Po 4 valandų LNDT „Boriso Godunovo“ (gegužės 22 d.) bėgdama į troleibusą pati savęs ir kitų prašiau: greit pasakyk kelis gerus dalykus (juk ir A. Puškino tragedijoje liaudis trumpai pasako arba nuščiūva).

b_300_449_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2015_2015-05-29_nr._3523_Godunovas_4foto-D.Matvejev_.jpg

Laiptų dekoracija; batai –­ veltiniai; muzika; Godunovą vaidinantis aktorius. Ir tiek, toliau – tyla.

Manau, ne aš viena visą savo gyvenimą tapatinuosi su Eimunto Nekrošiaus kūryba, jo menine pasąmone –­ nedaug tokio laipsnio guru Lietuvoje turime. Net jei jis kažką tik „puse lūpų“ sukurdavo – jau būdavo daug. Užtat ištižusį „Idiotą“ priėmiau kaip asmeninę nesėkmę, mėginau ją nurašyti plepiam, neperteikiamam scenoje romanui. Kas kita – Puškino čiotkai atseikėti žodžiai, taip pat prisiminimai apie ankstesnes Nekrošiaus genialiai inscenizuotas jo „Mažąsias tragedijas“ (1994), pagaliau –­­­ „Godunovo“ publicistiškumas aukštąja, nenuvalkiota to žodžio prasme, kuris turi akumuliuoti ir iššauti. Turbūt dauguma ėjusiųjų į šį tikrai neeilinį spektaklį tikėjosi ir tikėjo.

Deja. Rusų poetas savo tragedijoje daugybę, gal dvidešimt kartų paminintis su tuo caro valdymo laikotarpiu susijusią Lietuvą, glosto mūsų savimeilę, tačiau šiandien niekaip negalim jos sutvirtinti menine pergale. Sunku įsivaizduoti šį spektaklį, keliaujantį gastrolių į Maskvą.

Mariaus Nekrošiaus scenografija plynoje, bekulisėje scenoje – tai liliputinis stalininis Lomonosovo universiteto maketas ir laiptinė piramidė, stūksanti lyg S. Eizenšteino filmo „Ivanas Rūstusis“ skliautų šešėliuose. Kaip dantytų sienų dekoracija pasitarnaus ir dideli mediniai veltiniai, kuriais apsiavusi liaudies kuopelė tai šiltai vegetuoja, tai žiauriai trypia. Kailinės bojarinų kepurės-apykaklės taps jų vainikais prie Kremliaus sienos (kostiumai – Nadeždos Gultiajevos).

Fausto Latėno ištisinė muzikos ir triukšmų siena spektaklyje atlieka svarbų stilistiškai tvirtinantį vaidmenį. Kartu su scenos erdve ir šviesomis ji formuoja, rodos, apčiuopiamą iki- ir poistoriniais skambesiais, gaudesiais, šiugždesiais, dži­rinimais atmosferą, kurioje tikrai galėtų užgimti ir toji tragedija, ir toji 400-metė istorija.

Aktorius Salvijus Trepulis, „nekrošiukas“, turbūt yra tas aukštos kokybės intuityvusis molis, kuris, kaip siekia Nekrošius, ne vaidina, o jaučia, ne galvoja, o tiesiog daro. Jo caras Godunovas – iš senųjų portretų miglos išnirusi ir toliau besirutuliojanti figūra atsargaus valdžios vyro, kuris ir bijo, ir nori. Šekspyriškas personažas, į kurį Puškinas ir lygiavosi. Aktorius taria žodžius vos vos juos skiemenuodamas, o tokia neįgali, pusiausvyros nuolat ieškanti kalba ir tiksliai charakterizuoja, ir magnetiškai traukia. (O gero aktoriaus Mariaus Repšio sulipusi kalba gal ir nusako neaiškią Apsišaukėlio kilmę, bet man labiau signalizuoja apie naujosios kartos aktorių pasiruošimą judėti ir rėkti, tik ne profesionaliai perteikti itin rišlų, poetišką tekstą.)

Šiandien istorikai sako, kad Salieris vis dėlto nenuodijo Mozarto, o Godunovas (1552–1605) nežudė jam kelią užstojusio caraičio. (Tiesa, būtent jis įteisino Rusijoje žiaurią baudžiavą.) Ne Godunovas pasuko istoriją. Tiesiog taip anuomet susiklostė aplinkybės. Tiesiog kažkas, nedavęs atsikvėpti, buvo aukščiau ir svarbiau nei valdžia, nei kriminalinė linija ir organizuotas nusikaltimas. Ir tą „aukščiau“ mėgina įspėti ir Puškinas, ir likusieji.

Puškinas (ir vėliau L. Tolstojus) sako, kad lemia ne valdžia (ir karvedžiai), ne Godunovas ir Griška, o liaudies valia. M. Musorgskis, po 50 metų parašęs operą pagal „Godunovą“, per tuometę supermodernią muziką teigia, kad pagrindinis personažas istorijoje vėlgi yra liaudis, tauta, ir duoda jos prisodrintą, erdvinį portretą.

Nekrošius (anksčiau Italijoje dusyk statęs Musorgskį) liaudies ir „drumsto laiko“ įvaizdinimui dramos scenoje naudoja tą komišką daužtą kuopelę ir Jurodivo (akt. Povilas Budrys) nuolatinį šešėlį. Liaudis – tikrai taip, buka kaip avinų banda, bet vis dėlto Puškino tragedijos finale, kai bojarinai išžudo Godunovo šeimą, ji sutrikusi nuščiūva ir stovi nebyli („Народ безмолвствует“).

Nekrošius spėja, kad viską lemia, pavyzdžiui, sąžinė, apsireiškianti scenoje kaip kuklus baltas sulankstomas skudurėlis. Ar kiti daiktai, jų pynės, girliandos (ir net spalvingos vandens žarnos), kuriančios scenoje režisieriaus firmines šaradas, kurias būdavo taip saldu spręsti. Išsprendęs, pramušęs ledą, „rasdavai sidabrą“ – veiksmo, mažiausio sukrutėjimo žemėje prasmę, žemiškų dievų išmintį. Dabar neberandi, nes tuščiai užsižaidžiama (o tiksliau –­ tuščiai kankinamasi), nes sklando privačios devinto laipsnio asociacijos, tą ar kitą akimirksnį parodančios kaip gražų cirko numerį ir niekur toliau tavęs neišvedančios, su niekuo nesuvedančios. Ach, kodėl gi?!

Puškinas viename puslapėlyje staiga ima ir pritraukia stambų planą – aprašo Apsišaukėlio Griškos verksmą dėl kritusio žirgo: jo kariai sumalti į miltus, mūšis pralaimėtas, marina nuovargis, bet va: gal nuėmus kamanas, pakinktus, ir tegul jis, žvaliai nešęs mane iš mūšio, bent dvesia laisvėje... Nekrošius vaikiškai gailiai vizualizuoja: glostomas tariamas ant grindų gulinčio žirgo reljefas, jį norima atplėšti ir paleisti... Puškino skaitytojas ar Nekrošiaus žiūrovas po trumpos šitokio meninio „įkvėpimo“ nuorodos kitą „iškvėpimo“ pauzę turi užpildyti pats. Tai visiems titaniškai sunkus uždavinys. Kurį, kad ir kaip besuktum, šitų poeto eilučių inscenizacijose gali padėti išpildyti pačios eilutės, jų svoris ir tartis. Tačiau žodžiams aktorių lūpose Nekrošius, kaip žinome, dėmesio skiria ne tiek jau daug.

Laimi tos dramos vietos, kuriose žodis kažkokiu būdu vis dėlto išsaugomas (be Trepulio Godunovo, dar ir Arūno Sakalausko Šuiskio vaidmuo, taip pat „užkadrinis“ autoriaus balsas). Ir manau, pralaimi režisieriaus išplėstas à la Šekspyro juokdario – Jurodivo vaidmuo, kuris tik rodo ir neturi ko pasakyti.

Taip pat pralaimi ir „pridėtinis“ aktualus vaizdas – Tunguskos meteorito ir „Miru – mir“ plakatai; vieno garsaus performanso Raudonojoje aikštėje, kai dailininkas prie grindinio prikalė savo sėklides, meninis dublis; personažų užsirūkymai. Kodėl šitos ir kitos natos čionai negroja, nors kitoje vietoje ir kitu laiku gal ir užgrotų (o gal taip atsitiko antrojoje, nutrauktoje po pirmo veiksmo dėl aktorės ligos spektaklio premjeroje?)? Tai gili meno paslaptis (juk ir pačiame tikro meno kūrime sūkuriuoja šekspyriškos dramos).

Drįstu manyti, kad ankstesni operiniai „Godunovai“ Italijoje bus čia kažką sujaukę. Prie jų pridėjus dar ir puikų režisieriaus „Otelo“ spektaklį mūsų Operoje. Gal Nekrošius jau tapo režisieriumi skulptoriumi, kuris gali iškalti tobulą operos veidą, bet smulkesnio pavidalo dramos jo pirštai nebesučiumpa? Juk kartais atrodė, kad veikėjai turi atsitokėję imti dainuoti ir šokti – tuomet tuštumos užsitrauktų.
Tačiau yra kaip yra. Народ без­молвс­т­вует.