira širdimi?

Iš anglų kalbos vertė Jūratė Grigoraitytė