Emilija Visockaitė. Muzikos centrifuga: balandis

Pastarąjį mėnesį klube „Tamsta" vykusiame pradedančių muzikos grupių konkurse „Garažas" labiausiai nustebino tai, kad daugelis dainavo lietuviškai. Ši sveikintina tendencija išryškino kitą, dar didesnę, bėdą – muzikantai neturi ką pasakyti. Tekstuose nemokšiškai sekama A. Mamontovo įbetonuota lyrine tradicija: leksika dirbtina ir pasenusi (kone maironiška), liurlenimas apie saulę, vėją ir lietų tiesiog užpildo taktus be aiškesnės minties.

„Garažas" patvirtino ir vieną nebenaują tiesą – Lietuvoje nėra dirvos vidutinio sunkumo rokui. Vakaruose plačiausiai išnaudojamas tarpas tarp popmuzikos ir, tarkim, metalo pas mus yra susitraukęs iki kelių grupių, o ir tos daugiausiai atkartoja senus šablonus. Tiesa, roko vietoje bręsta originali, išradinga elektronika (pvz., konkursą laimėjęs duetas „Leaded by Two").

Markas Palubenka – Puzzleman

Markas labai tinka žymėti atsiribojimą nuo roko: 2008 m. pogrindyje jis tapo žinomas kaip psichodelinio roko grupės „Grim City" lyderis, bet išgarsėjo tik pradėjęs viską kurti vienas. Dabar jis madingiausias šios elektroninės akustinės bangos muzikantas. „Dėlionžmogis" –­ antrasis albumas – dar profesionalesnis, tvarkingesnis, kruopščiau apgalvotas nei „No Fun in 101". Iš dalies dėl to jis toks mirtinai nuobodus.

b_589_530_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-05-15_nr._3521_Markas_Palubenka_-_Puzzleman.jpg

Albumo įžangoje įspėjami nepilnamečiai bei itin jautrūs klausytojai ir pristatomas Dėlionžmogis –­­ kontroversiškas genijus, paranojikas, ekshibicionistas, humoristas, verslininkas, mistikas (Markas sako, kad šio personažo prototipas –­ Salvadoras Dalí). Tai verčia tikėtis paslaptingų ir šizofreniškų klausos išbandymų.

Tačiau albumas akivaizdžiai parašytas vienos rankos, jo tapatybė tvirta ir vientisa. Vokaliniu atžvilgiu Markas mina savo paties išmintoje vietoje –­ atpažįstamas švelnus balsas visą albumą išlaikomas vienodame aukštyje. Ritmai raminantys, patogūs, netrikdantys. Gera foninė muzika, žinoma, irgi žanras...

Norėtųsi Markui palinkėti bendradarbiauti su į save nepanašiais muzikantais (aštriu vokalu, trankia perkusija), ir ne su pritariančiais, o su dominuojančiais, vadovaujančiais, nuvedančiais nežinomais keliais. Dabar jo racionalioms kompozicijoms labiausiai trūksta gyvybės, aistros, teatro, kurių iš dėlionžmogio Jimo Morrisono buvo pramokę „Grim City".

Siela – Širdis. Kryžius. Pasaga

Jau 25 (!) metus „Siela" plėtoja roko legendų „Kino" ir „Nautilus Pompilius" lietuvišką variantą. Rusų muzikantų dėmesys dainų tekstams įgimtas ir „Sielos" sielai Aurelijui Sirgedui. Jo leksika nėra tolima tam pačiam Mamontovui, tačiau grubesnė, tamsesnė („Širdies uola nesudreba, strėlė-kulka nepramuša / Nakties tylos, akių tamsos"), tebesužiba metaforomis („išsinerti iš rudens odos"). Sirgedas yra unikalus pavyzdys žmogaus, kuriam iki šiol rūpi, kuris iki šiol turi apie ką dainuoti: „Svetimų minčių, svetimų galvų / Skvote gyveni, valgai ir miegi."

b_600_600_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-05-15_nr._3521_siela_sirdis-kryzius-pasaga.jpg

Nebuvau „Sielos" gerbėja (iki šiol), bet jos neišsenkančios melodijos stipriai įsivėlusios atmintyje. Šios naujosios dainos puikiai įsilies į ilgą grupės diskografiją: skamba jos panašiai kaip ir ankstyvesnės, bet nė viena nėra nuobodi, o kai kurios – aiškūs hitai. Kaip ir Palubenkos bei Orlovos, šis albumas tetrunka vos ilgiau nei pusvalandį, tačiau neatrodo nei per trumpas, nei skubotas. Santūri, uždara, gotiška „Siela" paradoksaliai kelia grynai pankišką adrenaliną, neatsiejamą nuo paauglystės ir alkoholio. Tačiau tai labai rimtas senamadiškas rokas, kuris net besitūsinant dirgina sąmonę ir sąmoningumą (gal ne veltui viršelyje atrodo užšifruotas klausimas „O tu?").

Alina Orlova – 88

Alina taip įsitvirtinusi kolektyvinėje sąmonėje, kad bet kuri liūdna mergina, viena scenoje su instrumentu, vadinama jos pasekėja. Vis dėlto daugumai „pasekėjų" iki Alinos labai toli. Skirtumą nesunku išgirsti. Tik Alinos atliekami žodžiai „duok man meilės gabalėlį, / duok man laimės spindulėlį" neskamba kaip Zvonkaus projektas. „Spindulėlis" čia pirmiausiai ir įstringa –­ gal dėl to, kad tekstiškai yra artimiausias pirmosioms Alinos dainoms. Nors albume interpretuojama ir O. Wilde'o, W. Blake'o poezija, dominuoja dainos apie paros metą („Švinta", „Utrom", „Good Night") – tokią koncepciją buvo verta labiau pabrėžti (ir jau tikrai buvo galima sugalvoti labiau prie jos derantį CD pavadinimą).

b_580_524_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-05-15_nr._3521_Alina_Orlova_-_88.jpg

Šį, kaip ir du ankstesnius, Alinos albumus prodiusavo tas pats Sirgedas, tačiau jis savų taisyklių nediktuoja (o būtų visai įdomu sujungti rusiškas tradicijas). Alinos kryptis aiški –­ nuo grynų pianino, smuiko garsų pereita prie lengvos retro elekt­ronikos. Šiuo atžvilgiu man labiausiai patiko vesterniška daina „Day". Hitas „Sailor", gaila, per anksti nutrauktas, neišplėtotas.

Alina koncertuose visada labiau atsiveria nei įrašuose, ryškiau ten suskambės ir „88". Bet linkėt norisi panašiai kaip ir Markui –­ drąsos, klyksmo, radikalumo. Nesama lietuviškos muzikos rinka suteikia laisvę groti ką tik nori –­ tą reiktų ir išnaudoti.

Colleen – Captain of None

Prie Alinos (nors, teisybės dėlei, labiau prie Eglės Sirvydytės projekto „mmpsuf") visai dera šis prancūzės multiinstrumentalistės Cécile Schott, pseudonimu Colleen, darbas. Tai jau šeštas buvusios anglų kalbos mokytojos albumas, kuriame iš kompiuteriu apdirbtų garsų ir vokalo ji komponuoja elektroninius ambient sapnus. Jos pagrindinis akustinis instrumentas –­ XVI a. viola da gamba, savotiškas violončelės prototipas –­ atstoja ir boso liniją, ir perkusiją, ir melodiją. Nors sapniškumas labiausiai kuriamas balsu, ypač hipnotizuoja dub ritmai, kartais suintensyvėjantys iki afrikietiškų šokių („This Hammer Breaks").

b_600_596_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-05-15_nr._3521_Colleen.jpg

Įrašo architektūra minimali ir elegantiška. Teksto nedaug, jis subtilus ir nenuvalkiotas: „Aš gimininga akmenims, įskeliantiems ugnį / Aš gimininga tirpstančiam ledui, teikiančiam vandenį / Aš gimininga uolai, dėl kurios suklupau."

Young Fathers – White Men Are Black Men Too

Už Škotijos nepriklausomybę pasisakantiems politikams iškilus Didžiosios Britanijos parlamento rinkimuose, verta pasiklausyti škotų trio „Young Fathers". Tiesa, nors visi grupės nariai gyvena Edinburge, vienas yra gimęs Liberijoje, kito tėvai kilę iš Nigerijos. Jų debiutinis albumas „Dead" pernai įvertintas „Mercury" prizu, bet antrasis atrodo tik dar geresnis, gaivališkesnis, persisunkęs devyniais nepaliaujamo koncertavimo prakaitais.

b_600_600_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-05-15_nr._3521_Young_Fathers.jpg

Šioje muzikoje pilna visko: visi trys repuoja, loja ir dainuoja, bet hiphopą stelbia europietiška electropop, indie, industrinio ir krautroko makalynė, primenanti puikią JAV eksperimentinės popmuzikos grupę „Yeasayer". Nors „Young Fathers" nesvetima pilietinė ir politinė pozicija, jų kūryba labai žaisminga, energinga, pozityvi – kiekvienos dainos stilistinėje eklektikoje išnyra aštrus popkabliukas. Pats tas albumas artėjančiai vasarai.

Alabama Shakes – Sound & Color

„Alabama Shakes" staiga išgarsėjo 2012 m. – debiutinis CD „Boys & Girls" buvo nominuotas trims „Grammy", o grupės gerbėjais pasiskelbė Jackas White'as, Adele ir Obamos. Šis, antrasis, įrašas įšoko į pirmą JAV perkamiausių albumų sąrašo vietą (tai ne šiaip sau pasiekimas – indie grupė aplenkė kelis repo albumus ir garso takelius iš filmų „Greiti ir įsiutę 7" bei „50 pilkų atspalvių"). Viso to kaltininkė, be abejo, yra grupės lyderė ir dainų autorė 26-erių Brittany Howard –­ jos įvairiaspalvis balsas, primenantis Janis Joplin, dramatiškas ir seksualus, aukštas ir žemas, aprėpia visą chaotišką šio įrašo prigimtį: psichodeliką, fanką, džiazą, soulą... Tai smarkus kokteilis, kuriame pavyko užfiksuoti grupės koncertų rokenrolą („The Greatest"), ekstatiškas kulminacijas („Gimme All Your Love") ir jausmingas pauzes („Guess Who").

b_600_600_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-05-15_nr._3521_alabama-shakes.jpg

Vakarų popmuzikoje be vintažo dabar mažai kas apsieina. (Lietuvoje ši mada taip pat matyti, bet nei „Kertukų", nei Šabaniausko dar niekas nemodernizavo.) Jei pasiilgote gryno, bet nenuklausyto daikto, rekomenduoju taip pat balandį pasirodžiusį CD – Pokey LaFarge'o Something in the Water – originalios jauno muzikanto kompozicijos nukelia į regtaimų ir svingo laikus. Muzikiniai fotošopo įrankiai čia išnaudoti taip sumaniai, kad XXI amžių atpažinsite tik iš įrašo švarumo.

Visus albumus, išskyrus Alinos Orlovos „88", galite perklausyti „Spotify".
Pirkdami muzikos įrašus ir bilietus į koncertus remiate Lietuvos muzikos kultūrą.

Loading

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai