Barbara Toruńczyk. Kodėl Adamas Zagajewskis yra ma­no poetas?

Birželio 21 d. Adamui Zagajewskiui sukanka 70 metų

I. Kai sakome, kad kas nors yra „mano poetas“, turime omenyje tai, kad jis tiks­liausiai išreiškia mūsų požiūrį į pasaulį, žmones, meną, gamtą, net susidaro įspūdis, kad kalba už mane. Tai nėra dažnas reiškinys. Mūsų kartai, o kalbu kaip žmogus, priskiriamas „1968-ųjų kartai“, teko ypatinga laimė, kad drauge su mumis apie mus supantį pasaulį kalbėti mokėsi poe­tai Stanisławas Barańczakas, Ryszardas Kry­nickis, Adamas Zagajewskis ir daug kitų. Buvome pažymėti to, ką Gombrowiczius pavadino „tikrovės valia“, o Herbertas – poreikiu „paliesti tikrovę“. Norėjome pamatyti „tikrą“ pasaulį, „tikrą“ mūsų krašto žmogaus likimą ir jį aprašyti. „Tikras“ pirmiausiai reiškė neužstotą ideologijos ir propagandos, o platesnėje perspektyvoje – atitinkantį mūsų etinius pojūčius, atitinkantį tam tikrų situacijų asmeninį suvokimą.

Adamas Zagajewskis. Barbaros Orszewskos nuotrauka
Adamas Zagajewskis. Barbaros Orszewskos nuotrauka

Tam rinkomės įvairias kalbas, vartojome įvairiausias sąvokas, pasisemtas iš sociologijos, religijos, psichologijos, filosofijos. Visuomenės mokslų pažinimo teorijų mados kito greitai: dialektinis materializmas pasitraukė, atsirado egzistencializmas, jį pakeitė iš psichoanalizės kilusi socialinė psichologija, humanistinė antropologija, po jos užėjo struktūralizmas, funkcionalizmas, net iki modernizmo ir postmodernizmo.

Studijavau sociologiją, greitas įvairių žiūrėjimo į pasaulį akinių prisimatavimas man žadino ne pasitikėjimą, o veikiau santūrų kritiškumą. Nusivylimo nekėlė tik kai kurių rašytojų atspindimas pasaulis. Jų knygose nutapyti paveikslai mokė, kaip žiūrėti į pasaulį. Bet tiesa ta, kad jaunystėje lengviausia konfrontuoti su bendraamžiais, gal todėl, kad pasaulio suvokimą lemia ne tik literatūroje aprašytas, bet ir kartu išgyvenamas patyrimas.

Su A. Zagajewskiu, S. Barańczaku ir R. Krynickiu susidūriau apie 1972 metus. Gana greitai įsitikinau, kad jie turi panašių pažinimo ambicijų, kaip ir mes, 1968-ųjų žmonės, vadinamieji komandosai, kurie po smūgių, suduotų akademiniam jaunimui 1968 m., ryžosi likti šalyje ir priešintis situacijai, kad ir kokia ji būtų. Bet buvo svarbu susigaudyti toje situacijoje – įvardyti ją ir suvokti, kokią turime gyvybinę erdvę, koks yra –­ ir ar apskritai yra – manevro laukas.

Alvydo Ambraso karikatūra
Alvydo Ambraso karikatūra

Privalau pastebėti, kad tuometės mano aplinkos Varšuvoje, tai yra „komandosų“, susitelkusių apie Adamą Michniką, išvados nesutapo su siūlymais, suformuluotais 1974 m. išėjusioje Juliano Kornhauserio ir A. Zagajewskio programinėje knygoje „Nepavaizduotas pasaulis“ („Świat nieprzedstawiony“). Abejojau, ar autorių deklaruotas ryžtas sakyti tiesą apie mūsų tikrovę privalo būti siejamas su idealistiniu siūlomos meninės krypties vaizdavimu. Jiems tai turėjo būti realizmas, man realizmas buvo susijęs su ideologijos suteršta literatūrine tradicija ir reiškė neišvengiamą autoriaus politinį angažuotumą. Tuos nuogąstavimus stiprino knygoje deklaruojamas nelabai draugiškas požiūris į mūsų vertinamus rašytojus ir jų kaltinimas konformizmu.

Vis dėlto vertinome to manifesto autorių įkarštį ir jų „teisingo žodžio“ ilgesį. Klausimas, rūpėjęs mums visiems, skambėjo taip: kaip nepaklusti melagingumo, pralaimėjimo ir defetizmo atmosferai, kaip peržengti – individualaus, o visų pirma visuomenės gyvenimo mastu – mus pavergiančių ribojimų ir draudimų, priesakų ir represijų ratą ir kartu likti ištikimiems savo pojūčiams ir alkiams.

Tuomet smarkiausias buvo laisvės alkis – ilgesys jauno pasaulio, kuriame kvėpuojama šviežiu oru. Tai tas alkis pagimdė teisingo žodžio imperatyvą. Jau buvome skaitę Leszeko Kołakowskio „Tezes apie viltį ir beviltiškumą“ („Tezy o nadziei i beznadziejności“, 1972). Mąstėme politiškiau ir gal mažiau naiviai negu mūsų naujieji bičiuliai.

Tuo metu savotiškai paspartėjo demokratinės opozicijos raida, skirtumai tarp sluoksnių nyko. Zagajewskis, Barańczakas ir Krynickis pasirašė „59-ių laišką“ prieš Lenkijos Konstitucijos papildymą formule apie šalies priklausomybę nuo SSRS, Barańczakas įstojo į Darbininkų gynimo komitetą, atsiradusį 1976 metais.

1977 m., po serijos įvykių, kuriuos gerai prisimena istorinės lenkų literatūrai PEN klubo sienos, pasirodė pirmas demokratinės opozicijos leidinys „Įrašas“ („Zapis“). Barańczakas pirmam leidinio numeriui parašė programinį straipsnį, Krynickis jame išspausdino eilėraščių. Mano dėmesį patraukė Zagajewskio apybraižos. Pirmiausiai todėl, kad jos kažkokiu paslaptingu būdu atitiko mano pažiūras. Nuo to laiko dėmesingai stebėjau Zagajewskio kūrybą. 1980 m. išvažiavau iš Lenkijos, 1982 m., susitarusi su Barańczaku, įkūriau Pary­žiuje ketvirtinį žurnalą „Literatūriniai sąsiuviniai“ („Zeszyty Literackie“). Jo antrame numeryje publikavosi Adamas, atvykęs iš Lenkijos, kur buvo paskelbta karinė padėtis. Nedelsiant prisidėjo prie mūsų būrelio. Paryžiaus laikais nuolat palaikėme santykius, galėjau iš arti stebėti jo kelią, vis labiau vienišą ir visiškai individualų.

Adamas, kaip paskui paaiškėjo, Lenkiją paliko maždaug dviem dešimtims metų; jis pabrėžia, kad išvykimą nulėmė jausmai. Paryžiuje, kur apsistojo, neturėjo nieko – jokio locum, jokių pajamų, jokios „padėties“. Norėjo būti su Maja, savo dabartine žmona. Ir norėjo rašyti.

Lyg stačia galva puolęs į sunkų Pa­ryžiaus gyvenimą, per stebuklą rasdavo lėšų išgyventi. Per stebuklą sutikdavo gerų žmonių, per stebuklą gaudavo darbo. Versdavo, lankė Milano Kunderos, kuris tuomet buvo šlovės viršūnėje, seminarus, gyveno kažkokiame palaikiame kambarėlyje. Jungtinėse Valstijose atsidūrė atsitiktinai, nes gavo stipendiją trumpam apsilankymui menininkų kolonijoje. Po kurio laiko per laimingą atsitiktinumą jam pasiūlė ten dėstyti. Buvo priverstas žaibiškai išmokti kalbą, perprasti naują gyvenimo ir darbo stilių. Nuo tada jis dalijo savo laiką tarp Paryžiaus ir Hjustono, o paskui, net iki šiandien, tarp Krokuvos ir Čikagos. Visa tai buvo neapsakomai sunku, bet jis niekada nepasakojo. Buvo pasmerktas kliautis pačiu savimi ir tik savo jėgomis padarė tą, atvykėliui iš „tolimosios markos“ (Miłoszo žodžiai), nepaprastą karjerą. Jo nerėmė jokia institucija, agentūra ar grupuotė, jokia valstybė. Leido šaknis vien dvasinėje poetų respublikoje.

Ir kas labiausiai būdinga Adamui –­ jo neapleido vadinamasis kūrybinis įkarštis. Atvirkščiai, jis tik stiprėjo, ir atkaklus rašytojo, kuris, nepaisant gyvenimo sąlygų, kasdien kelias valandas praleidžia prie popieriaus lapo, darbas subrandino puikių vaisių. Gyvendamas išeivijoje Adamas išleido keliolika eilėraščių ir esė knygų, visos susilaukė vertimų į užsienio kalbas. Didžiausios sėkmės pirmiausiai sulaukė Švedijoje, Vokietijoje, Jungtinėse Valstijose, Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje, kur jo kūrinius leido solidžiausios leidyklos. Jo eilėraščiai ir esė taip pat publikuoti Rytų Europos šalių literatūrinėje spaudoje ir knygų pavidalu: Jugoslavijoje (paskui Slovėnijoje, Kroatijoje, Serbijoje), Čekijoje ir Slovakijoje, Lietuvoje, Vengrijoje, Bulgarijoje ir Rusijoje...

Jis pagerbtas daugeliu rimčiausių pasaulinių literatūrinių apdovanojimų, kurių svarbiausi: Švedijos PEN klubo skirta literatūrinė K. Tucholskio premija (1985), „Prix de la Liberté“, skirta Prancūzijos PEN klubo (1987), tarptautinė literatūrinė premija „Vilenica“ (1996), švedų Tomo Tranströmerio premija (2001), Bavarijos dailiųjų menų akademijos skiriamas Horsto Bienko apdovanojimas už lyrikos kūrinius (2002), vokiečių Konrado Adenauerio fondo premija už kūrybos visumą (2002), apdovanojimas „Neustadt“, skiriamas Oklahomos universiteto ir mėnraščio „World Literature Today“, vadinamas mažąja Nobelio premija (2004), Czesławo Miłoszo premija, skiriama JAV ambasados Lenkijoje už indėlį į lenkų-amerikiečių savitarpio supratimą (2008), Europos poetinė premija (2010), Tarptautinis literatūros apdovanojimas „L’Aquila – BPER Laudomia Bonanni“, skiriamas Italijoje (2014), Berlyno meno akademijos Heinricho Manno apdovanojimas (2015). Tie apdovanojimai ir pagerbimai yra iškalbingiausias rašytojo populiarumo įrodymas ir byloja apie pripažinimą pasaulyje.

Jam būdinga draugiškumo dovana pasiteisino tomis naujomis gyvenimo sąlygomis. Adamas susisaistė su Zbigniewu Herbertu, Józefu Czapskiu, kurį vadina mokytoju, Konstantu A. Jeleńskiu, Cz. Miłoszu, Josifu Brodskiu, Dereku Walcottu, Edwardu Hirschu, Tzvetanu Todorovu, Andersu Bodegardemu, Susan Sontag, Clare Cavanagh ir daugeliu kitų kūrėjų.

Pasaulyje vertinamas Adamas pelnė pripažinimą ir Lenkijoje. 2012 m. jam suteiktas Jogailos universiteto garbės daktaro vardas, tais pat metais apdovanotas Lenkijos atgimimo ordino komandoro kryžiumi už pasiekimus kūryboje, publicistinėje ir leidybinėje veikloje. Apie jį rašomos disertacijos ir monografijos, jo kūryba nesiliauja dominti literatūros kritikų ir politikų, tad yra ir ditirambų, ir puolimų iš nepaprastai plataus apšaudymų lauko. Šiuo atžvilgiu po 1989 m. jis dalijasi lenkų poetų Miłoszo ir Szymborskos likimu.

Sveikinu puikų lenkų PEN klubo šių metų prestižinio Parandowskio apdovanojimo laureato pasirinkimą. Sveikinu A. Zagajewskį su tuo puikiu apdovanojimu, kuriuo pagerbiami įžymiausieji.

II. Įžymus literatūros tyrinėtojas profesorius Marianas Stala turėjo drąsos dalyvaujant autoriui kalbėti apie jo kūrybą. Žaviuosi juo dėl to. Pati vargu ar ryžčiausi. Bet mėginu išdėstyti, kodėl laikau Zagajewskį „savo“ poetu.

Dvasinio, kontempliacinio gyvenimo ilgesio įkarštis Zagajewskio kūryboje aiškiai išryškėjo maždaug nuo karinės padėties meto, pirmoje Paryžiuje parašytų eilėraščių knygoje „Odė daugybei“ („Oda do wielości“), kurią Krokuvoje išleido pogrindinė leidykla „Półka poe­tów“ („Poetų lentyna“) ir lygiagrečiai Jerzio Giedroyco Literatūros institutas Paryžiuje 1983 metais. Knygą sudarę eilėraščiai pranašavo poezijos užmojį, pranokstantį jos įprastas, amžininkams matomas aspiracijas. Visuose Zagajewskio eilėraščiuose, ankstesniuose ir vėlesniuose, pribloškia žavėjimasis gyvenimu ir įprotis gilinti jį analitine meditacija. Šioje ir kitose jo knygose atsirado poreikis patirti įspūdžių pilnatvę ir aprėpti pasaulį netrikdomu, visaapimančiu žvilgsniu, siekiančiu medžių, paukščių, upių, debesų. Poeto žvilgsnis stebi praeivių veidus, pakviečia iš nebūties mirusiųjų šešėlius. Kai Zagajewskis svajoja apie susiliejimą su upės srove, kai rašo apie džiaugsmą, kokį jam teikia plaukiojimas jūroje, apie debesis, žvelgiančius į jį šviesia akimi, kai aprašo gamtą, genį medžio lajoje, volungės giedojimą, patiriame įspūdį, kad jį veda troškimas susivienyti su gamtos elementais. Anksčiau jo poezijoje stebindavo aktyvi pozicija, raginimas veikliai priešintis kai kuriems visuomeninio gyvenimo aspektams, tam, kas žadino autoriaus protestą, kartais ir pyktį.

Zagajewskiui būdingas ir siekis suvokti mūsų pasaulio prigimtį, ir nepalankumas galutiniams teiginiams. Skaitydami jo knygas juntame, kad meniniame kelyje jis nesiskiria su proto kompasu: jam svarbiausia pažinimo laisvė, neatskiriama nuo vaizduotės laisvės ir pojūčių džiaugsmo – troškimas suvokti pasaulio mįslingumą protu, bet taip pat pojūčiais ir širdimi, prasimušti pro veidrodžio, kuris atspindi tik tavo veidą, paviršių, prasigauti kitapus. Todėl Zagajewskis nesiliauja kontroliuoti vaizduotės, vairuoja ją racionaliai, primeta kryptį, pasirenka jos objektą, nuleidžia ją žemėn ir verifikuoja patyrimų šviesoje. Jo poezija – tai nesibaigianti pažintinė kelionė.

Kitas stebinantis bruožas – vizijų gausa jo poezijoje. Tai epifanijos laukimas, kai pasaulis apsireiškia visu savo turtingumu ir galybe, ir taip pat įgyja ilgesio bruožų. Tokių akimirkų jam buvo duota, ir tuomet jis patirdavo kažką panašaus į mistinį pakilimą, tik nuo pradžių tikėjo, kad galės pažinti laikiną pasaulį, ir nesivaikė iliuzinių dievybių. Jo plunksna dažnai grįžta prie „pradedančiojo mistiko“ – kaip skamba jo amerikietiškos eilėraščių knygos antraš­tė, – ritualo aprašymo. Gali atrodyti, kad autoriaus gyvenimas yra kantrus akimirkos laukimas, kai staiga per jį šokteli srovė, akis žiūri „šviesi, susižavėjusi“ (kaip apibūdino tą būseną pažinęs kitas didysis amžininkas – žinoma, čia turiu omenyje Marcelį Proustą), o protas pasiekia susikaupimo būseną. Nubunda siela, – tarsi sako Zagajewskis. Tą ūmaus dvasinių galių atgavimo pilnatvę Zagajewskis vadina iš mistikų pasiskolintu posakiu „je ne sais quoi“ („nežinau kas“).

Subtili ir jautri Zagajewskio ironija šiuolaikiniams kritikams nesuprantama. Norint judėti tų eilėraščių pasaulyje, reikia trupučio humanistinio išprusimo, kiek mažiau paniekos ir išpuikimo. Poetas rašo ne visiems. Pats ateina į pagalbą skaitytojui aprašinėdamas, kaip prieš jį atsiveria pasaulis, kaip akimirkai tampa matomas ir skaidrus: „Bet kartais akimirkai išnyrame / ir pasitaiko, besi­leidžianti suspindi saulė / ir atsiranda trumpas momentas tikrumo, / beveik tikėjimo“ („Nematoma ranka“, „Niewidzialna ręka“). Tuomet pastebi kiekvieną detalę ir toje žaibiškoje vizijoje išreiškia gilesnę prasmę: „žvirbliai yra trapi amžinybės emblema“ (ten pat).

Panašių akimirkų patyrė daugelis. Senasis naujųjų laikų tapybos meist­ras J. Czapskis patikėdavo jas visą gyvenimą rašytam dienoraščiui. Jame visapusiškai ir įžvalgiai analizavo savo, kaip menininko, paslaptis. Norėjo sukurti „savąją tapybą“ įamžindamas paveiks­luose nušvitimo akimirką. Grįždamas iš Paryžiaus priemiestiniu traukiniu rašė: „mačiau bene du kartus“, ir aprašinėjo scenas, pagautas tą dieną tik du kartus patirtoje raiškioje vizijoje. Vadino tą išgyvenimą „nušvitimu“, „matymo šoku“. Tais momentais matytus vaizdus piešė dienoraštyje. Paskui prasidėdavo ilgai trunkantis, varginantis vizijų perkėlimo ant drobės darbas, parinkimas tapybos priemonių, leidžiančių perteikti matytą sceną.

Taip pat ir Miłoszas patyrė tokių akimirkų – „amžinybės momentų“. Konstantas Jeleńskis rašė jam, kad tos „atplėštos akimirkos“, pagautos jo eilėraščiuose, „gelbsti jį“, grąžina į gyvenimą, sutaiko su pasauliu ir naujų laikų menu. Zagajewskio tos sukauptos netrikdomo kontakto su aplinka akimirkos beskaitant dėliojasi į poemą apie šiuolaikinio pasaulio paveikslo susidarymą. Mūsų akyse įvyksta jo susijungimas į visumą; apžvelgiame jį vienijančiu poe­to žvilgsniu ir ūmai mums atrodo, kad „matome visą pasaulį (...) tobulą, raiškų ir kartu miglotą“.

Šiuo atžvilgiu Zagajewskis atrodo kaip vienas iš „šiuolaikinių mistikų“ brolijos, vienas, kas žino, ar ne stipriausios ir menkiausiai aprašytos XX a. poe­zijos srovės kūrėjų.

Ko jis trokšta? Siekia įamžinti eilėraščiuose pasaulį, kuris, kaip žinoma, yra laikinas, kartu amžinas ir valdomas nenutrūkstamų metamorfozių. Aprašyti jį tokį, koks yra – suluošintas, netvarus, neaprėpiamas, gražus. Prieinamas tik akimirksnį, kai žvilgsniui apsireiškia paslėpta darna, atsispindinti tylioje daiktų trukmėje ar praeivių veiduose. Knygoje „Nematoma ranka“ („Niewidzialna ręka“, 2009) Zagajewskis paskiria poe­tui užduotį. Šis turi pažinti ir aprašyti pasaulį, bet taip pat skelbti jam pagyras: „Bet tas pasaulis. / Sukrauti lagaminai. / Giedok jam, volunge / Šok jam, jaunas lapine, / Sustabdyk jį.“ Anksčiau tą patį kredo suformulavo eilėraštyje, kuris jam pelnė šlo­vę Jungtinėse Valstijose po rugsėjo 11-osios teroro aktų: „Pabandyk apdainuoti pasaulį suluošintą“ (pirmąkart paskelbtas žurnale „Zeszyty Literackie“ 2000 m.).

Individualus Zagajewskio indėlis į metafiziką yra jos vektorių apvertimas. Tas trivialiu tapęs žodis (Zagajewskis pripažįsta jį pretenzingu) iš pradžių reiškė tai, kas plyti virš fizinio pasaulio; tradiciškai kreipė aukštyn. Taip buvo ir tada, kai jis tarnavo religinei vaizduotei, taip pat praeities ir dabarties metafizinių poetų, kurie nedvejojo atskirdami gėrį nuo blogio ir iš to darė savo meninį pašaukimą, atveju. Aukštai buvo gėris, pragaro galios – po žeme. Zagajewskiui yra kitaip. Yra tiktai žemė. Dvasinis gyvenimas atveria mums kitą egzistencijos matmenį, sudarydamas realią galimybę peržengti natūralaus pasaulio ribas. Žemės aprašyme pribloškia šiuolaikinio pasaulio aksesuarų buvimas. Zagajewskį žavi naujas žmogiškojo universum veidas – šiuolaikinis pasaulis. Čia natūralų kraštovaizdį sudaro miestai, muziejai, pastatai iš stiklo ir betono, mašinos. Atsiranda metro koridoriai, naujoviški viešbučiai, „stiklas, betonas, užsimiršimas“, iš oro uosto aukštyn šauna lėktuvas, „kaip stropus mokinys, kuris tiki tuo, ką sakė seni mokytojai“.

Zagajewskis to tikėjimo jau nebeturi. Būtent poetas gelbsti metafiziką. Pastebi simptominius vis dar neaprašytos šiuolaikinės egzistencinės situacijos bruožus: neįsišaknijimą. Artimieji yra toli, „po žeme, įvairiose šalyse, eilėraščiuose, paveiksluose“.

Naujas pasaulio pavidalas nežadina baimės, paniekos, raudos, pasmerkimo (tai buvo modernizmo literatūros, pradedant Baudelaire’u, ritualas). Išlaisvina persmelkiančio džiaugsmo momentus. Juos lydi pažadas: „dar daug atsitiks“. Ir pilno gyvenimo – pojūčių pilnatvės viltis.

Rodosi atminties blyksnio apšviesti veidai ir siluetai, upės ir miestai, paukščiai ir medžiai. Gula į paveikslų seriją su švelniai nužymėta pagrindine tema – ją sudaro klausimai apie svajonių, meno, praeities, prasmės, grožio, džiaugsmo ir skausmo, paslapties buvimą mūsų gyvenime. Atsiranda prisirišimo ir nesiliaujančio kitimo, mirties grandinės ir gimimo grandinės, atminties, užmaršties ir apmąstymų temų. Perplyšimo, kuris neišvengiamai būdingas mūsų gyvenimui, draskomam priešingų pagundų: noro dalyvauti judrioje „kasdienybės šventėje“ ir tuo pat metu troškimo pasinerti į meditaciją. Susikaupimo ir kontempliacijos būsenos ilgesio, ir tuo pat metu susijaudinimo, aktyvumo ir judėjimo kupino gyvenimo ilgesio. Nuolatinis netikrumas, „ką švęsti, o ką apraudoti“, nes pojūčių gausa, jų vienalaikiškumas ir turtingumas lemia, kad sutrikę nežinome, ar privalome, pasidavę nevilčiai, mąstyti apie Holokausto nelaimes, ar mėgautis iš radijo imtuvo sklindančia giedra muzika Mozarto gimimo dienos proga sausio 27-ąją, Holokausto aukų atminimo, dieną.

Zagajewskis anksčiau ieškojo perėjimo tarp dviejų karalysčių (paprastai tarp gyvenimo ir meno); viename esama vita activa, kitame – vita contemplativa, aprašytų knygoje „Nematoma ranka“ („Niewidzialna ręka“). Jis ir toliau žvalgosi slaptų vartelių, vedančių iš vienos karalystės į antrą. Tai momentas, kai chaoso pasaulyje, kasdieniškame, pilkame, neretai varginančiame, gimsta darnos užuomazga: eilėraštis, šokis, paveikslas. Kaip Carloso Sauros filme, kurį Zagajewskis aprašė knygoje „Solidarumas ir vienišumas“ („Solidarność i samotność“, 1986): uždususią dieną nervingas šiuolaikinės Karmen kulnelių kaukšėjimas netikėtai išskelia flamenko ritmą, šokėjos kūnas įsitempia ir netrukus gestų arabeska pagauna į pinkles dienos paniką, suteikdama pojūčių palaimos pliūpsnį. Tas momentas knygoje „Nematoma ranka“ pateiktas poemos pavidalu: gyvenimo triukšmas joje pavirsta daina.

Kad pasaulis atsivertų, reikia įvykdyti daugelį sąlygų. Reikia ramybės ir „absoliutaus susikaupimo“ (vienintelio, kokį pažįstame, absoliuto, komentuoja Zagajewskis savo receptą tokiai akimirkai patirti). Tas susikaupęs žvilgsnis kartais stebi mus iš senųjų meistrų paveikslų. Iš italų Renesanso tapytojų ranka sukurtų dvasingų veidų. Eilėraštis apie išvyką su tėvu prie jūrų švyturio irgi kelia asociacijų su serija Brueghelio paveikslų, kuriuos regime tarsi iš viršaus, lyg iš Ikaro skrydžio, – Briuselio dailės muziejaus rinkiniuose matome, kaip jį pasiglemžia jūra: tolėliau laivas grumiasi su bangomis, ant kranto ganosi avys, žvejys gaudo žuvį, plyti dirbami laukai, sudarantys pirmą planą, tad Ikaro kritimas ir mirtis beveik nematomi, paveikslo pakraštyje, nepastebėti žvejo, artojo, laivo įgulos ir beveik nematomi žiūrovui, gyvenimo abejingumo viduje besirūpinančiam savo reikalais ir savo grožiu. Norint suvokti, kas įvyko šioje drobėje, reikia pažinti Ikaro istoriją, jo troškimą pakilti į dangų net iki saulės ir gerai įtempti regėjimą. O Brueghelio nutapytas pasaulis yra toks kaip Zagajewskio eilėraštyje: erdvus, begalinis, pulsuojantis gyvenimu. Panašūs taip pat ten įkurdinti personažai, pasinėrę į kasdienius užsiėmimus, nesuvokiantys tragedijos. Grįžta Juozapo gatvė Krokuvoje; į tą akligatvį, vedantį į niekur, į nužudytų žydų gyvenamą tuštumą, patenkame įvairiu metu; brendantys per sniegą ar purvyną praeiviai „gal stabtelės, / kaip daržininkas, kuris atsiremia / į kastuvo kotą, susimąsto / ir nepastebi, kad staiga / prasidėjo karas / arba pražydo hortenzija“.

Zagajewskio pasaulis turtingas. Pagrindiniai elementai, taip dominantys jį „čia ir dabar“: miestas, upė, medžiai. Tas pirmasis yra jam natūralus lopšys –­ atskleidžia miesčioniško gyvenimo tvarką ir idealus, tėvynės pavidalą, praeitį, architektūroje, paveiksluose, muziejuose įsikūrusį „svetimą grožį“, senovės didvyrius, patriotinius sąmokslus, prislopintą kalbą ir pralaimėtojų kartėlį. Bet ir chaosą, judėjimą, naują meną, džiazą, stiklo pastatus. Vietoje buto –­ viešbučio kambarius.

Taip pat stebime tuose eilėraščiuose visada esančios gamtos triumfą. Turiu omenyje ne tik aprašomąjį sluoksnį –­ nuostabius jo tapomus paveikslus. Gamta atlieka poeto asmeninių atviravimų kalbos mokytojos vaidmenį. Mūsų laikais, pažymėtais psichologijos, introspekcijos dominavimo, visur esančių savų pojūčių ir jų pokyčių analizės – tai visiškai individualus rašytojo kūrybos bruožas.

Zagajewskio upė turi daug vardų, tai yra poezijos gaivalas. Tai ir herakleitiškosios amžinosios kaitos simbolis. Tai atmintis ir užmarštis – įasmeninta gamtos daina. Simbolizuoja nepastovumą, laimina. Sugeba pranokti save, užgrobti, atverti naujų vaizdų, pagauti pasroviui, mesti į nežinią, dar ilgai išsaugodama savą energiją ir tapatybę jūros gelmėse, kaip rašo Zagajewskis apie Garoną, o iš tikrųjų apie poeto balso tęstinumo paslaptį.

Kitas tikrosios gamtos, į kurios šauksmą atsako sava poezija, ženklas jam yra medis: jo vainikas siekia vis aukščiau. Paukščių prieglobstis. Svetingas lizdas. Įsišaknijimas. Iškilus nepasotinto ir amžinojo ilgesio ženklas.

Neprilygstamais kalbos mokytojais pasirodo esą paukščiai (strazdai, žvirb­liai, varnėnai, volungės, žuvėdros ir balandžiai). Stebėdamas nervingą čiurlių skrydį Zagajewskis mąsto, kaip pavaizduoti ekstazę, kai „stebėtojo entuziazmas ir širdis akimirkai jungiasi / į neįtikėtiną sąjungą / žavėtis pasauliu“, ir mokosi, kas yra palyginimas ir kokios jo ribos; elegantiškas varnėno žengimas primena skaitytojui apie to bruožo nykimą šiandienos pasaulyje ir šių laikų mene: „kregždutės garsiai krykšdamos, kerpa siūlus paskutinių jungčių“ (su begalybe, kurios yra simboliai? Su prisiminimais, o kartu ir su tėvyne?). Taip pat paukščiai sudaro jam galimybę išreikšti troškimus ir dvasios būsenas („nepažįsta pilnatvės nei tuštumos / nei abejonių ir ieškojimų, / susižavėjimų, nevilties“); žiūrėdamas į juos geba išpažinti, kokį mato savo gyvenimą („neužbaigtą, netikrą, / iš nesiliaujančio džiugesio ir baimės sudarytą / tolesnio tęsinio, nepasotinto smalsumo“).

Jų dėka geba priminti pats sau, kad norint rašyti poeziją nepakanka „tiktai vieno – skrydžio / tik amžino sklendimo po dangumi“, nes „juk reikia ir stebėtojo, kuris truputį būtų blaivas / ir šiek tiek pamišęs“. Skaitome apie metaforos klastingumą, apie kurį senas poetas sako: „mes nuolat galime vytis metaforos chimerą / per visą gyvenimą einame tamsoje / tamsiame miške einame / perkeltinės reikšmės taku“. Pats Zagajewskis tarsi pakerta metaforai sparnus; pasirenka konkretumą ir ištikimybę tikrovei – saugo jos ribas, kad nenuklystų į tamsią „taip tarsi“ girią.

Iš Zagajewskio poeziją lydinčių menų, be architektūros ir tapybos, nuolat jaučiamas muzikos buvimas. Jis daug eilėraščių skiria įžymiems kompozitoriams, mėgstamos klasikinės muzikos kūrėjams. Rašo apie džiazą, apie violončelę. Atvirauja, kad muzika buvo jo vaikystės svajonė. Bet susidarome įspūdį, kad, kaip stebėdamas paukščių skrydį mokėsi kalbėti apie poeziją ir save, taip muzika, be abejonės, atveria jam eilėraščių kompozicijos slėpinius. Jų sandara kuriama diskretiškai, kartais sinkopiškai, kartais kontrapunktais ir net pilnu balsu; anksčiau signalizuotos temos aidi atskiromis arijomis.

Vaizduotės, ilgesio, sutrikimo pojūčio, svetimumo, poreikio patirti žavėjimosi ir pilnatvės akimirkas susipynimo buvo jau pirmoje jo esė knygoje, parašytoje Zagajewskiui išvažiavus iš Lenkijos. Ji išėjo Paryžiuje 1986 m., pradėjo knygų seriją „Zeszyty Literackie“ biblioteka“ ir savaip susumavo tuomet rašytus eilėraščius, kurie sudarė lūžinį Zagajewskio kūryboje rinkinį „Važiuoti į Lvovą“ („Jechać do Lwowa“), paskelbtą metais anksčiau, bei jau minėtą „Odę daugybei“. Jos titulinį eilėraštį baigė teiginys: „Lvovas yra visur.“

Prisiminkime, kokių bruožų galima buvo įžvelgti tame savotiškame pirmajame šiuolaikinio menininko autoportrete: jis buvo kilęs iš Lenkijos po Antrojo pasaulinio karo prarasto miesto. Perkeltas (į atgautas žemes) kartu su tėvais patyrė svetimumo skonį. Netekęs savo tapatybės pojūčio, visur buvęs truputį ne vietoje, neįsišaknijęs. Brendo tarp svetimų mūrų būdamas skausmingo, gyvenimo spalvas slopinančio artimų žmonių ilgesio liudytojas. Išauklėtas nekintančių vertybių ir ištikimos atminties kulto sąlygomis stebėjo artimųjų praeities mitologizavimo reakcijas, jos virsmo legenda ritualą. Pats vadovavosi nepasotinamu troškimu gyventi, jungtis su gyvenimu, leisti šaknis „čia ir dabar“, perprasti mįslingą, kasdien juodinamą tikrovę, o nuo tam tikro laiko – ir noru aprašyti jos sudėtingą prigimtį. Suprato, kad legendinis Lvovas yra per ištiestos rankos atstumą ir gali atgimti po jo plunksna. Tas prarastas miestas yra „visur“, kiekvienam kitoks. Jo paslaptimi yra gyvenimo daugybė, turtingumas – jei sugebama tai įžvelgti. Bet ir toji jame įmontuota tiksinti bomba: „žirklės kirpo išilgai ir skersai linijų / audiniai, siuvėjai, daržininkai, cenzoriai / kirpo kūną ir vainikus, nepailstantys sekatoriai / dirbo“; kituose eilėraščiuose, senuose ir naujausiuose, kalba apie Holokaustą, karą, perkėlimus, bėglius, sunaikinimą.

Knygos „Nematoma ranka“ eilėraštyje „Žiūriu į nuotrauką“ Zagajewskis papildo: Lvovas yra visur, jei sugebama jo į amžinybę išėjusiuose įžvelgti artimus, antrininkus, brolius; jie gyveno taip pat kaip mes, dabartiniai žmonės; vadinasi, iš praeities juos šauktis privalu tokius, kokie jie buvo, nenumatyto, neprognozuoto likimo, nepadengtus standžios ir iškilmingos mirties drobulės – atvirus kaip mus, einančius miesto gatvėmis, panirusius į kasdienybę, „skubančius, baimingus, vis vėluojančius, truputį nemirtingus, bet jie negali to žinoti (...) yra pavargę nuo paprasto gyvenimo ir paprasto mirimo, / neturi niekam laiko, už ką jie atsiprašo (...) nuolat vėluojantys, beviltiškai vėluojantys / taip pat kaip mes, tiksliai taip pat kaip mes, kaip aš“. Būtent tuos savo paprastumu nepaprastus žmones apdovanoja broliška šypsena. Istorinis laikas perkeltas į kitą planą, užstotas kasdienio gyvenimo Lvove – kaip ir „visur“: „pasitaiko pogromų, sukilimų, deportacijų, / Žiaurus vermachtas dailiais mundurais, / ateina niekšiškas NKVD, raudonos žvaigždės / žada draugystę, bet po išdavystės ženklu / bet jie nenori to matyti / nes reikia sutvarkyti šitiek reikalų, / reikia gauti anglių žiemai.“

Čia susiduriame su nuolatine Zagajewskio tema: jis labiau už viską trokšta atspėti egzistencijos mįslę, nori aprėpti ir įamžinti egzistenciją tų, kurie yra, ir tų, kurie išėjo. Atspindėti eilėraščiuose juos tikrus, tokius, kokie buvo gyvi. Eilėraštyje „Siluetai“ rašo: „Staiga suvirpo prisiminimų varteliai ir išvydau (...) / Mama melsva suknele, gal dar prieškarine. / Išvydau poną Sobertiną, kai pievoje skynė gėles / (...) mačiau pabėgėlius, / sutriuškintus ir našlius mačiau.“ Jį domina visų bendras likimas už istorijos erdvės.
Ką tai reiškia?

Zagajewskis nėra klastingas, jis neneigia istorijos, neabejoja charakteriais, pasiekimų išskirtinumu. Tiesiog jį intriguoja gyvenimo pamušalas, kurio niekam nepavyko atsikratyti ir kurio skirta didžiųjų ir mažųjų likimams. Poetai negyvena grožyje, o kuria jį kitiems; Hölderlinas įkurdintas bokšte, Norwidas – prieglobstyje. Naujausiuose eilėraščiuose Zagajewskio nedomina „stiprios egzistencijos“ personažai, kuriais žavėjosi knygoje „Solidarumas ir vienišumas“; čia grįžta everyman, šiuolaikinė Karmen, Naujosios bangos herojai. Taip pat elegijos ar raudos, kurios, skiriamos mirusiems naujausioje knygoje „Asimetrija“ („Asymetria“, 2014), išsaugo nepadirbamą, delikatų, asmenišką, jautrios Zagajewskio šypsenos nuspalvintą toną, ir nuolat jį lankantis troškimas įžvelgti dėl mirties jų neišpildyto gyvenimo paslaptį ir neatskiriamą nuo jos apibendrinantį jų egzistencijos apmąstymą.

Zagajewskis niekada nereiškė paniekos savo eilėraščių personažams. Atmesdavo jo jaunystės kartai nesvetimą dualizmą, priešiškumą, manicheizmą, kurių šaltinis buvo Miłoszo suformuluota dilema: „Kas belieka žmonėms, kuriems dangaus ir žemės per mažai ir kurie negali gyventi, jeigu nelaukia kitokio dangaus ir kitokios žemės?“

III. Kaip vertintinas Zagajewskio nueitas kelias?

Knyga „Solidarumas ir vienišumas“ buvo masinio politinio išsivadavimo judėjimo, šiuo atveju „Solidarumo“, intelektualo ir menininko manifestas. Jame išsakyti keli svarbūs išpažinimai: autorius pasirinko, jo tikslas yra kūryba, ir tai nulemia gyvenimo būdą. Kūrybai nepriimtina kolektyvinė egzistencija. Jai leistina giminingų sielų brolybė, menininkų draugystė, tarpusavio supratimas žmonių, kuriems būdingas kūrybiškas santykis su pasauliu, jungiantis juos paslaptingais, nematomais saitais. Apie tokius ryšius užsimindavo Miłoszas, tikėjęs, kad mūsų civilizacijoje išliko salų, kur viešpatauja dvasinės vertybės. Henrykas Elzenbergas kalbėjo apie dvi nesusisiekiančias sroves: naikinimo ir barbarizmo srovę bei dvasinio gyvenimo – religijos ir kultūros – srovę. Zagajewskis mato šansų visiems amžininkams. Žino, kad kūrybiškas požiūris į pasaulį reikalauja dvasinio suvereniteto: „absoliučios ramybės“, vienišumo, distancijos, suteikiančių susikaupimo galimybių. Jau knygoje „Solidarumas ir vienišumas“ jis ryžtingai pasisakė už vita activa papildymą vita contemplativa; knygoje „Nematoma ranka“ įžvelgia viltį praturtinti mūsų gyvenimą atvėrus šiuolaikinį pasaulį dvasiniam matmeniui. Jis nenori netekti savo nepriklausomybės, trokšta gerai panaudoti iškovotą laisvę.

„Solidarumo ir vienišumo“ skaitytojas galėjo suvokti ir pajusti, kokios didelės drąsos, subtilumo ir dvasinės pusiausvyros reikia, kad išliktum ištikimas meninės tiesos reikalavimams ir savam pasaulio spalvų matymui. Knyga nebuvo suprasta šalyje, kur skaitytojams visų pirma reikėjo deklaracijų apie ryšius ir jausmus, siejančius poetą su už laisvę kovojančia tėvyne; mažai kas ir tada iš mūsų bendraamžių, ir vėliau atsiradusių angažuotų rašytojų ir kultūros ideologų suvokė, kad tą knygą, ką bylojo ir jos pavadinimas, reikėjo skaityti kaip asmeninį manifestą meninio budrumo, fiksuojančio įvairius individualaus, socialinio, politinio vidinio gyvenimo pavidalus. Ir jo metamorfozės – reiškinių kitimas ir tęstinumas, pastebi Zagajewskis, tapo mūsų egzistencijos bruožu, jos nauja ašimi.

Poeto neaplenkė sunkūs patyrimai ir jam niekas negali prikišti, kad jis kada nors liko abejingas žodžiui „solidarumas“. Tai jis paliudija savo gyvenimu. Knygoje „Solidarumas ir vienišumas“, panašiai kaip Hofmannsthalio poezijoje, solidarumas įgavo gilesnį, esminį pobūdį, kilusį suvokus amžininkų tarpusavio priklausomybę, kaip tų eilėraščio „Manche freilich...“ galerų žmonių, kurie darbuojasi sunkiais irklais uždaryti po deniu, su tais, kurie sėdi prie laivo vairo ant denio, su lengvomis galvomis ir rankomis, su Sibilėmis ir karalienėmis prie šono. Ir naujose knygose taip pat esama to solidarumo kaip elementaraus žmonių tarpusavio ryšių supratimo. Poetas teikia šansų kiekvienam, ir kiekviena egzistencija, pagauta su visu jos paprastumu, jo tekstuose įgauna išskirtinių bruožų. Kaip rašo pats, jam tikriausia mįslė yra „kitų žmonių gyvenimas“. Ir pasaulis. Ieško egzistencijos prasmės, veikiau sakyčiau –­ jos gilaus tono. Ją taip pat sudaro kiti jausmai ir prisirišimai: draugystės saitai, poetų brolybė. Meilė. Užuojauta. Žavėjimasis ir ekstazė, džiaugsmas ir ramybė, meditacija ir koncentracija – sielos pojūčiai, kurie bunda signalizuodami, kad štai prasivėrė į pasaulį vedantys varteliai.

Tie jautrūs ir neklystantys mechanizmai lėmė, kad savo kelyje Zagajewskis tam tikru momentu atmetė ideologijos iliuzijas – taip pat, kaip daug metų iki jo dėl tų pačių priežasčių pasielgė Aleksand­ras Watas. Kaip žymiausi jo kartos rašytojai, Zagajewskis nesugebėjo pasikliauti manichejiško pasaulio matymo taisyklėmis. Tuo pat metu su S. Barańczaku praplėtė poeziją naujų laikų pasauliu, kartu tęsdamas Miłoszo pastangas sugrąžinti šiuolaikiniam žmogui dvasinę pusiausvyrą, su žiniomis apie jo smarkiai pažeistą gebėjimą pasikliauti savais religiniais, mitiniais ar estetiniais išgyvenimais. Kaip ir Miłoszas, Zagajewskis jaučia poreikį versti poeziją talpesne forma, apimančia turinį ir pojūčius, kuriuos patiriame keliaudami per gyvenimą. Jis geriau nei dauguma supranta, kad XX a. atsiradęs „naujų laikų menas“ turi savas taisykles, bet ieškoti jų reikia ne tiek intelektualiniuose eksperimentuose ir techninėse jų šalinimo iš meninių tradicijų operacijose, kiek gilinantis į pačią pokyčių, vykstančių ir pasaulyje, ir mūsiškiame jo suvokime esmę.

Apie knygas „Važiuoti į Lvovą“ ir „Solidarumas ir vienišumas“ 1987 m. rašiau: „Zagajewskio eilėraščius diktuoja apstulbimas tikrovės turtingumu. Išraiškos ieškojimas pasaulio vešlumo perteikimui yra tos poezijos karštinė; meist­riškas sąžiningumas ir detalių meistriškumas – jos šaltumas ir elegancija; ekstaziškas žavėjimasis gyvenimo gaivališkumu – jos ilgesio skalė; klusnumas hierarchijos ir formos taisyklėms –­ jos nuolankumas; harmonijos ir vieningumo jutimas –­ spindulinga ir patikli spalva; apatijos palytėjimas, irimo procesų ir niūraus istorijos veido pažinimas – jos slaptas polius; įsitikinimas, kad „dideli dalykai gyvena mažuose“, dėmesio sutelkimas į konkretybę – jos ramybė ir pusiausvyra. Zagajewskio talento jėgą ir mastą sudaro tų elementų lydinys. Panaši yra jautrumo Rytų Europai alchemija.“

Tas pastabas norėčiau papildyti pastebėjimu: Zagajewskis liko pagrindinis Europos rytuose suformuoto meninio jautrumo paveldėtojas ir jo kūrybingas tęsėjas. „Literatūroje kaip įžymiausia įsirašė ta, kuri nesibodėjo sutriuškintuose ir niūriuose XX a. paveiksluose tykoti „nedrąsios šviesumos pluošto“ (Herbert dixit), visų pirma ieškanti atramos taško ir žinanti, kad jis visada abejotinas, niekada negalutinis. Bėgliu iš Utopijos S. Barańczakas pavadino Herbertą, o jo poeziją – „įsisiūbavusios pusiausvyros“ būsenos poezija. Tas apibūdinimas taikliai tinka ir paties Barańczako kūrybiniam keliui. Pažinimas, kuris išlaiko abejojimo išbandymą ir stebi gyvenimą tiriančia skeptiška akimi, žinantis, kokių grėsmių kyla iš pernelyg pasitikinčio ir kraštutinio tikėjimo, yra išmintis Zagajewskio meno ir jo neaprėpiamo pasaulio, matomo lyg iš plakančios širdies varpo pozicijų, atidengiančių vis platesnius, įsisiūbavusius ir nepagaunamus horizontus.“

Šiandien, perskaičiusi „Nematomą ranką“ ir „Asimetriją“, patikslinčiau: pasaulio ir to, kuris mus supa, ir vidinio, horizontai Zagajewskio eilėraščiuose be paliovos kinta: visada nerimstantys, kartą tolimi ir neraiškūs, kitą kartą artimi, su preciziškai išryškintomis detalėmis, o kalbant apie dvasines būsenas – kartais pridengti apatijos rūkanos ir grėsmės, dar kitą sykį spindulingi ir ekstaziški, o dar kitą –­ perpildyti nuoskaudos ir liūdesio. Jo eilėraščiuose „matome visą pasaulį / beribį, tobulą, ryškų ir ūkanotą“, tokį, koks atsivėrė prieš jį jaunystėje iškyloje su tėvu.

Zagajewskis yra gal pirmas poetas, kuris teigiamai ir su nepasotinamu smalsumu žvelgia į mūsų nepagaunamai judrų nesibaigiančių pokyčių pasaulį, rodydamas jį šiuolaikinio žmogaus regimą iš nuolat kintančio žiūros taško. Nors žmogui duoti tik fragmentai, siekia jungti juos į paveikslą, nustatyti jo prigimtį, užfiksuoti dabartiniu, eigos veikslo laiku. Sugeba savo eilėraščiuose, bent kol trunka skaitymas, tam nepastoviam, įsibėgėjusiam pasauliui įkvėpti sielą, o kartu išplėsti jį poezijos matmeniu ir sudaryti pojūtį, kad ir eilėraštyje, ir pasaulyje „ošia nuostabus gyvenimas kaip krioklys pavasarį“.

Iš lenkų kalbos vertė Kazys Uscila

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai