Julija Jakovleva. Mano kova

Kaip ir kiekvienas genijus, savimi pasitikinti Maja Pliseckaja (1925–2015) drąsiai vardijo savo profesinius trūkumus. Pėdos galėtų būti gražesnės, keltis leidžia stotis ant puantų ir daryti piruetus (tačiau ne fuetė, pavyzdžiui), vis dėlto toji keltis neblizga, o biseriniai pas a terre tiesiog žudo. Keliai pernelyg atsikišę. 7 dešimtmetyje ji kartais netgi kovoja su tam tikru pilnumu (ypač pastebimu garsiosios Didžiojo teatro klasės įrašuose, kuriuose triko be gailesčio atidengia klubus). Apskritai figūros apačia sunkoka.

Maja Pliseckaja šoka „Bolero“ (1980)
Maja Pliseckaja šoka „Bolero“ (1980)

Visa tai galima įžiūrėti, kai ji atlieka pratimus baleto klasėje. Bet ne scenoje, kurioje viskas virsta akinančiu teatru. Tai, kas nurodoma kaip fiziniai trūkumai ir privalumai, scenoje tampa dideliu menu. Viskas nušluojama ugniniu šokio vėju.

Pliseckają apsupa hipnozės siena. „Mirštančios gulbės“ pas de bourree, suvertuose į perlų vėrinį iš mažutyčių žingsnelių, į Pliseckajos pėdas geriau visai nežiūrėti. Kaip, kaip sakote? Kokios pėdos? Juk užhipnotizuotas žvilgsnis niekaip neatsiplėšia nuo jos gulbės rankų gestų ir kaklo kontūro.

TSRS nebuvo garsesnės ir dar labiau „liaudies“ artistės, o juk oficialių liaudies artisčių – nors bačkose užrauginėk. Jos menas nereikalavo iš jūsų jokio pirminio intelektinio kapitalo. Jis užkariaudavo visus.

Mane nustebino vienos šokio istorikės pastaba, kad Leningrade Pliseckajos nemylėjo. Tarybiniame Kirovo teatre aukščiausias balerinos meno patosas buvo ištirpti klasikinio šokio grafikoje, variacijų piešinyje. Vienintele „maištininke be priežasties“ ten buvo N. Makarova, bet ir ji, greitai viską supratusi, 1970 m. atsisakė jai svetimo konteksto, išvyko į Vakarus ir tapo Natasha.

Ir kaip tik šioje akademiškoje „didelių baletų“ klasikoje Pliseckajai teko praleisti didžiąją dalį jai skirto balerinos amžiaus.

Ji griausmingai šoko „Don Kichote“, kurio kampuota plastika nebuvo itin kanoniška. Šoko taip, kad ir dabar norisi ploti žiūrint kino juostą. Ryškiai ir pikantiškai – „Gulbių ežere“ (bet jei įsivaizduotume superbalerinų turnyrą, tai jaunoji U. Lopatkina labiau ten tiko). Elegantiškai ir karališkai – „Raimondoje“, tačiau turnyre ją įveiktų N. Dudinskaja, šokusi mitą ir simfoniją.

Per ilgą artistinį amžių Maja padarė labai daug. Nepadarė – nepalyginti daugiau.

Akademinė klasika buvo ne visai jos istorija. Ir Pliseckaja ėmėsi kurti savąją. Kiek laiko ir energijos buvo išeikvota vien tam, kad pralaužtum sistemą ir priverstum padaryti išimtį! Po to dar kartą. Ir dar.

Majos Pliseckajos memuarai galėtų vadintis „Mano kova“. Teisę būti ne tokia kaip visi reikėjo įrodinėti smulkmeniškai nykiai. Tai choreografą suraskite komunistinį (surado ir atvežė iš Kubos), tai „šlaunis pridenkite“, tai dar kas nors. Memuaruose balerina paaiškina, kodėl ji nepabėgo į Vakarus, nors būtent toks poelgis dabar atrodytų natūraliausias. Ji liko didele balerina TSRS, kurioje nebuvo didelių choreografų. Ir pati pradėjo prodiusuoti teatrinį gyvenimą. Kurti pati sau baletus. Pati juos galų gale statyti. Juk visi didieji buvo kitoje narvo pusėje.

Tiesdama ranką iš to narvo, ji dar sugebėjo pašokti M. Béjart’ą. Sugebėjo ir R. Petit. Ir kiekvieną kartą tai buvo tikrąja maldelštamiška žodžio prasme –­ „pavogtas oras“. Pažiūrėkite, kaip ji šoka Béjart’ą, baletas pastatytas specialiai jai.

Iš rusų kalbos vertė Jūratė Visockaitė

Colta.ru, 2015-05-04

Loading

 

Susiję straipsniai

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai