Asta Skujytė. Penktoji doktorantų agora: kontekstų pavilioti

„Literatūros studijoms įprasta „kon­teksto“ sąvoka yra labai plati; dok­torantui ji – dar ir (pavojingai) gili“, –­ taip „Doktorantų agoros“ organizatorės apibrėžė šių metų konferencijos temą ir objektą. Padiskutuoti apie konteksto keliamus pavojus gegužės 29 d. į Lietuvių literatūros ir tautosakos institutą rinkosi literatūros studijų doktorantai iš kelių aukštojo mokslo įstaigų (VU, LLTI, KU). Nežinia kas – ar neatidėliotini darbai, ar puikus oras nuviliojo (potencialius) konferencijos klausytojus (vien feisbuke sukurtame pakvietime dalyvavimą buvo pažymėję net 48 žmonės!), tačiau didžiąją salės dalį užėmė patys pranešėjai, jų kolegos doktorantai ir dėstytojai. Tai liūdina, nes konferencijos būta išties turiningos. Tad bent trumpai norėčiau referuoti, kas nepelnytai liko už akademinės bendruomenės akiračio.

Viktorijos Samarinaitės nuotrauka
Viktorijos Samarinaitės nuotrauka

Konferencijos atidarymo kalbos „Agoroje“ buvo trumpos, bet dalyviams leido pajusti, kad jie anaiptol nėra vieniši kariai mūšio su kontekstu lauke. Dr. Loreta Jakonytė teigė, kad jau penktoji tokio pobūdžio doktorantų konferencija liudija poreikį susirinkti, kalbėtis. Ji prasitarė, jog egzistencinis doktorantų nerimas (pasireiškiantis vienumos ir vienišumo jausmais) būdingas ir tiems, kurie daktaro laipsnį jau turi. O LLTI doktorantė Aistė Kučinskienė džiaugėsi, kad „Agora“ yra išskirtinai doktorantų konferencija, kurioje tą egzistencinį nerimą norima iškalbėti, juo pasidalyti ir taip galutinai jį panaikinti. Tai terpė, kurioje doktorantas gali drąsiai sakyti „nežinau“, paprašyti patarimų ir, kitaip nei „rimtose“ konferencijose, nesijaučia pakibęs kažkur „tarp“ – dar ne mokslininkas, bet ir jau nebe paprastas studentas.

Pirmos sesijos, pavadintos „Vertimai, vertinimai ir virsmai“, pranešėja Vida Repšienė (VU) pristatė „Kontekstinius nesu(si)pratimus Thackeray’aus „Tuštybės mugėje“. Kalbėdama apie Williamo Makepeace’o Thackeray’aus knygos „Tuštybės mugė“ leidimus, Repšienė aptarė publikavimo akto galią, kai nuo leidėjo pasirinkimo priklauso turinio supratimas ir interpretacijos. Problema ta, kad „Tuštybės mugės“ visumą sudaro pasakojimas ir rašytojo pieštos iliustracijos (kurių knygoje yra apie 200), tačiau iš trijų lietuviškų leidimų nė vienas šių originalių iliustracijų neturi. Tekstą traktuojant kaip nedalomą visumą, iliustracijų atsisakymas reiškia didelio reikšminio klodo praradimą, lemiantį ir vertimo nesusipratimus (pvz., vyro žvejojimas tampa vyro medžiokle). Nuorodų į knygos iliustracijas gausu visame tekste ir be jų nebegalima mėgautis subtilia Viktorijos laikų ironija, teksto tankiu, intensyvumu ir mįslingumu.

Erika Malažinskaitė (VU) pranešime „Czesławas Miłoszas lietuvių kultūrinėje periodikoje: recepcijos linkmės“ bandė išsiaiškinti, kada Miło­szas tapo savu. Pagrindiniais šaltiniais pasirinkusi „Naująją Romuvą“, „Literatūros lankus“, „Metmenis“, „Aidus“, „Sietyną“, „Šiaurės Atėnus“ bei „Literatūrą ir meną“ pranešėja sekė, kaip Miło­szas iš lenkų naujosios poezijos atstovo tapo paskutiniuoju LDK piliečiu, gente Lithuanus, natione Polonus. Anot Malažinskaitės, nuo 1938 m., kai pasirodė pirmasis vertimas į lietuvių kalbą, Miłoszo recepcija kultūrinėje spaudoje patyrė įvairių transformacijų: „Naujoji Romuva“, kiti to meto leidiniai pabrėžė, kad jis esąs „lenkų poetas“, „Oskaro Milašiaus giminaitis“. Recepcijos pokytis, Miłoszo, kaip priklausančio „bendrai tėvynei“, suvokimas sietinas su „Literatūros lankais“. Sovietmečiu, kaip ir galima tikėtis, Miłoszo tekstai funkcionuoja tik pogrindyje, kadangi tuometinėje sistemoje jis buvo persona non grata, tačiau Atgimimo metais šis autorius tampa itin aktualus. Pranešėjos teigimu, kai kurios šio autoriaus vertinimo tendencijos prarado aktualumą, kitos išliko ir tebėra pagrindinės skaitančiosios auditorijos ir mokslininkų susidomėjimo Miłoszo asmeniu ir kūryba skatintojos.

Akvilė Rėklaitytė (LLTI) aptarė „Marcelijaus Martinaičio dvigubą debiutą“, t. y. pirmąsias jo publikacijas ir knygas. Nors „Balandžio sniegas“ buvo pirmas, o „Debesų lieptais“ – antras Martinaičio eilėraščių rinkinys, pranešėjos teigimu, pastarasis laikytinas paties poeto pripažintu debiutu, kadangi net sudarydamas poe­zijos rinktinę „Vainikas“, poetas į ją „Balandžio sniego“ eilėraščių neįtraukė. Rinkinio „Balandžio sniegas“ eilėraščiai pilni ideologinio režimo fono ir kompleksų (kaimas traktuojamas kaip akivaras, miestas – kaip pažanga). Martinaičio ankstyvieji eilėraščiai įgauna socialistinį pagreitį, lyrinis subjektas prabyla „mes“ vardu, matomas konfliktas su tėvų tradicija. Tačiau nuo 1965 m. atsigręžiama į savastį, konstatuojama – „Aš juk kaimietis“ ir vėl įsipinama į tradiciją, nuo kurios buvo nusigręžta.

Sesiją užbaigė Skaistės Barkutės (KU) pranešimas „Onės Baliukonės paratopija ir kitoniškumo refleksija kūryboje“. Teigdama, jog poetės kūryboje atsiskleidžia kitoniškumo savipratos refleksijos, antgamtinių išgyvenimų jausenos bei ypatingas žmogiškosios būties suvokimas, Barkutė mėgino pasiaiškinti jų kilmės priežastis. Remdamasi D. Maingueneau mintimis ir P. Bourdieu teorija, pranešėja pastebėjo, kad poetės kitoniškumas ir maksimalizmas jai padėjo iš literatūros lauko naujokės greitai tapti didelį simbolinį kapitalą turinčia poete.

Antroji sesija – „Literatūra skaitytojų nelaisvėje“ – gręžėsi ne tik į skaitytoją-mėgėją, bet ir į skaitytoją-profesionalą. Birutė Avižinienė (LLTI) pranešime „Lietuviškųjų vakarų kontekstas – repertuaro cenzūra Rusijos imperijoje“ gilinosi į XIX a. pab.–XX a. pr. vykusius lietuviškuosius vakarus –­ masinį teatro mėgėjų sąjūdį, jų statomų pjesių cenzūrą ir aptarė vieno iš lietuvių dramaturgijos cenzorių –­ Eduardo Volterio –­ vaidmenį šiame procese. Anot Avižinienės, vaidinti skirti kūriniai buvo cenzūruojami du kartus, kadangi buvo svarbi tinkama spektaklio recepcija visuomenėje – ar jis neišprovokuos pavojingo elgesio ir Rusijos imperijai nepalankių minčių. Greta reikalavimų nekalbėti apie autoritarinę santvarką, krikščionybės, stačiatikybės dogmas, neteršti asmens garbės ir nepamiršti padorumo, lietuvių autorių pjesėms buvo taikomas papildomas reikalavimas – išbraukti visus neigiamus komentarus rusų atžvilgiu. Vaidinti leistos pjesės dažniausiai būdavo istorinės tematikos, draustos –­ vaizduojančios „socialinę trintį“. Vis dėlto cenzūra būdavo dažnai apeinama ir cenzorių atmestos pjesės vaidinamos. Avižinienės teigimu, cenzūra savotiškai stiprino lietuviškuosius vakarus, suteikdama jiems politinį atspalvį.

Dalia Pauliukevičiūtė (LLTI) aptarė Lazdynų Pelėdos romano „Klaida“ recepciją pranešime „Klaidos“ skaitytojų klaidos“. Pristačiusi „Klaidos“ kontekstą, pranešėja pastebėjo, jog šis kūrinys buvo itin kontroversiškai sutiktas. Kritikuodama 1905 m. revoliuciją, Sofija Ivanauskaitė-Pšibiliauskienė įsivėlė į polemiką su XX a. pr. skaitytojais. Teigdama, kad revoliucija yra tik statiškų jėgų veikimas, o ja tikintys žmonės tampa tik sraigteliais, autorė susidūrė su socialdemokratų pasipriešinimu. Jų polemika persikėlė į laiškus, tarp kurių ir išleistojo romano mezgėsi intertekstiniai ryšiai.

Rūta Lazauskaitė (VU) pranešime „Tarpukario skaitytojas. „Altorių šešėly“ atvejo analizė“ aptarė dar karštesnes skaitytojų reakcijas į V. Mykolaičio-Putino kūrinį. Tiek mėgėjai, tiek profesionalai skaitytojai šią Liudo Vasario brandos istoriją skaitė kaip paties Putino ir nusivildavo neradę romane to, ko nori. Kūrinys buvo priimtas ne kaip menas, bet kaip protestas – tai buvo pirmas klaidingas skaitytojų žingsnis. Lazauskaitės teigimu, negebėjimas tinkamai perskaityti naujo tipo kūrinio rodo jaunos valstybės ir akademinės bendruomenės menką pasirengimą. Neigiama recepcija kilo dėl netinkamo teksto bei konteksto suvokimo ir interpretavimo, o vienas iš pagrindinių tai lėmusių veiksnių – seni literatūros teorijų pagrindai. Turėjo užaugti naujai į literatūrą žiūrinti skaitytojų karta, kad visuomenė deramai suprastų „Altorių šešėly“.

Paskutinę sesiją „Tekstų teritorijos ir trajektorijos“ pradėjo Paulius Jevsejevas (VU), pranešime „Poezija galios kontekste: teritorija kaip saviraiškos matmuo ir poveikio priemonė“ pateikęs parengiamuosius svarstymus apie poezijos ir galios diskursų ryšį. Kaip pavyzdį pasitelkęs Maironio eilėraštį „Lietuva brangi“, Jevsejevas teigė, kad šis tekstas, kaip afektinis mechanizmas, reikalauja prisiimti eilėraštyje fiksuojamą kančių atmintį, o kartu ir ją perleisti tėvynei. Poetas kalba apie afektinį atsidavimą tėvynei, skatindamas, kad šį veiksmą atliktų ir skaitytojas, – taip poezija suliejama su galios diskursu.

Vakarė Smaleckaitė (VU) pranešimu „Išsprūstantis tekstas: komentarų poe­zija“ pristatė puslapį lietuviupoezija.lt, kuriame skelbiama virtuali poezijos rinktinė, sudaryta iš įvairių internetinių portalų komentarų, jiems suteikiant eilėraščio formą. Smaleckaitė teigė, kad šiame projekte apverčiami autoriaus ir skaitytojo vaidmenys, kadangi pastarasis tampa rašytoju. Pranešėjos teigimu, toks interneto komentarų – „šiukšlių“ – įprasminimas verčia persvarstyti temas, estetinius ir meninius teksto aspektus, nes hipertekstų samprata ne visada yra pajėgi įvardyti interneto erdvėje veikiančių tekstų specifiką.

Konferenciją su pranešimu „Tekstų ir kontekstų sąveikos XX a. pab. lietuvių ir latvių literatūrose“ užbaigė Viktorija Jonkutė (LLTI). Pranešėjos teigimu, lyginamieji šių dviejų literatūrų tyrimai leidžia išryškinti ne tik lyginamų tekstų panašumus ir skirtumus, bet ir bendresnes sociokultūrines nuostatas. Susikoncentravusi ties dviem to paties laikotarpio ir panašaus turinio romanais –­ G. Repšės „Ugunszīme“ („Ugnies ženklas“) ir L. Gutausko „Vilko dantų karoliai“ – Jonkutė pastebėjo, kad abu tekstai siejasi ir remiasi į tuos pačius trauminės patirties klodus, abu kūriniai pateikiami kaip autobiografinės atminties tekstai. Pranešėjos teigimu, atmintis yra pagrindinis šiuos romanus struktūruojantis elementas. Tai, kas įsimenama, traktuojama kaip ypatingi ženklai. Jonkutės manymu, taip individuali asmens istorija tampa tautos istorijos dalimi.

Konferenciją apibendrino literatūrologė Viktorija Šeina ir LLTI direktorius Mindaugas Kvietkauskas. Pastebėta, jog šiemet doktorantai koncentravosi prie konkrečių tyrimų rezultatų, tačiau nebuvo pasakojama apie kelią jų link –­ patį tyrimo procesą, kuris dažnam ir sukelia sunkumų. Iš savo pačios, kaip klausytojos, pozicijos galiu teigti, kad jei tie kontekstai kolegas ir pavilioja, tai tikrai ne per toliausiai – visi pranešimai buvo glaudžiai susiję su rašomų disertacijų objektais. Telieka palinkėti, kad pranešėjų būrys išsiplėstų ir apimtų ne tik literatūros, bet ir kitų sričių jaunuosius tyrėjus.

Loading

Festivalis „Vaidiname žemdirbiams 2018“

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai