Miguel de Cervantes. Mokslinčius Vitražinis

Fernando Selmos (1752–1810) raižinys
Fernando Selmos (1752–1810) raižinys

Balandžio 23 d. paminėta Pasaulinė knygos ir autorių teisių diena. Ispanijoje tai ypač reikšminga šventė – Miguelio de Cervanteso diena, kai visoje šalyje vyksta romano „Išmoningasis bajoras Don Kichotas iš La Mančos" skaitymo maratonas. Šiemet ispanų kalbos mokyklos – Picasso centro – dėstytojai Clara Merayo Marcé, Aida Reinoso Acero, Juanas Luisas Fernándezas Gallo ir administratorė Agnė Šimkūnaitė tokį maratoną organizavo Vilniuje. Skaitymai įvyko balandžio 25 d. Venclovų namuose-muziejuje. Skaityti buvo pasirinkta Cervanteso novelė „El licenciado Vidriera", įtraukta į „Pamokomųjų novelių" (1613) rinkinį. Picasso centro mokiniai, padedami dėstytojų, išvertė šios novelės adaptuotą versiją. Novelės įžangą ispaniškai perskaitė renginyje dalyvavęs Ispanijos Karalystės ambasados kultūros atašė Carlosas Davidas Lucini Baquerizo. Šia proga Venclovų namuose-muziejuje atidaryta A. Reinoso Acero mišrios technikos piešinių paroda.


Vaikštinėdami Tormeso upės pakrante, du jaunikaičiai, Salamankos universiteto studentai, išvydo kokių vienuolikos metų bernioką, snaudžiantį po medžiu. Sprendžiant iš jo rūbų, tai buvo vargšas padienininkas.
Jaunikaičiai paliepė savo tarnui jį prižadinti ir paklausti, iš kur bus kilęs ir kodėl miega tokioje nuošalioje vietoje.
– Užmiršau savo tėviškės pavadinimą, – atsakė berniukas. – Keliauju į Salamanką tarnauti šeimininkui, kuris sutiktų apmokėti mano mokslus.
– Ar moki skaityti? – paklausė vienas vyras.
– Taip, pone. Rašyti irgi moku.
– Tikriausiai ne dėl sušlubavusios atminties užmiršai savo kaimo pavadinimą.
– Yra kaip yra, niekas nesužinos nei mano kaimo pavadinimo, nei tėvų pavardės tol, kol netapsiu įžymus.
– Ir kaipgi ketini išgarsėti?
– Studijuodamas, – atsakė berniukas. – Išsimokslinęs vieną gražią dieną išgarsėsiu. Juk ne dievai puodus žiedžia.
Vaikiščio atsakymas riteriams labai patiko, todėl jie nusprendė pasiimti jį kartu su savimi į Salamanką už tarną.
Šitaip Tomas Puskepalis, kaip pats prisistatė, darbininko drapanas pakeitė į juodą studento mantiją ir kepuraitę. Netrukus atsiskleidė gerosios Tomo savybės. Jis sugebėjo ištikimai tarnauti savo šeimininkams neapleisdamas mokslų. Visi jį vertino už protą ir draugiškumą. Abu ponai taip prisirišo prie jaunuolio, kad laikui bėgant pradėjo su juo elgtis ne kaip su tarnu, bet kaip su lygiu.
Aštuonerius metus praleido su jais Tomas. Mokėsi literatūros ir teisės; Salamankos universitete išgarsėjo sąmojingumu ir tokia puikia atmintimi, kad kartais ji net baugino.
Galiausiai, kai riteriams atėjo metas sugrįžti į gimtąją Malagą, jie pakvietė Tomą vykti drauge. Esą Malaga yra vienas nuostabiausių Andalūzijos miestų ir Tomui tenai nieko netrūksią. Tačiau gan veik jis pasiprašė išleidžiamas į Salamanką, nes panūdo studijuoti toliau. Kilnieji draugai ne tik patenkino jo prašymą, bet ir įteikė kapšą skambančiųjų, kurių turėjo pakakti trejiems metams.
Atsisveikinęs ir padėkojęs, Tomas išvyko iš Malagos ir pasuko Antekeros link. Leisdamasis nuokalne, sutiko vieną orų vyrą. Tai buvo pėstininkų kapitonas, o jo leitenantas, keliaudamas į Salamanką, rinko kareivių kuopą, su kuria turėjo nukakti pirmiausiai į Italiją, o vėliau – į Flandriją. Išsiaiškinę, kad jiems pakeliui, Tomas ir kapitonas nusprendė joti drauge.
– Koks puikus kareivio gyvenimas! –­­ porino Tomui kapitonas. – Tik mes, kareiviai, žinome tikrąjį laisvės skonį. Tuoj trauksime į Italiją, kad tu žinotum, kokie ten gražūs miestai! Kokie turtai, kokia gausybė! O ką jau kalbėti apie svečių namus ir jų siūlomas pasakiškas vaišes! Makaronai – nors liežuvį nuryk!
Tačiau kapitonas nė žodžiu neužsiminė nei apie tai, kaip tenka eiti sargybą šaltomis it ledas naktimis, nei apie mūšiuose tykančius pavojus, nei apie alkį, kuris kamuodavo pakliuvus į apgultį. Pagaliau nieko nepasakė apie tai, kaip arti kareivio šmižinėja giltinė. Kapitonui Diegui Valdivijai taip patiko Tomo išmintis ir malonus būdas, kad pasišovė įtikinti jį drauge vykti į Italiją. Net siūlė užimti leitenanto, kuris netrukus paliko kuopą, vietą.
Tomas neišmanė, ką čia atsakius. Jam magėjo pažinti kitas šalis, mat buvo skaitęs, kad po ilgų kelionių žmonės grįžta išmintingi. „Esu dar labai jaunas, –­ įtikinėjo save. – Nors ir sugaišiu porą metų, vis tiek dar spėsiu kibti į savo mokslus."

Aida Reinoso Acero. „Pora“
Aida Reinoso Acero. „Pora“

Galiausiai nusprendė priimti kapitono pasiūlymą, tačiau tik iš dalies: kartu vyksiąs į Italiją, bet jo pulke netarnausiąs. Nors kapitonas primygtinai kvietė neatsisakyti tarnybos ir kareivio algos, žadėdamas duoti viską, ko Tomas paprašys, šis vis tiek atsisakė.
– Tai prieštarautų tiek mano, tiek jūsų sąžinei, kapitone.
– Toks begalinis sąžiningumas labiau pritinka dvasininkui negu kareiviui, –­ gūžtelėjo pečiais kapitonas. – Bet šaunu, vaikine. Nuo šiol esame bendražygiai!
Po kelių dienų susirinko visa kuopa ir juodą studento mantiją Tomas pakeitė kareivio uniforma, tokia spalvinga, juostelėta ir plunksnuota, kad žiūrėdamas į veidrodį jautėsi lyg papūga.
Karžygiai patraukė į Kartacheną ir atvyko ten greičiau, nei Tomas tikėjosi, kiekvieną dieną kelyje jiems pasitaikydavo naujų ir malonių nuotykių. Kartachenoje vyrai susėdo į keturias galeras ir išplaukė jūron.
Gyvenimas šiuose jūros namuose Tomui buvo ne tokia jau ir maloni naujybė. Gyvenimą kartino blakės, žiurkės ir surūgusi jūreivių nuotaika, tačiau tai buvo niekis, palyginus su juos užklupusiomis dviem audromis. Galiausiai, sušlapę ir nuo nemigos pajuodusiais paakiais, kariai atplaukė į Genują. Iškrovus laivą ir aplankius bažnyčią, kapitonas Valdivija pakvietė vyrus į užeigą, o jau ten gardi užkanda ir vynas nugramzdino nemalonius kelionės prisiminimus užmarštin.
Kitą dieną kuopa rengėsi keliauti į Italijos šiaurę, tačiau Tomas rezgė kitokį planą. Genuja jam labai patiko. Miesto gatvėse knibždėte knibždėjo gražių moterų ir išsilavinusių vyrų. Jaunuolis norėjo geriau pažinti kraštą, todėl pasakė kapitonui plaukti be jo. Pažadėjo prisidėti prie kuopos dar iki jam atvykstant į Flandriją.
Tomas atsisveikino su kapitonu ir leidosi į daug mėnesių trukusią kelionę po Italiją. Aplankė Florenciją ir Romą, ten pabučiavo popiežiui kojas, nukeliavo į Neapolį, jam pasirodė, kad tai pats gražiausias pasaulio miestas. Jaunuolio širdį pavergė šis miestas su vandens gatvėmis, kad bemaž pamiršo savo pažadą. Praleido čia visą mėnesį iki išvykimo į Milaną, kur susitiko su bendražygiais dieną prieš išvykstant į Flandriją.
Kapitonas jį pasitiko išskėstomis rankomis. Tomas ištesėjo pažadą ir kartu nukeliavo į Flandriją. Praplaukė pro Antverpeną, Gentą ir Briuselį, grožiu šios vietovės nė kiek nenusileido Italijos miestams. O Ispanija ruošėsi vasarą prasidėsiančiam karui, tačiau Tomas jame dalyvauti anaiptol netroško. Jo svajonė pamatyti pasaulį jau išsipildė, tad dabar panūdo grįžti į tėvynę ir baigti mokslus. Atsisveikino su kapitonu ir grįžo į Salamanką, kur buvo labai maloniai sutiktas. Ten pabaigė teisės mokslus.
O į Salamanką atvyko viena savo grožiu turtingus vyrus medžiojanti dama. Mokėjo savo grožybėmis mitriai naudotis: aplink ją nuolat sukiojosi pulkas studentų. Tomas, sužinojęs, kad ji yra buvusi Italijoj ir Flandrijoj, nusprendė ją aplankyti. Jaunuolis taip patiko damai ir ji taip jo užsigeidė, jog už jo meilę pasiūlė visą savo turtą. Tačiau Tomo nei dama, nei jos pinigai visai nedomino, labiau prie širdies jam buvo knygų draugija.
Jausdamasi apvilta ir nuvertinta, dama nusprendė imtis kitokių priemonių savo tikslui pasiekti. Apsilankė pas vieną garsią raganą žolininkę ir paprašė jos pagalbos. Šioji davė jai svarainį ir pasakė:
– Šį vaisių taip užkerėjau, kad, suvalgęs jį, jaunuolis kaipmat beviltiškai tave įsimylės.
Neapsakomai laiminga dama pasirūpino, kad jos draugai atvestų Tomą. Ir vos tik jie pasiliko vieni du, pavaišino jį užkerėtuoju svarainiu.
Joks stebuklingas eliksyras negali priversti pamilti kitą žmogų. Tačiau egzistuoja nuodingų žolelių ir augalų, kurie nusilpnina paragavusiųjų valią, o suvartojus daugiau, šios žolės virsta mirtinais nuodais. Štai kokiame nuovire kerėtoja išmirkė svarainį. Vos tik Tomas atsikando vaisiaus, jo rankos ir kojos pradėjo tirtėti. Jaunuolis prarado sąmonę ir susmuko ant grindų.
Kai po kelių valandų atsipeikėjo, atrodė pusiau apkvaišęs. Mikčiodamas pasakė draugams, kad dama bandė jį nunuodyti. Sargyba leidosi damutės ieškoti, bet ši jau buvo pasipusčiusi padus, ir niekas jos daugiau nematė.
Šešis mėnesius Tomas pragulėjo lovoje mirtimi vaduodamasis, kad paliko vien kaulai ir oda. Vargšelis atrodė susipykęs su protu. Galų gale gydytojai išgydė jo kūno negalią. Tačiau buvo visiškai aišku, kad sveiką protą jaunuolis prarado amžiams.
Niekas iš miestiečių nebuvo regėjęs tokio keistuolio, koks tapo Tomas Puskepalis. Jis pradėjo manytis esąs išpūstas iš stiklo. Kai draugai norėdavo prie jo prieiti, imdavo maldauti ir šaukti, kad šiukštu nesiartintų prie jo, mat bijojo būti sudaužytas. Ir vos tik koks geraširdis, ketindamas ištiesti vargšeliui pagalbos ranką, prisiartindavo ir jį apkabindavo, šis klykdamas puldavo ant žemės ir alpdavo.
– Kalbėkite su manimi per atstumą, – nurodinėdavo pamišėlis. – Klauskite manęs ko tik norite, ir aš jums atsakysiu išmintingiau nei anksčiau, nes esu iš stiklo, o stiklas leidžia matyti pasaulį aiškiau ir skaidriau negu kūnas ir kraujas.
Atsirasdavo gudruolių, kuriems baisiai knietėjo patikrinti, ar tai, ką jis sako, tiesa. Tad užduodavo jam tikrai suktų klausimų, ir Tomas atsakydavo į juos taip mitriai ir šmaikščiai, kad net universiteto profesoriai likdavo išsižioję.

Aida Reinoso Acero. „Grupė“
Aida Reinoso Acero. „Grupė“

– Kaip tai įmanoma, – patraukdavo jie pečiais, – kad galva su tokia proto negalia tiek žinių savyje talpina?
Tomas nebeatsiliepdavo nei kviečiamas vardu, nei pavarde Puskepalis. Jį imta pravardžiuoti Mokslinčiumi Vitražiniu. Jis paprašė, kad jam duotų tokį apsiaustą, kuris gerai apsaugotų kūną, mat bijojo, jog tuose ankštuose drabužiuose gali sudužti. Davė jam labai plačius marškinius, Vitražinis nepaprastai atsargiai juos apsivilko ir susijuosė medvilnine virve. Jis atsisakė avėti batus. Nebenorėjo valgyti nei mėsos, nei žuvies, tik šviežius vaisius, kurie turėjo būti paduodami per atstumą: sudėti į naktipuodį, prikabintą prie baslio galo. Gėrė jis tik iš šaltinių ir upės, semdamas vandenį rieškučiomis.
Išėjęs į lauką, vaikščiojo gatvės viduriu ir vis dirsčiojo į stogus: vis nuogąstavo, kad nukritusi čerpė gali jį sudaužyti. Vasarą miegodavo lauke po atviru dangumi, o žiemą iki pat pasmakrės sulįsdavo į šieną, nes manė, kad tokia lova – saugiausia stikliniams žmonėms. Išgirdęs griaustinį griaudžiant, didžiai tirtėdamas išlėkdavo į laukus, kol audra nurimdavo.
Iš pradžių draugai neišleisdavo jo iš namų, bet supratę, kad beprotystė nekelia pavojaus, paliko jį ramybėje. Kai Mokslinčius Vitražinis išeidavo pasivaikščioti, sukeldavo visų jį pažinojusių nuostabą ir gailestį. Vaikai mėgindavo prisiartinti prie Vitražinio, bet šis išvaikydavo juos pagaliu.
– Nesiartinkit! – šaukdavo jis. – Esu iš stiklo, galite mane sudaužyti.
Norėdami patikrinti ar tai tiesa, pasiučiausi vaikėzai apmėtydavo jį skarmalais ir akmenimis, tuomet vyras pradėdavo rėkti ir mostaguodavo rankomis tol, kol pasirodydavo suaugusieji ir nubaidydavo neklaužadas.
– Įkyrite labiau nei musės, esate šlykštesni už utėles ir baisesni įžūlėliai nei blusos! – aimanuodavo Mokslinčius Vitražinis.
Vaikai netruko suprasti, kad klausytis šio bepročio kalbų yra kur kas smagiau, nei mėtyti į jį akmenis. Šitaip gan veik žinia apie Mokslinčių Vitražinį pasklido po visą Salamanką, tad ir maži, ir dideli pradėjo sekioti jam iš paskos ir klausytis jo pamokymų ir sąmojų.
Vieną sykį, Mokslinčiui einant pro skudurų krautuvę, per langą persisvėrė skudurininkė ir šūktelėjo:
– Kaip Dievą myliu, pone Vitražini, labai apgailestauju dėl jūsų nelaimės, bet juk negaliu dėl jos lieti ašarų.
Mokslinčius Vitražinis atsisuko ir labai ramiai atsakė moteriškei tais pačiais žodžiais, kuriais Jėzus kreipėsi į Jeruzalės moteris:
– Neliek ašarų dėl manęs, moterie, verčiau verk dėl savęs ir savo vaikų.
Skudurininką, kuris irgi buvo išlindęs pro langą, šie žodžiai baisingai įžeidė, mat galėjo suteršti jo vardą žmonių akyse.
– Ei, Mokslinčiau, – kreipėsi žmogelis į Vitražinį, – žinai, tu labiau primeni klastingą niekšą nei pamišėlį.
– O man nė motais, – atšovė šis, –­ kad tik kvailys nebūčiau.
Kartą paklaustas, ką manąs apie pradinės mokyklos mokytojus, Mokslinčius atsakė, kad, be abejonės, jie turėtų būti labai laimingi, nes nuolat bendrauja su angelais, kad ir snarglėtais. Apie laisvąsias damas sakydavo, kad jos labiau vertinamos už savo laisvą elgesį nei už tai, kad yra damos.
Žinia apie keistą Mokslinčiaus pamišimą pasiekė karaliaus rūmus ir galiausiai pasklido po visą Valjadolidą. Vienas kilmingasis panoro su juo susipažinti ir pavedė savo bičiuliui riteriui jį atvežti.
– Pone Vitražini, – tarė riteris, –­ mane atsiuntė vienas svarbus rūmų asmuo, jis geidauja tamstą pamatyti ir kviečiasi pas save.
– Jūsų malonybe, atsiprašykite mano vardu svarbiojo asmens, – atsakė Moks­linčius, – bet aš negaliu gyventi rūmuose, nes visai nemoku pataikauti nė padlaižiauti.
Nors ir spyriojosi, galiausiai Moks­linčius Vitražinis sutiko vykti į karaliaus rūmus. Buvo atneštos dvi pintinės, skirtos gabenti stiklą ir kitus dūžtančius daiktus. Vitražinis buvo įsodintas į vieną iš pintinių, o į kitą priberta akmenų pusiausvyrai išlaikyti, abi pintines tarnai įtaisė asilėnui ant nugaros iš šonų.
Į Valjadolidą jie atvyko nakčia. Moks­linčių nuvedė į didžiūno, kuris buvo įsakęs jį atvežti, namus ir ten jį iškėlė iš pintinės.
– Būk pasveikintas, pone Mokslinčiau Vitražini, – tarė jam namų šeimininkas. – Kaip kelelis? Nedulkėjo?
– Bet kuris kelias yra geras, jei kur nors veda, išskyrus tą, kurio pabaigoje –­ kartuvės.
Didžiūnui nepaprastai patiko šis keistas Vitražinio pamišimo ir išminties derinys. Jis net sutiko, kad Mokslinčius laisvai vaikščiotų po miestą lydimas tarno, kuris neleido vaikėzams erzinti jo.
Nepraėjo nė savaitė, ir žinia apie Moks­linčių Vitražinį pasklido po visą Valjadolidą. Žmonės jį stabdydavo kiekviename žingsnyje norėdami pasiklausyti jo garsiųjų atsakymų.
– Esate toks sąmojingas, – kreipėsi į jį vienas studentas, – kodėl gi netapote poetu?
– Niekada neturėjau nei tiek paikumo, nei tiek sėkmės, – atsakė šis.
– Nesuprantu.
– Noriu pasakyti, kad man neužteko paikumo kalti prastas eiles ir sėkmės –­ kurti geras.
– O kodėl dauguma poetų yra skursnos? – paklausė jo kitas studentas.
– Nes jiems patinka. Galėtų neskursti, jei vestų savo mylimąsias. Juk savo eilėraščiuose apdainuoja, kad šių plaukai – iš aukso, veidas – iš sidabro, akys –­ gryni smaragdai, dantys – iš dramblio kaulo, o lūpos kaip koralai, vadinasi, jos turėtų būti vertos didžiulių turtų.
Vieną dieną stoviniuodamas prie bažnyčios, Mokslinčius Vitražinis išvydo, kaip tuo pačiu metu laidojamas senas vyras, krikštijamas vaikas ir prie altoriaus vedama nuotaka. Ir pasakė, kad Dievo namai yra tikras mūšio laukas, kur žūsta seniai, laimi vaikai ir triumfuoja moterys.
Kartą į aikštę atvedė nuplakti šešis vyrus, šauklys paskelbė:
– Pirmas, už vagystę.
Čia Mokslinčius Vitražinis kreipėsi į šurmuliuojančius žioplinėtojus, sėdinčius pirmoje eilėje ir stebinčius šį liūdną reginį:
– Skirstykitės, broliai, nejau norite sulaukti savo eilės?
Sykį vienas vyras paklausė, ką jam daryti, kad niekam nepavydėtų, ir Moks­linčius patarė:
– Miegok, nes miegodamas pasidarai lygus su tuo, kuriam pavydi.
Vienai moteriškei, einančiai pro šalį su dukra, kuri buvo itin negraži, bet nuo galvos iki kojų apsikarsčiusi perlais ir brangakmeniais, pasakė:
– Jūs labai gerai padarėte, kad savo dukterį taip kruopščiai išklojote akmenimis, dabar neliko jokių nelygumų ir iškilumų.
Vienam vyrui, paklaususiam, kas pasaulyje laimingiausias, Vitražinis atsakė:
– Tai turėtų būti kas nors vardu Niekis. Todėl ir sakoma: „Tik Niekis yra patenkintas savo likimu" ir „Tik Niekis pasprunka nuo mirties."
Žodžiu tariant, Mokslinčius kalbėjo taip išmintingai ir protingai, kad jei nebūtų klykęs, kai kiti žmonės jį liesdavo ir prie jo artindavosi, jei nebūtų keistuoliškai rengęsis, valgęs ir gėręs, vasarą nebūtų miegojęs plyname lauke, o žiemą – šieno kupetoj, būtų atrodęs esantis pats protingiausias žmogus pasaulyje.
Mokslinčiaus pamišimas truko dvejus metus, kol sykį vienam Šventojo Jeronimo ordino vienuoliui, įgudusiam gydyti protiškai nesveikus žmones, pagailo Mokslinčiaus ir jis pasišovė šį išgydyti. Kadangi vienuolio būta nepaprastai patyrusio, jis grąžino jaunuoliui protą. Tada aprengė advokato mantija ir tarė:
– Sūnau mano, keliauk į karaliaus rūmus ir išgarsėk savo protu taip, kaip išgarsėjai beprotyste.
Mokslinčius Vitražinis nusprendė pa­klausyti vienuolio patarimo ir leidosi keliauti į karaliaus rūmus; nors jis ir pakeitė apdarą, žmonės jį pažino.
– Ar tik nebus tai pamišėlis Vitražinis? – tarė vienas žmogus. – Nors dabar jis atrodo protingas.
– Kas ten žino? – įsiterpė kitas. – Visaip rengiasi bepročiai – ir prašmatniai, ir skurdžiai.
– Paklauskime jo ko nors ir išsklaidykime abejones.
Išgirdęs žmones taip kalbant, Vitražinis sumišo ir taip išraudo, kaip niekada neraudo būdamas pamišęs.
Kai atėjo į karaliaus rūmų kiemą, jam įdurmu atsekė minia žmonių ir apsupo jį. Tada Mokslinčius Vitražinis garsiu balsu tarė:
– Ponai, aš nebesu nei Vitražinis, nei Puskepalis. Nuo šiol esu licenciatas Duonkepys. Mane ištiko nelaimė, kai praradau protą, bet gailestingasis Dievas man jį grąžino. Esu Salamankos universiteto teisės licenciatas. Į rūmus atvykau dirbti advokatu ir tuo pelnytis pragyvenimui. Prašau, liaukitės mane persekioję. Ateikite į mano namus klausti to, ko anksčiau klausdavote gatvėje, ir įsitikinsite, kad jeigu mano atsakymai, kai buvau pamišęs, buvo sąmojingi, tai dabar, kai esu sveiko proto, mano atsakymai trykš išmintimi.
Išgirdę šiuos žodžius, žmonės išsivaikščiojo kas sau. Kai licenciatas pėdino namo, jam iš paskos nebesekė minia žmonių. Kitą dieną vyras dar kartą išrėžė savo kalbą, bet tie, kurie anksčiau jo klausydavosi ausis ištempę, dabar juo visai nesidomėjo.
Laikas ėjo, bet pas licenciatą neapsilankė nė vienas klientas. Matydamas, kad šitaip klostantis reikalams mirs badu, vyras nusprendė palikti karaliaus rūmus ir vykti į Flandriją, kur ketino prasimanyti gyvenimui laikydamas rankoje ginklą, jei jau nepavyko verstis protu.
– Sudiev, rūmai, – tarė atsisveikindamas, – penintys landžius prasisiekėlius ir badu marinantys drovius išminčius!
Taip taręs licenciatas išvyko į Fland­riją. Čia, prisidėjęs prie savo gerojo draugo kapitono Valdivijos, ginklu pelnė tai, ką buvo panūdęs pasiekti plunksna: būdamas sumanus ir narsus kareivis mirtimi sukalė sau šlovę.

Iš ispanų kalbos vertė Gertrūda Gaidamavičiūtė, Jordana Šablinska, Saulė Bazinienė, Gabija Lunevičiūtė, Ieva Kubilienė, Laima Masytė, Oleg Volkov, Akvilė Lapėnaitė, Fausta Viktorija Osičnaitė

„Novelas ejemplares", Volumen I de Clásicos Escolares, Consejería de Educación de la Junta de Andalucía, 2011, adaptacija: Federico Villalobos Goyarrola.

Komentarai  

 
-3 #3 Skirmantė 2015-05-27 22:16
Reikia įtraukti ir skatinti jaunuosius... Tai geras dalykas... Dabar straipsnio pradžią perskaičiau... Šiaip tokio vertimo skaityti neverta. Nežinau, kaip įmanoma, nesidaomint apie Servantesą, išversti Servantesą, jo stilių (ar visi priprato prie "vieno eilėraščio" vertimų, kai nereikia gilintis į visumą? Tą mintį yra užgiebęs Sigitas Geda . Bet tiek to, gal įmanoma labai pasistengus ir įsigilinus į kūrinį... Verčiant svarbu ieškoti išraiškingesnio žodžio, trumpesnių, lakoniškesnių, gyvesnių raiškos variantų (juk grožinis tekstas - ne laikraščio straipsnis), skaityti turi būti lengva... Kitas "etapas" (tiksliau - esmė) - autoriaus stilius. Tačiau šiuo atveju net ir pirmasis etapas (gal ne visur) -teksto gyvumas- neįgyvendintas, tad...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -8 #2 tai 2015-05-27 10:10
vadinama jaunųjų skatinimu ir įtraukimu. Kokybė nelabai svarbu. LM, man jūsų galia, bet atėjo laikas pasitraukti
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -7 #1 Skirmantė 2015-05-26 14:48
Susidomėjau, kas gi čia vertė... Tekstukas lyg ir ne epopėja, o vertėjų - tikra epopėja... vidury perskaičiau kelis neblogus sakinius (panašius į grožinį tekstą), pradžia apskritai nuvylė, kažkokia medinė, be kalbos jausmo. Kas ką mano apie šį vertimą?
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai