Vigmantas Butkus. Literatūrinės kronikos iš Šiaulių (III)

2014-ųjų fragmentai, žvilgtelint ir į 2012-uosius

Trys kūrėjai

Trečioji Petro Rakštiko miniatiūrų knyga „Musių dainos" (Š.: „Šiaurės Lietuva", 2014) – be jokių abejonių, geriausia, kas pernai nutiko grožinės ar į ją pretenduojančios raštijos leidėjams Šiauliuose. Rakštikas rašo demonstruodamas kiek tingaus ir atsainaus, bet kibiai akylo (provincijos) kasdienybės stebėtojo pozą. Labai svarbu, kad pastaroji kone visoje knygoje išlieka autentiška, kad stebėjimo rakursai, nors dažniausiai lyg ir kasdieniškai banalūs, sugeba nustebinti atšviežintu žvilgsniu į aplinką: kiemą ar kūdrą, autobusų stotelę ar prišnerkštą virtuvės kampą, padangę ar palangę.

b_200_284_2734_00_images_iliustracijos_logotipai_Rakstikas.jpg

Rašoma detalių virtinėmis, kurios, jei pavyksta, sykiu yra ir metonimijų virtinės. Tai Rakštiko stiliaus stipresnioji pusė. Kaip ir trumpi, „kapoti" sakiniai, kuriuos galima pavadinti telegrafiniais, viliantis, kad kas nors dar atsimena patį telegrafą. Jei ne, gal galima vadinti ir SMS'iniais? Pavyzdžiui: „Akliai puola. Aplink bilda, griaudi. Dangus Levis džinsų spalvos. Tuoj užpils. Jau antrą kartą šiandien. Karšta. Kūnas lipnus nuo prakaito. Grybų radau mažai. Užmesdamas meškerės valą, pataikiau ant švendrių. Teko bristi. Sulaužiau plūdę" (p. 78).

Lyg ir banalu, bet „suveikia" – iš dalies lyg dienoraštis, iš dalies lyg gera, dinamiško siužeto nuotrauka. Rakštiko tekstai beveik visuomet vizualūs. Jauti, kad rašo (mato) dailininkas. Autorius šį pojūtį sustiprina savo iliustracijomis knygoje. Dar labiau jis sustiprėjo po nelabai seniai vykusios Rakštiko fotografijų ir tekstų paro­dos „Pasaulio bamba" (Šiaulių dailės gale­rija, 2015 02 12–2015 03 07), kurioje buvo sunku, bet gal ir nebūtina suprasti: ar literatūrinių miniatiūrų tekstai „iliust­ruoja" nuotraukas, ar atvirkščiai.

Silpnesniąsias Rakštiko knygos puses, kurios trikdo skaitymo malonumą, manau, pastebės bet kuris aštresnę filologinę klausą turintis skaitytojas. Aš jas išvardysiu tris. Pirma, per daug pasikartojimo: tiek kalbant apie atskirus motyvus, detales, tiek apie poetikos, kaip visumos, pernelyg monotonišką „ištempimą". Antra, labai jau dažnai klumpama prie tokių metaforų, kurias norima pateikti tarsi paprastą, naivų, gal kiek „vaikišką" kalbėjimą, bet kurios virsta prasto, ne visai stilingo kalbėjimo fragmentais („Po nakties namas mūvi baltą kepurę", p. 70; „Po pietų Kalėdos užsitraukė storą debesų antklodę ir užsnūdo", p. 71). Ir trečia, glumina kai kurių miniatiūrų ištęstumas, nes autoriui ilgesnį tekstą – o ir kam jis miniatiūrai? –­ sunkoka natūraliai struktūruoti, šis arba praskysta, arba pradedamas ramstyti dirbtinai sukonst­ruotomis kompozicinėmis atramomis.

Nepaisant šių kliuvinių, Rakštiko knygos musių dainos man skamba nepalyginamai grakščiau, sklandžiau, įtaigiau nei summa summarum visa kita pernykštė šiaulietiškoji literatūra, kiek jos teko skaityti. O skaičiau ar bent skaitinėjau Jauniaus Kulnio „Nakties erškėtį", jo sykiu su bendraautore Janina Jovaišaite išleistus „Liepsnojančius sodus", Agnės Kruopytės „Sielos atvertis", Jūros Vlado Vaitkevičiaus „Išskridusias mintis", Stasio Bulzgio „Laumžirgių nepaprastumą" ir dar vieną kitą knygą bei knygelę.

Atskirai reikia paminėti Kulnį, nes jis dabar Šiauliuose yra turbūt matomiausias, vadinasi, žinomiausias vietinis poe­tas. Tai sakau be jokios ironijos, žodį „žinomiausias" vartodamas sociokultūrine prasme. Žinomumo priežastis, matyt, yra ne vien išleistų knygų skaičius (per dešimt), bet ir pakankamai aktyvia autoriaus viešąja socialine-kultūrine laikysena kuriamas poe­to brendas. Pastarasis tam tikruose šiauliečių poezijos mėgėjų sluoksniuose yra ir atpažįstamas, ir pripažįstamas.

Ar, tarkime, „Nakties erškėtyje" (Kai­šiadorys: „Printėja", 2014) galima atpažinti ir pripažinti poezijos buvimą, palieku spręsti kad ir iš šių eilučių: „Blyškioj aušroj kalbinu / nežinomą Būtį. // Ir užima žadą" (p. 22); „Aš lempą uždegu –­ sukrebžda tyla. / Šešėliai virpa, kažkur pradingsta... / Jau vakaras rasoja kaip stiklinė, / Mėnulis nakčiai ims veidą glostyt" (p. 56).

Kruopytė atskirai minėtina ne dėl išleistos pirmos poezijos knygelės, bet dėl to, kad toji knygelė Šiaulių spaudoje susilaukė, mano nuomone, visiškai nepelnytų pagyrimų. Kadangi autorė jauna, dar tik baigianti bakalauro studijas, tai bent jau pedagoginiais sumetimais nusipelno kiek nešališkesnio savo poezijos vertinimo. Jį apibendrinti galėčiau pasakydamas, kad „Sielos atvertyse" (Š.: „Šiaurės Lietuva", 2014) eiliuotai surašytus tekstus vadindamas „poezija" šį žodį vartoju avansu ir labai guosdamasis, kad jis yra „matęs" dar ne to.

„Ir kai godžiai beryjant svetimas siekiamybes / skaudžiai stringa gerklėj ir dieglys paširdžiuos / surakina, neleidžia tapt pilka būtinybe / ir surast išbyrėjusią prasmę / šerdyje besiraizgančiuos sakiniuos..." (p. 14) Kone kas antrame puslapyje panašiu būdu „besiraizgančių" sakinių sintaksinė (a)tonacija mano, kaip skaitytojo, gerklėje ir sąmonėje tikrai „strigdė" bet kokias – išbyrėjusias ir ne – prasmes. Tuo labiau kad kitame kas antrame puslapyje, pavyzdžiui, mirkstama „savo kiaute, savo sultyse", šuntama „po vargo, kasdienybės kauke" (p. 33) ar panašiai trivialiai kankinamasi, džiaugiamasi ar kitaip jausminamasi. Moralas? Galbūt tas, kad ugdyti poetinį skonį pirmiausiai padeda ne poezijos rašymas ar tuo labiau ne to rašymo išviešinimas, bet refleksyvus įsiskaitymas į geriausius poezijos pavyzdžius?

Trys tyrėjai

Šiaulių universiteto Humanitarinis fakultetas nuo 2006 m. leidžia tęstinį moks­lo darbų leidinį „Ac­ta humanitarica universitatis Saulensis", kurio per metus paprastai pasirodo du numeriai. Nuo 2007 m. prie jo pradėta leisti knygų – monografijų, straipsnių rinkinių –­ serija „Bibliotheca actorum humanitaricorum universitatis Saulensis". Kol kas išėjo 16 leidinių, daugiausiai filologinio pobūdžio. Dominuoja kalbininkų darbai, bet pasitaiko ir literatūrologinių. Tiesa, kai kurie lingvistiniai tyrimai yra labai arti literatūros, o kai kurie nuo jos tiesiog neatsiejami.
Iš literatūrai artimų minėtina neabejotinai pati solidžiausia, konceptualiausia pastarųjų metų serijos knyga – profesoriaus Kazimiero Župerkos monografija „Metalingvistika. Nekalbininkų kalbotyra" (2012). „Nekalbininkams", arba neprofesionaliems kalbininkams, autorius priskiria ir literatūrologus bei rašytojus, itin kruopščiai žvalgydamas, kokiais metakalbiniais elementais jie reflektuoja kalbą, jos esmę, struktūrą, funkcionavimą.

b_200_294_2734_00_images_iliustracijos_logotipai_Zuperka.jpg

Žinoma, galima diskutuoti, ar skysti kokio „profesionalaus kalbininko dr.­ Čiauš­­kiaus Čiauškučio" rašiniai apie kalbą yra tikrai profesionalesni už monografijos akiratin patekusias Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Viktorijos Daujotytės, Remigijaus Tamošaičio etc. lingvistines įžvalgas, tačiau tai būtų jau kiek kitokio pobūdžio diskusija. Beje, pastarosios galimybę Župerka yra numatęs, nes knyga tokia išsami, kad joje numatytos turbūt visos ne tik esamų, bet ir potencialių metalingvistinių problemų svarstymo galimybės. Jis taip pat pabrėžia išskirtinį poezijos vaidmenį metalingvistikoje nurodydamas, kad poezijos metalingvistinius elementus išsamiau yra analizavusi Dalia Satkauskytė, kad Skirmantas Valentas greta mokslinės kalbininkų ir neprofesinės nekalbininkų lingvistikos linksta išskirti dar trečią – poetinę, arba poezijos, –­ lingvistiką (p. 27).

Užsimindamas, kad serijoje „Biblio­theca actorum humanitaricorum universitatis Saulensis" yra nuo literatūros neatsiejamų lingvistinių leidinių, pirmiausiai ir turėjau galvoje Valento monografiją „Kalbos stigmos poezijoje: (prō)nōmen" (2012). Joje autorius susitelkia prie Vlado Braziūno, Sigito Gedos, Almio Grybausko, Aido Marčėno, Sigito Paruls­kio poezijos lingvistikos.

Nėra lengva įveikti, anot vieno kolegos pašmaikštavimo, „šamanistinę" Valento raiškos manierą (net knygos viršelyje panaudotoje Braziūno nuotraukoje matomas žmogus panašus į vandenis užkalbantį šamaną). Tačiau įveikusiesiems atsiveria visada įdomi, dažnai netikėta, o kartais ir sunkiai tikėtina, bet intriguojanti visų penkių poetų kūrybos interpretacija. Ji remiasi jau trečią dešimtmetį šio autoriaus plėtojama idėja apie poezijos ir mokslo panašumą. Poezijai, kaip ir moks­lui (ar kalbai), esą būdinga autoorganizacija, gal net autogeneracija (p. 17), pati poezija eksplicitiškai, dar labiau implicitiškai užsiimanti ir kalbotyra, ir „savityra". Pagrindiniu kalbos, vadinasi, ir poe­zijos vienetu skelbiama morfema (p. 49) –­ Valentas jau kelintoje knygoje mėgina išgryninti gramatinę poezijos logiką ir surašyti ją daugiau ar mažiau labiliomis morfologinėmis „formulėmis".

Iš paskutinių šešių ar septynių pristatomos serijos leidinių tik vienas yra literatūrologinis – pernai pasirodęs Irenos Baliulės straipsnių rinkinys „Studia sovietica: lietuvių prozos tyrinėjimai". Geriausiu rinkinio straipsniu laikyčiau iš 1983 m. VU mokslo žurnalo „Literatūra" perspausdintą (iki)disertacinį straipsnį „Pasakojimo ypatumai K. Maruko romanuose „Kam patekės saulė" ir „O mūsų tiek mažai". Jis pasižymi aiškiu, motyvuotu metodologiniu pagrindu besiremiančia ir pakankamai variantiška analize.

Apie daugumą kitų rinkinio tekstų to pasakyti negalėčiau, nes juose sudėtingas literatūrines problemas mėginama paaiškinti aktyviai telkiantis pernelyg monolitizuotas „normatyvumo", „stereotipiškumo" ir kitas panašaus pobūdžio kategorijas. Jos knygoje įgyja kone metodologinių atramų statusą ir, mano nuomone, stingdo analizę, primeta jai išankstines generalizuojančias schemas (pavyzdžiui, „teigiamas-neigiamas" ar „pažangus-nepažangus" herojus), kurias autorei belieka iliustruoti konspektyviu turinio atpasakojimu. Be to, knygoje esama keistokų teiginių. Tarkime: „Taigi veiksmo vieta lemia kūrinio struktūros, personažų sistemos ir pasakojimo stilistines ypatybes" (p. 44). Daugybėje literatūros, prozos kūrinių veiksmas vyksta, pavyzdžiui, Vilniuje, bet argi tų kūrinių struktūra, personažų sistema ir stilistika panašios, t. y. Vilniaus, kaip veiksmo vietos, nulemtos?

Vienas poetas mirtininkas

Menotyrininkas prof. Vytenis Rimkus išleido knygą „Taiga" taigoje" (Š.: „Saulės delta", 2014), kurioje publikuojamos jo su bičiuliais 1950 m. tremtyje leisto rank­raštinio laikraštėlio „Taiga" visų penkių numerių spalvotos fotokopijos, taip pat bylõs, iškeltõs dėl šio laikraštėlio, dokumentų fotokopijos, jų vertimai į lietuvių kalbą, įvairios archyvinės nuotraukos, paaiškinimai, tremties metais rašytos jo poezijos rankraščių fotokopijos. Štai taip Rimkus apibūdina nuosprendį byloje dėl „Taigos": „teismas mane ir J. Balčiūną nuteisė aukščiausiąja – mirties – bausme, tačiau remiantis tuo metu galiojusiu TSRS Aukščiausiosios tarybos įsaku dėl mirties bausmės panaikinimo, ji buvo pakeista 25 metais darbų lageryje, dar 10 metų tremties bei 5 metams atimtos teisės. Iš viso 40 metų..." (p. 8)

b_200_296_2734_00_images_iliustracijos_logotipai_Rimkus.jpg

Primindamas, už kokius rašymus stalininėje sovietijoje, dar ir dabar tebeturinčioje turbūt milijonines nostalgikų gretas, buvo galima nesunkiai pelnyti keliasdešimtmetę bausmę, pacituosiu Rimkaus posmą iš trečio „Taigos" numerio: „Už lango vėjas kaukia / Toks svetimas, šiurpus. / Ar beišnešim auką / Pro Sibiro kapus?" (p. 78)

Beje, aktyvi profesionalaus tekstologo konsultacija, rengiant šį unikalų leidinį, būtų padėjusi išvengti įvairių nesusipratimų.

* * *

Turbūt teisus Petras Rakštikas „Musių dainose": „Gerdamas vyną ne iš stiklinės, o tiesiai iš butelio arba iš neplautos peleninės, gėrėjas turi galimybę pamatyti pasaulį kitaip" (p. 108)? „Neteisingas" kūrėjas, kaip ir „neteisingas" gėrėjas, – irgi.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai