Prieš beveik 22 metus, 1993 m. liepos 9 d., savaitraščio „7 meno dienos“ pirmame puslapyje, rubrikoje „Kronika“, buvo publikuotas „specialaus ir įgalioto 7MD atstovo prezentacijoms“ Jurgio Kunčino tekstas „Ričardas Gavelis – negulės?“, kuriame konstatuota: „Liepos 1 dieną „Vagos“ knygyne įvyko naujojo Ričardo Gavelio romano „Vilniaus džiazas“ prezentacija. (...) „Startinis“ R. Gavelio knygos tiražas – 25 000 egz. (…) Prezentacija vyko ramiai, dalykiškai, be pompos.“

Ričardas Gavelis.1971–1973 m. Nuotrauka iš asmeninio Nijolės Gavelienės archyvo
Ričardas Gavelis.1971–1973 m. Nuotrauka iš asmeninio Nijolės Gavelienės archyvo

2015-aisiais šią žinutę galima performuluoti taip: „Balandžio mėnesį leidykla „Tyto alba“ iš spaustuvės parsivežė trečiąjį Ričardo Gavelio romano „Vilniaus džiazas“ leidimą. Tiražas –­ 2000 egz. Tiražo (iš)platinimas ir knygos sklaida vyko ramiai, dalykiškai, be pompos.“

Viskas atrodytų labai dalykiška ir teisinga, išskyrus tą ramumo aspektą, nes šiokią tokią mažą ir nedalykišką pompą šiam Gavelio romano perleidimui norisi suteikti dėl vienos paprastos, bet svarios priežasties – visoje rašytojo septynių romanų bibliografijoje ir oficialioje kritikų vertinimų istorijoje „Vilniaus džiazas“ yra mažiausiai recenzijų susilaukęs, ergo pakankamo (į)vertinimo nesulaukęs ir apskritai kiek pražiūrėtas tekstas (tais metais jį recenzavo tik Valdas Kukulas ir Kunčinas).

Tikėtina, kad dėl tokios reakcijos nemenkai kalti ir publikavimo metai bei intensyvios kintančio gyvenimo aplinkybės: 1993-aisiais įvyko pirmieji nepriklausomos Lietuvos prezidento rinkimai, buvo įvesta nacionalinė valiuta litas, vasaros pabaigoje iš Lietuvos išvyko paskutinis Rusijos armijos karinis ešelonas, o rugsėjo pirmosiomis dienomis Lietuvoje apsilankė popiežius Jonas Paulius II. Tokių reikšmingų valstybinių įvykių tirštame fone publikuotas trečiasis Gavelio romanas, bloškiantis skaitytoją atgal į ką tik pasibaigusį sovietmetį, galėjo atrodyti kaip stipriai pavėlavęs, mažai bereikalingas (ir varginantis?) anų laikų reliktas. Panašią nuostatą savo recenzijoje formulavo ir Kunčinas: „Romanas aiškiai orientuotas į tų laikų skaitytoją, kai viskas dar buvo griežčiausiai draudžiama – paslapčia vartomi „Playboy“, „samizdato“ brošiūros, tyliai kuždama nauja informacija iš „Svobodos“. Ne man vienam kilo mintis, kad „Džiazas“ rašytas anksčiau už „Pokerį“, o gal net ir už „Jauno žmogaus memuarus“. Jei romanas būtų pasirodęs, tarkim, kokiais 1988 metais (pasitelkus net ne baknerišką vaizduotę, tai būtų buvę visiškai įmanoma!), jis būtų, ko gero, „sukrėtęs“ skaitančią (o ir neskaitančią!) publiką iki pamatų.“ („Metai“, 1993, Nr. 11).

Žvelgiant į romaną iš 2015-ųjų perspektyvos akivaizdu, kad visos laiko ir epochų skirtys, dalijančios tuometinę ir dabartinę, skaitančią ir neskaitančią publiką, yra netekusios aktualijų galios ir stojusios praeitin bei vienon istorinėn perspektyvon, o Gavelio atveju – nugulusios į rašytojo kūrybos ir recepcijos istoriją. Kad ir kaip skambėtų, dabartiniai laikai yra palankesnė laiko distancija iš naujo įvertinti „Vilniaus džiazą“ ir Gavelio talentą rašyti apie nesenus, ką tik gyventus laikus.

Todėl naujai skaitytojų kartai patikint (be „sukrėtimo“ iliuzijų) trečiąjį trečiojo Gavelio romano leidimą – laisva gavelologės improvizacija, keletas tezių (sekant romano herojaus Elifonso Džindžerio Sylabos Baknerio maniera), arba (pasiduodant romano metaforoms) skambių ir kiek patosiškų melodijų, atveriančių romano aplinkybes ir ypatybes, kad skaitytojams būtų lengviau suprasti, koks tai tekstas ir kodėl jį verta skaityti.

1. Kas yra kas. Romane „Vilniaus džiazas“ pasakojama apie jaunus Vilniaus žmones, fizikos ir matematikos studentus, ir jų gyvenimą 1971-ųjų Vilniuje – apie kasdienybę, vargus ir stebuklus, džiaugsmus ir liūdesius bei studentams privalomą sovietinės sistemos išbandymą – karinę stovyklą. Tai romanas, kurio pradžioje buvo žodis, kosminis sielvartas ir savižudybės noras, viduryje – Bakneris, balaganas, gyvybinga ironija ir dekonstrukcija, pabaigoje – postbaknerizmas, sąmonių ir kūnų susiliejimai bei daugiaskambis Didžiosios Bendrijos orkestras. „Vilniaus džiazas“ – vilnietiškas hipiškų ir revoliucingų laikų variantas, lietuviškas atsakas iš už „geležinės uždangos“ Vakarų pasaulio 1968-iesiems (Prahos pavasariui, Sorbonos barikadoms) ir 1970–1971 metams (gęstančiam roko aukso amžiui, Janis Joplin, Jimo Morrisono, Jimi Hendrixo mirtims).

2. Gaveliškas vs. negaveliškas / pokeris vs. džiazas. „Vilniaus džiazas“ pasirodė po sudėtingos rašiomoniškos* struktūros „Vilniaus pokerio“ (1989) ir, palyginti su juo, atrodė išties kitoks –­­ paprastesnės, „lengvesnės“ struktūros (nuoseklaus linijinio pasakojimo), gyvas, šmaikštus, kupinas juodos ironijos ir parodijos, todėl keliantis juoką, todėl –­ antigaveliškas. Gavelis pirmojo leidimo anotacijoje teigia, kad „ši knyga yra „Vilniaus pokerio“ dvasinis brolis. Šiedu romanai slaptingai panašūs, o kartu –­ visiškai nepanašūs – tokie tegali būti vien tikri broliai“. Šių dviejų romanų panašumą – gaveliškumą – kuria pilkas, sąmonę kalinantis ir kosminį sielvartą varantis sovietmetis Vilniuje ir depresyviai beviltiškos gyvenimo nuotaikos. „Vilniaus džiazas“, kurio veiksmas vyksta vėlyvuoju sovietmečiu Vilniuje, yra paskutinis ištisos sovietinės epochos Gavelio romanas (vėlesniuose tekstuose sovietmetis bus rodomas tik kaip tam tikras veikėjų gyvenimo etapas). Mąstant apie šių dviejų romanų (ne)panašumus, pravartu prisiminti svarbiausias jų metaforas: pokeris vs. džiazas. Nėra abejonių, kad, palyginti su pokeriu, džiazas daug gyvesnis, lankstesnis ir laisvesnis, todėl ir „Vilniaus džiazas“, mano manymu, yra gyviausias ir linksmiausios nuotaikos Gavelio tekstas. (Apskritai vienintelis Gavelio tekstas, kurį skaitant galima juoktis, žinoma, pramaišiui su ašaromis.)

Shaltmira. „Caduceus wip“
Shaltmira. „Caduceus wip“

3. Apie datas ir pirmumą. Autorinė laiko nuoroda romano pabaigoje liudija, kad „Vilniaus džiazas“ rašytas 1988–1992 m. Vadinasi, po „Vilniaus pokerio“ (1979–1987) ir „Jauno žmogaus memuarų“ (1987–1988). Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Mokslinės bibliotekos rankraštyne saugomame Gavelio fonde esama dokumento F112-05: „Vilniaus džiazas, ypatybės: mašinraštis ir mašinraščio kopijos; vieta ir data: 1977–78; 1988–.“ Taigi, taip, Kunčino būta teisaus: „Džiazas“ (tam tikros dalys ar apmatai) buvo pradėtas rašyti anksčiau už „Pokerį“. Tą patvirtina ir, spėjama, tais pačiais 1977–1978 m. datuojamų užrašų knygelių puslapiuose, kuriuose kalbama apie baknerišką tvarką, figūruojanti raidžių EGSB kombinacija, neabejotinai žyminti jau minėtąjį Baknerį.

4. Apie autentiškumą. Gavelis, 1993 m. kalbėdamas su Romu Daugirdu, teigia: „E. G. S. Bakneris – autentiškas veikėjas. Studijuodami karinio rengimo dienomis ar per SSKP istorijos seminarus mes vietoj konspektų rašydavom romanus, pjeses ir poemas. Jose tarp kitų personažų (krabalokerio, oranžinio krokodilo, dromaderio, Iljos Brandenburgo, Seksotos) veikė ir Bakneris“ („Literatūra ir menas“, 1993-08-21). „Vilniaus džiazas“ – tai gyvai nostalgiško ir realijas išsaugančio Gavelio atsisveikinimo su studijų metais knyga, kuria rašytojas stato paminklą savo jaunystei, kaip ir Julio Cortázaras, „pasakodamas jam pačiam įdomias istorijas savo bičiuliams“.

5. Apie romaniškumą. Recenzuodamas „Vilniaus džiazą“, Kukulas rašo: „Net R. Gavelis, išgarsėjęs būtent neviltingu homo sovieticus demaskavimo patosu, grįžta prie žmogaus, jo vidinio patyrimo atodangų. Pats politiškiausias, angažuočiausias savo kartos, o ir apskritai pastarojo dešimtmečio rašytojas parašė „romaniškiausią“ savo romaną „Vilniaus džiazas“ („Lietuvos rytas“, 1993-09-18). „Romaniškiausias“ reiškia nuosekliai (klasikine maniera), chronologiškai pasakojamą istoriją ir nuoseklią herojų vidinio augimo trajektoriją, kuri tuometinių Gavelio romanų kontekste yra veik pirmoji tokia.

6. Kas ką ir kaip groja džiaze. Gavelis atsako į Daugirdo klausimus: „Aš tik stengiausi netrukdyti personažams groti savas melodijas, savas temas. Leisdavau toms temoms plėtotis pagal savą logiką, nieko iš išorės neprimesdamas. (...) Džiazas čia anaiptol ne cool, o drastiškas, atvirais nervais. (...) Mano personažai suaugę su Vilniaus pasauliu. Vilnius įlindo į jų vidų.“ Pasakojimas dėliojamas tarsi sodri daugiasluoksnė melodija, kurioje kiekvienas instrumentas (veikėjas) groja autentišką ir unikalų savo muzikinį motyvą, o šie visose trijose romano dalyse skamba ir skirtingai, ir panašiai pabaigoje susiliedami į vieną didžiojo orkestro skambesį, finalinį akordą.

7. Apie meditacijas ir kosminį sielvartą. Pirmoji romano dalis „Meditacijos“ vadintina minorine (meditatyvia) svarbiausių romano temų ekspozicija ir plėtojimu. Romanas prasideda slogiais vaizdiniais – nuobodžiose paskaitose besikamuojantys fizikos studentai apibendrina: „Sunkus yra mūsų gyvenimas.“ Kaipsyk tai yra svarbiausia pirmosios romano dalies tema, kiekvieno herojaus plėtojama skirtingai. Būtent šioje dalyje skaitytojas susipažįsta su žinotinais romano veikėjais, kurių patys svarbiausi yra Tomas Kelertas ir Dainius Pirkelis. Jų gyvenimo linijos klastingame Vilniuje nuolat kryžiuojasi atskleisdamos veikėjų sąmonės srautus, kuriuose svarstomi prasmės, savimonės, motyvacijos, tapatybės, santykio su esamu gyvenimu ir geidautina realybe klausimai. „Meditacijos“ yra savotiška savojo aš praradimo, gyvenimo bepras­mybės ekspozicija su visais juoduliais, tūnančiais kiekvieno veikėjo sąmonėje. Sykiu tai ir nuoseklus Kelerto kelias savižudybės link, kuriame nuolat aptariami galimi savižudybės scenarijai ir netgi detalios instrukcijos. Dera įspėti skaitytojus, kad šią romano dalį perskaityti, t. y. išklimpti gali būti nelengva (o gal net sunkiausia), tačiau įveikus 161 kosminės nevilties, depresijos ir juodos Vilniaus nakties persmelktą puslapį, jūsų lauks Vyriausiasis Visa Ko Protezuotojas Elifonsas Džindžeris Sylaba Bakneris, kitaip tariant, buvęs Kelerto buto šeimininkas Nikodemas Kliačka.

8. Apie Bakneriadą. Apie antrąją romano dalį Kunčinas rašė: „Vis dėlto šimtinė Baknerio skyrelių (?) man paliko bene maloniausią įspūdį visoje knygoje.“ Ir su tuo nesutikti neįmanoma, lygiai kaip neįmanoma nesimpatizuoti pačiam Bakneriui. „Bakneriada“ yra pasakojimo lūžis, kardinaliai apverčiantis pasakojimą. Unifikuotų sovietinės sistemos funkcionierių savybes prisiėmęs ir jas parodijuojantis Bakneris minorą čia verčia mažoru, traukia veikėjus iš savižudybės vonios ir kosminės depresijos, moko pagrindinių išgyvenimo bet kokioje sistemoje (ne tik sovietinėje) sąlygų: „Tikiu, nes tai absurdiška ir visa kas šiame pasaulyje yra balaganas.“ Būtent sovietinės sistemos absurdų išrašymas ir transformavimas į parodiją yra svarbiausias šios dalies elementas. Linksmas ir išprotėjęs Bakneris kuria savąjį beprotišką balaganą, kad galėtų objektyviai reflektuoti kitą, irgi beprotišką balaganą – sovietinę santvarką. Bakneriška gyvenimo sankloda ir pažiūrų sistema demonstruoja žaismingą Vilniaus ir sovietmečio dekonstrukciją. „Bakneriada“ yra unikalus ir vienintelis toks gyvybingas ne tik „Vilniaus džiazo“, bet ir apskritai visų Gavelio romanų segmentas (jam prilygti galėtų nebent romano „Prarastų godų kvartetas“ (1997) epizodai).

9. Apie ironiją. Baknerio epocha apima romano veikėjų gyvenimo laikotarpį, kurio svarbiausias įvykis – sovietinė karinė stovykla su savo totalitarine valdžia ir absurdu. Karinės stovyklos epizodas, kupinas komunistinės sistemos ir jos tarnų parodijų, virsta veik istoriniu liudijimu („tarybų valdžia yra pasaulio protą ištikęs šizofrenijos priepuolis“), dar sykį parodančiu, kokiais būdais sovietinė santvarka bukina žmogų. „Bakneriada“ ir šis epizodas – aštrios Gavelio ironijos erdvė, susiformuojanti dėl dvie­jų kardinaliai priešingų sistemų – sovietinės ir bakneriškosios – sankirtos. Gavelio ironija romane nuolat keičia savo pavidalus slėpdamasi už tarybinių lozungų parodijos, žaismingo absurdo, tačiau niekada neprarasdama tikrosios ašies: steigti dvigubą suvokimo kodą, kurti daugiaprasmiškumą ir atverti slapčiausias prasmių įtampas.

10. Apie „Didžiąją Bendriją“. Paskutinė romano dalis suvoktina kaip „Meditacijų“ ir „Bakneriados“ suvestinė, kaip savotiškas grįžimas į pasakojimo kelią, bet labiausiai – į Vilniaus gyvenimą. Vilnius, užgožtas Baknerio sapnų, sovietinės sistemos ironizavimo ir dekonstrukcijos, efektingai grįžta į sceną iškart primesdamas savo diktatą ir aiškiai parodydamas, kad jis yra visų šių istorijų režisierius. Tai keliasluoksnis pasakojimo finalas: pagrindiniai veikėjai ne tik sprendžia svarbiausius gyvenimo klausimus, bet ir artėja prie egzaminų ir universiteto baigimo; sykiu demonst­ruoja išgyvenimo sovietinėje santvarkoje įsisąmoninimą, išmoktas pamokas ir įgytas žinias: jau moka susidraugauti su liūdesiu, atsiriboti nuo sielvarto, išgyvenimui pasitelkti bakneriškąsias tiesas, galiausiai teoriškai pritaikyti telepatiją ir be vidinės prieštaros, su nuolankumu ir kūnišku pasitenkinimu išbūti keistų, dažniausiai prieštaringų dėsnių valdomame Vilniuje.

11. Apie pasakotoją. „Vilniaus džiazui“, kaip ir kitai Gavelio kūrybai, būdinga sudėtinga pasakotojo figūra. Kiekviena romano dalis demonstruoja kitokią pasakotojo raišką ir veikimo galias. „Meditacijose“ pasirinktas kalbėjimas skirtingų veikėjų sąmonių srautų balsu (vieno veikėjo istorija audžiasi iš kito) nurodo, kad pirmosios dalies pasakotojas yra autonomiškų veikėjų sąmonių visuma, arba kolektyvinė sąmonė. „Bakneriadą“ pasakoja tradicinis visažinis pasakotojas (visiškai užgožtas svarbiausio to dalies herojaus Baknerio), kuris, rodos, karaliauja ir paskutinėje romano dalyje. Tačiau įsiskaičius įdėmiau paaiškėja, kad „Didžiosios Bend­rijos“ pasakotojas, visą laiką kalbantis „tuo keistu trečiojo asmens balsu“, vis tiek yra visų veikėjų vidinis balsas, ne tik atveriantis jų sąmonių gelmes, bet ir savotiškai jas sujungiantis. Pasitelkiant Gavelio terminus, galima sakyti, kad trečiosios romano dalies pasakotojas yra daugybės skirtingų vidinių gyventojų, kuriais tampa visi „Džiazo“ veikėjai, visuma: „Manau, jog reikia suvokti, kad tu nesi vien tu, kad tu esi ir dar kažkas, dar ir dar kažkas, visi vienu metu, dar ir dar...“

12. Apie Tomą Kelertą. Tai vienas svarbiausių visos Gavelio kūrybos veikėjų, neabejotinas rašytojo alter ego (jam „priskirta“ autoriaus gimimo data).

13. Apie gyvenimo pamokas. „Džiaze“ Gavelis pateikia išgyvenimo bet kokioje (ne tik sovietinėje) santvarkoje pagrindus, išsamiai išdėstytus visose dalyse, baknerizmo priesaikose ir romano prieduose. Jas reziumuojant: durys į kitokį pasaulį yra tavyje, gyvenimo pras­mę gali rasti tik savyje.

14. Apie kepsnių dorojimą ir panirimą į istorijos tirščius. Kunčinas apie Gavelio padėtį lietuvių literatūros lauke rašo: „Kad ir ką sakytum, iki ausų paniręs į naujausios istorijos tirščius, aktyviai vertinantis kiekvieną reiškinį bei reiškinėlį, gebantis apibendrinti ir daryti „toli siekiančias išvadas“, autorius susikūrė gana tvirtą platformą šiuolaikinėje lietuvių literatūroje ir tam tikra prasme liko be konkurencijos – gausiai rašančios moterys ir merginos tarsi ruošia šaltą užkandėlę, o R. Gavelis doroja kepsnius, gausiai apliedamas juos aukštos kokybės alkoholiu ir pikantiškais padažais. Be juokų: tikras gurmanas ir čia („Džiaze“) čepsės lūpomis.“

15. Vietoje pabaigos. Mąstant apie „Vilniaus džiazą“ 2015-aisiais ir mėginant išsaugoti laiko perspektyvą bei dabarties žiūrą, į galvą atėjo šiuolaikinės socialinės medijos transformuotų raktažodžių – hashtags – vaizdinys. Taigi, jei „Vilniaus džiazą“ reiktų pristatyti dabarties socialiniuose tinkluose, viskas galėtų atrodyti taip: #Gavelis #Vilnius #džiazas #tarybųvaldžia #EGSB #Baknerisviskąsutvarkys #telepatija #meilė #liūdesys #protezųteorija #lygiagretauspasaulioteorija #vidinėemigracija #DidžiojiBendrija #kuodaugiauprieštaravimų #dekonstrukcija #balaganas #karinėstovykla #tikiunestaiabsurdiška #chuliganaileninasstalinas #viskasatrodėnerealutodėlbetkasčiabuvoįmanoma #artikraitaipbuvo #sovietmetisisover #gaveliswouldlovethis #welovegavelis

 

* Rašiomonas – specifinis pasakojimo modelis, kurį sudaro kelios skirtingos to paties įvykio versijos (visi dalyviai pasakoja skirtingai, todėl neįmanoma rekonstruoti vienos „teisingos“ versijos). Tokį modelį Gavelis perėmė iš japonų režisieriaus Akiros Kurosawos filmo „Rašiomonas“, kurio siužetą sudaro dvi Ryūnosuke’s Akutagawos novelės „Rašiomono vartai“ ir „Tankmėje“ (pastaroji ir yra skirtingų įvykio versijų delionė). Apie tai, kad „Vilniaus pokeris“ bus „[rašiomoniškos] fantasmagorijos kvintesencija“, Gavelis rašo laiške draugui Levui Raibšteinui 1980 m. sausio 27 d.