Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Ieva Pleikienė. Pasisveikinimas su laiku – istoriniu ir asmeniniu

Vinco Kisarausko (1938–1988) kūrybos retrospektyva „Pasisveikinimas su laiku“ (kuratorė Milda Žvirblytė) ir Aistės Kisarauskaitės parengta paroda „124 fotografijos ir keli daiktai iš Vinco Kisarausko archyvo“ balandžio 28–birželio 14 d. Nacionalinėje dailės galerijoje

Istorinės, politinės ir socialinės tikrovės išprovokuotus specifinės laiko patirties ženklus išduoda tendencija kalbėti apie tai, kad daiktai iš tikrųjų nėra tokie, kokius juos matome.
Milda Žvirblytė

Dvidešimt aštunti metai kaip Vincas Kisarauskas moja mums iš Amžinybės. Laikas, kurio jau pakanka žvelgti į jį iš istorinės perspektyvos, o kartu laikas, kai dar tebėra išlikęs asmeninis santykis. Tas unikalus momentas atsispindi NDG surengtose parodose. Mildos Žvirblytės kuruojama kūrybos retrospektyva – išsamus muziejinis pristatymas. Aistės Kisrauskaitės paruošta fotografijų ir daiktų ekspozicija, jos pačios pavadinta autobiografiniu Kisarausko pasakojimu, –­­ prisiminimus provokuojantis asmeninio dailininko laiko pažadinimas.

Augmėnai, Vinco Kisarausko tėviškė. Kairėje – mama Jadvyga, dešinėje – žmona Saulė, ant namo sienos –­ S. Kisarauskienės sieninė tapyba ir V. Kisarausko mozaika. 1967 m.
Augmėnai, Vinco Kisarausko tėviškė. Kairėje – mama Jadvyga, dešinėje – žmona Saulė, ant namo sienos –­ S. Kisarauskienės sieninė tapyba ir V. Kisarausko mozaika. 1967 m.

Mildos požiūris – akademinis. Ji nepasiduoda sentimentų vilionėms, priešingai, išnaudoja atstumą, skiriantį nuo tiriamojo laiko, reiškinių ir asmenybės. Aistė tyrinėja savo šeimos archyvą, atkuria tikrovės, kurios dalis yra ji pati, fragmentus. Nuotraukos ir tėvų daiktai grąžina į vaikystę, žiūrovui pristatomos detalės ir dokumentika, jau spėjusios tapti iškalbingomis savojo laiko liudininkėmis. Jos atveria Kisarausko asmeninio pasaulio duris. Labai įdomu matyti sugretintas dvi menininko gyvenimo puses – kūrybą ir kasdienybę. Sugretinimas leidžia pastebėti, kaip jos susipynusios. Pirkinių sąrašas virsta poezija, kažin kokių mechanizmų metalinės detalės – interjero dekoro elementais. Vėliau panašias geometrizuotas formas aptinkame paveiksluose ir asambliažuose. Skirtingų kuratorių žvilgsnių sankirtos rezultatas – proga pamatyti Kisarausko asmenybę savojo laiko kontekste ir išsamų, chrestomatinį jo kūrybos pristatymą. Šarmingos tikrovės nuotrupos puikiai papildo iki muziejinio lygmens išdistiliuotą retrospektyvą.

Pradėkime nuo pasižvalgymo po Žvirb­lytės suformuotą ekspoziciją. Ji brėžia Kisarausko kūrybos leitmotyvų trajektoriją. Daro tą tiksliai ir preciziškai. Atrasti nenutrūkstantį, neišsisklaidantį įvairiomis kryptimis visos kūrybos vektorių –­ sunkus uždavinys. Melodinės linijos keičiasi, bet kuratorė meistriškai atskleidžia, kaip dėsningai jos išauga viena iš kitos. Ji profesionaliai pasinaudoja ankstesnėmis dailėtyrininkų įžvalgomis (pirmiausiai į galvą ateina mintis apie Erikos Grigoravičienės tekstus). Plika akimi nelabai matyti, bet kas bent kiek giliau domisi Kisarausko kūryba pastebės, kad Milda nesivaiko atradimų dėl atradimų, o perima ir sumaniai panaudoja jau atliktų tyrimų rezultatus. Svarbiausias jos pasiekimas – visumos perteikimas. Apėję parodą galime pasakyti, kad susipažinome su Kisarausko kūryba nuo pradžios iki pabaigos, sužinojome svarbiausias jos sritis ir pagrindinius bruožus. Nuo ankstyviausiojo iki vėlyviausiojo kūrybos periodo lygiagrečiai pristatoma tapyba ir grafika. Tapyba varijuoja su asambliažu. Sakyčiau, pastarasis atrodo kuratorės žvilgsnio kiek nuskriaustas, daugiau dėmesio teikiama tapybai, nors XX a. dailės istorijoje Kisarauskas nurodomas kaip vienas iš asambliažo Lietuvoje pradininkų. Epizodiškų ekskursų pavidalu pristatomi taikomosios grafikos darbai, piešinių knygos. Neeksponuojami mažieji žanrai. Ypač trūksta ekslibriso, kuriuo dailininkas aistringai domėjosi, kūrė ir tyrinėjo, užkrėtė „ekslibriso virusu“ daugelį savo bičiulių. Dėl per stipraus išgryninimo ekspozicija asocijuojasi su distiliatu.
Vis dėlto smagu vadovaujantis kuratorės sukurtu „žemėlapiu“ keliauti pasiūlytu salių labirintu. Einant matyti, kaip skirtingais kūrybos tarpsniais aktualizuojamos kūrinio sampratos, temos, formos koreliuoja tarpusavyje. Kūrybos kreivė lūžta, bet nenutrūksta, keisdama kryptį juda nuo ankstyvojo ekspresionizmo iki pauzėmis turtingo vėlyviausio periodo. Aiški struktūra inspiruoja bendrą vaizdą lengvai aprėpusį žiūrovą pasinerti į sau aktualius niuansus, kurti savąsias interpretacines trajektorijas. Ypač kai noras interpretuoti jau sužadintas pasižvalgius po Kisarausko biografinį pasakojimą, nuskambantį kaip pažinties su kūryba įžanga.

Vienas tokių niuansų – prognozinis ankstyvosios kūrybos pobūdis. Ekspresija palaipsniui iš Kisarausko kūrybos traukėsi užleisdama vietą konstruktyvumui, emocinis užtaisas – intelektiniam, tačiau ankstyvųjų kūrinių temos ir paveikslų sąrangos elementai nedingo. Jie tik keitė savo pavidalus, buvo gilinami. Mintis apie tai kyla pamačius, pavyzdžiui, ankstyvąsias karaliaus Edipo versijas (1960) ir asociacijas su šia tema keliantį žmonos portretą (1962). Atpažįstami nuotraukose matyti dailūs jaunos moters veido bruožai, charakteringai krintančios plaukų sruogos, grakštus galvos pasukimas, liauna figūra ir begalinė didelių akių juoduma –­ nereginčio arba ne šios tikrovės dimensijas reginčio žvilgsnio metafora. Susidaro įspūdis, kad iš pradžių intuityviai apčiuopti reikšmių ir formų pradmenys vėliau buvo intelektualiai išplėtoti atradus jų įvardijimui reikalingus kultūrinius ir struktūrinius kodus. Paveiksluose „Senutė“, „Žmonės su žvakėmis“ (abu 1964) matomi visai Kisarausko kūrybai būdingų geometrizuotų, kaukes primenančių veidų pirmtakai. „CM–IB“ (1963) – užsidariusio, tikrovės nereflektuojančio paveikslo pavyzdys.

Sūnus Danielius Centrinės universalinės parduotuvės kavinėje. Fone – V. Kisarausko pano (dabar sunaikintas). 1974 m.
Sūnus Danielius Centrinės universalinės parduotuvės kavinėje. Fone – V. Kisarausko pano (dabar sunaikintas). 1974 m.

Kitas niuansas – akį rėžiantis fluorescuojantis raudonis „Dekonstrukcijos“ skyriui priskirtuose paveiksluose. Vienur jis tarsi pjautinė žaizda, kai, brūkštelėjus skalpeliu, nubalusi linija po kelių akimirksnių prisipildo vaiskaus kraujo. Kitur – dideli nubrozdinimų plotai. Savotiška kisarauskiška chirurginė intervencija į paveikslo struktūros ir jo prasmės suvokimą. Santykio su kuriamu paveikslu modelis pabrėžiant, kad tai preparavimo, o ne reprezentacijos objektas. Kartu „vaikščiojimo peilio ašmenimis“ metafora, atspindinti dailininko santykį su sovietine tikrove, kurioje buvo lemta gyventi.

Skirtingas kuratorių tyrimo objektas, kontrastingi jų požiūrio kampai suponuoja trečią – žiūrovo požiūrį ir klausimą: kaip kūrybą lėmė gyvenimo tikrovė. Tikrovė, kurios būta stipriai siurrealistiškos. Tik nusileidus laipteliais paveikslais užpildytų salių link pirmiausiai pasitinka iš milžiniškos nuotraukos žvelgiantis pats maestro. Kadre neiškalbingai atrodanti vieta – dirbtuvės link vedanti tarpuvartė – iš tiesų yra paženklinta daugybės Vilniaus istorijos sūkurių. Nedidelė gatvė prie pat Lukiškių aikštės tuomet, kai čia fotografavosi Kisarauskas, vadintos Lenino aikšte. Galima įsivaizduoti, kaip dailininkas jautė deginantį nubrozdinimo perštėjimą ar krauju nusidažiusią chirurginio pjūvio liniją per savo šalies ir asmeninę istoriją kasdien būdamas tokias drastiškas metamorfozes patyrusioje vietoje.

Kisarausko kartai, vos pasiekusiai sąmoningo amžiaus tarpsnį, teko ūmai nustumti į atminties nuošales vaikišku supratimu užfiksuotus karo ir pokario įvykius; skubiai išmokti priimti ne natūraliai besiklostančią, o brutaliais metodais formuojamą dabartį, apsimestinai laukti utopinės „šviesios“ ateities. Kaip jautėsi galios struktūrų režisuojamoje tikrovėje atsidūręs menininkas, kuriam nepavyko pasinerti į dirbtinę amneziją ir dar nenutolusių dramatiškų įspūdžių paslėpti po optimizmo kauke. Tas, kurio paveikslų samprata, personažai ir atlikimo būdai ne tik nesutapo, bet nemaža dalimi prieštaravo viešajam diskursui, naujajam visuomenės įvaizdžiui ir menininkui skirtam vaidmeniui – tapti reikšmingu to įvaizdžio formuotoju. Į tą klausimą daug kartų atsakyta. Vėl iš naujo į jį atsakymo ieško Žvirblytė Kisarausko retrospektyvą pristatančiame kataloge rašydama apie vidinį disidentizmą. Tiesą sakant, ne taip svarbu, kaip šis reiškinys vadinamas: seminonkonformizmu (Alfonso Andriuškevičiaus terminas), tyliuoju modernizmu (Elonos Lubytės terminas) ar vidiniu disidentizmu, – esmė lieka ta pati. Tai sovietiniam požiūriui nepritarianti, su juo konfrontuojanti pozicija, dėl kurios asmuo nustumiamas į viešojo gyvenimo paribį. Neišstumiamas visai ir nesunaikinamas –­ tuo skiriasi nuo tikrojo disidentizmo ar nonkonformizmo, bet ir visavertiškai nepriimamas, paliekamas laviruoti ant ribos. Taip sukuriama situacija, kai tenka rinktis didesnius ar mažesnius kompromisus su savo vertybinėmis nuostatomis, balansuoti arčiau ribos ar dėl pripažinimo iš dalies prisitaikyti prie „žaidimo taisyklių“. Kisarauskas – vienas iš tų, kurie balansavo ties aštriausia briauna. Šis ribinis būvis išraiškingai atspindėtas Kisarauskaitės atrink­tose fotografijose ir dokumentuose.

Tie, kuriuos konjunktūriniai visuomenės modeliuotojai nustūmė į pari­bio zoną, atgaivą rasdavo puoselėdami bičiulystes privačiose erdvėse. Vienas iš tokios bičiulystės atributų ir gyvybiškai svarbi tuometinio gyvenimo dalis – autentišką bendravimą reiškiantys užstalės susibūrimai. Čia vyko kartų dialogas tarp jaunųjų ir tarpukario Lietuvos kultūrininkų, tuos laikus siekiančių idėjų ir vertybių apykaita, buvo įmanoma jas tiesiogiai pažinti ir perimti iš pirmų lūpų. Galima daryti prielaidą, kad iš gyvenimiškų realijų į tapybą ateina XX a. antrajai pusei būdingas motyvas „prie stalo“, pabrėžiantis buvimo kartu vertę. Kirba eretiška mintis, kad su tuo susijęs ir dažnai mintyje turėtas, nors viešai neįvardytas biblinis „Paskutinės vakarienės“ siužetas, perteikiantis artimiausioje aplinkoje vykstančių įvykių esmingumą ir atvirume slypintį pavojų.

Dukra Aistė Kisarauskų studijoje prie Šv. Jokūbo bažnyčios. Vinco Kisarausko nuotraukos
Dukra Aistė Kisarauskų studijoje prie Šv. Jokūbo bažnyčios. Vinco Kisarausko nuotraukos

Sunkios dailininkų, tokių kaip Kisarauskas, kasdienybės sąlygos – būstų, dirbtuvių trūkumas lėmė savotišką gyvenimo sinkretiškumą. Ilgai nebuvo įmanoma jo padalyti, komfortiškai atskirti, pavyzdžiui, darbo ir buities. Kūryba, šeima, draugai – viskas sukosi toje pačioje ankštoje erdvėje. Apie tai liudija dukters nuotraukos prie grafikos spausdinimo staklių. Vaikai šmėžuoja ir dailininkų susibūrimus fiksuojančiuose kadruose. O į kūrybą ateina jų – vaikų –­ piešiniai, spėju, netyčia pasipainioję po ranka, sužavėję ir tapę vienu sudedamųjų – foniniu –­ koliažinio vaizdo konstravimo elementų, komponuojamu greta fotografinių intarpų ir grafinės spaudos (eskizai-mintys teatriniam apipavidalinimui „Edipas Karalius“, 1974).

Paminėjus koliažiškumą prieš akis iškyla ištisas klodas naujajam figūratyvui priskirtų koliažų, sukomponuotų su kisarauskiška ironija ir savitu humoru. Ant VU bibliotekos blankų, mašinraščio ir žurnalų puslapių rikiuojasi anoniminių baltakepurių žmogystų eilės. Įvairiausių profesijų atstovai, valdantys išmanymą demonstruojančius aparatus ir įrankius. Kažin kokius apdovanojimus gaunančiųjų ir teikiančiųjų plačios šypsenos. Ir vienas visus juos paveiksluose siejantis bruožas – šie fotografiniai intarpai iškadruoti taip, kad žmonės ir jų veiklos fragmentuotos, suardyta kūnų, veiksmų ir buvimo vietos perspektyva. Ji perkurta, įsprausta į naują paveikslo perspektyvą, formuojamą pagal kisarauskiškos geometrijos dėsnius. Naujas vaizdo konstravimo metodas neigia tikrovės rflektavimą,„paveikslo-lango“ konceptą, bet vis dėlto fotografinio vaizdo siūlomos reikšmės išlieka, neįmanoma jų atmesti. Per daug stiprus ir atpažįstamas pras­minis laukas. Akivaizdu, kad ne vien dėl grafinės išraiškos panaudotas. Dailininkas ne reflektuoja tikrovę, bet pasitelkdamas jos epizodus konstruoja savo poziciją formos ir turinio atžvilgiu.

Ankšta idėjinė ir buitinė erdvė lemia norą ištrūkti, nutolinti horizontus. Vienas intensyviai eksploatuotų būdų tai padaryti – kelionės. Nors į užsienio šalis nebuvo galima nuvykti nevaržomai, tačiau judėjimas po SSRS teritoriją buvo neribotas ir tai suteikė nemažų galimybių. Ypač traukė Vidurinė Azija: senovės kultūros ir architektūros lobynas su mažai pažįstamais, egzotiškais islamiško gyvenimo atributais ir natūrali „laukinė“ gamta. Galima nujausti, kad klajūniški žygiai nedidelėmis grupelėmis po senovės miestus ar kalnus, kur viskas – žmonės, kultūra, klimatas, aplinka – stipriai skyrėsi nuo įprastos apsupties, buvo proga atsitraukti nuo civilizacijos, patirti laisvės pojūtį, pabėgti nuo privalomų elgesio normų. Žinoma, trokšta keliauti ir į kitas šalis, lankyti muziejus – šiek tiek tą norą taip pat pavyko realizuoti. Tačiau klajokliškos kelionės – savitas Kisarausko bend­raminčių gyvenimo būdo atributas.

Dar vienas tokių atributų atspindi kasdienės estetikos poreikį. Viename stende Kisarauskaitė eksponuoja žavius mažmožius – su išmanumu kurtus aprangos, interjero dekoravimo elementus, papuošalus. Iš jų matyti specifinis Kisarausko terpės dailininkų skonis ir (pasiskolinusšiandienįapibūdinimą) gyvenimo stiliaus supratimas. Jiems kalbant apie kasdienybę nebuvo baisesnių žodžių kaip „miesčioniškumas“ ir „kičas“. Į šias sąvokas tilpo didžioji dalis namams skirtos sovietinės pramonės produkcijos, tas epitetas taikytas kone visai serijinei gamybai. Deficitas, pinigų trūkumas, bet labiausiai stiliaus reikalai ir unikalumo poreikis lėmė, kad daugelį dalykų, pradedant baldais, interjero puošyba ir baigiant aprangos elementais, dailininkai gamindavosi patys. Viena iš įsimintiniausių šio tipo smulkmenų –­ odinio švarko sagos. Te­sprendžia kostiumo istorikai, koks buvo ir ką reiškė tuomečiam „lengvai disidentuojančiam“ menininkui odinis švarkas. Šiuokart žinios siekia tik tiek, kad jis dėvėtas bent porą dešimtmečių, o sagos būtinai turėjo būti savadarbės. Ir Kisarauskas, numanau, čia buvo vienas iš pirmaujančių, nes pajėgė pasigaminti stilingas žalvarines. Tie, kam metalas buvo per kietas riešutėlis, šlifavo švitriniu popierium ir degintais pakraštėliais puošė medines ar „tobulino“ fabrikines.

Bet kokiu atveju, gyvenimas ir kūryba nebuvo vien įkalinti rūstybės bokšte, kaip iš šiandienos pozicijų gali atrodyti. Nors į didžiąją istoriją sodrus namų vakarėlių juokas ir švarkų dėvėsenos ypatumai nepakliūva, egzistavimas sovietinėje kreivų veidrodžių karalystėje ne tik akumuliavo dramatizmą, bet ir turėjo savo šarmo, kurį galime pajusti Kisarausko parodose.

V. Kisarausko koliažas – čia

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai