Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Komiksų kūrėja Gerda Jord: „Nuolat turiu save stabdyti, kad nepasmerkčiau meno kūrinių“

1. Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina Jūsų lūkesčius?

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Pradėsiu nuo baisėjimosi, kurį išsako daug kas: neseniai atsivežiau į Vilnių televizorių, kuris visą savo gyvenimą leido mano gimtame nedideliame mieste. Jame, kaip ir beveik visuose kituose mažuose miestuose, meno ir kultūrinio vyksmo sklaidos tikrai mažai. Vilniuje tokių dalykų aš nepasigendu: čia muzika, galerijos, knygynai įvairiomis kalbomis, renginiai, tradicijos ir naujos formos, kartu ir portalas į visus užsienius, iš kurių į sostinę atiteka daug kitų šalių meno, kultūros programų.

Mažuose miestuose, kur to kultūrinio dūzgesio nedaug, galingiausias portalas turbūt tebėra televizorius. Tačiau tas portalas atsiveria į kažkokią mano košmarų dimensiją: reportažus apie degradaciją, kvailiausias pokalbių laidas, kriminalines kronikas, prastus serialus, kurių meninės priemonės ne praturtina, o tik dar labiau skurdina filmų turinį (pvz., šokiruojantys pistoleto šūviai į galvą ar nuogas kūnas prastai apšviestame kambaryje), muzikinius koncertus, kurių bent penkias minutes paklausius dar savaitę skauda galvą, ir t. t. Nori perjungti kanalą – peršoki nuo vilko ant meškos. Mirgantis ekranas visada hipnotizuoja, todėl į jį žiūrėti maga, net jeigu vaizdo turinys tolygus šiukšliadėžės turiniui. Raustis po internetą ne visi turi noro, kai televizorius transliuoja pats. Todėl jis man atrodo labai blogas auklėtojas ten, kur tik įjungiamas. Įsivaizduoju, kai dvi savaites tenka jausti televizoriaus įtaką, o tada, pavyzdžiui, į mažą miestą atvežama kokia nors paro­da ar geresnis spektaklis, tai nelabai kas ir nori ten eiti, nes televizorius jau išplovęs smegenis. Norėčiau pamatyti eksperimentą: kaip pasikeistų žmonių gyvenimo būdas per kokią dešimtį metų, jeigu nebeliktų televizijos tokios, kokia ji yra dabar.

Televizorius galingas, ir toks jis tapo ne per vieną dieną. Man jis primena silpnaprotyste sergančius profesorius, kurie dažnai tebedėsto universitetuose iki pat savo paskutiniosios. Kažkada buvo gerbiamas ir labai vertinamas dėl skleidžiamos informacijos, ilgainiui paseno, kartais dar pasako kažką protingo, bet dažniausiai nusišneka, o kadangi atrodo taip pat – tai tebeužima garbingą vietą prie sakyklos (jeigu profesorius) arba ant sekcijos (jeigu televizorius).

Manau, trūksta to, kas pakeistų tokią pasaulio tvarką: nuridentų daugiau kultūros, kokybiškos informacijos ir meno iš sostinės ar kitų didžiųjų miestų į mažesnius, o sulig tokia banga dar ir išplautų kone visus kanalus iš televizoriaus ir dienotvarkės.

2. Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?

Stiprūs gyvenimo įvykiai neseniai sukrėtė labiau nei bet koks menas. Kažkada idealistiškai manydavau, kad menas savo intensyvumu gali pralenkti gyvenimą, bet dabar manau kitaip. O kaip vieną labiausiai įspūdį padariusių kūrinių prisimenu šių metų „Kino pavasaryje" rodytą filmą „Šokantys arabai". Turbūt todėl, kad kaip tik buvau skaičiusi puikų Amoso Ozo romaną „Mano Michaelis", kuris šiame filme buvo svarbia prasmine ašimi. Tada susimąsčiau, kad man vis dėlto meno kūriniuose labai svarbus atpažinimas. Gal dėl to kartais nesuvokiu, nesuprantu ir nepajuntu kai kurių šiuolaikinio meno abstrakčių, eksperimentinių kūrinių, negaliu pasakyti, kuo skiriasi konceptuali virvelė, pakabinta ekspozicijoje, nuo tos, kuri kabo garaže. Pastaruoju metu dažnai patiriu savo ribų išbandymus. Kai studijavau filologiją, literatūrą, visada labai svarbus atrodė pasakojimas. Dabar, studijuodama vizualiuosius menus, nuolat turiu save stabdyti, kad per greitai nepasmerkčiau meno kūrinių, kuriuose, tarkim, nėra naratyvo, bet dominuoja momentinis vizualus įspūdis.

Vis dar turiu didelį „privalomų pažiūrėti, perskaityti, pamatyti, išgirsti" kūrinių sąrašą, ir jis, nelaimei, tik ilgėja, o tie kūriniai visai ne šių dienų ar tuoj tuoj pasirodysiantys – atrodo, laukiu ne kol mėgstamas rašytojas išleis naują knygą, o kol turėsiu atostogas ir galėsiu perskaityti, ką jis sukūrė anksčiau. Taip buvo beveik visada, kiek save atsimenu. O per pas­taruosius kelerius metus į šį sąrašą ir dar įsitraukė komiksų, grafinių novelių autoriai: Chrisas Ware'as, Craigas Thompsonas, Rodolphe'as Topfferis, Chesteris Brownas...

3. Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina..." Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

Skundžiasi daug kas, ne tik menininkai, o streikuoja tik kai kas. Gal tas susikaustymas apėmęs ne tik meno žmones. Be to, menas visada yra šiek tiek mažiau matomas, nors civilizacijose, dariusiose didelę pažangą, jis visada klestėdavo kartu. Tačiau vis tiek esamuoju momentu jis šiek tiek neapčiuopiamas, nekonkretus ir neprivalomas, ryškiau matosi tik atsigręžus atgal, žiūrint į istoriją. Dėl to galbūt ir yra sunkiau kovoti, vienytis ir reikalauti kažko, kai dirbi srityje, dėl kurios reikalingumo dar abejoja milijonas lietuvių. Kita vertus, menininkai dažnai verčiau ieško individualių alternatyvų: pelningo darbo reklamoje, kūrybinėse industrijose ar tiesiog išeivijoje, tai taip pat turbūt stabdo norą vienytis ir kovoti.

4. Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam", imitaciniam, negyvam?

Manau, kad, veliantis į tokius santykius, reikia stipriai psichologiškai pasiruošti, nusiteikti neuždavinėti beprasmių klausimų (pvz., „kodėl man, o ne jam? už ką jam taip?"), nepamiršti rytais vartoti vitaminų ir nenustoti tikėti savimi, nepaisant to, kaip šie santykiai klostysis.

5. Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!" – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.

Jeigu aš pasakyčiau, kad „A" yra „ateitis", „B" – „dabartis", „1" yra „džiugina", o „2" – „kelia nerimą", tai gautume tokius langelius: A1, B1, A2, B2. Kasdien po kelis kartus mintyse kauliuką mėtau ant tų langelių, ir visi turi vienodas galimybes laimėti. Kas iškrenta, tą ir turiu.

Gerda Jord. „Komerciškai sėkmingas kultūros žurnalas“
Gerda Jord. „Komerciškai sėkmingas kultūros žurnalas“

b_600_792_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-05-15_nr._3521_kultura2.jpg

b_600_750_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-05-15_nr._3521_kultura3.jpg

b_600_738_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-05-15_nr._3521_kultura4.jpg

b_600_782_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-05-15_nr._3521_kultura5.jpg

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai