Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Antanas Sheshi. Kiekybinio įverčio interpretacija

A6.png

Tyrimai būna kokybiniai ir kiekybiniai. Jie skiriasi strategijomis, požiūriu, metodika. Bet labiausiai –­ duomenimis. Kokybinių tyrimų metu nagrinėjami prasminiai ženklai, o kiekybinių – skaitmeniniai duomenys. Teigiama, kad kokybiniai metodai labiau tinka siekiant ką nors laisvai interpretuoti, o kiekybiniai –­ mėginant tiksliai įvertinti. Paprasta. Skubu ir neturiu laiko interpretacijoms. Imsiuos kiekybinių.

1091 – toks gyvenime matytų dienų skaičius skiria čia apžvelgiamus autorius. Aiškus kiekybinis įvertis. Trys pavasariai, trys vasaros, trys rudenys ir nepilnos trys žiemos. Laisviau apibendrinus – treji metai. Bet būkim tikslūs, gal tuomet mažiau užgaišim su kokybiniais išvedžiojimais.

Vladas Braziūnas. „Stalo kalnas". – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.

Pradėkime nuo vyresniojo. To, mačiusio trimis pavasariais daugiau. Braziūnui (g. 1952-02-17) bene labiausiai tiktų rimto poeto apibūdinimas. Rimtas kūrėjas, nesistengiantis bet kaip įbrukti bet ko, rimtai dirbantis su tekstais ir per 40 (vėl tie kiekybiniai įverčiai) kūrybos metų išmėginęs įvairius jų pateikimo formatus. Rimtumo įvaizdį sustiprina išleistų knygų gausa: Braziūnas iš tų autorių, kurių originalių, verstų, redaguotų leidinių skaičių kiekybiniais rodikliais apibūdinti nelengva. Ir pats poetas savo knygas jau, regis, bus nustojęs skaičiuoti (asmeninėje svetainėje teigiama, kad poezijos knygų būta 15, tik kone dešimtmečio senumo data po šiuo įrašu verčia suabejoti duomenų patikimumu – juk vien tarminė „Saula prė laidos" vėliau sulaukė dviejų leidimų skirtingais pavadinimais, o būta dar ir keleto kitų rinkinių). Taigi „Stalo kalnas" – naujausias rašytojo leidinys, nugulęs ant solidžios jo darbų krūvelės viršaus.

b_200_303_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-05-15_nr._3521_Braziunas_stalo_kalnas.jpg

Dažnai skaitytojai, susidūrę su tokiais svarbą akcentuojančiais žodžiais (rimtas, solidus), skirtais kūrėjo ir kūrybos apibūdinimui, nei recenzijoje, nei recenzuojamame tekste šių savybių aptikti nebesitiki. Dėl apžvalgos solidumo garantijų nėra. O štai Braziūnas – tikrai solidžiai atrodo. Ir, nepaisant to, išlieka toks pats –­ braziūniškas: nuolat pasikapstantis po gilumas ir vis randantis ką nors naujo. Dalį aptinkantis tolimuose, seniai susiformavusiuose telkiniuose, gal tame 1091 dienos pradiniame tarpsnyje ar dar ankstesnėse priešgymio gelmėse, kur būtasis laikas susipina su būtąja erdve: „vėjo kojų spalva –­ bulvienojų, o rankų – šešėlių / tų, kur skriejo per sienas ir lūžo nuo lubų begalviai // gal jie mano, gal tavo, gal senio, gyvenusio pernai / tik per žvilgsnį mergaitės, kur bandė įpiršti tau kvepalus / iš anapus, kur teka pašvaistės, pakvaišusiai varnai / maga grįžti ir pasižiūrėt, kiek nuskridus ir kuo dabar tapus" (p. 69). Dalį įžvelgiantis kažkur aplink lengvai sklandančios ateities nuojautose: „geriau, kad tai būtų vasaros / pavakary prie ugniakuro / girdėtum per lėtą lauką / kaip niekas tavęs nebešaukia" (p. 102).

Potraukis tyrinėti senovės klodus tikrai nenustebins tų, kurie susipažinę su Braziūno poezija. Ramuviečiu jį galima pavadinti ne tik kasdienėje veikloje (su šiuo Vilniaus universiteto kraštotyrininkų klubu susijęs ilgokas poeto gyvenimo tarpsnis), bet ir kūryboje. Mitologinės priešistorės paieškos būdingos jau pirmiesiems rinkiniams. Vėliau daug žaidęs su kalbėsenos formomis, sąskambių dėlionėmis, „Stalo kalne" poetas tarsi grįžta prie pradmenų. Specifinės, braziūniškos skiemenų darnos čia gal kiek mažiau, bet vaizdinių prasminiai simboliai vietomis atveria stebinančių sąsajų sritis: „stovėjom būry kaip klevai, kaip levai / ir kraujas tekėjo, toli keliavai / atsilikęs nuo stovinčių būrio / ir zvimbusios bitės sužiuro / nemelavai?" (p. 54) Sužiurusios bitės čia lyg kažkoks stabo konstruktas –­ momento nuostabos liudijimas. Įsiskaitant į šį Braziūno rinkinį, nuostabos jausmas tirštėja. Ir ne tik todėl, kad autorius nuolat užklumpa skaitytoją demonstruodamas netikėtas kalbinių išraiškų galimybes. Įgudęs kūrėjas lengvai fragmentuoja teksto struktūrą, laisvai jaučiasi valdydamas semantikos ir sintaksės figūras (tai itin gerai atspindi negausūs, tik reikiamose vietose sudėlioti kableliai). Tad „Stalo kalno" patekimas į 2014 m. kūrybiškiausių knygų dvyliktuką – tikrai pelnytas.

Kur kas labiau netikėta paties Braziū­no laikysena šiame rinkinyje. Dažnai rodosi, kad autorius pagauna ne tik mus, bet ir save prie kažin kokių naujų žymių: besi­žavintį smulkiais, dažnai besikartojančiais kasdienybės vyksmais („debesys atnešė naktį / lietūs praėjo pro šalį", p. 86, „mes dviese sudėvėtuos kambariuos / su kuo baruos, kieno ten žodžiai mėtos / paloviuos, pastaliuos, o smilkiniuos / kieno ten rožės žydi nepasėtos", p. 32), keistai besižval­gantį po pažįstamas apylinkes („pavasaris, ruduo erškėtės / oras toli girgždės / gervių trikampiai trimituos / už kalvos, vos vos begirdėt", p. 41). Atrodytų įprastos, pernelyg neišsiskiriančios impresijos, leidžiančios subjektui be kliūčių pereiti prie minties vystymo. Bet jose itin juntama tai, ko anksčiau šio poe­to kūryboje nebuvo – nuolatinė nežinios nuojauta: kažkas (viskas?) nuolat vyksta šalia, bet vyksmas taip ir neišduoda savo krypties („į juodą upę kaip lietus panyra / nekantrūs pirštai, virtę amžinybe // kaip nežinia kur plaukusi žuvis", p. 106).

Tokiais atvejais įprasta sakyti, kad kūrėjas subrendo. Bet ne veltui pristatydamas Braziūną apžvalgos pradžioje, tuoj po gimimo datos, minėjau žodį rimtas. Braziūnas – jau seniai rimtas ir subrendęs. Nebereikia jam bręsti – nei metai, nei kūrybos plotmė to tikrai nereikalauja. O vis dėlto... kažkas panašaus „Stalo kalne" matoma. Gal ne pati branda, o poreikio subręsti pojūtis. Tiksliau – noras atskleisti tą poreikį, parodant pasikeitusį laikino ir amžino santykį: „iš tiekos metų jau išgyvenęs / nebepargrįšiu" (p. 24).

Savotiško brandos pojūčio kupinas ne tik knygos tekstas, bet ir jo pateikimas. Trys apylygės apimties skyriai labiau ne atskiria, o papildo. Vientisumą nesunkiai išduoda jau pačių skyrių pavadinimų dėlionė: „leidosi kalno balandė" –­ „ant žydinčio ežero delno" – „laiko pakraštyje". Darnų minties tęstinumą paryškina ir savitas knygos dizainas: lapai kiekviename skyriuje vis tamsesni, pilkesni; baltą priekinį viršelį puošia stambesnė apipavidalinimui panaudoto A. Steponavičiaus piešinio fragmento dalis, o į pilkšvą galinio viršelio zoną teišlenda smulkus jo gabaliukas. Atsakingas dizainas ir maketavimas rašytojui buvo būdingas ir ankstesniuose rinkiniuose (turbūt ne veltui Braziūnas žinomas ir kaip fotografas), o šįsyk, regis, juntamas ir nemenkas dailininkės S. Chlebinskaitės indėlis.

Vis dėlto branda (ar artėjimo prie jos poreikis) šiame rinkinyje nenustelbia visiems gerai pažįstamų braziūniškų meditacijų: „ant pernykščių ražienų varnėnas / patvory prieraišuojantis šuo / ir žvaigždė nei šešėlis pamėno / kur pašėlusios šviesta delčios" (p. 97). Vietomis neužmiršti ir tarminio kalbėjimo ritualai. Bet „Stalo kalne" iš šiaurės Lietuvos parsineštais senolių žodžiais (šulnys, krenglys, viečnastis) neužsižaidžiama, retkarčiais prasprūstantys netikėti sąskambiai labiau skirti teksto gamai paįvairinti, neverčiant skaitytojo griebtis žodyno.
Taigi naujajame rinkinyje matome lyg ir kitonišką, ir kartu vis tokį patį, gerai pažįstamą Braziūną. Rimtą ir šelmišką, solidų ir jaukų, gilų ir pikantiškai vylingą... Bet svarbiausia – paženklintą šviežiu gyvenimo įspaudų sluoksniu. Kūrėją, nuolat kaupiantį vis pilnėjančioje kasdienių potyrių rinkmenoje naujus atradimus. Į šiuos – lig tol nematytus ar tiesiog nepastebėtus – ženklus pirmiausiai derėtų atsigręžti visiems Braziūno poezijos gerbėjams. O ir menkiau pažįstantiems rašytojo kūrybą jie galėtų tapti savitais kabliukais, padedančiais išnarplioti sudėtingų poteksčių rezginį. Rezginį, į kurį įpinta ir 1091 dieną trukusios vaikystės pradmenų patirtis, ir pastarųjų metų išgyvenimai, ir su laiku menkai besisiejantys vyksmai –­ „laiko pakraštyje, besibaigiant / gėlėtiems šiltiems mėnesiams" (p. 93).

Jonas Liniauskas. „Sutartinė / eilėraščiai". – K.: „Kauko laiptai", 2015.

Santykinai Liniausko ir Braziūno gimimo datas skiriančių dienų skaičius –­­ ne toks jau ir didelis. Ypač dabar, kai abiem jau per šešiasdešimt. Kas čia, rodos, ta 1091 diena (Liniauskas gimęs 1955-02-12). O vis dėlto skirtumas jaučiasi. Kitoks Liniauskas. Ir lyginti jį sunku ne tik su Braziūnu.

b_200_292_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-05-15_nr._3521_liniauskas-sutartine.jpg

Kiek čia kalti tie kiekybiniais įverčiais išreiškiami rodikliai – tikrai nežinia, bet Liniauskas tarsi koks „išsimušęs" iš savo kartos poetų – beskaitant atrodo, kad kažkas jį vis atgal traukia. Mėginimo lygiuotis į ankstesnių kartų poetines tradicijas pėdsakas juntamas visoje Liniausko kūryboje: tiek suaugusiesiems, tiek vaikams skirtuose eilėraščiuose. Bet skaitant „Sutartinę" šis pojūtis – itin stiprus. Gal dėl to, kad ir pati knyga gerokai storesnė už daugumą ankstesnių rinkinių. O gal todėl, kad iš vaikams skirtos kūrybos lauko rašytojas grįžta po gana ilgos pertraukos (paskutinis itin specifinio formato ir struktūros autoriaus leidinukas, orientuotas į suaugusius skaitytojus, rodos, bus 2007 m. išleistos „Voverės ir kitos būtybės"). Ir grįžta aiškiai išsiilgęs tokios kūrybos.

Formaliai Liniauskas, kaip ir Braziūnas, iš tų autorių, kuriems konkretus išleistų knygų skaičius pernelyg neberūpi. Kūrėjas, pasiekęs tam tikrą rašymo amato lygmenį, šiuo atžvilgiu dažniausiai gali jaustis ramus: jei ne šiemet, tai kitąmet vis kokia nors knygelė pasirodys. Labiau ar menkiau vykusi, išvaizdi ar nepasižyminti dailumu, didesnės ar mažesnės apimties... Tas dalinis nerūpestingumas neretai padeda. Mažiau jaudindamasis dėl išleidimo fakto, rašytojas gali skirti daugiau dėmesio turiniui, leisti sau eksperimentuoti. To Liniausko knygose būta: ne sykį mėgintos specifinės ritmikos formos, žaista su vaikiškų impresijų perteikimo suaugusiesiems galimybėmis.

Bet šį kartą gal daugokai dėmesio skirta dirbtiniam tekstų pritempimui prie pasirinktos tvarkos. Jau pačiu rinkinio pavadinimu – „Sutartinė" – tarsi siekta akcentuoti į jį patekusių eilėraščių skambesį. Ne veltui ir septyni knygos skyriai įvardyti dainomis („Senos dainos", „Miesto dainos", „Girtuoklių dainos", „Kaimo dainos", „Šunų dainos", „Nevilties dainos", „Meilės dainos"). Savitas skambesys išties sklinda iš daugelio tekstų: „Sakai, šnarėjimas todėl, kad traukiasi / Atgal žolė, visi žiedai atgal / Į sėklas, ir į mišką grįžta laukas... / Nebežinau, bet – gal..." (p. 120), „Kaskart ilgiau ilgesys, / Kai žvaigždės taip tyli, / Lyg vertintų, kaip esi, / Ir būtum nuvylęs" (p. 60). Vis dėlto dalis eilėraščių iš bendrojo dainingumo konteksto iškrinta ir tampa keistokais intarpais, kurie tik dėl pavadinimo (pavadinimus turi visi šio rinkinio eilėraščiai) ar siužetinės zonos sukaišiojami į konkrečius skyrius. Tad bendroji knygos struktūra gerokai nutolsta nuo tikros sutartinės, pasižyminčios harmoninga melodinių linijų jungtimi.

Kai kurie skyriai stilistiškai itin artimi maždaug dešimtmečiu vyresnės, pokarinio grūdinimo lietuvių poetų kartos kūrybai. Antai „Girtuoklių dainose" dažnos sąšaukos su S. Gedos giesmių skambesiais. Bet tai, kas vyresniesiems liejosi natūraliai, šiandien Liniausko eilėse kartais suskamba tik kaip pavėluotas ir blankokas atsakas: „Mes pragėrėme savo tėvynę, bet negi Tėvynė / Ji dar buvo, jei mes sugebėjom pragerti? / Vynas saldino kraują, ir kraujas tirštėjo kaip vynas, / Kol užtamsino visą pasąmonės kertę" (p. 51). Pasakojimo raiškai pagyvinti pasitelkiamų vaizdų šablonai vietomis taip pat atrodo gerokai nuvalkioti: „Dabar vėl pritrūko bejausmės glamonės, / Vienos cigaretės, tuščių pažadų, / Kad, ateitį visą ir vėl išgalvojęs, / Išeičiau iš proto kartu. Pamažu" (p. 98).

Bet keli dalykai sėkmingai gelbsti „Sutartinę" nuo oficialiai nesudaromo, bet daugelio neblogai įsivaizduojamo ne itin rimtai vertinamų knygų sąrašo. Pirmiausiai, įgimtas autoriaus gebėjimas sodriai pateikti santykį su situacija. Liniauskas laisvai jaučiasi rimuodamas, jam nebūtina dirbtinai ieškoti ritmiką ryškinančių elementų, todėl gali sau leisti koncentruotis į mintis ir ypač vaizdus. Kad ir kaip atrodytų keista, šį kartą jam tai labiau sekasi nerimuotuose eilėraščiuose („Le tour de France didvyris", „Tvarkingos moters para trunka 24 valandas", „Dabar", „Senas katine"). Pavieniui pabarstyti jie menkai siejasi su dauguma lengviau skambančių tekstų, tarsi glumindami savo nepritapimu prie fono ir kartu dažnai priversdami suklusti. Tas suklusimas, įsiskaitymas tampa pirmuoju poezijos tikrumo indikatoriumi. Ir galbūt – vienu geriausių įrodymų, kad nerimtų kūrinių sąrašo sudarinėjimas (net jei vien mintyse) dažnai tėra bevertis laiko gaišimas. Taip, išskirtine šviežių poetinių gūsių gausa „Sutartinė" nepasižymi. Bet lengvabūdiškas jų dvelksmas paskirose eilutėse neretai suskamba stebinančia vėsios prieblandos magija: „Sniego spalvos visai kaip dangaus, / Ir ilgai atsigręžęs žiūrėsiu, / Kas ateina iš ten. Kai daugiau / Bus girdėti, negu matyti" (p. 63).

Daugeliui rinkinio eilėraščių šios išskirtinės traukos stinga. Kartais atrodo, kad autorius mėgina tai kompensuoti perdėtu sceniškumu: beveik visiems tekstams būdingas konkretus siužetinis vyksmas (lyg būtų rašoma kokia miniatiūrinė poemėlė), dažnas eilėraštis pradedamas dedikacija, tarytum iš anksto nurodant, ko iš jo derėtų tikėtis. Deja, tokia teatrališka pateikimo forma neužglaisto jausmo trūkumo. Ypač to, savito, ateinančio iš mažumės. Gal to 1091 dienos pradmens (ar baigties?) čia labiausiai ir pritrūko?

Komentarai  

 
+4 #2 Pone Gražu, 2015-05-27 11:11
ar netikite, kad yra puikių knygų, kurias verta girti, o ne kritikuoti?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 -4 #1 Gražu 2015-05-27 10:17
Va ir rado nors vieną nekritikuotiną autorių,kas kelia visokių įtarimų ir skatina žiovulį...
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai