Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Vertėjas Valdas V. Petrauskas: „Man menas, su kai kuriomis išimtimis, baigėsi XX a. pradžioje“

1. Ko pasigendate (jei pasigendate) Lietuvos mene (literatūroje, dailėje, teatre, kine ir kt.) plačiąja prasme? Ar nūdienos menas (pa)tenkina Jūsų lūkesčius?

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Ką galėčiau pasakyti apie literatūrą ir meną? Išskyrus „Literatūrą ir meną“ bei „Metus“ ir vieną kitą „erdvę“, Lietuvos literatūra ir menas neprieinami miestui ir pasauliui. Apsitvėrusi savo daržą surūdijusiais žiogreliais, vienos poe­tės žodžiais tariant, LATGA-A nuožmiai grumiasi už intelektinės nuosavybės neliečiamumą, grasindama bausti net kūrėjus, pageidaujančius, kad jų kūryba būtų prieinama plačiajai visuomenei, kaip tai atsitiko filmo „Knygnešys“ autoriams. Keista, nes kai kurie autoriai, pavyzdžiui, Paulo Coelho, savo kūrinius siūlo paskaityti internete, o jeigu patinka – nusipirkti knygos pavidalu. Be to, nestinga nemokamų internetinių bibliotekų, tokių kaip Gutenbergo projektas („Project Gutenberg“), „Biblioteca Digital Ciudad Seva“, „Poésie française“, „Библиотека Максима Мошкова“, „Элект­ронная библиотека Альдебаран“, „LoveRead.ws –­ Бесплатная Онлайн Библиотека“, gausybė „Open Library“. Kuo galėtų pasigirti Lietuva? Nebent skurdžiu klasikinės lietuvių literatūros portalu, inicijuotu UNESCO. O beprasmiškiems (?) pinigų plovimo projektams iššvaistomi milijonai litų (dabar eurų), kuriuos būtų galima investuoti į knygų skaitmeninimą. Iš dalies prie šios temos bandyta prisiliesti „Bernardinuose“ spausdintame pokalbyje su rašytoju Liutauru Degėsiu, LATGA-A tarybos nariu, apie „intelektinės nuosavybės internete teisių apsaugą ir su ja susijusią problematiką“. Beje, tuo pat metu be autorių žinios (bent jau man, kaip vertėjui, tai buvo nežinoma) kažkas tinklalapyje el-knygos.eu laisvai prekiauja kūriniais, nekreipdamas dėmesio į „intelektinės nuosavybės internete teisių apsaugą ir su ja susijusią problematiką“. Piratavimas apskritai, sprendžiant iš, ko gero, daugumai pažįstamo puslapio „The Pirate Bay“, – doras plėšikavimas, apiplėšiant turčius ir apdalijant gėrybėmis varguolius. Bet sprendžiant iš Lietuvos piratų (pridėsiu dar „Linkomaniją“) –­ tai atviras ir nebaudžiamas plėšikavimas nelyginant Somalio platybėse.

Čia peršasi nemaloni mintis apie teisėsaugą, kuri vieną dieną griausmingai surakina antrankiais „grobstytojus ir korumpuotus asmenis“, o po kelių dienų išleidžia šypsančius ir reabilituotus lyg Chruščiovo išlaisvintus disidentus iš Stalino poilsio stovyklų. Bet tai jau kita tema.

Tiesa, minėdama Darbo žmonių dieną, Rusija pažadėjo nuo 2015 m. gegužės 1-osios paskelbti negailestingą karą piratavimui intelektinės nuosavybės srityje, savaime suprantama, tik savo gyvybinėje erdvėje. Įdomu, ar sugebės įvykdyti savo pažadą?

Ar nūdienos menas (pa)tenkina mano lūkesčius? Kadaise esu matęs prancūzų filmą su Jeanu Gabinu, ir į atmintį įkrito vieno personažo žodžiai: „Man muzika baigėsi XVIII amžiuje.“ Sekdamas juo, galėčiau pasakyti, kad man menas, su kai kuriomis išimtimis, baigėsi gerokai vėliau, XX a. pradžioje, kai vokiečiai išrado „Ersatzlebensmittel“ ir pasipylė kūrybiškos „kūrinių adaptacijos“ bei perdirbiniai. O ką daryti, kai brukami pakaitalai, antriniai produktai, kažkieno sugromuliuotas ir išvemtas maistas?

Galėčiau nebent pridurti citatą iš A. de Saint-Exupéry apysakos „Pietų paštas“: „Bet ką gi daryti, jeigu ji pasitiki tik savo skoniu, jeigu ji įpratusi vertinti tiktai tikrą Sezaną, ne kopijas, tik autentiškus baldus, ne padirbinius...“

2. Koks meno kūrinys, kultūros įvykis jus pastaruoju metu sukrėtė, įsiminė? Kokio menininko (rašytojo, režisieriaus etc.) darbų nekantriausiai laukiate?

Sukrėtė patys skaudžiausi įvykiai – netektis tokių lietuvių literatūrai ir mano širdžiai brangių žmonių, kaip Bitė Vilimaitė, Romualdas Granauskas, Petras Dirgėla, nepakartojamų menininkų, kurių kūrybos kelią teko stebėti ab ovo, jau savo pirmaisiais kūriniais padariusių neišdildomą įspūdį. Ir ne tik man.

Asmeniškai nedalyvaudamas kultūriniame Lietuvos gyvenime, „kūrinių virsmą spektakliais“ galiu sekti iš tolo, per spaudą, per TV, šį tą sužinoti apie režisierius, „metančius sau iššūkį“ ir kuriančius „spektaklį, kurio scenarijaus nežino niekas, net aktorius“, nes „žinomas tik pavadinimas, bet nežinoma, kas įvyks per pusantros spektaklio valandos“. Arba pažiūrėti parodą ir pasiklausyti parodos kaltininko, reziduojančio lyg Norvegijoje, lyg Austrijoje, pafilosofavimų, kad „menas nėra tam padarytas, kad jį suprastum“, kad reikia tik „kažkokio vaizdo“. „Ar šiandien postmodernistinė kultūra, literatūra, menas padeda žmogui išgyventi katarsį?“ Į šį žinomo filosofo klausimą mėginau rasti atsakymą O. Koršunovo žodžiuose: „Teatras man – tam tikra terapija, atgaila, katarsis. (...) Mano galva, teatro misija yra (...) padėti įžvelgti mūsų kasdienybės prasmę, rasti joje vertybinę skalę.“ Ar tikrai?..

Kas dar gali įsiskverbti į atmintį ar sukrėsti šiame postmodernistiniame gyvenime, kai, pasak vieno teatro režisieriaus laidoje „Durys atsidaro“, „kalbėti apie moralę – visiškai atgyvenęs ir nereikalingas dalykas“. O koks nuoširdus pasipiktinimas kadaise kilo „politikų visuomenėje“, kai panašią mintį išsakė vienas aukštas pareigūnas! Vadinasi, Šekspyras neklydo. Gyvenimas – tai išties teatras?..

Antra vertus, sukrečia straipsniai „Lietuvos ryto“ ir kituose portaluose apie kino premjeras ir vernisažus, kur kviečiamas tik „elitas“ arba „išskirtiniai asmenys“, ir apgailėtinos nuotraukų galerijos, primenančios senuosius geruosius laikus, kai į tokių draudžiamų kino režisierių kaip broliai Taviani’ai, Viskonti, Fellini ir t. t. filmų peržiūras irgi buvo kviečiami „išskirtiniai asmenys“, panašiai išsipusčiusios pardavėjos ir kirpėjos, arba tuos laikus (arba kai kur net šiuos), kai buvo klijuojami skelbimai: NUR FÜR DEUTSCHE, EXCLUSIVELY FOR WHITE PEOPLE, WHITES ONLY, NONE OF THIS IS FOR YOU. O gal tai tik apgaulingas įspūdis, žurnalistų prasimanymas?

Tiesa, kadangi „pirminiai šaltiniai“ beveik neprieinami, apie daugelį dalykų tenka spręsti iš antrinių: recenzijų, anotacijų, atsiliepimų spaudoje ir panašiai. Ypač patikimas man atrodo Andrius Jakučiūnas, kurio tiek kūrybą, tiek nuomonę itin vertinu.

3. Knygynuose gausu lietuviškų knygų, galerijose vis naujos parodos, teatruose nuolatinės premjeros, muzika grojama ir rūmuose, ir gatvėse, netgi filmai pilasi kaip iš gausybės rago. O kultūros žmonės nenustoja dejuoti: „Mūsų nevertina...“ Bet streikuoti kaip mokytojai nė nemano. Kaip pakomentuotumėte tokią situaciją?

Deja, įvertinimo dažniausiai sulaukiama po mirties, ir net gerokai vėliau. Vienadienės plaštakės sumirga ir dingsta be pėdsako. Visuotinis menininkų streikas būtų įspūdingas reginys, vertas S. Parulskio plunksnos. O iš gausybės rago pilasi tik Holivudo filmai ir kūrybinio rašymo peryklose apsiplunksnavusių genijų skaitalai. Metro stotyse arba gatvių sankryžose galima pasiklausyti Lotynų Amerikos ansamblių, saksofono solo, balalaikų ir akordeonų, bet ir jie dažnai lieka neįvertinti blizgančiu skridinėliu: skubantys žmonės neturi laiko net stabtelėti, net atsikvėpti, net žmoniškai pavalgyti –­ šveisdami picos skridinį, mėsainį ar dešrainį pralekia pro šalį. Anksčiau skaitydavo knygas metro traukiniuose, autobusuose ar tramvajuose, dabar turi kitą užsiėmimą –­ be perstojo maigo išmaniuosius telefonus, kurie atstoja visą kultūrą, literatūrą ir meną. Kas turi laiko streikuoti ar bent pastebėti streiką?

Ir apskritai kuo turėtų skųstis menininkai, kai jiems skiriamas toks dėmesys, kokio jie nesulaukdavo nė sovietiniais laikais? Kai A. A. Jonynas ir kiti atitinkamų organizacijų vadovai tolydžio praneša: „Siunčiame Jums informaciją apie rezidencijų programas menininkams, kurios vyks Paryžiuje, Tarptautiniame Récollets centre („Centre international des Récollets“) 2016 metais.“ O kur dar kitų ES šalių rezidencijų programos? O kur Kultūros ministerijos skiriamos kūrybinės stipendijos? Et cetera... Et cetera...

4. Ką manote apie meno, apskritai kultūros, ir valstybinių institucijų santykius? Ar per valstybės finansuojamus projektus, paramą menui negresia tapti kontroliuojamam, „patogiam“, imitaciniam, negyvam?

Visiškai nesutinku su poetu Tomu Venclova, kad „kultūra autentiškiausiai plėtojasi be dotacijų“. JAV (liežuvis neapsiverčia sakyti „Amerikoje“, nes JAV – tai toli gražu ne visa Amerika) veikia įstatymai, pagal kuriuos kompanijoms ir privatiems asmenims labai naudinga remti meną. Lietuvoje, deja, man girdėta tik viena mecenato pavardė – Ramūnas Karbauskis; gal kiti rėmėjai taip įsislaptinę, kad juos atskleisti įmano tik Kultūros ministerija, priimanti organizacijų siūlymus apdovanoti kultūros mecenatus Kultūros ministerijos garbės ženklais „Metų mecenatas“. Didumoje šalių veikia valstybės finansuojami kultūros rėmimo fondai, ir niekam net nekyla mintis, kad jie galėtų kėsintis į meno nepriklausomybę, gyvybiškumą ir nepakartojamumą. Na, o kad menininkas (rašytojas, dailininkas, smuikininkas, aktorius ir t. t.) galėtų užsidirbti pragyvenimui kokiu pašaliniu (ar pagrindiniu) amatu... Kliedesiai, kaip pasakytų vienas politikas.

5. Kokie reiškiniai, ženklai jus džiugina, kelia nerimą? Kodėl? „Nujausti save ateityje... baisus pažinimas!“ – tai citata iš Witoldo Gombrowicziaus 1956 m. dienoraščio. Pasidalykite savo įžvalgomis, nuojautomis.

Nei euforijos, nei nevilties, nei džiaugsmo, nei nerimo... La Vie est triomphante et l‘Idéal est mort (Paul Verlaine). Gyvenimas eina toliau. O skruzdėliukai triūsia.

Komentarai  

 
#5 man mano menas yra m 2015-11-01 10:28
man kitų menas yra nemenas.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+4 #4 kristina 2015-11-01 00:35
Menas baigėsi. Dotacijos ne.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#3 kristina 2015-11-01 00:34
Sutinku.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 -2 #2 ab 2015-06-18 23:25
Įdomu, tik atsakymas į paskutinį klausimą - ar visai nuoširdus?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+8 #1 labai 2015-06-12 13:08
lauktume Cortasaro vertimų. Niekas nemoka taip versti, kaip Jūs. Keli jaunesnių jų bandymai buvo nelabai kokie
Cituoti | Siūlau šalinti
 

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai