Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Aleksandra Fomina. Rituališki susitikimai su šešėliu

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Žiūrint į Shaltmiros (www.shaltmira.com) darbus apstulbina juoduma plačiausia šio žodžio prasme. Alchemikai ją apibūdintų kaip nigredo (visišką suirimą, kai iš komponentų susidaro vienalytė juoda masė) arba tai būtų galima prilyginti susidūrimui su žmogaus šešėliu. Šiuo atžvilgiu jos menas visiškai bebaimis, o tamsos tyrinėjimas energetiškai ir vizualiai perduodamas žiūrovui. Shaltmira yra tarsi šamanė, laikanti priešais žiūrovą juodą veidrodį, kuris per įdėmų žvilgsnį padeda nutiesti tiltą, jungiantį tamsiausius žmogaus psichikos niuansus ir aukščiausias sąmonės apraiškas. Tiltą kaip savotišką magiškų ženklų rinkinį, kuriuo lygiai tiek pat bendraujama su Ištar ir GG Allinu. Šie tamsūs vaizdiniai kyla iš melancholiško, dekadentiško menininkės pasaulio, iliuzinės, belaikės erdvės, kurioje veikia jos piešti individai. Žiūrėdami į gausybę ezoteriškų ir kartu demoniškai suktų detalių žiūrovai jaučia, kad jei sugebėtų praplėsti savo mąstymo ribas, atrastų dar daugiau neįmanoma anatomija pasižyminčių būtybių, tykančių įslysti giliai į pasąmonę.

„Ji atvėrė vartus į Nežinomybę“ – tai vieno iš daugybės Shaltmiros grafikos kūrinių pavadinimų, iliustruojančių metafiziškai įkrautos kūrybos pradžią. Shaltmira ir pati yra meno kūrinys, papuoštas juoduoju deimantu – vienu rečiausių ir vertingiausių brangakmenių pasaulyje. Ji kuria savo meną ir save su aistra, siekiančia giliausio žmogaus esmės pažinimo, ir tuo pačiu dalijasi su žmonėmis išmintimi, kurios įgijo savo kelyje.

Atidarius vartus į Nežinomybę, jie niekada daugiau nebeužsivers. Shaltmira kūryboje naudoja turtingą pasaulio kultūrų ir religijų vizualinį paveldą kaip antropologinę medžiagą kruopščiai išpieštoms subtilių, nematomų, bet egzistuojančių kosmoso ryšių scenoms.

Shalmira nusileidžia į šią bedugnę ir giliai pasineria į chaosą, kad susitiktų su būtybėmis, apie kurias žmonės nedrįsta nė pagalvoti. „Jeigu ilgai žiūri į bedugnę, tai bedugnė ima žiūrėti į tave“, – teigia Friedrichas Nietzshe. Kurdama savo paveikslus menininkė atlieka ritualus, per kuriuos komunikuoja su mūsų vidiniais monstrais ir kitomis įtakingomis žmogaus proto gelmėse slypinčiomis būtybėmis. Tarsi karys, skersai ir išilgai išvaikščiojęs pogrindžio meno pasaulio kelius, ji atskleidžia žiūrovams tyrą, nepridengtą žmogiškosios sielos tamsą. Shaltmira paveiksluose naudoja legendų ir mitų atskleidžiamus archetipinius įvaizdžius, taip pat šiuolaikinės literatūros sukurtus vaizdinius ir personažus suteikdama jiems naują interpretaciją. Menininkei labai svarbus pasakojimas, istorija, naratyvas, kuriuo ji atskleidžia įvairialypius ir daugiasluoksnius ryšius bei santykius tarp literatūros kūrinių veikėjų, vaizdinių ir simbolių.

Vilniaus dailės akademijoje įgijusi iliustracijos specialybę Shaltmira neapsiriboja vien tik jos kūrybą išraiškingiausiai apibūdinančiais didesnio masto darbais. Menininkė taip pat piešia komiksus, plakatus, tapo, kuria iliustracijas, tatuiruočių ir logotipų dizainą, tapo ant kūno (body art), ant sienų ir atlieka performansus. Visi Shaltmiros performansai yra unikalūs ir niekada nekartojami antrą kartą.

Performansas „Atnašavimas žiurkei“
Performansas „Atnašavimas žiurkei“

Šį pavasarį pristatytas bendras Shaltmiros ir andergraundo gretose sparčiai garsėjančio, Londone gyvenančio ir dirbančio tatuiruočių meistro Michele’s Servadio (www.servadio.com) projektas-paroda „HypersigilZ“ („Hipersimboliai“). Balandžio 17 d. paroda ir ją lydintis performansas rodyti Berlyne įsikūrusios meno platformos „Kaleidoskop“ galerijoje (Boddin­strasse 7). Gegužės 12 d. „HypersigilZ“ jau kaip personalinė menininkės paroda (nedalyvaujant Servadio) atidaryta Vilniuje, Valstybinio mažojo teatro patalpose per teatro debiutų festivalį „Tylos!“. Parodoje Shaltmira taip pat atliko naujausią performansą – „Atnašavimas žiurkei“. Juliano Ronnefeldto, Rohano Smitho ir Natalie van Sasse van Ysselt vadovaujama „Kaleidoskop“ yra tarpdisciplininė meno platforma, kurioje šiuolaikinio meno diskursas plėtojasi kuriant meno ir viešosios erdvės sąsajas. „Kaleidoskop“ kuruoja ir rengia fotografijos, instaliacijos, performansų, videomeno, tapybos ir skulptūros parodas bei renginius.

Berlyne atidarytos parodos darbuose Servadio ir Shalmira tyrinėja metafizinį kuriamų okultinių simbolių pasaulį. Shaltmira prisipažįsta, kad okultinių simbolių kūrimas savaime, proceso eigoje atsiskleidžianti jos kūrybos dalis. Okultinis simbolis (angl. sigil) – tai magiškos paskirties žymė, kuriai naudojami su astrologija ir religija susiję ženklai, raidės ir kitokie vaizdiniai. Pasaulio kultūrose tokių simbolių pavyzdžiai yra tantroje naudojamos jantros (geometriniai simboliai, padedantys koncentruoti dėmesį meditacijos metu), senovės germanų tautų runos, vudu lėlės ir pan. Okultiniai simboliai viduramžių apeiginėje magijoje buvo slapti ženklai, juos vienas magas įteikdavo kitam kaip raktą, padedantį susisiekti su dvasiomis. Europoje geriausiai žinomas tokių simbolių rinkinys yra „Mažasis Solomono raktas“, kurio padedami magai kviesdavo dvasias, kurdavo talismanus ir t. t. Šiuolaikinėje kultūroje okultinius simbolius išpopuliarino anglų menininkas Austinas Osmanas Spare’as, XIX a. pab. atradęs automatinį rašymą ir automatinį piešimą, padedančius tyrinėti žmogaus sąmonės ir pasąmonės tarpusavio santykius.

Performansas „Atnašavimas žiurkei“. Lauros Vansevičienės nuotraukos
Performansas „Atnašavimas žiurkei“. Lauros Vansevičienės nuotraukos

Savo darbuose Shaltmira ir Servadio išplečia šių okultinių simbolių mastą kurdami okultinius hipersimbolius. Okultinis hipersimbolis (angl. hypersigil) – išplėstas meno kūrinys, kuriame užkoduota magiška reikšmė ir ženklo autoriaus valios jėga. Shaltmiros hipersimbolių piešimas virsta ištisa misterija.

Servadio su žiūrovais bendrauja per išraiškingiausią, totemiškiausią fizinę meno formą – žmogaus kūną. Parodai Servadio parengė ir didelio formato piešinių, nors paprastai jis kuria tatuiruotes. Pasisakydamas už nepagražintą, natūralų kūną, savo nepaprastai ironiškuose žmogiškų ir kitų būtybių piešiniuose Servadio specialiai iškreipia įprastą grožio sampratą, o dažnai ir visiškai nesivaržydamas jos atsisako, siekdamas sutrikdyti žiūrovą ir kvestionuoti jo pasirengimą priimti pasaulio reiškinius tokius, kokie yra. Monotipijos būdu kurdamas piešinius Servadio juose vaizduoja supaprastintų bruožų, akį rėžiančias, dažnai brutalumo ir net žvėriškumo turinčias figūras, kurios kraiposi ir raitosi, rūko ir šoka, o jų virpantys, raiškūs kontūrai tarsi palieka popieriaus lapuose gličias dėmes. Kurdamas tatuiruotes Servadio kloja vieną piešinio sluoksnį ant kito ad infinitum, kad kūrinio suvokimą palengvinančios linijos išsilietų ir susidarytų stulbinamas chaosas, kupinas religinės ikonografijos, postmodernizmo ir senovės kultūrų misticizmo.

Shaltmira „HypersigilZ“ parodoje pristatytų darbų serijoje, kaip ir visoje savo kūryboje, interpretuoja žmogaus ir jo ego santykį pasitelkdama žiurkės metaforą. Daugelio mitologų nuomone, žiurkė simbolizuoja tamsą, šviesos baimę ir slaptas, prieš kitus naudojamas žinias, pamatinius troškimus pačia agresyviausia ir destruktyviausia jų forma. Jau 1859 m. Johno Camdenlo Hotteno slengo žodynas apibrėžia žiurkę kaip „niekšą, veidmainį, įskundėją, perbėgėlį, persimetėlį“. Žiurkė menininkės kūryboje yra ego, jo valdomo proto ir individo išdidumo įsikūnijimas. Žiurkė įeina nepastebėta ir suėda viską, ką mato, o egoistiniai troškimai gali sunaikinti visa, ką gero žmogus turi savyje.

Shaltmira per savo kūrybą teigia, kad kiekvienas turime „vidinę žiurkę“, kurią reikia nugalėti, palaipsniui įveikiant silpnybes ir egoistinius troškimus. Ankstesnėje kūryboje menininkė žiurkės tematikai skyrė individualų performansą-anarchronizmą „Stipresnė už žiurkę“, kurį atliko per 2014 m. gruodžio 16 d. galerijoje „Kairė–dešinė“ vykusią parodą „Postidėja III. Plotas“. Berlyne pristatytoje „HypersigilZ“ darbų serijoje kovai su „vidine žiurke“ menininkė pasitelkia toteminius gyvūnus ir dvasinius vedlius, su kuriais rituališkai komunikuoja darbuose kuriamais hipersimboliais. Ganeša –­ hinduistų garbinamas išminties dievas, kliūčių šalintojas, rašto, mokslo ir menų globėjas dažnai lydimas žiurkių. Jis teigia, kad žiurkė simbolizuoja pamatinius troškimus ir kad jie turi būti įveikti.

Dažnai jis vaizduojamas jojantis ant žiurkės, t. y. jau laimėjęs kovą su egoizmu.
Toteminiai gyvūnai virsta simboline žiurkiagaudžio figūra. Čia verta prisiminti Hamelno legendą: 1294 m. miestą užpuolė pulkai žiurkių, kurias nugalėti pasisiūlė žiurkiagaudis muzikantas. Fleita grodamas užburiančią melodiją jis išviliojo iš miesto žiurkių pulkus ir paskandino ežere. Tačiau negavęs žadėto atlygio žiurkių gaudytojas fleitos melodija išviliojo iš Hamelno visus vaikus, ir niekas daugiau jų nebematė.

Šią legendą itin originaliai interpretavo rusų poetė Marina Cvetajeva. Ji parašė savo šedevrą kaip satyrinę legendos versiją kritikuodama materialinės gerovės siekimą to laikotarpio Rusijos visuomenėje. Poemoje „Žiurkiagaudis“ žiurkės simbolizuoja miesčionių visuomenės (anot poetės kūrybos specialistų, ir tuo metu Rusiją valdžiusių bolševikų) siaura­protiškumą, materializmą, antiintelektualumą, o žiurkiagaudis įkūnija magiškas Meno galias. Poetė interpretuoja žiurkiagaudį kaip menininką, iš kurio šaiposi egoistinius troškimus puoselėjanti visuomenė ir kuris per meną kovoja su jos veidmainiška morale. Remdamasi šia M. Cvetajevos poema „HypersigilZ“ serijoje Shaltmira pateikia savąsias žiurkiagaudžio kaip kūrybinių galių simbolio ir įsikūnijimo interpretacijas. Žiurkiagaudis išvilioja žiurkes, o toteminiai gyvūnai turėtų padėti kovoti su žmogaus ego. Menininkės piešiamos būtybės gali būti suvokiamos kaip nuorodos į galimus toteminius gyvūnus arba kiekvienas žiūrovas gali adaptuoti jų reikšmę savo žinioms ir intuicijai. Be to, kiekvienas „HypersigilZ“ serijos darbas turi savo individualios ženklinės ir vizualinės simbolikos, remiasi iš alchemijos ir senovinių kultų mus pasiekusiomis žiniomis. Visos šios temos Shaltmiros darbuose susisieja daugybe prasminių sluoksnių, o vaizdų ir simbolių tarpusavio santykiai yra sudėtingi.

Per parodos „HypersigilZ“ atidarymą Berlyne menininkai atliko ir bendrą, to paties pavadinimo performansą – savo pačių sukurtą ir įprasmintą ritualą pabrėždami šiuolaikinei visuomenei primetamų kasdienių ritualų nepatikimumą, dirbtinumą ir jų prasmės niveliaciją. Performanso „HypersigilZ“ metu Servadio tatuiravo Shaltmiros nugarą joje įamžindamas abstraktų piešinį. Tatuiravimo instrumentas taip pat kūrė savotišką audiopiešinį skleisdamas noise garsus. Taip buvo sukurtas dar vienas okultinis hiperženklas, įkūnijantis menininkų troškimą efemeriškoje, nepastovumo kupinoje, nuolat skubančio šiuolaikinio pasaulio atmosferoje atsiremti į kažką tikro, patikimo, turinčio išliekamąją vertę.

Shaltmira. „Litlle girl“
Shaltmira. „Litlle girl“

Tatuiruotė kaip okultinis hiperženklas yra svarbi ne tik performanso procesui – ji išliks per amžius, gyvuos tol, kol bus gyvas ją turintis asmuo. Šiuolaikinėje, ypač Vakarų kultūroje, tatuiruotė kaip meno rūšis yra paveikta masinės produkcijos, įgijusi štampuotės bruožų. Dabar tatuiruotės priei­namos kiekvienam ir bet kada, gali pavirsti ir aukštojo meno kūriniu, ir paties žemiausio lygio kiču. Servadio savo kūryboje apskritai vengia mimetinio tatuiruočių aspekto – šiuolaikinėje kultūroje tatuiruotė neretai sukuriama imituojant, reprezentuojant, kopijuojant jau egzistuojančius simbolius ir atvaizdus. Performanse „HypersigilZ“ menininkas, naudodamas Shaltmiros nugaros odą kaip neapdirbtą drobę, kūrė nepakartojamą, unikalią žymę – tatuiruotę, neturinčią jokio ryšio ir santykio su masine kultūra, ženklą, sukurtą specialiai konkrečiam žmogui, konkrečiam performansui ir išliksiantį visam laikui, nepaisant mados, įprastinių estetinių reikalavimų ir kitų žmonių nuomonių.

„HypersigilZ“ performansas savyje turi daugybę prasminių sluoksnių, persidengiančių keliais lygiais: pradedant tiesioginiu, fizišku ir baigiant nepaprastai intelektualiu. Tatuiravimo veiksmui daro įtaką garsas, o garsui daro įtaką tatuiravimas, proceso metu gimstantis vaizdas yra laisvas nuo reprezentacijos – jis niekam neatstovauja, nėra susietas su jokia konkrečia reikšme. Tatuiruočių, paties tatuiravimo proceso funkcija ir simbolika, ypač turint omenyje jų istoriją senovės kultūrose, suteikia žiūrovui nepaprastai didelį interpretacijų lauką. Kuo daugiau simbolių ir simbolinių akcijų žino atskiras individas, tuo daugiau jų įžvelgia šiame meniniame veiksme. Performanso metu žiūrovai įsitraukia į procesą savaip komunikuodami su kūrėjais, kurie, savo ruožtu, bendrauja su senovės mitologija, magijos kultais ir dvasinėmis praktikomis, jausdami, kad tai, ką jie daro, ir yra jų egzistencijos tikslas ir prasmė.

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai