Edmundas Gedgaudas. Seni fortepijonai (V)

Spaustuvės laukiančios knygos post scriptum

Du greta stovintys fortepijonai negožia erdvaus Geniušų kambario šalia balkono, kuriame sutemus likau vienas. Pro atviras duris girdžiu pašnekesių murmesį tyliai caksint porcelianui –­ geriama arbata. Nežiūriu į apačioje blausiai apšviestą Čiurlionio gatvę, nuvedančią iki Zakreto miško. Profesorius jį tik taip vadina. Vingis? Ir dar parkas? Ne, tai ne jam.

Samuelio Paco (1590–1627) atvaizdas Vilniaus katedroje. Edmundo Gedgaudo nuotrauka
Samuelio Paco (1590–1627) atvaizdas Vilniaus katedroje. Edmundo Gedgaudo nuotrauka

Naktį balkonas pakylėja aukščiau negu saulei šviečiant. Štai jau Zakretas tarsi ranka pasiekiamas, o ir Žvėrynas visai čia pat. Balkonui vis aukščiau kylant, snūduriuodamas matau ne tik kraštovaizdį, bet ir su juo susijusias praeities nuotrupas, įžvelgdamas ten ir patį save, kurį mintyse vis dažniau pavadinu „jis“, nes taip natūraliau stebint iš didelio ir tebedidėjančio atstumo. O „aš“ – tai tarsi smalsuolis, vartantis neregimu rašalu prirašytą dienoraštį, kurio raidės pašildžius akimirksniui tapo įskaitomos. Kas čia vyksta... Nesupranti? Na, pamąstyk apie aukštį, apie laiką... Susiek juos. Ša! Jau matau...

1953-ųjų pavasaris. Pasibaigė pirmojo kurso egzaminai, jis su dar dviem vyrukais ir pora panelių kerta Zakreto kampą Neries šlaito link. Saulė jau kaitri, sušvilpia neseniai paleistas vaikų traukinys, visi susėda ūksmėj, o jis eina į Žvėryną vedančiu laikinu tiltu ir pamato nuo ledonešio saugančios aštriabriaunės konstrukcijos pagautą skenduolį –­ keistai perlenktą, nuogą, srovės virpinamą. Žvėryno link traukia mokinukės baltomis uniforminėmis prijuostėmis, surikiuotos po dvi. Kažkuri skardžiabalsė vardu ir tėvavardžiu kreipiasi į auklėtoją pridurdama „...он голый!“, pasigirsta „не останавливаться, проходим, проходим...“ Grįžęs jis kompanijai nepasakoja ką matęs; viena panelė giriasi prieškariu su mama ir tėčiu buvusi Nidos nudistų pliaže, tad gal čia mums panašiai anuos laikus priminus? Papasakoti jiems apie konstrukcijos briauną? Tiek to. Baltos prijuostės tvarkingai grįžta niekur ant tilto nestabtelėdamos, tuoj pat miesto link patraukia ir saviškiai. Vienas jų – „senas vilnietis“ – paaiškina, jog ana pailga sala arčiau Žvėryno vadinasi „Rób co chcesz“. Ji iki šiol nepervadinta, tad šiandienos jaunimui tie trys žodžiai –­ lyg lenkų kalbos pradžiamokslis.

Aukštybes tebepasiekiantys porceliano garseliai sako, jog dar galima neskubėti, taigi... Sąvokos „senas vilnietis“ nereikia suprasti tiesmukai, nes ir nugyvenus Vilniuje ketvertą savo gyvenimo penktadalių ir jame pasenus, „senu vilniečiu“ netampama. Dabar jis mato, kaip su pažįstama ponia gurkšnojant vyną po renginio Chodkevičių rūmuose prie „sugėrovės“ priėjusi bendra pažįstama, maloniai atsakiusi į jo pasisveikinimą, kažką tik jai pasakė, o ši – „...taip taip, reikia painformuoti vilniečius“, ir jiems vėl likus dviese tęsiamas ankstesnis pokalbis. Informacija jį aplenkia, bet jis nustebtų, jei nutiktų kitaip. Nepamirštamoji Ona Narbutienė kažkada spalvingai pasakojo, kad jai kažko pasiteiravus Vilniaus apylinkėse pirm atsakymo išgirdo klausimą – „to pani chyba z Litwy?“

Taigi, jei kas iš kitur atvykęs įsimyli Vilnių ir šis jausmas jo nebepaleidžia, tą matydami vietiniai lietuviai (tie „z dziada pradziada“, taigi savaip – „ludność tutejsza“) oriai tokį „nesantuokinį romaną“ toleruoja. Senieji vilniečiai... Puikūs, nuoširdūs žmonės. Spalva!

Dabar jis mato vėlyvą sovietmetį –­ važiuojančiam troleibusu Pylimo gatve iš metalinio kaminėlio šalia sinagogos kupolo rūkstantis šviesus linksmas dūmelis skelbia: „Habemus maca!“ Pagaliau... Jis vėl neša iš anksto parūpintą paką miltų (tai būdavo deficitas), lipa į sinagogos balkoną, iš kur gražiai atsiveria šventovės nava, o ten, kur krikščionys pastato vargonus, sena įranga kepami macai. Murmesiu šnekasi pagyvenę vyriškiai, kažkuris tyliai nusijuokia, sklinda jauki šiluma ir tuoj iškepsiančių neraugintos duonos paplotėlių kvapas, pertraukiantis pašnekovus. Šalimais krūva storo rusvo popieriaus lakštų, ant jų dedami karšti macai ir vikriai vyniojami perrišant špagatu. „Jums gerai bus du po kilogramą?“ Pirkėjas linksi stebėdamas, kaip liejama tešla, nuleidžiamas presas –­ netrukus bus kita porcija. Pakas namus pasiekia dar šiltas, kitą dieną jais pasivaišinti ateina Aldona Dvarionaitė ir kelis orkaitėje švelniai pašildytus macus nešasi į svetainę, susirango ant sofos ir tepa už kampučio laikomą kvadratėlį, kuris bemat lūžta, krenta, šiek tiek sviesto palikdamas ant elegantiško pianistės sijono. Scenelę deramai įvertintų prie macų preso stoviniavusi kompanija: „Jūs, ponia, tepėte ne tą pusę...“ Sekasi jiems senus juokus atšviežinti.

Bet atvykęs naujas rabinas kepti macus uždraudė, nes čia sudėtinga laikytis košero reikalavimų. Dabar juos veža iš Jeruzalės, nusipirkti galima klube priešais Cvirkos skverą. Šiemet jis susigriebė tik bičiuliui iš Gdansko apie artėjančią Pesacho šventę priminus. Nueina, dvi ponios rusiškai kalbasi su jaunuoliu, besisukiojančiu ant fotelio už barjero. Paklaustas, kur pardavinėjami macai, vyrukas paaiškina, kad tuo užsiimanti moteriškė ką tik išėjo, bet macų nebėra, o pardavinėjo juos tris savaites (jiedu kalbasi lietuviškai). Tada arčiau stovinti ponia kažkodėl lenkiškai klausia: „I nikt pana o tym nie zawiadomił?“ – „Niestety...“ –­­ atsako jis trumpai. „Aš galiu paskambinti į sinagogą, gal jie dar turi“, –­­­ sako vyrukas. Bet kita ponia, jau kurį laiką melancholiškai žvelgusi į langą, konstatuoja: „Уже поздно, можешь не звонить, сегодня ведь пятница...“ Jis išeina palinkėjęs visiems gražių švenčių ir padėkojęs už linkėjimus savosioms. Vilnius, senasis Vilnius...

Rudeniop bus metai, kai, „Versus aureus“ leidyklai pasiūlius, jis buvo įnikęs mėgėjiškai fotografuoti klajodamas po Vilnių, užrašinėti ką prisiminęs. Kokios tai vasaros būta! Ir kai vieną popietę patyrė viską iš jo kompiuterio dingus, o tuos dalykus išmanantis bičiulis ilgokai triūsęs pasakė, jog iš tiesų taip, „ten tuščia ir kažin...“, tų klajonių atsiminimai jam dar kitaip suspindo, pranokdami tolimų kelionių įspūdžius. Nebebuvo gaila, kad knygelės jis gal ir nepamatys, nes ko tikėtis ten, tarp jos viršelių? Nebent tik blyškaus 2014-ųjų vasaros atšvaito su įmaišytais tolimos praeities trupiniais. Jam nepalygint brangesnis šis netikėtas ir vos ne skandalingas „vasaros romanas“, bala tos knygos nematė. Tad specialistams galiausiai atkrapščius viską, kas buvo prarasta, jį įniko lankyti palyginimo baimė: juk atsiminimai tokiame amžiuje pagreitintai tolsta, fermentuojasi, transformuojasi... Ne popieriaus lapeliams tuos procesus pagauti. Ką jis išvys ir pajus knygelę atvertęs?

Komentarai  

 
#2 Jonas 2015-06-01 18:59
Gal Statkevičius nusikopijuotų šukuoseną?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+3 #1 PIANISTĖ 2015-05-29 09:55
Vis įdomiau skaityti. Panorama ryškėja. Puikios autoriaus nuotraukos verčia ir mus pasidairyti ne vien sau po kojom. Kada knyga? Laukiam.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai