Rūta Šiugždaitė. Girdimų spalvų sinestezija

Naujosios operos akciją (NOA) šeštą kartą Vilniuje pradėjo opera „Geros dienos!", Rugilės Barzdžiukaitės surežisuota dešimčiai kasininkių, prekybos centro garsams ir fortepijonui. Šis renginys Lietuvoje pirmąkart buvo pa­rodytas 2011 m. Nuo to laiko apkeliavo pasaulį, nuvyko anapus Atlanto (kaip įrodymą, NOA tinklalapyje galima pamatyti linksmą Jono Meko kūrinėlį, jo paties filmuotą Niujorke). „Geros dienos!" praėjusiais metais laimėjo „Auksinį scenos kryžių" kaip geriausias 2013 m. lietuvių autorių pastatymas. Šiemet dešimt gerą klausą turinčių kasininkių (na, žinoma, kad dainininkių, bet apibūdinimas dainuojanti kasininkė man patinka labiau) darkart atvėrė savo širdis Vilniuje.

Pilnutėlė Šiuolaikinio meno centro salė pypsėjo nuo skanuojamų brūkšninių kodų. Po „Geros dienos!" bet koks kasdienis palinkėjimas geros dienos! man rezonuoja ir ausyse pavirsta į labadiena­ačiūgerosdienos robotišku balsu išbertą eilutę, girdėtą šioje operoje. Tai ir rodo, kad didžiausią įspūdį paliko Vaivos Grainytės kūrinio libretas. Tikslios, socialines problemas atspindinčios įžvalgos, prajuokinantys pastebėjimai – stipri minimalistinės operos dalis. Džiugu, norėtųsi dažniau matyti šį, ne tik kultūriniu, bet ir socialiniu požiūriu, aktualų veikalą Lietuvos scenoje. Sakau veikalą, nes NOA organizatoriai patys nurodo, jog jų akcijos kūrinius derėtų traktuoti operos žanrui sugrąžinant originalią reikšmę: lot. opera – veikalas. Būtina šį terminą išsiaiškinti, kad nekiltų klausimų dėl kūrinių ir renginių formos. Tai šiuolaikinio meno kūriniai, kuriuose labai stengdamiesi gal ir išgirstume kokią natelę visiems pažįstamos, tradicinės operos dainavimo, tačiau juk ne jo mes ėjome klausytis į NOA. Ėjome stebėti, išgirsti, pajusti, užuosti, nustebti ar atrasti to, ko dar nebuvome patyrę. Taip pat mąstyti, dvejoti, kelti klausimus sau ir kitiems. Man po NOA labai norisi diskutuoti apie muzikos poveikį kiekvienam iš mūsų ir jos, kaip visa apimančios, ne visada iki galo suvokiamos jėgos, įtaką.

Toks muzikos suvokimas, kaip pavasarinio vėjo šuoras, smogė, kad net loštelėjau, kai jau vėliau, tamsoje kauke uždengtomis akimis, sėdėjau Kolonų salėje, vykstant „Confessions". Ten pat prisiminiau mintį, kuri užsikabino ir pasiliko galvoje po ne per seniausiai klausyto LRT laidos „Visu garsu" įrašo. Režisierius Donatas Ulvydas, lygindamas garso ir vaizdo santykį, tarstelėjo: „Jei kino salėje dingtų vaizdas, tai mes galėtume klausytis kokybiško radijo spektaklio, bet jei dingtų garsas, tai žiūrėdami vien tik į vaizdą, mes nesuprastume, ką kalba aktoriai ir norėtume tiesiog atsistoti ir išeiti." Būtent garsų esmė man dar labiau atsiskleidė po šių metų NOA renginių. O jų buvo ir įdomių, ir vertingų.

Nacionalinio dramos teatro scenoje, „Įstabiajame ir graudžiajame plane B" atgijo Herlufo Bidstrupo paveiks­lėliai. Jo karikatūros daugeliui asocijuojasi su gera nuotaika, meistriškomis įžvalgomis ir šypseną keliančiais stereotipiniais personažais. Ilgai negalėjau patikėti, jog Vidas Bareikis ryžosi juos atgaivinti. Suteikė pieštiems „vaizdeliams iš vaikystės" trimatę formą, o kompozitorė Rūta Vitkauskaitė juos įgarsino. Bidstrupo karikatūrų personažai ne tik dainavo aktorių balsais, bet ir prašneko ne visai egzistuojančiomis, tačiau mūsų sąmonei puikiai suvokiamomis kalbomis. Šalia sėdėjusi kaimynė prapliupo kvatoti, kai išgirdo panašų į ispanišką žodį čikelitos: juk tokio žodžio nėra! Tačiau būtent šie išgalvoti žodžiai ir pralinksmino, buvo įstabūs.

Mano manymu, negirdėtas nematytas, įvairiausių pasaulio kalbų kratinys puikiai iliustravo karikatūrų esmę. Karikatūros piešiniuose taip pat dažnai nėra žodžių, bet juos visi supranta. Piešiniai­ – universali kalba. Taip ir ant scenos: nors egzistuojančių žodžių buvo vos keletas, tačiau veiksmo esmę suprasti buvo labai paprasta. Dar lengviau, jei tavo atminty yra išlikusios karikatūros. Atmintį atgaivinti nebuvo sunku, nes teatro fojė kabėjo ir žiūrovus kaip museles prie šviesos savo įžvalgomis traukė Bidstrupas.

Scenoje buvo iškilęs trijų aukštų statinys, primenantis popieriaus lape nugulusius paveikslėlių stopkadrus. Gyvenimas verda pravėrus užuolaidėles, tarsi atsivertus knygos puslapius.

„Confessions“. Martyno Aleksos nuotrauka

Prakalbinti skirtingas istorijas padėjo dar viena visiems pažįstama universali kalba – muzika, nes kaipgi be jos. Ne taip seniai „Auksinio scenos kryžiaus" svoriu ant kaklo galėjęs pasidžiaugti ir kartu su režisieriumi Gintaru Šeduikiu juo pasidalijęs Ričardas Šumila, diriguojantis scenos priekyje atsivėrusioje mini orkestro duobėje pasislėpusiam orkestrui, suvaldė dalį Bidstrupo paveikslėlių rankų mostais. Gan energingas, protarpiais garvežio pūškavimą primenantis ritmas suformavo prieš akis bėgančių paveikslėlių nuotaiką. Muzika ne visada buvo tokia, kokią lengva klausyti. Muzika nebuvo veiksmo fonas. Ji griežė „pirmuoju smuiku" visą pasirodymą. Muzika buvo dar viena veikėjų kalba, įdedanti į lūpas ne žodžius, bet garsus. Nesvarbu, kad protarpiais aktorių dainavimas ir ne itin didelis dėmesys intonavimui kėlė šypseną. Svarbu, kad bendra nuotaika buvo smagi. Neslėpsiu, labai apsidžiaugiau pabaigoje išgirdusi minkštai ir švariai sudainuotą baladę. Ir tikrai, kaip organizatoriai mus tikino, po šio spektaklio pirmi žodžiai, išėję man iš burnos, buvo būtent ta, tik pagal nuotaikų intonacijas suprantama kalba. Galvoje vis dar aidėjo paskutinių liūliuojančių akordų garsai...

Neegzistavusių potyrių galėjo atsirasti sąmonėje anksčiau, po „Confessions" akustinio garsų ir išpažinčių seanso. Būtent taip norisi pavadinti veikalą, vykusį ant Tauro kalno, dar žiemos įšalu dvelkiančioje Kolonų salėje. Pirminį įspūdį po renginio galėčiau pavadinti apstulbimu. O jau susiformavusios mintys po kelių dienų išsikristalizavo ir tapo apmąstymais apie neįtikėtiną garsų poveikį. Kas gi ten nutiko?

Sėdimų vietų rūšys, kurias buvo galima rinktis prieš vykstant į renginį, buvo trys. Aktyvios – skirtos ne tik klausos, bet ir kitų juslių stimuliacijos nepabūgusiesiems. Pasyvios – jautresniesiems. Ir rausvoji kėdė – vienintelė tokia, kurioje sėdintysis turėjo patirti itin aktyvią garsų, kvapų ir prisilietimų stimuliaciją. Privilegija sėdėti rausvoje kėdėje buvo suteikta asmeniui, išdrįsusiam išpažinti savo nuodėmę raštu ir prieš renginį nusiuntusiam laišką organizatoriams. Aš pasirinkau aktyvią vietą ir tuo džiaugiausi ne tik renginio dieną, bet ir kitos dienos ryte, radusi mažą siurprizą, prisegtą prie palto, dėvėto vakare.

Dabar jau yra nurodoma, jog vaizdas sudaro 90 proc. visos mus pasiekiančios informacijos. Atrodytų, kas tie menki likę 10 proc.? Ar jie galėtų papasakoti mums kokią įdomesnę istoriją?

Net nedrįsau pagalvoti, kad mūsų sąmonėje ir vaizduotėje garsai gali atverti tokias dideles, visai nematyto neregėto kambario duris. Pro jas įžengus akys ir kiti „čiuptuvai" įsitempia nuo nesuskaičiuojamo kiekio spalvų, nepažįstamų kvapų ir kitų juslių dirgiklių įvairovės. Šiuo konkrečiu atveju prieš uždengtas akis kylantys vaizdiniai šiek tiek priminė ir gerokai pranoko vienos neseniai atrastos dailininkės Melissos McCracken darbus. Melissa tiesiogine prasme tapo muziką. Ji itin originaliai naudojasi įgimtu sinestetiniu pasaulio suvokimu. (Sinestezija – kai vienas dirgiklis nevalingai sukelia daugiau nei vieną vaizdinį, pojūčiai susilieja, todėl žodžiai, vardai ar netgi muzika gali būti suvokiami spalvomis.) Taigi, nors ir esu susipažinusi su dailės darbais, kurie nugulė ant drobės sekdami dailininkės matomomis spalvomis pagal muzikos garsus, bet netikėjau, kad bent kiek panašų pasaulį galima patirti pačiai, klausantis specialiai sukurtų skambesių tamsoje čia pat, Vilniuje.

Pačioje renginio pradžioje panirti į tamsą nėra taip paprasta. Visų pirma akys nevalingai ieško šviesos lopinėlio, pečiai baikščiai gūžčioja nuo kiekvieno neįprasto garso. Prisipažinsiu, iš pradžių šiek tiek nevalingai sukčiavau ir pro kaukės apačią stebėjau savo rankas, padėtas ant kelių, vienu akies kampeliu vis užgriebdavau šalia sėdinčiojo siluetą. Tada, po truputį nugrimzdus į savotišką meditaciją, prie kurios intensyviai prisidėjo aplink klausytojų kėdes besisukiojantys atlikėjai, atkeliavo ir anksčiau minėtieji potyriai.

Tamsoje atvėrus sąmonės kambario duris, besvorėje erdvėje kaip vandenyje plaukiojantys garsai susidėliojo į anksčiau niekada nesuvoktų ir nepatirtų pojūčių formas. Žinoma, kiekvienas dalyvis išsinešė skirtingas patirtis: juk viskas priklauso nuo asmeninės vaizduotės, jautrumo išgirstiems garsams ir sąmonės atvirumo. Galima juk įtikėti ir penkiomis dimensijomis. Labai norint buvo įmanoma patirti ir muzikinį keliavimą laiku. Kiekvienam savo.

Vis dėlto garsai, kvapai ir prisilietimai turi didesnę galią nei tie nuo vaizdinės informacijos likę 10 procentų. Man rodos, informacijos sąvoka gerokai prasiplėstų, jei garsus pradėtume suvokti platesniąja prasme, kurią kaip spyną atrakino „Confessions". Tada prie 90 proc. vaizdinės informacijos pridėję dar tiek pat patirtų įvairiausių garsinių formų gautume 180 proc. mus pasiekusios informacijos. O kur dar kvapai, prisilietimai ir šniokščiančio krioklio garsą įprasminanti vandens dulksna. Suvokimas smarkiai keičiasi.

Muzika tamsoje tarsi panardina į be­svorę erdvę, kurioje randame netgi daugiau spalvų, nei iki tol manėme, kad jų apskritai gali pagauti akių tinklainė. Toje erdvėje patiriami potyriai išprovokuoti skirtingų kvapų, netikėtų prisilietimų ar stereogarsų, staiga atsiradusių čia pat, per milimetrą iš už klausytojo nugaros atsirandančio atlikėjo.

Kai viskas pasibaigė ir įsivyravo tyla, ausys dar gaudė kiekvieną krustelėjimą, krepštelėjimą. Ar jau viskas baigėsi, ar dar vyksta garsų kelionė laiku? Jausmas toks, koks būna išnėrus iš vandens gelmių – tikrovė lyg ir pažįstama, bet kitokia. Markstėmės ir smalsiai laukėme, kiek kūrėjų ir atlikėjų, suruošusių tokią gausią garsų spektaklio puokštę, išlįs iš už kolonų. Juk akustinė magija susidėjo iš elektroninės muzikos, vokalo, smuiko ir begalės tiksliai neįvardijamų garsų. Pamatėme besišypsančius visus tris (kompozitorius Rūtą Vitkauskaitę, Jensą Hedmaną ir soprano solistę Åsą Nordgren). Jie šį veikalą kūrė penkerius metus.

Viename iš interviu šių garsų tamsoje kūrėjai teigė, kad jų tikslas – po renginio geriau pasijutę žmonės. Logiška, juk pavadinimas – „Confessions" („Išpažintys"), idėja – septynios nuodėmės.

Ne vien nusiritusius akmenis nuo širdies norisi akcentuoti, o ir tą valandą atsivėrusį naują pasaulį. Čia, ko gero, ir slypi garsų, susiliejančių į muziką, magija, nes išėjus lauk visi aplinkos garsai sąmonėje įgauna spalvas, pradedi girdėti net saulės spindulius. Pasaulis tampa kitoks. Ryškesnis, lengvesnis, tikresnis.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai